Čenstakava

Prieš įvažiuodami į Čekiją pakeliui sustojome nakvynei Čenstakavoje. Įvažiavimai į jos centrą buvo pakeisti arba remontuojami, net gatvių kiti pavadinimai nei žemėlapiuose, taigi patekome  į savo viešbutį per aplinkui ir sunervinti. Abu nerūkome ir portje traukdama savo neįšimamą iš burnos 24 valandas kaip vėliau pastėbėjome cigaretę, patvirtino – jūsų numeris nerūkantiems. Apsidžiaugėme, kad numeris antrame aukšte, nevisi dūmai i apačios pateks ten  ir kilome laiptais. Laiptuose  mus pasitiko trys nustebę alchašai , bet kaip ir dera visos Lenkijos šventovės  miestui – dvasingi. Dvasingi tiek, kad kūnai jų it pirmųjų krikščionių  - dykumų asketų vos besilaikė ant plono vegetacinio  siūlelio ir tos  smilkstančios cigaretės rodės yra vienos iš paskutiniųjų  jų gyvenime. Lauke prie viešbučio durų dar  sukaliojosi bene dešimt ilgamečių alkoholio adeptų. Lyg lauktų ženklo iš dangaus  – eikite ir pirkite.

Paaiškinau žmonai, gal Jasnos Guros vienuolyne kokia akcija vyksta prie Dievo Motinos paveikslo išgelbėti Lenkijos alkoholikus ir todėl jie visi dabar čia gausiai suvažiavę, tame tarpe ir į mūsų viešbutuką. Tiesiog žmonės gelbstisi. BM sutiko – jei taip, tai gal....

Vakarop jau einant link virš miesto kabančio  Jasnos Guros vienuolyno  pamatėme, kad tolstant nuo mūsų viešbutuko ir artėjant link vienuolyno girtuoklių žymiai sumažėjo ir liko vien padorūs žmonės bei turistai. Miestas ir aplinka aiškiai pagerėjo. Visai  tvarkingas miestukas. Ir su tuo vienuolynu virš viso miesto  netgi gražu. BM jau nieko nesakė, bet aš paaiškinau vistiek:

-         Mes negalime tikėtis pačių geriausių viešbučių, jei užsakydami viešbučius taupome kaip dera  vidutines pajamas ir kelis honorarus  per metus gaunantys lietuviai. Ir šiaip juk mes gyvename Kalvarijų gatvėje, tai mūsų viešbutukas tokiame pat rajone. Tai tik įprasta aplinka, skirta nepatirti  kultūrinio šoko nuo pirmos atostogų dienos.

Žengėme  per visą miestą  link Jasnos Guros gerą valandą. Nuotaika šviesėjo. Gerai primelstas vietas aš atpažįstu, pamenu netoli Bucharos   vieno sufijų šventojo kapavietėje irgi panašiai gera aura tvyrojo ore  aplink skambant arabiškoms mulų maldoms lyg muzikai

Ant kalno bažnyčioje  buvo daug, o jau pačioje Dievo Motinos koplyčioje buvo pilna maldininkų ir jie tiršta minia keliais ėjo aplink šventąjį paveikslą, sienos buvo  nukabintos išgydytųjų votais, ir akmeninio tako aplink paveikslą duobės buvo išduobtos  nuo maldininkų kelių, ir žmonių susitelkimas tiesiog tvyrojo ore, ir pasidarė ramu. Aš sėdėjau ant suolo ir ten besėdint man romiai įslinko galvon viena mintis. Šalia Lietuvos yra didelė Lenkija, su aiškia tapatybe, su tikinčiais žmonėmis. Sąjungininkė. Valstybė tvirtai besiremianti  ne tik europinėmis  minkštosiomis galiomis, kurios labai akivaizdžiai šiomis dienomis nieko vertos.

Gal ir nepralošime šito karo.... 

Aišku kitą rytą Čenstakavos  turgelyje įkišo man lenkų turgininkai  pigias bet labai geras kojines, nuo kurių vėliau išbėrė kojas, bet juk ir jiems reikia gyventi.