Iš emigrantų laifo: trečias konvejeris, Džordžos dainos ir nelaimingas rusas

Ant konvejerio darbas labai nuobodus. Štai pomidorų reikia  spėti sudėti ant sumuštinio lygiai penkias riekutes, bet tik su sveiku viduriuku. Ir konvejeris varo geru tempu, tai nevisos tą tempą  atlaiko. Pamenu buvo viena meksikietė, tai ji niekaip nespėdavo ir ją varė lauk nuo konvejerio. Per ją vis reikėjo stabdyti konvejerį. Tai kaip ji rėkė,  sakė skriaudžia šitie, tai rasizmas ir jokios tolerancijos. Mokėjo šaukti.

Indai irgi negali dirbti, nes kai jie pradeda šnekėti burna, turi atsisukti vienas į kitą ir tada rankos jų nustoja dirbti. Mes  - lietuvės, galime kalbėtis ir net dainuoti kartu. Ir rankos dirba. Taip, dainuojame, nors taisyklės griežtos, bet lietuvėms dainuoti galima. Mūsų supervaizerė indė, bet ji savų nenori prie konvejerio. Ji nori  dirbti tik su lietuvėmis. Ji jau net moka Džordanos dainą – “Nemylėjai manęs”. Traukia kartu. Džordža atvažiuoja į mūsų miestą kelis kartus per metus.

Iš tamsesnių sugeba spėti tik portugalai iš Rytų Timoro. Bet jie per maži. Trečias konvejeris yra žemesnis nei kiti, tai visi portugalai subėga ten. Taip ir dirba tik trečiame konvejeryje, keičiasi, tik vieni eini miegoti į tą pačią lovelę, kiti iš tos pačios lovelės prie trečio konvejerio. Taip timoriečiai išgyvena apie 15 viename kambaryje. Snieguolė ir septyni  nykštukai, tik be Snieguolės. Bet jau jų koks mažumas. Sveria mažiausi gal vos  45 kilogramus. Toks dvimetrinis    lenkas pastūmė kartą timorietį, tai kaip toli jis lėkė, visai mažiukai.. Prie konvejerio pasistato taburetę, tai jei sėdi, kojytės nesiekia žemės. Bet labai draugiški,.tai mes prie trečio konvejerio  niekada nestojame, paliekame portugalams.

Tikrų anglų prie konvejerio nebūna. Bandė du airiai. Tai visi iškart lažinasi kiek jie sugebės atlaikyti, dvi ar tris valandas. Taip ir būna, labai keikdamiesi deda į kojas per pirmą breiką.

Turime net ir rusų. Iš Latvijos. Vienas toks įdomus yra – visą laiką jam nesiseka ir jis vis nelaimingas.Tai jis kartą seniai seniai  buvo pakliuvęs į norvegų kalėjimą. Jam ten patiko. Ten dirbo ir iš kalėjimo dar siuntė apie tris šimtus dolerių kas mėnesį šeimai. Kai jį išleido tai rusas apskaičiavo, kad jam reikia atsisėsti penkiems šešiems metams. Banko koks apiplėšimas tiktų. Be aukų. Tai jis apiplėšė banką ir su pinigais  atsisėdo laukti prie banko durų policijos. Nervinosi, rūkė, spėjo surūkyti  visą pakelį. Norvegų policija prie banko  atlėkė tik po 45 minučių. Rusas gavo tik tris metus kalėjimo. Ir vėl jam nepasisekė. Visi iš ruso juokiasi, kad galėjo dar per tas 45 minutes užkasti banko  pinigus. Tai dabar būtų turtingas ir prie  konvejerio nestovėtų.

Iš emigrantų laifo: latvių ledo ritulys

Na kaip gyvename....labai užsinorėjome savo namo, dabar gyvename anglų rajone, taip gera, ramu. Tarsimės su banku dėl paskolos namui tikriausiai. Norime tokiame rajone ir namą įsigyti. Anksčiau gyvenome juodžių rajone, tai baisu buvo pro juos praeiti. Lyg ir stovi ant kampo ramiai, tyliai rūko sau žolę, tik kad staiga pradės staugti. Neee, anglų rajone geriau. Po Londono įvykių – tai išvis visiškai  norisi anglų rajone gyventi.

Policija? Jie ten kažkokie naivūs durneliai, tiesa dabar jau anglų policininkai tapo gudresni, dirba jau ir lietuviai policininkais. Yra ir sikhai su mėlynais tiurbanais ir policininko kokarda ant tiurbano. Juokingai atrodo. Bet jau gudresni. O anksčiau būdavo važiuoja lietuvis be teisių, anglas policininkas sustabdo, tai lietuvis sako, pas mus Lietuvoje  gyvenime niekam nereikėjo teisių mašinai vairuoti, ko jūs čia prie lietuvių kabinėjatės, nusiperki  auto ir  važiuoji. Tai  tie anglų policininkai  iš pradžių ir  tikėjo...

Tautinės problemos? Yra. Anglai mūsų nuo lenkų neatskiria. Latviai, lietuviai – visi jiems lenkai. Nervina. O šiaip dabar sunkiausiai susišneku su latviais. Jie dabar įkūrė mieste vien latvių chokejaus komandą – tai labai pasikėlė. Visi latviai vaikšto į  chokejaus treniruotes. Lietuviai  tai miesto regbio komandos jau gera pusė. Gerai regbio komanda žaidžia, vos šiemet neiškopė į pusiau profesionalią lygą. Latviai gi visi – chokejuje.

Turkas pasakoja pasaką Snieguolė ir septyni nykštukai

Mažė kas vakarą reikalauja  prieš užmiegant vis tos pačios pasakos apie Snieguolę ir septynis nykštukus. Kad nenukvėšti prisigalvoju įvairių variantų. Aišku ne mažei, sau....

Sniegolė ir septyni turkas 

Ai gyveno kartą gražus mergaitis  baltas kaip pamuk (lituvis - medvilnis).Vadino lituvis ji Sniegole.

Atėjo kartą piktas pamotė, kuris buvo gražus prieš dešimt metų,  ir veidrodėlis jai pasakė  koks gražus mergaitis  ir koks jau senas pamotė. Pamotė pasakė, kad  tu no kebabas paspringtum ir išvarė į Kalvarijas prie turgaus.

Tada septyni turkas paėmė  ją dirbti į kebabas. Didelis kebabas po 7 litas ir mažas po penki litas. Airanas – trys litas. Nu sako turkas septyni:

-         Dirbsi daug, akcija darysi, bus geras biznis. Po darbo  ateiti į mūsų namas, kur mūsų septyni lovelis. Ir ten gulėti su turkas.

Mergaitis – ką daryti. Sutikti.

Bet turkas turėti konkurentas. Azerbaidžanas. Kebabas geras, bet ne toks geras kai turkas kebabas. Konkurentas sakyti policija:

-         Turkas blogas. Baltas mergaitis guldyti į savo lovas.

Policija ateiti turkas namas. Turkas miegoti septyni savo lovas. Mergaitis dirbti kebabas po septyni litas. Policija pasakyti turkas yra geras  ir mušti azerbaidžanas.

Azerbaidžanas padaryti kerštas ir turkas kebabas įdėti nodas no žiurkė. Bet mergaitis alkanas pavargęs  ir suvalgyti tas blogas kebabas. Ateiti septyni turkas ir sakyti vai, vai, mergaitis baltas kaip medvilnis negyvas.

Bet tada ateiti policininkas kuris matyti  ir mylėti baltas mergaitis ir kviesti doktor. Doktor išgelbėti mergaitis. Visi šaukti valio, mušti azerbaidžanas, azerbaidžanas važiuoti Baku. Turkas kebabas vienas rajone. Visi  - turkas, policininkas, mergaitis -  gerti airanas, šokti. Kebabas akcija didelis – šeši litas.

Apie priešdėlio da- vartojimą lietuvių kalboje

Nemėgstu ilgų diskusijų. Tad tik  trumpam įsivelsiu į diskusiją su kalbainiais  apie  priešdėlio da- vartojimą. Jau maždaug trisdešimt metų žinau koks tai efektyvus/efektingas  priešdėlis, jei pavartotas vietoje ir taisyklingai, su literatūrinės kalbos stiliaus pojūčiu.

Tą vasarą mes dvi jaunuolių poros  gyvenome Kretingoje, kažkokiame bendrabutyje, bet iš keturių gyvenančių trys buvome  nelegalūs gyventojai. Bet jaunam viskas lengva, įlipi pro langą ar šiaip slapstaisi kokiame tualete. Svarbu stogas virš galvos.

Gyvenimas buvo depresyvus Kretingoje, bet virte virė Palangoje, tad į ten  autobusu nuvažiuoti sukrapštydavome kapeikų. Tik bėda buvo:  paskutinis  autobusas Palanga – Kretinga anksti išvažiuodavo ir palangiškes linksmybes mes per anksti nutraukdavome. Kartą taip ir nespėjome į paskutinį autobusą. Liko  du variantai: beveik dešimt kilometrų pėsčiomis arba taksi. Taksi maždaug kainavo mūsų visų keturių pinigus iki kol išvarys iš bendrabučio mūsų  vienintelę legalią  gyventoją (praktikos pabaiga), tai yra dar savaitė....

Visus turimus pinigus  taksistui ir parodžiau,  kad drąsiau mus vežtų iki Kretingos. Taksistas nuvežė. Bet mūsų planas  buvo taupyti, pinigų negalėjome atiduoti, nes patiems neužtenka. Daviau tik rublį ir mes išlipome. Taksistas tylėjo. Kol ėjome link bendrabučio taksi važiavo paskui mane ir pro atvirą langą rėkė:

-         Ei, man tiek neužtenka!

-         Daugiau neturime.

-         Aš mačiau, -  falcetu  jau cypė taksistas, - dadėk dar! Dadėk!!!

Tada aš sustojau. Grįžau prie taksi. Sugriebiau  taksi abiem rankomi  už vairuotojo  palangės ir pasakiau  raiškiai su gera dikcija it respublikos nusipelnęs artistas  skaitydamas “Anykščių šilelį”, ypač akcentuodamas priešdėlį da-  :

-         Išlipk, dadėsiu. Dadėsiu kiek tau tilps.

Priešdėlio da- pavartojimas laiku bei vietoje suveikė ir taksistas staiga paspaudęs gazą nurūko.

Taigi mano galva šitas nutikimas liudytų apie  priešdėlio da- vartojimo būtinumą bei ženkliai papuoštų literatūrinės lietuvių kalbos ekspresiją  bei raišką.

Nauja puiki knyga ir iškart nemokamai

Pristatome naują knygą – “Ukbaro enciklopediją“, unikalią jau vien tuo, kad nemenka grupė jos autorių niekada gyvenime nėra matę vienas kito, nežino vardų anei darbų, o svajingai ironiškai mistinės knygos nuotrupos internete klaidžioja jau nežinia kiek metų. Malonaus skaitymo!

Nemokamo leidyklos "Naujas Vardas" e-knygos varianto  ieškoti čia:    http://www.naujasvardas.lt/

Sunki dviejų sodų logistika

Šį pavasarį  mūsų šeimai kliuvo rūpestis dviem sodais. Šį mėnesį soduose viskas sodinama ir laistoma. Vienos dienos pavėlavimas sodinime ar  laistyme yra smūgis visam metų derliui. Tad tikslus savaitgalinis sodinių ekspedicijų  planavimas yra nedidelės Lotynų Amerikos šalies generalinio štabo verta užduotis.

Pirmas abiejų sodų reikalas yra atsifutbolinti mažės. Nes jei veži mažę į sodą, tai tam sode prapuola viena darbo jėga kartu su maže.

Tad mažė skausmingai dalinama. Šeštadieniui mažei  -  vienas sodas, sekmadieniui  - kitas.

Dvi mažės dienos vienam sode – verkiantys  sodininkai kartu su  kai kuriais augalais.

Vyresnioji irgi problema. Sekmadienio rytas yra skausmingas, nes yra po šeštadienio vakaro. Šeštadienį veikiama velniai  žino kas iki velniai žino kada. Ji anksčiausiai sutinka keltis apie dešimtą ir mane iš vakaro prižegnoja visais šventais, kad aš jos anksčiau neterorizuosiu. Deja, kai mes pradedame namie nerimti nuo septynių valandų ryto – akyse stovi nukeipę nuo karščio agurkų daigeliai – vėliausiai  išvažiuojame aštuntą. Vyresniosios reakcija už tas atimtas dvi valandas yra  klaiki. Reikia atsipirkinėti kokiais skaniais  saldainiais...

Kai ekipažai prikomplektuoti jau susipykusių žmonių atvyksta vieton kyla strateginės diskusijos. Apie augalus žino kiekvienas lietuvis  ir turi tvirtą nuomonę. Šiuo metu pas mumi yra du sodininkų tipai. Tradiciniai ir internetiniai. Internete žmonės prirašo įdomiausių patarimų kaip sodininkauti, pvz. spanguoles reikia sodinti pramaišiui  su šilauogėm. Tradicinis sodininkas gi tokio išmislo nėra girdėjęs ir greičiau užsikas save su kastuvu, nei leis tokiai interneto išminčiai brautis į jo sodo sklypą.

Aš tokiu atveju pradedu reikalauti skubiai sodinti kivius kol dar  nevėlu, bei šermukšnių hibridus su juodąja aronija  ir persikus. Tada prieš mane susivienija ir internetininkai, ir tradicininkai. Aš tada greitai atšoku nuo kivių ir įsivyrauja trumpos paliaubos.

Taip ir vargstame. Bet palaipsniui kasmet išziziame vietos vis įdomesniems augalams. Kažkada pradėjome nuo šilauogių, o dabar jau auga spanguolės, abrikosai, trešnės, alyva Rose de Moskou, griežčiai. Trešnės šiais metais taip žydėjo ir užsimezgė tiek vaisių, kad net visiškai  tradicinė sodininkė mano motina pagarbiai atsiliepė apie trešnes, kaip netikėtą progreso žingsnį, kuris baigėsi netikėtai gerai.

Iš manęs privalėjo būti atimtos tėvystės teisės daugybę kartų

Apmąsčiau naujus ES reikalavimus tėvams: faktiškai nei vieno savo vaiko neturėjau teisės auginti. Keli faktai.

Vyresnę buvome užmiršę  restorane  Nidoje. Barmenai sakė, nieko tokio, žinojome kur jūs gyvenate, būtume atnešę...

Vyresnę kartą pro langą pamatėme sunkiai bėgančią paskui vaikus. Kažkaip keistai vilko koją. Po geros valandos paklausėme ar tau neskauda. Skauda,  sako, ir pradeda verkti.

Pasirodo -  lūžusi  koja.

Mažę vos pusantrų metkų velniai žino kuo apnuodyjome Bucharoje. Sirgo.

Mažę trijų metukų velniai žino kuo apnuodyjome Rašnove, Rumunijoje. Sirgo.

Mažę priimame į savo lovą kai baisu ar kai nesiseka užmigti.

Daugybę kartų po gero baliaus pats vos paeidamas nešiau savo vaikus ant rankų.

Absolutely bad parenting.

Padžiūgavimas: smulkūs gyvūnai neatlaiko, o aš didelis

Gal pamenate praeitais metais mane vieną mano moterys buvo palikę namie. Buvo tada labai gerai man, ir net tarakonų šeima bute užsiveisė. Net jiems buvo gera mano vėsiame per vasaros karščius bute.Grįžus  Balkanų moteriai po kelių dienų ant grindų bebėgiojo tik vienas vargšas juodas tarakoniukas be šeimos ir be krypties.

Smulkūs gyvūnai pas mus neatlaiko. Mes net neauginame vasarą musių. Balkanų moteris tvirtina, kad jas išgaudo katė. Aš tyliai šypsausi į ūsą. Tai aiškiai mažės ultragarsinio klyksmo arba Balkanų moters įkyriai zyziančio gnydyjimo pasėkmės. Aš atlaikau tuos dalykus tik dėl labai geros kūno masės. Į mano 120 kilogramų telpa lengvai 0,7 litro  stipraus gėrimo  ir dar man patiki net vaiką nešti (nors pagal norvegiškas tvarkas jau seniai vaiką iš tokių tėvų atimtų, bet mes dar  Lietuvoje) arba  visas namų triukšmas susigeria lyg į kempinę. Taigi aš atlaikau.

Šį pavasarį eksperimentas dar kartą patvirtino neįtikėtiną mano organizmo atsparumą mano moterims palyginus su kita gyvąja gamta.

BM kelias naktis nakvojo su maže sode ir bute   užsiveisė skruzdėlės. Aš pagal liaudies papročius pabarsčiau  joms kavos nuosėdų. Skruzdės  gražiai apeidavo kavą savo takutyje ir nekreipė dėmesio į mano bordžijinę klastą. Grįžo BM ir išplovė grindis. Skruzdžių akivaizdžiai sumažėjo. Jos išsigando BM. 

Ką skruzdės. Va visos žiniasklaidos siaubas - erkės...

Vakar BM atsitempė katę po  lempa ir sukėlusi daug triukšmo (rėkė abi su kate) nurovė erkę nuo katės paausio. Katė cypė. Erkė irgi - kaip sakė BM -  iškart pasidavė. Išsirovė su visa galva  su visais ūsiukais savo ir išrauta erkė dar tuos ūsiukus  judino. Matyt siuntė Balkanams pasigailėjimo ženklus. Bet jie niekada nesigaili. Erkė vienu ypu po apžiūros žuvo.

Tada aš dar kartą paglosčiau  savo ūsus ir pasidžiaugiau savo kūno didumu bei tvarumu. 

Lėtai daėjusi mada

Vakar galų gale mane moterys palaužė. Nuo savaitės pradžios šnekėjo kaip gražu prie  sakurų. Aš sakiau - kaip žydi trešnės sode. Bet dar Geležinė lapė pakoučino. Nusivežiau savo tris moteriškes prie sakurų. Mados ilgi pirštai užgniaužė  net ir mane.

Kaip Japonijos žinovai nutarėme po sakuromis  pasiimti ką nors skanaus. Siūliau sakę, bet  nejaponiškai  paėmėme tik marcipaninių ledų indelį. Žmonių buvo daug. Žiedų ne tiek daug. Ant medelių dar buvo likę trys arba keturi žiedlapiai. Aš neprieštaravau, buvo tikrai gražu. Bet kažkada. Žemė buvo išgulėta japonų estetinio jausmo gerbėjų iki juodumo. Ledai ištirpo. Ir jais apsitaškėme marškinius tokio pat dydžio bei spalvos dėmėmis kaip sakuros žiedai.

Visiškai sukėlė abejones japonų estetinio jausmo vertybe japonų dainininkas kuris greta pracypsėjo savo dainą į kameras  bei Sugiharos tėvai. Kaip jie davė tokį vardą savo sūnui? Čiūnė. Tipiškas gretimųjų Kalvarkių dvorterjero  vardas. Surėkėm porą kartų Čiūnė ir visi aplinkiniai šunys suvizgino uodegas.

Bet net vakar  - kai jau žiedus galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų – buvo dar pilna žmonių su piknikų krepšeliais ir visi dvasingai gulėjo po sakuromis. Mano galva grynai iš pagarbos Sony, Toyota, Canon ir Hitachi prekiniams ženklams.

Net iš Vakarų Jorkšyro

Šį penktadienį Vingio parko regbio stadione 18 val.
žais draugiškas regbio tarptautines rungtynes 
Vilniaus "Geležinis Vilkas" su Cleckheaton RUFC (West Yorkshire).
Įėjimas nemokamas.

Dar trys užsilikę mintys iš savaitgalio

1. Plechavičiokai. Tas pats mechanizatorius papasakojo, kad blogai buvo tiems katrie nuėjo pas Plechavičių. Bet kai kuriems dar gerai baigėsi.

Kai Plechavičius liepė išsivaikščioti rinktinei tai visi iš jo kaimo išsivaikščiojo namo. Ale atėjo rusas ir vėl vaiskan juos paėmė. Tai beveik visi iš jo plechavičiokų atsidūrė prie Liepojos ir dar pakariavo su vokiečiu. Pabuvo abiejose fronto pusėse. Garsusis Kuršo katilas. Tai sakė  dar 1945m. gegužės 10-ą po Berlyno kapituliacijos rusų oficieriai išrikiavo juos šturmui. Bet jau tada vokiečiai pasidavė. Vokiečiai Kurše priešinosi geriau nei Berlyne. Dar  rusai bene 22 vokiečių divizijas nelaisvėn paėmė. Rusai tiek maisto net neturėjo, tai daug tų belaisvių ir numirė. Taip pasakojo jo plechavičiokai.

2. Emigrantas iš Vulverhamptono grįžęs (jei gerai supratau miesto pavadinimą, nes buvo labai prastos dikcijos dėl sulaužyto žandikaulio).Trumpi trumpos emigracijos įspūdžiai.

O lietuvės jau kaip medum visiems pateptos. Lenda ir anglai, ir babajai prie jų. Babajai tai išvis kaip išprotėję prie lietuvių moterų...turėjau tokią figūringą draugę – tai jai gatve neleisdavo praeiti. Kartą įbėga ji į namus mūsų. Babajų visa gauja  prie durų stovi ir užkišę koja duris net neleidžia uždaryti durų. Gerai kažkoks pagalys pakliuvo po ranka. Duris šiaip ne taip uždariau. Jei nebūčiau namie tai jai būt šakės. Grupiniu būdu  babajai būtų perėję ...

Iki Anglijos nebuvau rasistu. Dabar jau esu. O miesto meras ten kur buvau pats su tiurbanu.

Neatlaikiau tokios Anglijos – grįžau.

3. Geležinis Vilkas žaidė su Londono regbio komanda BAC. Kelis kartus vilkai ryškiai pirmavo, atrodo tuoj, tuoj, sutriuškins. Bet – kadangi aš skaitau knygas ir žinau istoriją – anglai sukūrė tokią  imperiją tik todėl, kad niekada nepasiduoda.

Ir tikri anglai  tokie tebėra.

Po kiekvieno lietuviško smūgio anglai pakildavo ir vėl lysdavo kovon. Nepasidavė. Lietuviai  pavargo daužytis į jų sieną. Neišsilavinęs lietuvių jaunimas nustebo, kaip jie taip? Vėl ir vėl pakyla. Ir vėl priešinasi. Londoniškiai  buvo kaip jonukai-stovukai (kitaip vankos-vstankos). Parverti, o jis vėl išsišiepęs stovi.

Knygas, jaunuoliai, reikia skaityti, ypač istorines.

Lygiosios 53-53.

Prie rusa buvo geriau

Labai gražią diskusiją apturėjau su buvusiu plataus profilio mechanizatoriumi (ir ant traktariaus, ir ant buldozieriaus). Dabar pensinykas. Bus aiškiau kas ir kaip provincijoje balsuoja.

Kaime šokdavo tada. Valsą, fokstrotą, padespaną, aleksandrovską. Kas tas per šokis aleksandrovskas nesugebėjo paaiškinti, bet kažkoks šokis poromis. Dabar jaunimo nėbėr kaime. Šokių nėr. Žemės nedirba. Visi išvažiavo.

Tai sakau gerai, laisvė, kur norim, ten važiuojam. Dirbam kur kam geriau.

Ir prie rusa visur veždava. Prie rusa  kalkozas veždavo į ekskursijas: pats buvo Klaipėdoje, Liepojoje, Rygoje ir Vilniuje. Taigi pasaulio matįs. Jūroj maudėsi, tik labai šalta ta jūra.

Prie rusa nusipirkau žigulius. Prie Landsbergio negalėč. Butus žmonės gaudavo prie rusa. Dabar kakius baisius pinigus raikia makėti už butų, kad ir Utenoj.

Jooo, traktaristo ant buldozieriaus niekadu su kastuvu nevarė dirbti prie ruso. Kai atėjo Landsbergis, tai jam, plataus profilia mechanizatariui, davė šiupelį ir liepė kasti. Kitokia darba nėr. Spjovė ir išėjo ant pensijos.

Apie atominę. Neraik mums, elektras iš rusa pigiau gausma. Dykavuju čia patiem statyt. Skolas anūkams. Sakau patys japonai iš savų pastatys. Tokia dalyka nebūna. Rusas gali iš sava statyt, pilnų Utenų gamyklų rusas pristatė, japonas dar negirdėjam.

Jei japonas pastatys iš savų bus brungi elektra. Tik rusas pigiai stato.

Suskystintos dujos. Laivą suskystintų dujų terminalui, kad dujas atpigtų jau pastatė? Gerai, bet jei rusas duod pigiau, pirkt iš rusa. Tai sakau rusas ir atpigins jei per  laivą dujas atsipumpuosim. Tik tada.

Skalūninės dujos Lietuvoje? Kų mes žinam, gal ir gerai. Bet iš ruskia dujas visadų bus pigiau.

O benzinas koks pigus prie rusa buvo? Atameni?

Turėsime savo atominę, laivą dujoms Klaipėdoje, skalūnines dujas, tai po milijardą litų kasmet susitaupysime ir paliksime Lietuvoje, neatiduotume tiek pinigų rusui, sakau. Visiems užtektų. Gal ir pensijoms  jums didesnėms liks.

Ta nebus. Da niekada iš laisvų valdiškų pinigų didesnių pensijų negavom. Ponai išvags. Vilniaus.

Lenkai. Vis girdim  ten labai paskėli pas jus Vilniuje jau lenkai. Da bus kadų rubežius tarp Vilniaus ir Utenas? Tai nebegalėsta atvažiuot in mumi.

O Uspaskichas ir Venckienė. Reikia sodinti?

 Raikia, tiek abu prisišnekėja...

O Brazauskienei reikia 22 aukštų viešbutį padovanot?

Tyla.... Galgi bufetavai ir neraik.Nes visoms bufetavoms neužteks. Brazauckui tai jooo, raikėjo.

****

Teisa kai dviese jau baigėme antrą degtinės bonką – tonas sušvelnėja ir rusa taip nebereikėja....šydyjam truputį tavį, sakė, tokį Vilniaus poną...pilnas kišenes ten pinigų Vilniuje...tai pašydyti raikia...

Meilužis prie koksagyzo lauko

Mane susiranda istorijos. Aš jų specialiai neieškau, jos pačios kažkaip ateina.

Štai per motinos dieną vežiojau tetules po tėviškės laukus. Bene per 2 kilometrus nebuvo nei vieno krutančio žmogaus. Bet istorija atsirado iš už žabų krūvos, kur jos net nesimatė iš pradžių.

Bevažiuojant antru bėgiu  pro buvusį kaimą  viena tetulė suriko:

-         Stok, čia buvo mūsų koksagyzo laukas.

Iš už žabų krūvos mums sustojus prie  buvusio koksagyzo lauko išlindo senyvas žmogysta su kirviu rankosė ir tetulės vienu balsu užmiršo koksagyzą:

-         Jasiulionis, meilužis!!!!

Jasiulionis irgi jas kaipmat atpažino. Tai buvo pačios garsiausios meilės istorijos Vyžuonų miestelyje Chruščiovo laikais  gyvas dalyvis.

Baigusi Vilniaus universitete prancūzų kalbą  į Vyžuonų miestelį  buvo nublokšta baisios paskyrimo lemties labai graži prancūzų kalbos mokytoja Regina. O jos gražiausias  mokinys buvo šis vyriškis su kirviu prie buvusio  koksagyzo lauko.  Mokytoja buvo už jį vyresnė 7 metais. Bet labai graži. Mažame miestelyje buvo nėįmanoma nuslėpti meilės  Mokytoja suviliojo mokinį. Kilo skandalas. Jasiulionis išėjo kariuomenėn, ir vis rašė laiškus  dailiąjai mokytojai. Ir kai grįžo iškart vedė savo meilės ir prancūzų kalbos pedagogę.

Moterys greitai iškvotė kalbų meilužį. Vaikų turįs ir su Regina, ir su antra žmona. Antra jau dešimt metų jaunesnė, šypsojosi  garsusis Vyžuonų  miestelio meilužis. Vaikai yra ir Amerikoje, ir Danijoje, ir Lietuvoje. Gražiai  jis bendrauja ir su pirma žmona, ir su antra. Bet čia trijuose hektaruose vasarą ūkininkauja vienas. Tai jam labai smagu pašnekėti.  Reginai tiesa jau 81-eri ir žiemą ant perėjos pervažiavo ją automobilis, tai sveikata nelabai, daugiau guli.

Tetulėms istorija su gyvais ano laiko personažais buvo saldi lyg kermošiniai saldainiai per Onos atlaidus. Taip gražiai pasirodo pasibaigė, dar ir dabar matai vienas kitu pasirūpina. Tikra Meila. Ale labai gražūs abu buvo. Kai aš pasitikslinu - tai kuriais čia metais buvo -  sakė prieš penkiasdešimt. Maždaug. Metų jos nepasakys. Bet istorija su prancūzų kalbos mokytoja joms  ir dabar kaip gyva. O koksagyzo lauką taip mes ir užmiršome. Reikės kitą kartą vėl ten grįžti, kad išgirsti....