Prieš įvažiuodami
į Čekiją pakeliui sustojome nakvynei Čenstakavoje. Įvažiavimai į jos centrą buvo
pakeisti arba remontuojami, net gatvių kiti pavadinimai nei žemėlapiuose, taigi
patekome į savo viešbutį per aplinkui
ir sunervinti. Abu nerūkome ir portje traukdama savo neįšimamą iš burnos 24
valandas kaip vėliau pastėbėjome cigaretę, patvirtino – jūsų numeris
nerūkantiems. Apsidžiaugėme, kad numeris antrame aukšte, nevisi dūmai i apačios
pateks ten ir kilome laiptais.
Laiptuose mus pasitiko trys nustebę
alchašai , bet kaip ir dera visos Lenkijos šventovės
miestui – dvasingi. Dvasingi tiek, kad kūnai jų it pirmųjų krikščionių - dykumų asketų vos besilaikė ant plono vegetacinio
siūlelio ir tos smilkstančios cigaretės rodės yra vienos iš
paskutiniųjų jų gyvenime. Lauke prie viešbučio durų dar sukaliojosi bene dešimt ilgamečių alkoholio adeptų. Lyg lauktų
ženklo iš dangaus – eikite ir pirkite.
Paaiškinau
žmonai, gal Jasnos Guros vienuolyne kokia akcija vyksta prie Dievo Motinos
paveikslo išgelbėti Lenkijos alkoholikus ir todėl jie visi dabar čia gausiai suvažiavę,
tame tarpe ir į mūsų viešbutuką. Tiesiog žmonės gelbstisi. BM sutiko – jei
taip, tai gal....
Vakarop jau
einant link virš miesto kabančio Jasnos
Guros vienuolyno pamatėme, kad tolstant
nuo mūsų viešbutuko ir artėjant link vienuolyno girtuoklių žymiai sumažėjo ir
liko vien padorūs žmonės bei turistai. Miestas ir aplinka aiškiai pagerėjo.
Visai tvarkingas miestukas. Ir su tuo
vienuolynu virš viso miesto netgi
gražu. BM jau nieko nesakė, bet aš paaiškinau vistiek:
-
Mes negalime
tikėtis pačių geriausių viešbučių, jei užsakydami viešbučius taupome kaip
dera vidutines pajamas ir kelis
honorarus per metus gaunantys
lietuviai. Ir šiaip juk mes gyvename Kalvarijų gatvėje, tai mūsų viešbutukas
tokiame pat rajone. Tai tik įprasta aplinka, skirta nepatirti kultūrinio šoko nuo pirmos atostogų dienos.
Žengėme per visą miestą link Jasnos
Guros gerą valandą. Nuotaika šviesėjo. Gerai primelstas vietas aš atpažįstu,
pamenu netoli Bucharos vieno sufijų
šventojo kapavietėje irgi panašiai gera aura tvyrojo ore aplink skambant arabiškoms mulų maldoms lyg
muzikai
Ant kalno bažnyčioje buvo daug, o
jau pačioje Dievo Motinos koplyčioje buvo pilna maldininkų ir jie tiršta minia keliais
ėjo aplink šventąjį paveikslą, sienos buvo nukabintos išgydytųjų votais, ir akmeninio tako aplink paveikslą
duobės buvo išduobtos nuo maldininkų
kelių, ir žmonių susitelkimas tiesiog tvyrojo ore, ir pasidarė ramu. Aš sėdėjau
ant suolo ir ten besėdint man romiai įslinko galvon viena mintis. Šalia Lietuvos yra didelė
Lenkija, su aiškia tapatybe, su tikinčiais žmonėmis. Sąjungininkė. Valstybė
tvirtai besiremianti ne tik europinėmis
minkštosiomis galiomis, kurios labai akivaizdžiai
šiomis dienomis nieko vertos.
Gal ir nepralošime šito karo....
Aišku kitą rytą Čenstakavos
turgelyje įkišo man lenkų turgininkai pigias bet labai geras kojines, nuo kurių vėliau
išbėrė kojas, bet juk ir jiems reikia gyventi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą