Mano sudėtingi santykiai su kiniečiais

Kartais pietauju tokioje kiniečių varganoje užeigėlėje. Kontingentas užeigėlėje prastas – autošaltkalviai, perekupai, policininkai ar netgi garsusis brigados likutis Gibonas. Taigi šiandien šliurpiau jų sriubą ir prisiminiau aktyvius kontaktus su kiniečiais.
Pirmas kontaktas. Viešbutis Romoje. Mažutis kinietis – portje, dar keli tarnautojai - kiniečiai. Negrabiai pajuokavau apie keistą romiečių išvaizdą, jis įsidėmėjo. Kambaryje mums su drauge parodė lovą. Solidi plati dvigulė. O kampe mažutė. Klausiu :
- O čia kam?
- Čia miegosiu aš, - atsakė siauraakis romietis.
- !!!!????, - negalėjau pratarti žodžio.
- Bet aš ateisiu vėlai ir beveik netrukdysiu….
Atkeršyjo subtiliai. Gerbiu.
Antras kontaktas. Einame per judrios Romos gatvės perėją, automatiškai paėmiau nežiūrėdamas draugę už rankos ir pervedžiau per gatvę. Pervedžiau ir dar puoliau kažką pasakoti laikydamas už rankos. Tik staiga supratau kad visi aplinkui ir net draugė juokiasi anoje gatvės pusėje. Kodėl ji ten, o jos ranka čia?
Rankoje laikiau mažyčio kiniečio turisto ranką. Jis pagarbiai žvelgė iš apačios į viršų, paklusniai perėjo su manimi gatvę, tylomis išklausė lietuviškų paaiškinimų ir bijojo ištraukti ranką. Nedrąsiai šypsojosi. Jo turistinė grupė ir mano draugė leipo juokais.