Nepelnyta pravardė

Kartą gyvenime esu gavęs nepelnytą ir netgi labai griozdišką pravardę. Ir dar rusiškai. Вождь Бaльшой Гора.
Apie bėdą sužinojome tik Alma - Atoje. Į šiaurinį Tianšanį nieko neįleidžia, kalnuose praėjo selis ir galime skristi atgal. Liūdėjome, toks kelias, tiek organizacinio darbo. Vien ką reiškė spiritas užkonservuotas skardinėse kaip kondensuotas pienas fabrikiniu būdu. Ir tai gūdžiais tarybinio deficito laikais.
Grupės pasitarime kaip vadovas pasiūliau eiti į kalnus neoficialiai, aktyvaus kyšių perdavimo milicijos postams būdu. Jei bus labai baisu kalnuose – pažadėjau – varysime atgal. O jei nelabai baisu, tai eisime kaip planavome iki Issyk-Kulio ežero. Liaudis dar nežinojo koks iš manęs kalnų turizmo vadas ir naiviai sutiko. Po ilgų paieškų radome PAZiką (toks nevykęs tarybinis autobusiukas), kurio vairuotojas pažadėjo už rublius nuvežti kur reikia į kalnus. Tik liepė vykdyti komandą ant grindų greitai jam liepus. Taip ir pravažiavome pro blokpostus iki pat selio pradžios sugulę ant PAZiko dugno. Kainavo pigiau, kyšis tik už vairuotoją su PAZiku.
Kai išlipome... kai išlipome šiurptelėjome, horizonte švietė šviežiu gruntu keli selio nupjauti kalnai. Visi pažiūrėjo į mane. Pasakiau, negi grįšime? Dar taip įdomiau. Tai nuotykis, ką aš jums ir žadėjau...
Kalnų žemėlapiai matyt buvo kažkokia tarybinė karinė paslaptis, tad tos Tianšanio vietos žemėlapio kopiją buvau gavęs šviestą peršviestą. Visi kalnagūbriai buvo pažymėti vienada stora linija ir ir perėjos dviem mažais pagaliukais bei skaičiukais . Ir viskas. Žygis turėjo būti labai paprastas per miškingas vietas, tad nepaėmėme net virvių ir net primuso. Toks lengvas pasivaikščiojimas. Tad nenuostabu, kad antrą žygio dieną, kai pradėjo snigti ant galvos, dingo paskutiniai medeliai ir nedviprasmiškai baltavo gerai apgraužti stambių kanopinių kaulai, mane pradėjo lankyti negeros mintys. Mintis negeros lankė, lankė, bet bendrą grupės optimizmą vis dar bandžiau išsaugoti. Galų gale antros dienos pabaigoje pamatėme perėją. Sniegas drėbė jau didžiuliais kąsniais ir buvo velniškai šalta. Aš jau jaučiau kad perėja tikrai ne ta. Ir kur mes – velniai žino. Bet paprašiau, kad vienas jaunuolis pažiūrėtų turą. Turas - tokia piramidė iš akmenų, kur skardinėje paslėptas raštelis paskutinių perėjoje buvusių žmonių. Rastas raštelis buvo jau gerai apiręs. Ilgai studijavome, bet supratome tik kad paskutiniai žmonės perėjoje buvo prieš kokius dešmt metų ir tai tikrai ne mūsų planuotas maršrutas. Grupė visai teisėtai man uždavė kelis klausimus:
- Kur mes? Ir koks čia aukštis? Koks perėjos pavadinimas?

Atsakiau ką žinojau:

- Aukštis turbūt didelis...einam iš čia...ką aš žinau kas čia per pavadinimas, koks nors Бальшой Гора...

Sniegas klojo perėją stora marška. Šaltis ir vėjas priminė Prano Juozapo Žemę, o ne saulėtąjį Kazachstaną. Nusileidimo kelio matėme vos keliolika metrų. Apačioje tūnojo pilka nerami nežinia. Laimei po geros valandos sniego košėje pamatėme palapinę. Vietiniai alpinistai nustėro, kad mes iš Ten nusileidome. Jie paklausė kelis klausimus apie selį. Ir po to uždavė man likiminį klausimą:

- Какой дурак вас сюда привел?

Visi parodė į mane:

- Вот вождь.

Kažkokia palapinėje atšilusi ir todėl atsigavusi niekinga asmenybė papildė:

- Вождь Бальшой Гора.

Visi nuo juoko išgriuvo.
Ir nors toliau žygis vyko sėkmingai, bet man visam gyvenimui prilipo ši griozdiška rusiška pravardė. O frazė Aukštis turbūt didelis buvo kaišiojama kur reikia ir kur nereikia dvidešimt metų. Nepelnytai. Kaltas juk selis ir nekokybiški sovietiniai žemelapiai...