Lietuva su Lenkija matyt nekariaus

Vienas pažįstamas tvirtas jaunuolis. Pamenu  kaip aš ilgai aiškinausi su juo kokios jis tautybės. Jis pats nelabai šį klausimą supranta, tėvas lyg ir ukrainietis, bet iš Lenkijos, pats jaunuolis laisvai kalba visomis Vilniaus kalbomis. Pavardė tokia, kad pažįstu žmogų su tokia  pačia pavarde ir anas griežtai tvirtina esąs baltarusis.

Per dideles šventes  jaunuolio šeima eina į Katalikų bažnyčios lenkiškas pamaldas. Kunigas kalba ten gražiai, bet ne visai  suprantamai.... Taigi - vilenčikas arba tuteišas.

Jis daug negalvojęs išėjo į profesionalią Lietuvos kariuomenę. Paklausiau, ei, tai tave ten gal muš kaip nelietuvį kokie kavianski ar Šiaulia.

-         Baikit, - jis numojo ranka,  – mūsų ten tokių iš Vilniaus labai daug. Niekas mūsų nemuš.

Dvi išvados.

Primo, Abiejų Tautų Respublikos tautų genuose karingumas  išlikęs.

Sekundo, su lenkais mums tai jau niekaip nepavyks matyt pakariauti.

Apie pasakų sado/mazo

Didelę mano intelektualinio gyvenimo dalį užima pasakos. Kartus su maže skaitome, vaidiname ir bijome. Ir pasakose  tikrai daugybė įdomiausių dalykų.

Štai kokios skirtingos Raudonkepuraitės (toliau RK) pas prancūzą iš karališkojo  dvaro Šarlį Pero ir vokiečius skurdeivas Grimus.  Pero RK pasakoje netgi Vilkas nenužudomas, o tik apdaužomas šluota. Pasakos herojai stengiasi vienas kitą apgauti gudrumu. Pasaka primena karališkųjų rūmų intrigas.

Galantiškos ir net  kai kurios labai pašaipūniškos prancūziškos pasakos kaip diena ir naktis skyriasi nuo griežtųjų vokiškųjų. Nors siužetai vienodi. Kitokie tautų charakteriai.

Biednai gyvenusių  Grimų pasakose  netgi sakyčiau su pasitenkinimu vilkas žudomas sadistiniais būdais, ilgai mėgaujantis scenos aprašymu.. Atrodo paimk ir nušauk, jei jau taip nemėgsti. Ne. Vilkui gyvam pjaunamas pilvas, pilvan  sudedami akmenys, vilkas dar galvoja esąs gyvas, eina gert vandens, nes jį troškina ir tada tik paskęsta nuo akmenų svorio pilve. Aišku ir RK ir jo močiutė taip pat vilko su  pasimėgavimu buvo prarytos.

Ir taip panašiai  ilgai su pasimėgavimu vilkas žudomas net dviejose man žinomose Grimų pasakose (RK bei  Vilkas ir septyni ožiukai).

 Be šio vokiškojo sado/mazo pasakose dar ir pilna erotikos. Miegančioji gražuolė, Erškėtrožė ir ta pati RK tai pasakojimai apie moters prabudimą merginoje. Princai bučiuoja ir jos atbunda  arba princai prasirauna pro erškėtrožių krūmus, jos prasiskleidžia ir įsileidžia princą į vidų ir taip toliau....

Dar labai pamokančios  pasakos Mėlynbarzdis bei  Gražuolė ir Pabaisa. Bet jas matyt netrukus  uždraus pažangios Europos organizacijos. Nes jos apie moterų suvaldymą ir privertimą paklusti. Seksizmas. Dar, vyrai, paskubėkime jas perskaityti kol galima.

Aiškiai matau pasakas buvus senų laikų televizoriais ir kiekvienas klausytojas galėjo suvokti jas savaip, pagal ištvirkimo arba  gyvenimo pažinimo  laipsnį.

Olimpinė viltis

Na taip...ryt rytą, šaltą ir speiguotą, arba drėgnai lašantį nuo visų bjaurių pašalių į mano susigūžusią iš siaubo figūrėlę...taigi ryt rytą aš išvaromas iš namų apie šeštą .

Mane užrašė į baseiną “Olimpinė viltis”. Dešimt kartų per mėnesį.  Net neminėsiu tos niekingos moters vardo kuri taip siaubingai su manimi pasielgė. Patys tikriausiai žinote.

Zyzė zyzė apie mano pilvą (pilvas kaip pilvas), žmogui virš 50 ir jis mėgsta alų, tai kaip aš kitaip galiu  atrodyti? Ne, matai, turi pasitempti. Kur tai matyta tampytis virš 50 metų būnant. Atslenka  baisi ir kvaila mada būti sveikam iki šimto metų.

Dar ji prikibo prie rankų  raumenų, kad jie primena sosiskas, o ne sardeles, kaip buvo susitikus prieš septynis metus.

Ir dar daug prišnekėjo visko.Tai aš ir išeinu į  tą tamsią nežinią, rytoj, šeštą ryte (įsiklausykite  į tą skaitvardį šššš lyg poliarinis  vėjas ūžautų), kai dar net šunų neveda niekas pasivaikščioti...ir Meilutytei daugiau neplosiu.

Komplimentas

Atidaryti šampano butelį tai kaip dviračiu važiuoti. Rankos nebeužmiršta. Prieš metus atkimšau  beveik porą šimtų butelių, net vienos rankos delno oda tada  prakiuro.
O šiemet paprašė moterys   atkimšti tik dvi dėželes šampano. Jos nežinojo mano šampaninės meistrystės. Man buvo paskirti pagalbon  dar keli vyrukai.  Aš  lengvu įprastu judesiu  atkimšau  vieną šampano butelį. Paskirti pagalbon  pasakė - aišku - ir  pasišalino.
Moterys pažiūrėjo pagarbiai į mano miklius pokšt  ir pasakė;
 - Atrodo lyg atidarote minties jėga.

Una storia di Natale

Šiandien supratau kuo reikia dirbti, kad kasdien gautum gražiausių gyvenimiškų istorijų tiesiai iš gyvenimo. Barmene kavinėje prastame rajone. Tiesa, kažkoks lygis (na vos vos nuo žemės) kavinei pageidautinas, kad tavęs klientai nebaladotų, o tik liūdnai parimę prie baro pasakotųsi.

Štai Vidmanto ir Petrutės istorija ką tik nuo baro. Vidmantui labai liūdna, nes gyvenimas nesusiklostė. Žmogus iš Plungės, bet kultūros ir Vilniaus jam labai jau  norėjosi. Žmona jį atsivežė į Vilnių ir čia metė. Nes gėrė per daug. Vidmantas kai užsidirba kiek pinigų pradeda gerti, nes nėra moteriškės kuri juo pasirūpintų. Bet jei būtų rimta ir griežta moteriškė tai jis jos tikrai klausytų. Geria kultūringai kavinėje, bet atsineštą kišenėje pigų marceliučių ir vakaro aidų tipo vyną. Bet kadangi  žmogus geras, nepiktas, tai barmenė leidžia jam taip. Šalta juk lauke. O vienas savo kambaryje negali.

Kartą atėjo dirbti į kavinę dizainerė Petrutė..Petrutė jau pasiekė tokį amžių kai moteris beveik visą laiką pikta, be iliuzijų, visi vyrai kiaulės ir šešėliuoja  į akis  bevaikė bei beanūkė vieniša senatvė. Petrutė davė velnių ir Vidmantui. Vidmantas išklausė kaip reikia gyventi protingai  iš Petrutės lūpų. Išeidamas  pasakė nebegers.

Kitą dieną Petrutė labai lėtai dirbo reklamos darbus  kavinėje, bet Vidmantas nepasirodė.  Kavinės savininkei teko labai griežtai bartis  bartis su dizainere Petrute, nes nu visiškai ta sena ....pridirbo neįdomiai ir be spalvų. Petrutė irgi pasiuto. Barėsi moterys labai ilgai ir išsitrankė galų gale durimis.

Kitą dieną atėjo beveik blaivus Vidmantas. Jis labai nusiminė, kad  Petrutė išsitrankė durimis ir dingo.

O dar kitą dieną atėjo Petrutė ir kai išgirdo, kad jos ieškojo Vidmantas, padarė kavinei labai gražų dizainą ir su savininke visiškai nė kartelio nesusibarė per visą dieną..

Pavadinau šį kalėdinė pasakojimą itališkai  - juk  gražiai skamba, ar ne? Toks itališkas dekoras  gelbėja šią istoriją. Nes gražaus epilogo  tinkamo pabaigti kalėdinį pasakojimą  neturiu. Kol kas.

Gal kada vėl Vidmantas nebegers ir netyčia užklis į kavinę. Bet kam blaivam kavinė prastame rajone?

O gal Petrutė  kada užeis pasitikrinti kavinės dizaino...tada gal galėsiu pavadinti šią istoriją kad ir lietuviškai. Su gera pabaiga bus tikras kalėdinis pasakojimas.

Literatūrologinis paišsidirbinėjimas

Ar žinote, kad....
Zinaida Šišova buvo vertėja iš  lietuvių kalbos į rusų.
Ji buvo poeto Fioletovo našlė. Poetą Fioletovą Odesoje nušovė Miškos Japončiko gaujos banditai. Nušovė nes Fioletovas dirbo Odesos kriminalinėje paieškoje.
Miška Japončikas buvo Benios Kriko prototipas. Benia  Krikas buvo  Isaako Babelio garsiųjų "Odesos apsakymų" herojus.
O poetą Fioletovą banditai nušovė gal ir supainioję su jo broliu Ostapu Šoru, kuris irgi dirbo Odesos krminalinėje paieškoje. Tas Ostapas Šoras buvo Ostapo Benderio prototipas iš Ilfo ir Petrovo romano "Dvylika kėdžių".
Žaurus  tas  literatūrinis gyvenimas...

Dvi Kalvarijų naujienos

Pirma naujiena. Buvusio viešbučio “Kolūkietis” patalpose Rinktinės gatvėje prie Kalvarijų turgaus atsidarė naudotų knygų knygynas. Nu tai vaabšče, ta vieta jau sovietų laikais buvo pačios blogiausios auros ir nuo to laiko tik blogėjo: naudotų rūbų ir naudotos buitinės technikos (vogtos Vokietijoje?) pardavimo vietos, nepilnamečių chuliganų,  kurių jau nuo 10 metų bijo turgaus bomžai, augimvietė, daržovių prekybos asų iš Azerbaidžano labai pigios moterys.  Ir štai dabar po tiek metų auros degradacijos   – knygynas. Mano prognozė paprasta – iki Tarptautinės  darbo žmonių solidarumo šventės šitas knygynas nedatrauks.

Antra naujiena jau ir ne naujiena beveik.

Vėl aš kaip topolis styrau autobusuose. Užimu vienas visiškai neekonomiškai dvi normalias moteriškas vietas ir mano bandymai išlipti/įlipti baigiasi kokios prispaustos vargšės cypimu. Greičiau jau BM susiremontuotų savo škodą. Nes dar kelios tokios savaitės  ir Zuoko transporto sistemą Kalvarijų gatvėje  ištiks dvasinė krizė. Bet iš kitos pusės  turiu laiko ir vietos išanalizuoti Vilniaus moterų sudėjimą iš arčiau ir išvada nekokia: yra gražių, bet mažos jos, smulkios, prispaustos arba užliptos cypia labai gailiai.

Bet vėlgi gyvenimą pamatau iš arčiau ir naujienos sukrečia. Per vieną tarpą tarp stotelių (Apkasų ir Tauragnų) vakar sužinojau apie vieną tuteišą bendraamžį  vyrą viską. Mano dydžio tuteiša moteris jį galinėse sėdynėse taip prispaudė, kad jis neturėjo kur dingti ir tyliai vos neverkdamas atsakinėjo į jos garsius nukreipiančius  klausimus.

Ataskaita ką sužinojo autobuso keleiviai: taip, gyvenu su mama, taip, antrąkart nevedžiau, operaciją mamai padarė gerai, Raudonajame  kryžiuje, taip, pirma žmona buvo graži ir turi  dar ir ne nuo manęs  vaiką. Ne, nevedė ji antrą kartą. Gyveno su sugyventiniu, taip, ne, nebegyvena ir su juo, ne, negrįžo pas mane, taip, Kalvarijų gatvę reikia paplatinti. Darbą dirbu, galima surasti darbą jei nori, taip. Aha, sūnus pilnametis tuoj, merginą turi, mama irgi  dar dirba nors ir po operacijos. Antrą operaciją irgi darys. Nes pirmą kartą gerai padarė. Gal Lazdynuose.

Savaime suprantama aš trumpinu, nes dar reiktų pripildyti teksto atmosferą tos tuteišos moters padūsavimais, parypavimais dėl nelaimingo vyro likimo ir bandymais užvertus akis prisiminti kokius dar parodymus galima ištraukti iš  vargšo užspeisto kampe vyriškio.

Gaila Tauragnų stotelėje įlipo visiškai trumparegis lietuvis inteligentas be akinių ir nematydamas moteriškės  pločio įsibrovė sėdynėn tarp iškart pralinksmėjusio vyriškio ir nusiminusios dėl priverstinio tylėjimo   tardytojos. Kaip inteligentui buvo labai nepatogu sėdėti, lietuvis  kankinosi, bet atsikelti ir tuo parodyti moteriai jos nesveiką storumą buvo dar neinteligentiškiau, tad anas kankinosi sėdomis.

Iki Baltupių pravažiavome jau be jokios vertingesnės informacijos. Pusė autobuso per tą laiką iki Baltupių virškindama pateiktas žinias  apžiūrinėjo nuo galvos iki kojų  vargšą tuteišą.