Dingimai

Čai toks labai filosofinis bus. Apie tai kaip viskas dingsta.

Kai gimsti ir gyveni, tai lyg ir visą laiką atrandi. Tokia ta bendra paradigma su naratyvu. 

Nė velnio.

Aš manau atvirkščiai – viskas dingsta nuo pat pradžių.

Pirmas dingsta jaukus gyvenimas, kai tavimi pasirūpina mama. Tik surėki griežtu balseliu, jei kas ne taip ir vėl šilta, sausa, jauku.

Mano kartos žmonės žino kaip dingo labai didelė ir kuri labiausiai iš visų rūpinosi. Na taip, kaip ji pati suvokė ir galėjo. Ginčytis su ta buvo beprasmiška.

Tarybų arba Sovietų Socialistinė Respublikų Sąjunga. Baigėsi vieną dieną taip netikėtai, pliumpt milžinė ir trūkt trūkt kojytėmis. Paliko mus vienus, mus visiškus našlaičius.

Po to kai pirmą kartą vedžiau atrodė, kad dings visos moterys iš gyvenimo. Pagal taisykles privalėjo dingti. Bet ar gali moterys paklūsti tokioms kvailoms taisyklėms.

Nė velnio. Jos šiureno bei šiugždėjo parėdais ir tokiomis kojinėmis, kur gėlėtas kojinių kraštelis aukštai matosi, bet lyg ir nesimato. Tokios kojinės mane žudo iki šiol. Klastingai.

Po to dingo kartu visi komunistai.Visą mano jaunystę nuobodžiai mykė apie šviesią ateitį už horizonto, o patys vieną dieną organizuotai pradingo už tos linijos. O kiek jų daug buvo ir visi juk protingais veidais.

Po to dingo gyvenančio be vaikų ramybė. Ką veikia visą dieną žmonės be vaikų – man iki šiol mistika ir Ivanas Susaninas.

Apie 40 metų dingo rankų ir kojų greitis. Bet kas jau galėjo sumušti gatvės kovoje.

Gangreit po greičio dingimo pradingo dešinio kelio sąnarys. Buvo ir nebėr. Ligonių kasos duos naują apie 2020 metų gegužę. Sąnarį, ne jaunystę.

Savaime suprantama visų dingimų logika suponuoja ir pačio autoriaus pradingimą. Geriau vėliau, nes nu įdomu, kas dar dings.

.

Kaimyninė gauja

Vedžiojant Karlitą praeiname pro tokį nelabai šaunų pastatą. Baltos sovietinės silikatinės plytos...Bet ten gyvena geri žmonės. Jie kartais neuždaro namelio durų ir tada į gatvę išlekia gauja palaidų šunų.

Geri tam namelyje žmonės. Ne todėl, kad šunys palaidi, bet jau tokie tie jų šunėkai...

Na pasakysiu atvirai, net iš prieglaudos juos paimtų paskutinius. Kudloti, purvini, kreivi ir bailūs.

Vieno griežto Karlitos hrrr ir au pakanka visą gaują suvaryti atgal į namelį.

Bet gauja neseniai pasipildė nauju nariu – jaunu šuniuku ir mes su Karlita labai įtarėme, kad garsiojo Džeko palikuoniu. Nes mažas ir juodas ir naglas.

Taigi, gauja nutarė naujokėlį pamokyti Karlitos aplojimo meno. Lojo efektingai, su pribėgimais, gaujos manevrais ir mums patiko. Mažutėlis naujokėlis išdrąsėjo ir net išlindo pakiauksėti į priekį. Tada aš simboliškai pasilenkiau ir pastvėriau ranka nesimbolinį akmenį.

Patyrusi gauja mikliai dingo namelyje. Gatvėje liko tik aistringai kiauksintis mažutis.

Karlita priartėjo prie mažučio per vieno riebaus įkandimo atstumą ir jis ūmai susivokė - prieš gauruotą žvėrį dideliais nasrais stovi vienas lyg Armstrongas Mėnulyje.

Kaip jis bėgo, kliūdamas letenėlėmis už akmenukų ir griūdamas į šonus, cypdamas ir gal net apsisisisiojęs iš baimės...

Moralas. Lodamas su gauja, vis apsižvalgyk. Gal gaujos jau seniai nebėra

Optikoje

Nuėjau į optiką. Pasakiau kokių akinių man reikia.

Konsultantė pasiūlė tokius akinius.

Sakau:

-         Gerai.

Tada pagalvojusi pasiūlė dar kitokius akinius.

Vėl sakau:

-         Gerai.

Bet konsultantė dar atidžiau pažiūrėjo man į veidą. Jai aiškiai buvo neramu. Nedrąsiai sau pamurmėjo apie kažkokią didelę nosį ir padavė dar kitokius akinius:

-         Šitie bus geriau. Prie jūsų no...veido.

-         Gerai,  - atsakiau.

Tada ji pratrūko:

-         Tai gal jūs pasipriešinkite? Akinius tai jums nešioti. Gal brangūs, gal netinka?

 -     Kokia prasmė? – atsakiau, - ilgametė mano patirtis byloja – moterys žino geriau

Rašytojų kursai

Man jau kelis kartus atsiuntė žinutes, kad kviečia į rašytojų kursus, o baigus vienus kursus net duos rašytojo pažymėjimą.

Aplenkė, šunsnukiai. Pats planavau užsidirbti  kelis euriukus. Na bet gal dar spėsiu pristatyti jums savo rašytojo kursą. Mano kurse būtų štai tokios temos.

Veidas.Veidas turi būti dvasingas, pailgas ir su kančia po akimis. Po akimis atsiranda labai geras kančios įvaizdis, kai yra poakiniai maišeliai nuo besaikio patys žinote ko vartojimo.

Kūnas jokiu būdu nestoras ir alaus pilvas lyg pas seną vartojimo visuomenės aktyvų vartotoją smerktinas. Niekas jumis nepatikės, kad jūs galėtute aprašyti italo meilužio nuotykius Lietuvoje it savo. Grakštumo nėra.

-         Netikiu,  - tars moterys, bedę pirštu į pilvūzo-rašytojo foto.

Po akimis maišeliai, kūnas perkaręs. Kas dar? Kas dar.

Rankos turi būti plonais ilgais pirštais kaip pianistų, kad fotografai, kai duosite pirmą interviu, galėtų padaryti išraiškingą menišką portretą.

Biografija -  tai jau atsiprašau, jei sugebėjote pagyventi tik universiteto filologijos studentu – išmesti šiukšliadėžėn. Net nepradėkite rašytojų kursų. Pinigų, kurių jūs ir taip neturite, švaistymas. Piemuo, programuotojas, narkomanas, sifilitikas arba  diabetikas, vilkiko vairuotojas, kaubojus, jūreivis, uosto prostitutė, kareivis, kišenvagis arba arabas teroristas. Tada jo, šį bei tą išspaustume iš tokio profesijų rinkinuko.

Redaktorės ir leidėjos. Kaip norite, bet jau patikti joms turite iš pirmo žvilgsnio. Ne į tekstą, į akis pažiūrėkite tokiu giliu žvilgsniu, kad ten matytųsi šešių knygų, gilių kaip Tauragno ežeras, leidybiniai planai.

Jei jūs moteris, tai perspėju – rašytojo karjerą galite pradėti, jei esate graži ir jus į patogią rašymui šalį išsiveš įsimylėjęs vyras užsienietis. Toli nuo tėvynės gražiau išsirašo tėvynės ilgesys ir dar žinoma  tokia aksioma - Lietuva biškį dailesnė iš toliau. Vietoje tas mūsų country tai kažkokia  vargo vakarienė, bet ilgesingai žvelgiant iš Vokietijos ar nuo Keturių kantonų ežero – tai jau beveik įmanoma gyventi vieta.

Susitikimai su skaitytojais. Štai ten nebūkite kaip Sigitas Parulskis. Jazau, jazau. Tas bijo pažiūrėti į akis skaitytojams, lyg ruoštųsi kitame romane juos visus žudyti iškreiptais būdais. Vos veblena po nosimi nudelbęs akis savo niurneles ir skundžiasi daktarais, kad neleidžia girtuokliams gerti ir dar sugalvoja kalnus kitokių bėdų. Tokie knygų rašytojai mums nereikalingi.

Nuo rašytojo su dideliu parduotų knygų tiražu dvelkia lengvu protu ir sunkiu humoru, nesveiku optimizmu ir saikingai pavartoto brendžio aromatu. Bet Lietuvoje tokių tiražų ir nesapnavome, čia dvelkia paprastesnė tiesa –ai man pochuj tie skaitytojai, nes aš menininkas.

Štai apmečiau rašytojų kursų apmatus, apie pinigų rinkimą paskelbsiu, kai apsispręsiu kiek imti.

Jaučiu kažką svarbaus pamiršau apie rašytojo amatą, bet tiek to.

Po kursų prisiminsiu.

Paprasta istorija

Vyras gėrė visą gyvenimą, bet taip sėkimigai atsitiko, kad bendrabučio kambarėlio nepragėrė.

Bet ištiko insultas. Pusės kūno nebevaldo ir todėl metė gerti. O metus gėrimą  labai valgyti nori, nors ir pusiau paralyžiuotas. Į tualeto kėdę dar iš lovos persiverčia, bet  daugiau tai nieko negali.

Dukra Vokietijoje. Tėvo, nes labai gėrė, neprižiūrės ir jai to kambarėlio nereikia.

Tai tada ant viso bendrabučio buvęs visų šaunus sugėrovas  pradėjo rėkti, kad ženysis ir butą žmonai užrašys. Jam tik tereikia, kad pavalgyti duotų.

Ir ką jūs sau galvojate – atsirado moteriškė, kaimynė, irgi invalidė, bet judresnė. Abu apsivedė, jis jai užrašė butą pas notarą ir dabar gyvena kaip inkstas taukuose.

Paklausite koks šios istorijos moralas? Atsakysiu ogi amžinas pavojus beveik bet kokios būklės vyriškiui -  kiekvienas gali tapti matrimonialinių kėslų objektu.

Gyvenimas rudenį viloje

Na būsiu atviras. Aš jau pažįstu visus šunis aplink vilą.

Marsas, didelis labradoras už  tvoros, išprotėjęs nuo neaprėpiamos meilės pasauliui ir pasiruošęs sulaižyti kiekvieno praeivio ranką iki kaulo. Tvora nuo Marso meilės pasauliui jau porą kartų taisyta.

Žirnis, didelis baltas gauruotas patinas, kartais pabėga iš savo namo pas Karlitą pasiuostyti. O kaip Karlitai patinka, kad priešės-laikos Žirnio visai nedomina. Laikos gailiai žiūri kai toks gražuolis Žirnis uostosi priešais. Girdimas tik gailus cypimas..

Džekas, mažas juodas, bet su dideliu. Susivienijo su Karlita į vieną gaują ir abu, patys nustebę, aplojo laikas aršiai kaip viena gauja.

O dar muzikologų vižlas, kuris patetiškai šokinėja kaip Šostakovičiaus muzika iš džiaugsmo po pusmetrį į viršų, kai mes  su Karlita praeiname pro jo tvorą.

Ir dar krūva taksų, foksterjerų, akitų ir vilkinių.

Kad tiek pat žinočiau apie žmones aplinkui kiek apie šunis. Pasiimsiu vieną dieną vyno bonką ir eisiu patvoriais pažindintis.

O tai tik labas ir viso gero.

Knysliuko laukimas arba konkursas

Aš jo ilgai laukiau.

Nesulaukiau to savo vienintelio literatūrinio knysliuko....

Buvo padėti nedideli spąsteliai mano knygoje “Bronislovas ir imperatorius”, bet nei vienas knysliukas nesusigundė ir nepranešė tautai apie  pono rašeivos smulkų aferizmą: keli romano “Bronislovas ir imperatorius” herojai yra pavadinti dviejų garsių anglų literatūros kūrinių herojų vardais. Tiesiog elementariai copy-paste.

Viena veikėjų porelė labai lengvai atsekama, kito garsaus angliško kūrinio herojai – smarkiai sunkiau atsekami. Bet jie visi yra mano romane savo  tikraisiais literatūrinias vardais.

Taigi konkursas.

Kas pirmas parašys tas abi herojų poras ir iš kokių angliškųjų  kūrinių jie yra copy-paste, tam bus atsiųsta bet kuri mano knyga su autografu. Bet tik Lietuvoje