Balkanų moteris valgį daro skaniai. Bet tik kai geroje nuotaikoje. Plovą beveik visada su džiaugsmu, nes plovas daromas geroje kompanijoje ar kokiam geram įvykiui atžymėti. Salotos – irgi smagu – nes tai sveikas maistas, į kūną neina. Dar jai patinka rasti kokio egzotiško chačiapurio ar turkiškos lęšių sriubos receptą. Tas eksperimentas irgi moteriškę žavi. Net dešreles ar koldūnus iš pakelio gali išvirti beveik nesusinervinus. Tačiau kotletai...
Kotletai ya kažkoks buržuazinis antiliaudinis produktas. Aš jų net niekada neprašau. Kažkokia ten asociacija jai atsiranda galvoje, tiksliai kokia ir nežinau, gal net niekada ir nesužinosiu, nes taip baisu klausti. Kažkas panašaus į vergų grandines ar neteisingo pasaulio sutvarkymo įvaizdį.
Iškepti kotletai nervingai suskaičiuojami ir kiekvienam paskiriama tiksli dozė. Du trys du. Nes nesuskaičiuotus produktus aš naikinu be pasigailėjimo. O su suskaičiuotais jau atsargus.
Štai paskutinių kotletų ir nevalgiau. Ir skaičiuok sau, pedante ir buhaltere. Sakiau jei taip susinervini nuo jų skaičiavimo tai man jų ir nereikia. Turi vyrai savo išdidumą. Kaip pas Spartos Leonidą pavyzdžiui. Panašai didingai atsisakiau tų kotletų kaip jis kovojo prie Termopilų.
Buvau apkaltintas mėsos valgymu darbe kas dieną. Ko man visai nereikia, nes pilvas nukaręs. O juk šiaip tai aš pats žinau ko man reikia. Mėsos ar dietų...O jos draugė sakė, nuo antsvorio ir prasideda visos bėdos. O jokios draugės man nenurodys kiek galiu valgyti.
Ir buvo dar daug argumentų ir daug ginčų. Kelias dienas. Jau net pradedu įtarti ją slapta naktimis žiūrint Žibutės TV.
Bet moralas jau man aiškėja ir jis toks aiškus kaip faktas, kad tarp dangaus ir žemės yra horizonto linija. Kotletai man šviečiasi jau tik už tos horizonto lnijos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą