Protų kovų komandos formavimo problemos

Kadangi  protų kovų mūsų komandos narių amžius  yra apie 50, tai mums kyla teisėta  neviltis ir tuštuma akyse klausant muzikinių užduočių iš šių laikų topų ar ką nors iš jaunimo problematikos. Reikia jaunimo. Jaunimas gal ir eitų žaisti, vyresnioji dukra stengiasi ir žino kelis gudresnius, galbūt norinčius. Kviečia juos.

Tačiau. Bet kuris protingas jauno amžiaus vyriškis, išgirdęs, kad komandoje bus ir merginos tėvas, labai logiškai išmąsto tokią loginę grandinėlę: mergina  - jos tėvas  - žiedai – altorius – krachas mano jaunystei.

-         Neee, - ryžtingas visų sugebančių dėlioti logines grandines jaunų vyrų atsakas po tokios loginės konstrukcijos.

O durnų mums ir veltui nereikia. Taip komanda ir vegetuoja  be jaunų vyrų arba reikia eliminuoti iš komandos  tėvą.

Bet tėvas – tai aš...

Ну что, хваленные канадские профессионалы

Taip, vakar debiutavome Protų kovose su Robertu Petrausku. D lygoje. Savaime suprantama  - pirma vieta. Tos išgirtos protų kovos nebuvo labai jau geriau už Vytaro Radzevičius protų koridą.

Primo,  trūko kovos meistro asmeninio dalyvavimo. Pas Vytarą jaukiau, daugiau improvizo, humoro,  jei ginčai, tai ginčai su autoriumi. O ne kažkokiu tarpininku. Lengviau autoriui atitaisyti klaidas. Kovose viskas nuasmeninta.  Kovose klausimai painesni, bet buvo ir labai gerų. Ypač patiko klausimai su Jobu ir deivės Mildos sūnumi.

Prizas – blogai.  Davė penkis bokalus alaus kai laikas jau važiuoti namo. Visi už vairo. Išdidžiai negėrėme. Atidavėme našlaičiams iš kitų komandų.

Kiek suprantu kitą rozą  einame į B lygį, iš ten netoli ir iki Kanados išgirtųjų profesionalų.

Drebėk, Otava.su Torontu .

Tunelinis vyriškas matymas

Gerbiama mano žmona, kojinių aš nerandu ne iš durnumo ar kvailo vyriško tingumo, o tik dėl tunelinio matymo ypatybės būdingos tik vyrams. Prašau nerėkti ir išklausyti atidžiai manęs kodėl taip yra. Jūs, moterys, matote 200 žalios atspalvių ir šešiadešimt pilkos. Mes geriausiu atveju tik po vieną spalvą, o kai kurie vyrai ir tik vieną bendrą – žaliapilkę spalvą. Jūsų matymo laukas platus ir neribotas. Jūs pastebite viską. O mes, vargšai vyrai,  matome mažai, nes mūsų matymas – tunelinis.

Tikriausiai žinai, kad Eifelis Paryžiuje pastatė Eifelio bokštą. Ir visai tavęs durna nelaikau, prašau išklausyti iki galo. Bet Nobėlio premijos tai Eifelis negavo. O turėtų. Taigi pradėkime nuo to, kad jo pilnas vardas, kuris beveik niekam nežinomas yra Žanas Batistas Pablas Pikasas Eifelis de Tunelis. Nustebai? Klausyk toliau. Dar įdomiau. Taigi šitas de Tunelis išrado, ir atkreipk dėmesį koks niekšas išrado tik vyrams, taigi jis išrado tunelinį vyrišką matymą. Nobelio todėl negavo.  Tuneliniu savaime suprantama pavadino pagal savo pavardę - Tunelis. Ir nuo tada  vyrai labai kyrptingai pradėjo gyventi.  Jie mato tik kas jiems svarbu. Vieną daiktą. Pagal amžiaus grupes tai aišku skiriasi tie daiktai. Berniukui  – kamulys, paaugliui – mergina, vyrui - automobilis, diedukui - lašelinė. Detalės skiriasi. Kai kam  gali būti dar bonka, nuogos moteriškės (būna ir tokių patvirkusių vyrų), kam kompiuteris, o kam ministro lentelė anrt kabineto durų.

Kartais ir gerai tas tunelinis matymas, vyrai nesiblaško ir atkakliai  eina prie to daikto tunelio gale. Puiku  jei tai sutampa su žmonos ir šeimos planais. Aišku kai  kas nepatenka į vyro matymo lauką, tai viską kas lieka už tunelio visiškai nepermatomų sienų (to niekšo Eifelio de Tunelio darbas), tenka rinkti ir matyti žmonai – kaip antai – vaikų snarglius, kambario kampuose džiūvančias kojines, nuo persivalgymo virtuvėje svyruojančius tarakonus, pinigų trūkumą. Bet juk jei nebūtų vyriško tunelinio matymo, tai nebūtų jokio progreso. Pasaulis nejudėtų į priekį. Tas visapasaulinio progreso gėris  mano galva yra pakankama kompensacija už tunelinio vyriško matymo kai kuriuos nedidelius nepatogumus moterims.

Ir teisingai, ir paimk tas kojines. Čia, aš pakelsiu kojas. Taip, į skalbiankę. O jei liūdna, tai prisimink tą niekšą kuris išrado tunelinį matymą. Taip, Žanas Batistas Pablas Pikasas Eifelis de Tunelis, šaunuolė, iškart įsiminei...

Volgos - Indijos geležinkelis. 1874 m.projektas

1874m. Volgos - Indijos geležinkelio projektas.

Realiai rusai 1906 m. Taškentą jau prijungė prie imperijos geležinkelio tinklo. Neblogas projektuks? Toks toli einantis...

Kaltas ne aš. Kaltas Hercas

Vieną vakarą Balkanų moteris susikaupė ir atliko su manimi mokslinį eksperimentą. Aišku vėl man nieko nežinant. Turi bjaurų įprotį tos moterys – tyrinėti  laikas nuo laiko savo vyrus.

Ji nustatė empyriniu būdu, kad tik apie 40 procentų informacijos, kurią ji skleidžia fonetiniu  būdu pasiekia mano ausis. O ir ar aš tos informacijos tuos 40 procentų  naudoju taip pat labai abejotina.Visa mano povyza rodo atidų klausymąsi, net linksiu pritardamas, tačiau  paprašytas pakartoti nė žodžio  nesugebu.

Kam ji man šneka ir pasakoja įvairius vertingus pastėbėjimus iš gyvenimo arba nurodymus kaip man toliau egzistuoti?

Į tai atsakiau lygiai taip pat moksliškai. Pirma, tai nenuostabu, kad negebu pakartoti jau po kelių sekundžių jos  perduotos informacijos. Juk ji ir pati daug kartų teigė, kad mano protiniai  gabumai silpnoki. Tad nereikia kažko ypatingo tikėtis.

Antra, aš nekaltas. Kaltas Hercas. Kaip žinoma jis išrado radijo bangas, kuriomis sklinda garsai. Bet, atkreipk, dėmesį, jis negavo Nobelio premijos. Kurios jam neleido duoti moterų organizacijos. Nes jis, niekšas, atrado  ir  tas bangas kitas, dėl  kurių ir vyksta tas amžinas vyrų ir moterų nesusišnekėjimas.

Herco bangos yra tokios banguotos, jei pastebėjai, kitos moterys gaudo tas bangas ir moterys net abi iškart kalbėdamos visada viena kitą girdi, supranta ir labai gerai bendrauja.

Vyrų gi ausyse Hercas rado Eustachijaus vamzdelį. Tai kažkas  panašaus kaip Adomo obuolys, grynai vyriškas dalykas, tik ausyje. Ir tas Eustachijaus vamzdelis nuo labai dažnai pasikarotojančių herco bangų, kurios visai atsitiktinai yra moteriškų bangų analogas, parvirsta taip  taupydamas organizmo resursus. Ir tada tos minėtos moteriškos bangos tiesiog aplenkia vidinę vyro ausį ir tokiu būdu mes dažnos ir vertingos informacijos negirdime.

Ir visa tai ne  iš piktos valios. Mes visai nenorime paniekinti  moterų. Mums jų nuomonė svarbi.Tik herco bangos kaltos.

Taigi aš nekaltas.. Kaltas Hercas.

Su Vasario 16-ta!

Ant storoko kartono labai kietu pieštuku pieštas atvirukas.
Tai  mano niekada nematyto  dėdės (tėvo brolio) atvirukas išsiųstas 1949 metais vasario 16-ą dieną iš Magadano.
Rašalu atviruko apačioje parašyta: Brangiai Motinėlėi nuo nedėkingo sūnaus. Magadanas 49.II.16
Yra neperskaitomas atviruko dailininko parašas.
Dėdės niekas ir nematė daugiau. Vaikų nepaliko, buvo vos perkopęs dvidešimt...

Mojavau padavėjui per valentinkę

Mus jau nori iškrapštyti iš protų koridos. Įkyriai laimime. Mažėja lankytojų ir  neviltis didėja  pas kavinės vadovybę. Vakar net siūlė kyšį, kad kažkokiu būdu nors kartą praloštume. Mes ne kokie pareigūnai – kyšio atsisakėme. Išdidžiai paaiškinome, kad komandos pavadinimas kylęs nuo Nuestra Familia meksikiečių gango  Šiaurės Kalifornijoje. Mūsų taip paprastai nepašiurpinsi.

Bet tada taip kreivai kavinės vadybininkė į mus pažiūrėjo, kad supratome, kitą kartą gali ir plakatą iškabinti ant įėjimo durų . Su užrašu – Familia, no pasaran. Tad vėlesniame komandos susirinkime nusprendėme kyšį paimti, jei bus didesnis ir antrą kartą pasiūlys...

Džiugi būsimo didelio kyšio nuojauta mūsų pilkas smegenų ląsteles dar labiau  paskatino. Kai kurioms ląstelėms  tai buvo pirmas atvejuys gyvenime, kai jos jautė ir protu galima uždirbti kyšį. Ir jos šioje ašarų pakalnėje egzistuoja neveltui.

Bet tai dar ne visos vakarykštės koridos bėdos. Jei kas pamena vakar buvo Valentino diena ir pažangūs žmonės tą dieną parodo meilės apraiškas  vienas kitam. O mums vakar per didžiąją pertrauką padavėjas neatnešė maisto rinkinio už 27 litus. Nors jis buvo dar vakaro pradžioje užsakytas.

Todėl aš išsišiepęs mojavau padavėjui, mol, prieik, turim problemėlę, sėdime tik su alumi  be savo teisėto maisto rinkinio. O man vyresnioji dukra grieštai uždraudė spragsėti pirštais  kviečiant padavėjus ar rėkti komandirsku  balsu “ei, berniukas”. Nes taip yra nemandagu. Tad aš šiepiausiu ir grakščiai mandagiai mojavau  jam ranka. Padavėjas vis labiau pasimetusiu  veidu vis dažniau prabėgdavo pro mus ir vis labiau mūsų nematė. Kas yra? Vyrai staiga pradėjo žvengti . Sako tegu dukra rankute pamojuoja. Tas iškart prisistatė. Problemą išsiaiškinome ir vėl padavėjas ilgam dingo. Tada mandagiai pradėjo mojuoti kitas buvęs regbistas. Toks pat senas ir dydžio tokio pat kaip aš. Vėl padavėjas mūsų nemato.

Vienu žodžiu vakaro reziume. Maisto taip ir negavome, per mojavimo laiką išėjo namo virtuvė, grąžino pinigus. Kaip prizą tą vakarą laimėjome 50 litų čekį plius valandą boulingo.

O per valentinkę teisingos orientacijos padavėjui nėra ko grakščiai rankele mojuoti, ypač seniems ir nebegražiems  regbininkams. Ne taip supras...

Kremlius iš mūsų negaus nė cento

Neblogos  sąskaitos už šildymą paskatino neeilinį Balkanų moters idėjų apie taupymą pliūpsnį. Geriausia buvo išgeneruota  vakar.

-         Kiek tu metų gyveni šitame bute? – paklausė ji manęs gudriai primerkusi akį.

-         Na apie 20 metų, - jausdamas šaltuką skrandyje  atsakiau.

-         Tai gali ir tamsoje vaikščioti, per tiek metų turi žinoti kur sienos ir durys. Išjungti šviesas koridoriuose.

Pabandžiau. Nepavyko. Sienos buvo netikėtose vietose, o durys atvirkščiai.

-         Bet juk vaikas tiek metų  čia negyvena, prisitrenks tamsoje, - galų gale radau išeitį atsifutbolinti taupymo idėjos.

Leido vėl įsijungti šviesą koridoriuose. Bet dar ne pavasaris, jaučiu vėl sulauksime naujų energijos taupymo idėjų...

Komentarai, atsiprašau ir labai man gaila

Pradingo dalis Jūsų vasario mėnesio komentarų. Kaltas aš. Besivalydamas nuo spamo, netyčia ir išvaliau dalį Jūsų komentarų.
Komentarai man svarbūs ir labai dėl to gailiuosi.

Keršydami tokiam žiopliui rašykite daugiau  ir niekšingesnių komentarų.

O tai buvo beveik vien pagyrimai. Šiuo požiūriu pavydžiu Račui, ten tai gyvenimas pas jį komentaruose....

Ir kitos traumos...

Matau  visus pradžiugino mano kruvinų  ir pūliuojančių krumplių aprašymas. Suprantu  jus -  lietuviai. Bet turėjau dar įdomesnių traumų.

 Antrą kartą žirkliarankiu pabuvau jau po 40 metų. Ramiai sau važinėjau po Nidą dviračiu ir staiga išlindęs automobilis privertė mane sukt į mišką, į tankias Nidos pušeles. Vėl stabdžiau rankomis. Abu riešai skilo. Gipso nedėjo, bet gavau tokias rankų įmautes irgi žirkliarankiškas. Žmonės prisibijojo.

Bet pati efektingiausia trauma ištiko vaikystėje kai buvau  20-ies. Tada per regbio treniruotę mokėme naujokus. Aš tame pratime buvau  kažkoks ramiai  pro šalį prabėgantis sportininkas, kurį naujokams reikėjo griebti žemu užgriebimu taikant į dubens sritį. Bėgau pro naujoką gana stipriai, kad žinotų – ne bobos čia. Jaunuolis kažko nesuprato ir net nepasilenkė. Bet pilnas nesveikos drąsos šoko į priekį. Taip stačias ir įbėgo į mane. Nors turėjo pasilenkti. Buvo mažesnis tai pylė man į veido apačią pakaušiu.

Smūgis buvo neblogas kaip dabar pamenu. Burnoje saldu. Ir labai keistas nematytas vaizdas. Matau po veidu kabančius savo ūsus. Niekada nenešiojau šlėktiškų kabančių ūsų. Buvo tvarkingi trumpi siauri ūsai. Man tada pasidarė labai įdomu kaip aš juos galiu matyti kabančius po savimi. Paklausiau vyrų kas man.

Visi išsigandę tylėjo. Prakalbo tik treneris. Jis buvo lūžęs 14 kartų, tai galėjo kalbėti.

Pasirodo perkirto man veidą per viršutinę lūpą ir abi pusės ūsų kabojo gana žemai po veidu. Aišku daug kraujo. Nuvežė, susiuvo.

Bet tai dar nieko. Blogiau buvo  po to. Vsą mėnesį galėjau maitintis tik per šiaudelį. Tai yra tik sriubomis. Tai klaiki bausmė valgiam stambiam dvidešimtmečiui.  Degtinės  ir alaus mėnesį negalėjau gerti. Gal kas bandė atsargiai siurbčioti degtinę pro šiaudelį? Taigi. Tik vyną.

Ir kai nuėmė  tvarsčius buvo dar liūdniau. Iškart po prakirtimo  chirurgas susiuvo drebančioms rankomis ar tiesiog  jam buvo sunku tuose karančiuose mėsos gabaluose susigaudyti.  Viršutinė lūpa liko  nedidelės moteriškos  krūties formos.

Guliau dar kartą po grožio chirurgo peiliu. Ir dabar beveik normaliai atrodau. Lūpa kiek nejautri. Bet jautrumas juk vyrui reikalingas  kitoje vietoje, ne lūpose...

Naujokas daugiau nepasirodė regbyje. Aš tai likau.

Didelės žirkliarankio rankos

Yra keistų sportų. Vienas man visai nesuprantamas  yra slidžių sportas.

Ir tas  kur lygumų,  ir tas kur nuo kalnų, ir net ant vandens. Visi – no sense.

Tėvas slidinėjo. Bet kaip ir žaidžiant šachmatais taip ir slidėmis jo net nebandžiau pavyti. Taip abiejų sportų ir nepamėgau.

Nuo kalnų slidžių nemeilės jaunystėje (tai apie 30) mane buvo išvežę draugai pagydyti  į Slovakiją. Štrbske pleso, Tatranska Lomnica, Smokovec ir kiti lietuvių pamėgti žiemos kurortai. Visi bendrakeleiviai jau buvo toli pažengę ir man sakė tai visiškas kaifas ir išmoksi  greitai, nes esi sportininkas. Faktiškai ir nereikės tave mokyti.

Aha, ir nemokė. Parodė kaip užsidėti apkaustus, kaip pasisukti ir griūti net nemokino, nu šitą tu moki....Tiesa, turėju gražų šviesiai  žydrą slidininko kostiumėlį. Buvo aptemptas, ryškus ir madingas. Bet su tokia spalva moterys žiūrėjo kažkaip įtartinai ir teko mokytis vienam. O gal baimę joms sukėlė nevaldomas besikeikiantis didelis kūnas. Greit pabodo vienam griuvinėti. Lyg ir kažką pradėjau suprasti. Ypač kai apsvarstėme dienos įvykius prie alaus  bokalo.

Tad kitą dieną visi išvykome į aštresnes trasas. Kolegos parodė vos ne 90 laipsnių kalną. Čia pradinukams. O patys nuvarė į kalnus kur stovint viršuj nesimato apačios. Buvau nuvažiavęs pažiūrėti. Iškart parvažiavau atgal. Važiuoja  nuo tokio kalno mano galva žmonės  tik palaikomi stipraus tikėjimo į aukštesnes jėgas. Arba jau šaukdami  Alach Akbar....

Pirmiausia  naujokėlių kalne suplyšo per užpakalį žydrasis kostiumėlis. Nes buvo sportiškai aptemptas. Per visą siūlę nuo juosmens per tarpkojį iki juosmens. Nes posūkį padarydavau gerai, bet po to iškart krisdavau. Protas nespėdavo persiorientuoti iš posūkio  į tiesę. mat buvo labai galingai koncentruotas tik į posūkį. Baisus greitis tiesėje verti stabdyti vieninteliu man žinomu būdu – kūnu  į sniegą

Antra  - kažkur palikau pirštines. Ir toks šiurkštus tų tiesių sniegas, kur eidavo po posūkio, iki kraujo nuraižė man abiejų  rankų krumplius. Nes krumpliai tarnavo kaip stabdžiai. Veidu gi nestabdysi. Nuo kalnų nusiridenau jau verkdamas beveik nuo rankų skausmo. Kraujas lašėjo nuo krumplių. Parvariau į bazę. Gailestingos  moteriškės apibintavo kumščius kai  nusiėmiau žydrojo kostiumėlio draiskanas  nuo savęs. Matyt tada jau buvau kiek panašesnis į normalų vyrą.

Deja buvo jau per vėlu. Krumpliai supūliavo. Tad ant rankų teko dėti jau didesnius bintus ir visai jau buvau panašus į žirkliarankį Fredą iš anuomet madingo  siaubo filmo. Alaus bokalą pakelti reikėjo abiejų binto bigių ir  tai dar skaudėdavo. Likusią savaitę kalnuose praleidau ekskursaudamas geležinkeliu po  aplinkinius kaimelius ir krūpčiodamas vien pamatęs naivų žmogelį besinešantį  kalnų slides.

Tas stiprus jausmas slidėms taip ir išliko visam gyvenimui....