Įstabus ir slėpiningas moterų pasaulis

Pasaulis? Cha, netgi geresnis žodis būtų – giria, labirintas arba tankumynas. Arba visi kartu. Logiško ir rišlaus apibūdinimo tam junginiui nėra, ir nereikia, vyrai ir taip kiekvienas žino kaip ten tamsu, painu ir klaidu.

Ilgametis klaidžiojimas logiškai galvojant eina link pabaigos, naujų paklydimų nesitikime, na bent jau dabar tokią šaltą žiemą iki pavasario pirmųjų sijonų, mumi užtenka moterų kiek turime. Daug ir energingų labai. Toks išmintingas tingėjimas apima sąnarius ir kitus organus – nu gal nieko naujo jau neatrasi, tėvai...

Ir palyginus su kitomis gyvenimo pagrindinėmis aistromis - sportu bei sužinojimu - aprašomas pasaulis yra baigtinis. Logika bent taip tvirtina.

O vis tiek gaila...įstabaus ir slėpiningo...

Darželis nr.69

Tvarkiau senų fotografijų albumą. Radau savo darželio nuotrauką. Kaip įdomu. Darželis aiškiai buvo labai geras, gal net prestižinis, nes net trys grupėje vaikai buvo žydai ir vienas vaikas dabartinis Siesikų dvaro savininkas. Prestižinio darželio bazė suteikė visam gyvenimui gerą impulsą – nei vienas žydas dar manęs neapgavo ir net sutariau labai gerai su visais sutiktais Izraelio sūnumis, nepatikėsite – vienas jų net atidavė visus įdėtus pinigus, kai biznis nesusidėjo, Siesikų dvaru žavėjausi gyvai, o nr.69 irgi kažkaip praslydo pro mane ir ištvirkimo lygio nepadidino.
Ir vis dėl to, kokie mes ribotos informacijos sovietų laikais buvome, dabar vaikų darželio su tokiu numeriu ir sapne nesusapnuotum...

Obuolys nuo obels

Vyriausia dabar Suomijoje, keli jos švieži įspūdukai iš ten:

....kazkokioj Helsinkio saloje kazkokiam bokstelyje dainavom Titaniko daina, kazkur tenai kepem pica... ai, nu pries tai sutikom filipinieti netyciom ir tampem ji kartu, nes jis kalbejo lenkiskai. to ir as pramokau!

Suomijoje niekur nebuna baisu.. Siaip keista vieta.. Sakytum Siauliai, tik saugu sutemus ir gražiau.

Ir kodėl man atrodo, kad obuolys nuo obels toli nenurieda.

Iš emigrantų laifo: greitas feisbukas –2

Ta sena istorija nesibaigė. Istorija rutuliojasi labai įdomiai toliau...

Greito feisbuko savininkas praleido keletą savaičių besidžiaugdamas naujomis feisbuko draugėmis. Bet tegu toliau tiesiai iš jo žodžių:

- Su kitokiomis aš susidėti nenoriu. Bet faktiškai per šiuos du metus miestelyje pažinau visas bent kiek gražesnes lietuves. Nebėra ką daryti. Tai yra su kuo tai daryti...

- Tai kažką nusprendei pakeisti? Lenkės, portugalės?

- Ne, grįžau prie tos pačios, kuriai policiją kviečiau....sakė bus gera...

Nusistebėjimas anglų automobilių pramone

Angliškų mašinų kaip ir nebėr. Jaguarus  gamina buvusios kolonijos Indijos Tata Motors, landroverius - ta pati indiškoji Tata. Rolls Royce priklauso bavarų BMW. Tai tie  kurių fabrikai  sumalti į miltus  anglų per karą. Mini - irgi vokiečių.
Taip pat pilna japonų gamintojų fabrikų Anglijoje.
O pati automobilių pramonė Anglijoje klesti. Pardavimo ir gamybos skaičiai auga. 700000 darbo vietų yra sukurtos  šioje Anglijos pramonės šakoje. Automobiliai - trečia Anglijos eksporto prekė.
Koks įstabus kapitalizmo fenomenas.
Iš čia:
http://www.bloomberg.com/news/2012-01-25/made-in-britain-increases-as-europe-no-4-with-nissan-tata-cars.html

Vasarą atvažiuos visa italų komanda

Mane susirado toks matytas regbio festivaliuose italas iš Čivitavekijos, irgi penkiasdešimtmetis. Pasigyrė atostogaująs Vilniuje, nori aplankyti mūsų klubą. Italas tiesiog skleidė susižavėjimo žiemišku Vilniumi pliūpsnius. Visos jo čakros gerte gėrė šitą puikų miestą.

Pasikvietėme jį apsilankyti mūsų šeštadienio regbyje ant sniego. Man jo susižavėjimo Vilniumi priežastis tada šiek tiek paaiškėjo. Kai jį pamačiau, vyras pasirodė vis dar sportiškas, bet 50 metų,, ir jį lydėjo kokiu 20 metų jaunesnė kupina matrimonialinių vilčių blondinė baltarusė. Kaip probėgšmais išsišiepęs užsiminė italas jis renkasi čia žmoną. Jau mėnesį. Ir dauguma kandidačių baltarusės....

Italas garantavo, kad vasarą tikrai atvažiuos į Vilnių pasižaisti visa jų regbio komanda. Kai jis papasakos savo fantastinius įspūdžius. Apie Vilnių...

Aš esu/nesu seras Izaokas Niutonas

Ir kažką jis ten didingo aforistiško pasakė apie milžinus, pečius ir stovinčius ant pečių. Matyt ir aš kaip Izaokas. Nes...

Mažoji negali paeiti nė dešimt žingsnių lauke. Jai iškart paskausta kojytė ir ji sako opa. Aš dėl ramybės užsikeliu. Va toks mano kūno keistas spinduliavimas – su mama jai niekada neskauda kojytės. Su manimi iškart.

Katė pusę septynių pirma mane sutinka virtuvėje ir klastingai susiaurinusi akis užšoka man ant pečių kol aš užsimiegojęs. Ir mes tada kartu kankiname kavos aparatą ir tepamės buterbrodus. Ji prie ausies murkia ir stebi ingredientus iš viršaus. Jei ingredientai geri reikalauja savo dalies šaukdama baisiu balsu. Tada aš jai duodu. Nes noriu tylos.

Net Balkanų moteris, nors jau seniai nebenešu jos ant rankų, laikas nuo laiko pameilikauja – noriu ant viršaus. Ir nedrįsk atsakyti – nuotaika subjurs savaitei.

Ir po to aš ganėtinai tiksliai prisiminiau ką visgi sakė seras Izaokas.. Jis sakė tik ant kitų milžinų pečių atsistojęs aš padariau savo darbus.

Taigi aš visai ne Izaokas Niutonas, bet esu tas milžinas ant kurio jos atsistoję gali daryti savo atradimus. Jos niutonai. Bet aš tada pečiai be kurių niutonai negali.

Visai gerai.

Laisvės statula

Laisvąjį pasaulį už geležinės uždangos pamačiau dar 1985 metais. Tykiai priėjus prie Berlyno sienos iš demokratinio Berlyno pusės virš neperlipamos sienos ir mums virš galvų kabojo nachališkas Axel Springer Verlag pastatas kaip gera žinia mums esantiems už uždangos. Vakarai čia pat ir stebi mus – nuraminau save. Pažiūrėjau į Vakarus antrą kartą iš televizijos bokšto Alexander platz apžvalgos aikštelės. Baugu net buvo ten - visi susigrūdę Vakarų pusėn, dėl pusiausvyros kaip išmanantis šiokius tokius mechanikos dėsnius nuėjau pasižvalgyti ir Rytų pusėn. Ten ir stovėjau vienišas.


Koja įžengiau į tikrus Vakarus tik po 8 metų, kai jau ir patys buvome Vakarai, bet neryškūs tokie. Ir tai buvo iškart Amerika.

Galite įsivaizduoti buvusio tarybioko jausmus kai plaukiau ekskursiniu laiveliu iš Manheteno link Laisvės statulos ir palaipsniui tas simbolinis kolosas matytas iš mažyčių pašto ženklų prislėgė mane savo dydžiu. Apsiašarojau kaip vaikas.

Laisvas, laisvas pagaliau, aš Amerikoje, darau ką noriu.

Antrą kartą gyvenime taip apsiverkiau kai gimė mano mažoji.

Nuo to karto Bertoldžio Laisvės statula įsėdo man į smegenis tvirtai. Ir kai stažuotės kuratorius nugrūdo mane kažkur į Vidurio Vakarus beveik mėnesiui kur miesto centras visai sugriuvęs ir pėsčias žmogus(tai yra aš) sukelia teisėtą policijos įtarimą ir ir yra sekamas kelis kilometrus policijos automobiliu, kur elgetos tik baltieji, aš po savaitės dienomis ofise centre tarp griuvėsių ir tyro kanadiško viskio vakarais sustreikavau ir moviau į Čikagą kur gyvenimas. Bet klastingasis kuratorius jau įtarė apie žalingą kolosaliojo Bertoldžio kūrinio įtaką Rytų Europos žmonėms. Ir paskutinį trečdalį stipendijos(neįsivaizduojamą 1000 USD, kai mano mėnesio alga Lietuvoje tuo metu siekė net 40USD), skirtą kultūriniam egzistavimui Niujorke paskutinę savaitę, paėmė ir neišmokėjo. Dar pasikvietęs į kabinetą iškeikė kultūringais amerikoniškais keiksmais, bet kadangi tai buvo ne rusiškai – supratau tik dalį. Bet kad keiksmai suvokiau iš mostų rankomis ir trepenimo kojele. Inteligentas, ble.Toks jis buvo įsiutęs...

Perėjau ant kavos ir bananų dietos Niujorke, juolab viešbutyje mane dar paliko, dar sukrapščiau kelis dolerius miuziklui Katės Brodvėjuje ir pasidariau sau išvadą visam gyvenimui:

Netikėkite moterimis, net kai jos nesveikai didelės ir betoninės, jų pažadai bus jūsų suvedžiojimui bei paskutinių pinigų atėmimui iš vyriškio kišenės...

Šiandien gera diena

Šiandien gera diena.
Nebereikės miegoti  su šlapiu bušlatu kad nors kiek išsidžiovinti Vorkutalage, nereikės gintis nuo urkų su peiliu kol atbėgs politiniai ukrainiečiai, nereikės parsivežti iš Sibiro mažų karstelių,  nebereikės važiuoti įsistojus į čebatus malšinti vengrų sukilimo, nors tėvas dar lageryje, nebereikės mokėti kyšio karininkams, kad tik ne į afganą,  nebereikės motinai auginti vienai penkių vaikų, nereikės į žmonas imti buriatės ir baigti institutą Irkutske.


Tai ne  iš knygų, iš giminės...

Pirmi dar karšti įspūdžiai apie Google plius

Mane ten(į G+) kelis kartus kvietėm ir  sakė bus ohoho. Neatlaikė širdis būsimų panegirikų ir tūkstančių skaitovų gausos. Nuėjau, pamačiau, nusivyliau.
Pirmiausia ermyderis. Daug visko, neaišku, ratai(ne akyse, šiaip iš žmonių padaryti), statistikos padorios kaip blogspote nėra - kas iš kur kiek atėjo.
Antra, vyrauja jau nauja karta, kuri pasaulį suvokia tik per paveiksliukus  ir suvokia pasaulį tik dabar(ateities, praeities ten nėra), paskaito porą valandų ir vsio, tu jau paraštėse. Man ramiau su tais, kurie ne tik paveiksliukus mėgsta, bet ir raides. O čia blogspote koks Minis paima ir pasako, ei , tu šitą jau rašei prieš du metus. Jauti kad  žmonės tave pamena šiek tiek.
Trečia, per tris žinutes aš jau atsibodau. Pirma žinutė +14, po to +19, trečia - +5. Nebetinku ton gyvenimo šventėn.
Kai blogspote tos pačios žinutės vertinamos stabiliau +11 +11 +8. Blogspote vertinama ištikimybė, tradicija ir stabilumas.
Linkstu likti tik čia, dar pabandinėsiu G+, bet labai abejoju savo ilgalaikiu nardymu į tuos prekybcentriškos kartos makaluojamus  verpetus.

Pietų Ispanija? Taaaaip...

Dvi moteriškės kalbasi  apie keliones. Viena klausia kitos:
- O klausyk  tau patiko kelionė po Pietų Ispaniją? Gerai buvo?
Kita, lėtai prisimindama:
 - Taaaip, net nėščia patapau...

Apie turkus verslininkus

Žaviuosi Stambulu - Konstantinopoliu kaip įstabiu miestu, tačiau teko ten vargti ir verslo reikalais. Ne turguje. Kiek aukštesniame lygyje.


Mahometas pats buvo prekijas ir išsireiškė maždaug taip: kiekvienas pats turi dvi akis, dvi ausis ir dvi rankas, tai yra savo verslo sėkme rūpiniesi pats ir prekijas gali be jokių skrupulų maustyti kitą prekiją. Taigi budrumas budrumas ir dar kartą budrumas su turkais.

Pirma. Per ramadaną jokių reikalų. Vargšas tikintis turkas nuo ryto be vandens/maisto gali pažadėti bet ką ir nieko neatsiminti. Tiesiog tuo metu musulmonai yra nepakaltinami. Ir nereikia dėl to pykti. Jie su vargšais bei Dievu, no business.

Antra, žinokite kur yra gamykla. Ofisai tai Stambule, bet svarbu kur gamyklos. Kaip man buvo - gamykla kalnuose ir žiema Turkijos rytuose žiauresnė už lietuviškąją. Skambina mano turkas, sako fūros gal nebesiųsk, mūsų nebėr, mūsų miestą užsnigo, metro aukščio pusnys. Kovą gal atvažiuok....Net per telefono girdėjau iš kolegos balso kaip prislėgė tą miestą metrinės sniego pusnys.

Trečia. Jei tu jiems reikalingas, tai ten labai gera. Saldumynai, meilumas. Du tokio gėrio pavyzdžiai. Vienas jaunas verslininkas pasikvietė net vakare savo jauną žmoną į restoraną mano garbei. Žmona buvo iš Sirijos čerkesių, gražuolė(čerkesės visada buvo sultonų haremų puošmenos). Žmona buvo apsigaubusi tradiciškai, bet mano daug mačiusio vyriškos giminės atstovo akis matė. Ir nors tame restorane gėriau tik kefyrą(musulmoniška vieta, be alkoholio), bet haremo lygio moteriškės dalyvavimas kartu pakankamai svaigino bei palengvino verslo sprendimus.

Kita kartą man suteikė taip pat baisią garbę paskyrę vienos Turkijos magnatų šeimos jauniausio atstovo paskutiniausią mersedesą pavežioti po Stambulą. Vairuotojas baltomis pirštinėmis, salonas muštas oda natūralia ir tos firmos darbuotojai bent penki po to paklausė ar jautei kaip kvepia prabanga to mersedeso natūrali oda?

Na jaučiau, buvo kažkoks kvapas, supratau, kad jei juos būtų pavežioję tai jie ištirptų kaip ledai vasarą iš džiaugsmo. Bet man keistam litvanui labiau patiko kefyras restorane su čerkese. Kvietė dar į magnatų jachtą paplaukioti po Bosforą, bet vėl uostyti odos prabangą jau nenorėjau, laukė malonus paslampinėjimas pačiam sau po Konstantinopolį.

Ketvirta. Vistiek Vakarus Rytai apdūrins. Nesitikėkite apgauti juos, o planuokitės nuostolių minimizavimą. Jei gausite ką sugędusio, tai pakeitimui detalių tikrai negausite ir niekada neįkraus fūros taip kaip užsakyta. Bet dirbti su jais įdomu. Galima kerštui Lietuvoje nusivesti juos kiaulienos į restoraną kur cepelinai su spirgais ir spirgai tokie riebūs, kad net varva riebalai per barzdą. Metodas puikus turkams auklėti....visos jų šnekos apie jų europietiškumą išnyksta kaip Osmanų sultonai istorijoje.

Apie bosus skandinavus

Dukra (vyresnė) pasakė, kad važiuos apžiūrėti Suomijos už 84 litus. Tamperėje bei Helsinkyje gyvena draugės, tai nakvynė nemokamai. O bilietas – iš pigių skrydžių akcijų. Kaina teisinga, tokia Suomija tiek ir teverta.

Iš kitos pusės daug laiko teko dirbti su bosais skandinavais. Ir tai nebuvo blogiausi laikai. Skandinavas bosas geriau nei bosas lietuvis. Du šimtus kartų.

Suomiai miega eidami. Na gal nemiega, nes nekrenta, bet visas jų pasaulio suvokimas yra lyg miegančio žiemą meškino. Lėtai, standartizuotai, nedarant staigių judesių. Kalba savo supaprastinta anglų kalba labai paprastai ir sėdėdamas kartu su jais posėdyje pradedi kartu miegoti. Pasaulis nesudėtingas. Dirbame protingai, tai yra po truputį. Ir parvažiuoji į Lietuvą toks ramus, bet pabudina pirmas klientas kuris pasako – nemokėsiu. Nes babkių neturiu. Iš principo. Tada Suomija kaipmat išgaruoja...

Arba kaip prisimenu kai mano bosas suomis gavo bosu anglą, kaip jis dejavo dėl kultūrinių skirtumų. Anglas juos! Vertė greitai dirbti!

Švedai kiek gyvesni žmonės.

Ypač po kelių viskio šotų. Kaip jie tada pavaro anekdotus apie norvegus....Toks finansininkas Čarlzas tai net turėjo ypatingą humoro jausmą. Savo stokholmiškame ofise, kur viskas pabrėžtinai skandinaviškai saikinga buvo užsidėjęs kiek parūdijusią sovietinę lentelę ant kabineto durų – Главный экономист.

Ir pas jį buvo ne tik ta lentelė.

Kartą mes jo filialas Lietuvoje gavome labai jau brokuotą švediškais standartais prekę. Švedai sutiko, parduoti negalima, nurašyti.

Mes nurašėme, bet prekė sandėlyje stovėjo ir trukdė mūsų mintims. Paklausėme vieno tokio vyruko, kuris dabar jau du kartus teistas, ar jam nereikia kiek brokuoto bet gero švediško produkto?

Laikas buvo ankstyvasis kapitalizmas ir dabar jau teistas, o tada dar ne, vyrukas atvežė kelias dailias krūveles gumele suveržtų pinigų ir išsivežė iš sandėlio broką urmu. Kitą savaitę atvyko gana netikėtai Čarlzas ir aptaręs pelno reikalus paprašė parodyti broką, kur sudėtas. Neturime sakom, išvežėm į laukus, vietos sandėlyje ilgiau laikyti nebuvo....

Vakare tada žymiame restorane “Ponių laimėje” šaunusis švedas numojo ranka, kai mes vėl pergyvenome dėl broko, sakė, tas brokas mūsų klaida ir jus tik pagundon vedame.

Taigi su švedais galima dirbti. Ypač jei jie baigę bendravimo su exCCCP kursus(Čarlzas buvo baigęs specialius kursus Carskoje Selo, ten mokė juos degtinę, Puškiną et cetera).

Tačiau teko turėti estą bosą tai jis visiems laikams man paaiškino kaip reikia vadovauti. Atvažiavo įvertinti mūsų rezultatų. Metinių. Pasakojome rodėme. Lyg ir gerai, bet estas jau užsikrėtęs skandinaviškomis manieromis skandinaviškoje firmoje, patys suprantate. Žodis per valandą. Mygėme mygėme, kad pasakytų ką nors reziume. Išspaudė:

- Nado liutse rabotat.

Praėjo metai ir vėl reziume:

- Nado liutse rabotat.

Tokie va ir yra skandinaviškieji bosai...

Iš emigrantų laifo: greitas feisbukas

Kai kurie fabrikai Anglijoje, kur vyrauja lenkai ir lietuviai, yra beveik vien moteriški. Tai sukelia šiokią tokią seksualinę įtampą. Moterims, o ne vyrams. Yra tiesa dar babajų. Bet lietuvė kuri susideda su babajais tampa babajiene, tai yra visiškai iškrenta iš lietuviškojo pagarbos ir bendravimo rato.

Štai vieno jauno emigranto vargai. Vyras jis gražus moterims, akys didelės lyg visą laiką įsimylėjusio, tai visos ir kimba kap ešeriukai ant jo tyrų akių. Viena jau buvo užėmusi pagrindinę vietą ir net persikrausčiusi į savo nuosavo vyro(taip ji galvojo) namą. Deja lietuvaičių moterų gausa besisukaliojanti aplink labai tempė jos nervų sistemą ir vieną naktį kai eilinė anksčiau pašalinta konkurentė paskambinusi jos nuosavam vyrui(taip ji galvojo) vėl neleido pamiegoti – pratrūko. Išdaužė indus, išėjo į pabą ir prisigėrė. Kai vėl grįžo pas parazitą padaužyti indų ir ypač kompiuterio kur feisbukas su visomis jo mergomis(bet kad laisviau būtų nusirengė), nuosavybės savininkas sumaištavo ir išsikvietė policiją. Doras imigrantas gali ir policiją išsikviesti. Policijai nežinau ar labai patiko ar labai nepatiko girta geros figūros lietuvė. Anglių apskritai gražių nėra, gal nebent Londone turtingesniuose namuose. Bet išvežė į kitą miesto galą be pinigų ir paleido kaip rado. Su pėdkelnėmis ir tik plonais marškinėliais. Matyt ir jiems atsibodo tos besiaiškinančios santykius lietuvės.Kol audringoji moteris parkulniavo vėsią vėlyvą rudenišką anglišką naktį per visą miestą beveik nuoga aprimo. Deja, buvo jau vėlu. Dorasis lietuvis išbraukė ją iš savo feisbuko ir jau bent keturios naujos draugės jo feisbuke atsirado. O ir senos draugės sekė dorojo emigranto feisbuką... Viena sena draugė jau buvo atėjusi paguosti.

Moralas trumpas. Vyrus reikia mylėti, godoti ir jokiu būdu nemušti. Tą prižiūri net ir demokratiškosios Anglijos policija. Nebūtų policija nervingosios moters išvežusi į kitą miesto galą, gal vyras ir nespėtų feisbuke pasiguosti.

Iškilminga kalba tūkstantosios šio blogo žinutės proga, pasakyta pasipuošus fraku ir peteliške

Ponai ir ponios bei net tie kurie tik skaito Voločkovos fotografijas - aš sukrėstas. Parašiau šiame bloge jau 1000 žinučių.
3,14.
3,14.
Logiškoji mano asmenybės dalis pašiurpusi nuo tokio beprasmio laiko leidimo. Tai kažkoks iškrypęs solipsizmas. Gi grafomaniškoji džiūgauja galėdama išsireikšti šiuo laikraščio, skundų knygos ir mokslo populiarinimo brošiūros kratiniu. Apie praeitį tiek. Dabar apie ateitį.
Ateitis bus. Galimi tokie ateities variantai;

1. Pradedu rašyti tik rusiškai ir tik apie Voločkovą. Garantuoti tūkstančiai skaitytojų.

2. Niūri egzistencialistinė tyla visus 2012 metus. Emigracija.

3. 1000 žinučių tai juk tai romanas. Bliamba galėjau jau gauti galingą kokių 600 litų lietuvišką honorarą. Romanas būtų pavyzdžiui apie Kauno Lietuvos ir Vilniaus LDK pilietinį karą žlugus Moskovijai ir Londinijui apie 2030 metus.

4. Tūkstantis tai juk arabų pasakos, teliko pridėti tik vieną naktį...

5. Vegetuoti toliau lyg baklažanui tokiu pačiu stiliumi iki 2000 žinučių, tada vėl susinervuoti ką aš čia darau...



Dėkoju už dėmesį.

Po švenčių. Atsikelti. Fuinkcionuoti.

Vidinis drebas sukelia didelį gailestį sau. Katės ilgesingi pranešimai apie tuščią skrandį nutildomi taiklia šlepete. Kvailas kaimynas nesveikoje tamsoje skausmingai girgždina savo automobilio raktelį. Nu ir gerai jei neužsiveda tau, ankstyvasis pterodaktili. Bet koks kontaktas su kita šeimos puse – skausmingas. Šapas ant grindų - maro bacila. Laikas vėl pradėti kas gana keistai vadinama gyvenimu.

2012 m. sausis 3 d.

Ir skaičiai man nepatinka. Nieko gero apie juos nigaliu pasakyti. Ir oras ни в красную армию.

Ir vis tiek mes atsikeliame ir funkcionuojame.

2012.