Kitų vokiečių tai nėra

Į Viskrį (rašoma Viscri) tarp Brašovo ir Sigišoaros važiavome dviejų egzotinių dalykų. Tai buvo originalus senovinis Transilvanijos arba Septynmiesčio saksų kaimas su fortifikuota bažnyčia ir kartu princo Čarlzo vasarvietė. To pačio, to pačio...

Viskris pagal Čiaušesku išlyginimo  programą buvo sulygintas su kitais  rumuniškais kaimais. Tai yra komunistai Viskrin neinvestavo, kelių į jį nulis ir kaimas liko koks buvo XIX amžiuje. Be asfalto.  Na gerai iki kaimo vietomis asfaltas buvo. Tokiu keliu greitis 30 km/h su keiksmažodžiais. Iš esmės išlikos daug  autentikos  ir baltoji bažnytėlė-tvirtovė, kai kas sako viena tikriausių  savo grubiu realizmu  visoje Rumunijoje.

Viskryje netgi išliko keli tikri vokiečiai, bet dar daugiau tądien jų buvo privažiavusių kaip turistų. Vaikščiojo pagarbiai  vos ne su ašara akyje po savo protėvių žemę. Ką nors paklausti  angliškai buvo sunku, visur tik vokiečių kalba. Iš esmės Teutonų Ordinas  pakeliui iš Jeruzalės į baltų žemes dar spėjo ketvirtį XIII amžiaus pabūti Transilvanijoje, pastatė pilis, prikėlė vokiečių kurie jau iš čia nebeišsikėlė. Po to Vengrų karalius  riterius išvarė, bet kitus saksus paliko.

Taigi galų gale prie bažnytėlės radome ir angliškai kalbančią moterį-vokietę, kuri šiaip jau buvo visai panaši į paprastą kaimo rumunę (Čiaušesku lyginimai nenuėjo veltui):

      - Kur mums rasti princo Čarlzo namą?

-         Ai,  - atsakė ji, - jis toks žydras, bet jūs neatpažinsite. Toks pats kaip kiti. Ten, kitame kaimo gale.

Bandėme dar patikslinti, bet viskas baigdavosi neapibrėžtu, ai, ten kažkur. Ir pokalbis nusisukus su kitais – vokiškai.

Princas Čarlzas jau buvo savas. Ir iš Saxo – Coburg  ir Gotha  karališkųjų namų, ir kaimynas. Vokiečių bendruomenė. Savas. Neišduodamas.

Dar ant bažnyčios sienų  memorialinėse lentose surašyti  visi kaimo vyrai vokiškomis pavardėmis žuvę pirmame ir antrame pasauliniuose  karuose. Kaimo paaukotų vyrų skaičius abiems karams buvo beveik vienodas ir pavardės kartojosi  tos pačios...

Aha, vokiečiai pralaimėjo abu karus. Aha, vokiečiai išvažiavo iš počiaušeskinės Rumunijos ir Kazachijos namo Vokietijon. Aha, Merkel, nevykusiai besirengianti pastoriaus dukra  iš DDR. Aha, Rumunijos karaliai buvo vokiečiai ir šalis buvo tada kaip Paryžius (patys rumunai taip  pasakojo). Aha, visi šiandien klausia ką pasakys Vokietija ir kaip gelbės Europą vėl.

Vokiečiai Rumunijoje jau atsiperka savo namus, palieka rumunus tik prižiūrėtojais, per atostogas  sugrįžta.

Vokiečiai pralaimi, bet visada vėl laimi. Kas per tauta. Ir per kažkokį portugaliūkštį trockistą vėl vienyja Europą (po savimi ko gero ir lyg labai nenoromis, bet nėr kas daryti, kitų vokiečių tai nėra), ir ten kur buvo jų miestai, ir net ten kur jų niekada nebuvo...