Turizmas tai du, maksimum – trys

Jau praėjo keli mėnesiai nuo tų dienų, tad  galiu beveik ramiai aprašyti ekskursiją.

Jau lipdamas į autobusą Vilniuje  pajaučiau kažką negero. Labai ankstų  rytą tik šeštuoju jausmu jaučiau bus negerai. Tik po geros valandos ir sąmone supratau – negirdžiu jokio vyriško balso autobuse.

Vienas aš kaip pirštas vyras autobuse.

Net plaukai ant kaklo pasišiaušė. Moterys pusamžės, stengiasi palaikyti labai malonų ir kultūringą bendravimo lygį. Balkanų moteris iškart mane spaudė nusiraminti bei išlikti tokiu pat kultūringu ir mandagiu. Kaip tos moterys. Bravūriškai bandžiau likti optimistu, neatsargiai leptelėjau info  apie kelionės tikslą ir moteriškės trumpai įvertinusios mane  prilipdė  pravardę. Enciklopedija. Joms tas kelioninis vyriškis, kuris dar ir kažką žino, buvo puiki proga visai nebemąstyti. Jos net -  nors aš buvau pirmą kartą tame mieste – klausdavo  kur yra tualetas. Aš drąsiai rodžiau į priekį – kažkur ten. Kavinėje. Ir tikrai po šimto metrų atsirasdavo stebuklingu būdu kavinė su tualetu. Moterys gerbė mane vis labiau ir labiau. Nors viena gatve ėjome  net  su gidu, bet jos spietėsi aplink  mane ir klausė manęs. Buvau jau patikrintas žinių šaltinis.

Ir kai pasakiau, kad noriu valgyti  jos choru pritarė, taip, būtinai, valgysime,  gerai, tik nueisime į senamiestį ir prie fontanų.

Iškart po  šių žodžių dvi sukliko ir dingo artimoje  suvenyrų parduotuvėje. Mes  - 15  - palaukėme. Bet po to nutarėme lėtai  judėti link fontanų. Pasivys. Kryptį matė.

Po šimto metrų pasivijo skambutis.Tos dvi krypties  nematė ir nuklydo  į kitą pusę. Atgal. Joms taip susišvietė. Bet dabar joms baisu, jos pasiklydo.

Likome laukti. Šimtą metrų pasimetėlės ėjo ilgai, tad dar atsijungė nuo grupės - tik pažiūrėti vazelių – keturios.

Kai atėjo dvi, neberadome  keturių. Bet kadangi visi (tiksliau visos ) žinojo fontanų kryptį - mes nuėjome. Po truputį pakeliui vis po kelias  atsilikdavo palaukti kitų. Laukdavo parduotuvėse.

Iki fontanų daėjo tik branduolys. 9 vienetai. Aš dar kartą priminiau, kad praėjome kelias dailias kavinaites. Moterys sutiko, kad valgysime, tik reikia visas susirinkti.

Rinkome grįždami atgal tuo pačiu keliu atidžiai apžiūrėdami beveik kiekvieną įdomesnę parduotuvę. Kol  daugmaž prisirinkome moteriškių iki to pačio pirminio skaičiaus. 15. Valgyti norą pareiškė tik vėl tie 9 vienetai.

 Aš jau garsiai  nusistebėjau, tai kam mes rinkome valandą tas visas nuokrypas?

Moterys mane nuramino, ponas Enciklopedija nepykite, iš kur mes žinojome...būkime mandagūs...

Gidė pasakė žinanti gerą labai kavinę, tik kilometrą paeiti. Bet buvo penktadienio vakaras ir toje geroje kavinėje savaime suprantama vietų nebuvo. Aš burbuliavau  kaip verdantis arbatinukas, man jau vizualiai kilojosi dangtelis.

Paskui gidę vėl grįžome prie tų kavinių, kur ką tik ėjome prie fontanų, bet jau ten irgi niekur nebuvo devynių vietų. Moterys vis pažiūrėdavo į mane ir vis sparčiau ėjo link kitos kavinės, kur vėl ką tik užėmė paskutinį staliuką.

Kai po valandos radome tuščią tajų restoraną  ir galų gale atsisėdome  - dvi iš mūsų devintuko ištiko alergija  nuo tajiškų smilkalų. Viena neatsargi  moteriškė pasiūlė vėl visiems  eiti kitur. Kitos ją apšaukė – pažiūrėk į poną Enciklopediją. Iš Enciklopedijos  lėtai kilo verdančio arbatinuko garai, dūmai ir  burbuliuojantys garsai. Tad iš restorano išėjo tik dvi alergikės. Kitos tykiai sėdėjo ir klusniai valgė. Tajų restoranas pasirodo buvo tuščias, nes ten brangu, neskanu  ir  klientus apskaičiuoja apsirūkiusios padavėjos.

Tad  išėjome kur nors kitur išgert alaus, bet taip ilgai ieškojome kitos vietos alui, kad jau tuoj turėjo prasidėti kita para. Devynių vietų (alergikės pakeliui mus susirado) vėl niekur nebuvo. Nes penktadienio vakaras. Tiesa parduotuvėse vietos buvo, tad vietoj alaus mes trumpam vis užbėgdavome suvenyrų. Per tas paskutines paros valandas pavargau, išdžiūvau kaip Kalahario dykuma, o jos vis dar rasdavo parduotuvių. Kol aš pamačiau dvi laisvas  vietas, pigų šaltą alų ir pasakiau BM griežtai - dabar mes išgersime  alaus.

Grupė lauke kantriai  palaukė dešimt minučių kol mes išgėrėme  šalto alaus. Tada aš sugebėjau  toliau eiti ir net beveik nešūkavau, kai gidė apsiriko tik kokiu kilometru, kur autobuso sustojimas  mums važiuoti į viešbutį....

Bet į ekskursiją su vien moterų kolektyvu aš tikrai niekada nevažiuosiu. Nors jos kultūringos ir mandagios. Taškas.

Sveikas

Buvau kiek apsirgęs virusinėm - infekcinėm. Ta proga pasitikrinau  nuodugniai sveikatą pagal visas  galimas priešvėžines ir kitas  programas tiems, kuriems virš 50.

Parametrai normoje.

Tai ką aš veikiau visą gyvenimą, kad iki šiol sveikas? Ar jūs patikėsite mano memuarais kaip džiugiai nesveikai gyvenau? Ar kaip miriau nuo Azijos bakterijų ant viršutinės traukinio lentynos  Gurjeve? Kažkaip pasidarė nepatogu.

Juk atidesnis memuarų skaitytojas nepatikės tokia laiminga pabaiga..

Vieno dalyko neišdrįsau. Pasitikrinti tokių pailgų vikrių blyškių kūnelių gyvastingumo. Tada jau tikrai velniai žino kokios mintys ateitų  į galvą.

Suomiai, prašom dažniau!

Balkanų moteris  painiu ilgai aiškintu  pretekstu išsisuko nuo mažės vežimo į baletą ir aš bėgte iš darbo per darželį vežiau mažę į baletą. Pakeliui su opeliu landžiodamas kur nereikia ir rodydamas todėl nuo vairo fakus kelio kolegoms.

Gerai kai vaikas mažas ir patogus, mėčiau nurengdamas/aprengdamas jį tarp savo rankų kaip žaisliuką ir greituoju būdu, nes jau vėlavom, mažę  įkišau pro duris baleto mokytojai.

-         Neeee!!!! - ji sukliko.

Aš tada atidžiau pažiūrėjau kas man pavyko bevartant ir bemėtant  vaiką tarp mano kairės ir mano dešinės rankų.. Gerai  vaikas netylus, tai bent jau kai apverčiu vaiką aukštyn kojom tai protestuoja. Bet balerinos  vaizdas buvo toks.

Pėdkelnės mėlynos su rombais, nes priderintų prie rausvo  baletinio triko pėdkelnių nebuvo, nes jos skalbiamos. Net mano meniškai nelavintomis  akimis spalvų dermė kirtosi. Baletinio privalomo plaukų kuodelio taip pat nebuvo, tik rimtas veidukas su dviem akim kaip sagutėm iš po išsidraikiusių plaukų kupetos, nes tėtė labai greitai važiavo ir rengė.

-         Mus filmuos, - pasipriešino  vadovė. – Turime padoriai atrodyti.

Aha, tikrai, atlėgęs nuo lėkimo/rengimo pastebėjau moterį su profesionalia kamera bei  visiškai  pragertu veidu ir dar kelis žmones, kurie iš tolo ir man priartėjus  jų apžiūrai atrodė kaip paklaikę Vakarų meninykai.

-         Nū, who you are? - vidutiniškai  mandagiai paklausiau

O gal sueis mano mažė ir taip, turėjau nedidelę viltį. Jei  kokie ispanai ar graikai, jiems juk viskas iki alyvmedžio. Visada yra gerai kaip yra.

-         Finland TV.

Bjaurūs pedantai skandinavai. Atsidūsau ir nuėjau perrengti mažę. Ooo, kaip aš siutau. Kitų pėdkelnių mažės kuprinėje nebuvo. Smeigtukų baleto kuodeliui taip pat. Griebiau telefoną ir išbariau BM, kad vaikas neparuoštas filmavimui. BM – bene pirmą kartą per kelerius  metus – cypliu balsiuku  teisinosi, kad niekas jai  nieko nesakė apie jokią  Finland TV. Aš toliau audringai piktinausi ir  jau vaikų  mamos pradėjo pagarbiai žiūrėti į mane. Koks vyras, kaip moka barti žmoną! Iškart kelios šoko pagalbon susukti šukuoseną. Kitos patarė vaiką išleisti plikom geriau  kojom. Nesušals.

Šiaip ne taip paruošėme suomių televizijai  mažę ir kitus bemamius (tėvų atvestus) vaikus. Vaikai kažką skandinaviškoms kameroms tinkamo pastrykinėjo. Bet man suomiai patiko. Labai. Nors kartą BM teisinosi. Šiaip ji visada būna teisi. Bet jau kai suomių TV netikėtai pasirodė, tai net ir ji neturėjo  argumentų priešintis. Numušė tie suomiai ją nuo  kojų.

Suomiai, dažniau mus filmuokite!

Kaip mano veidas pagražėjo tik per vieną savaitgalį

Nereikia mėtyti šimtus litų kosmetikos procedūroms, kad veidas pagražėtų. Geriau aprašysiu kaip mano veidas šį savaitgalį pagražėjo iki visuotinai pripažinto grožio. Ir kaip sustabdžius procedūras grįžo pirmadienio  rytą iki normalaus Kalvarijų gatvės gyventojo lygmens.

Na  namo nepastačiau ir sūnaus ne. Bet jau medelių per gyvenimą prisisodinau  už namą ir sūnų. Štai ir šį savaitgalį po ilgų meistriškų įkalbinėjimų dviejuose soduose pasodinau trešnes ir aktinidijas. Kasmet sugebu įpiršti kokias naujoves tų abiejų sodų šeimininkėms.

Taigi jau šeštadienį veidas buvo skaistus ir doras nuo sodinimo. Kažkaip iš po žemių dar išlindo beveik primirštas trečias žemės sklypas prie Vilniaus. Jei nepasiseks iškišti jo vyr.dukrai,  tai reikės ir trečiame sodinti medžių. Nes pasirodo  kaimynai ten prisistatė namų ir mano ūsningas sklypas su keliais dailiais berželiais juos jau kiek trikdo.

Ta trečias sklypas kiek įrėžė rūpesčio veide, bet tai tik pagražino  jį rūpestingumu.

Sekmadienį buvau jau bažnyčioje, išklausiau  kaip vargo trisdešimt sidabrinių. Jie niekam nebetiko, nei Judui,  nei fariziejams, kai Judas pasikorė. Nežinojau šios liūdnos 30 sidabrinių istorijos pabaigos. Evangelijoje rašoma, kad už tuos trisdešimt galų gale buvo nupirktas puodžiaus sklypas kapinėms. Fariziejai lengviau atsikvėpė iškišę prakeiktuosius.  Puodžiui  - spekuliantui žeme -  matyt  buvo prastai  su prakeiktais  pinigais, bet evangelijon jau nepateko 30 sidabrinių  istorijos pabaiga. Mano galva  tie trisdešimt sidabrinių taip ir keliauja per spekuliantų žeme kišenes. Amžinai.

Taip įgavau mąslumo veide. Veidas tapo visiškai  patrauklus žmonėms.

Taigi iškart po pamaldų senas seniokas mašinų stovėjimo aikštelėje išsirinko mane ir parodė, kad jo mašina kabo virš smegduobės. Kaip žmogaus  su geru  veidu paklausė ką  jam daryti?

Pabėgti dėl ką tik išklausytos evangelijos  nebegalėjau, išsiunčiau savo moteris  apsipirkti į parduotuvę, o patys su senioku nutaisę protingus veidus galvojome. Iškviečiau pagalbos telefonu  pagalbą, bet atvažiavo policija be jokios naudos, po to evakuatorių, bet kol laukėm evakuatoriaus, patys su senioku labai atsargiai išsukiojome ratus ir per plauką išvažiavome iš smegduobės.

Tik ištraukus senioko mašiną pasirodė evakuatorius. Matyt klastingai pasislėpęs laukė  už kampo, kol mes baigsime tampytis.

Kai evakuatorius paprašė 50 litų už melagingą iškvietimą, jau galvojau  man kapiec, už patarimus  pats ir susimokėsiu. Bet seniokas gi irgi klausė evangelijos,  tad  pats  išdrebino pinigus evakuatoriui.

Tada po penkių minučių Neste savitarnos degalinėje iš daugybės klientų mane išsirinko labai drovi mergina ir vos neverkdama paprašė padėti įsipilti benzino. Ji nemoka ir drovisi prašyti kitų.

Vėl tas  mano  pagerėjęs  veidas.

Ačiū Dievui per naktį veidas atgavo normalią būseną ir mes su kaimynu smagiai   pasikoliojom, nes aš rytą negalėjau išvažiuoti iš kiemo, nes jo idiotas sūnus užstatė mano  opelį. Tad Kalvarijų dvasios  kupinas gyvenu  vėl su normaliu veidu.

Bet jei kas nori gražaus ir patrauklaus  kitiems žmonėms veido, tai instrukcija viršuje kaip pasidaryti tokį veidą tik per vieną savaitgalį.

Barščiai su padėklu

 Gili Rusijos provincija. Anais laikais  kai  televizoriuje per visus du kanalus merdi Leonidas Iljičius.

Į miestuko restoraną, arba tiksliau visuomeninio maitinimo įstaigą,  užsuka lietuviai turistai ir skaito meniu. Viskas gražu - meniu visoje TSRS vienodi nuo Kuškos iki Gurzufo – patiekalų kainos apie rublį, kas virš, kas mažiau. Ūmai meniu pasirodo dar nei vienos sovietijos respublikos restorane nematytas patiekalo pavadinimas  – Борщ с подносом  20 рублей.

Barščiai su padėklu 20 rublių.

Kaina visiškai kosminė ir kaip visiems žinomi barščiai gali tiek kainuoti? Šių dienų analogas būtų kokie du šimtai litų už barščius. Bet šitie lietuviai turi pinigų. Užsisako vyrai visko normaliai, tačiau ir vieną porciją barščių su padėklu už 20 rublių.

Vyrai prie stalo sėdi, laukia. Visi jaučia kaip virtuvėje šurmuliuoja nekasdienis  šurmulys ir virtuvė darbuotojai po vieną išlenda  pažiūrėti ar nereikės tuoj a capela dainuoti  “Suliko”. Bet ne. Šviesūs pribaltai, jokie ne gruzinai. Darbuotojai grįžta atgal.

Pauzė.

Ūmai prasiveria virtuvės durys.

 Iššlubuoja su  ramentu  tikras bekojis invalidas su šaunia kepke ir  su dūšia virkdo armoniką.

Po ilgoko armonikos patampymo  išeina padavėja su tikru  rusų kokošniku  ir kitais moteriško rusų nacionalinio kostiumo elementais.

Ji neša padėklą. Ant jo garuoja didžiulė lėkštė barščių su  paraikytu puskepaliu duonos.

Atliekamos kelios rusiškos dainos.

Ir tada su šauniais pasisukiojimais barščių lėkštė pastatoma nustėrusam lietuvaičiui.       
   -Vaišinkitės, svečiai brangieji, - pasiūlo padavėja.

 Tik susrėbus barščius  priblokštų lietuvių  išsiaiškinami filologiniai  vingriai. Šiuo atveju с подносом  reiškė “su prinešimu”. Prinešimas tai ir buvo invalido su armonika muzika  bei  moters su kokošniku piruetai. Neslavistams sunku buvo pagauti tuos meniu pustonius.

Gaila  ši istorija ne man nutiko. Tai kitų žmonių papasakota  istorija. Žinojau ją seniai ir  dabar parūpo  -  ar tai miesto legenda ar taip iš tikro galėjo nutikti lietuviams Rusijoje...

Agurkų užkalbėjimas

Visai priartėjo  šiltasis  pavasario sezonas  ir aš buvau nuvežtas tvarkyti savo nugaros įvairiomis manipuliacijomis į Naująją Vilnią. Tokiu būdu praradau galimybę išvengti ilgesnio darbo soduose. Nes jei  nugara sveika – tai pirmyn, be diskusijų, į žemės kasimo  darbus. Mano amžius, išsilavinimas, galų gale mano kultūrinis lygis nieko nesudomino. Tiesa nugaros manipuliatorė papildė mano pasaulio žinojimo žinias tokia išmintimi;  šeima bus ilgalaikė tik vienu atveju - jei vyras podkablučnikas (po padu). Moteris natūraliai nuo savo įgimtų savybių žino kaip tvarkytis gyvenime ir buityje. Vyro bandymai tvarkytis yra pasmerkti skyryboms ir nelaimėms. Tad nori ramaus šeimyninio gyvenimo – prisitaikyk prie matriarchato. Moterys apie šeimą žino geriau.

Pradėjau nuo šių nugaros meistrės žodžių atidžiau stebėti kaip tvarkosi BM su buitimi ir gyvenimu. Ne visada tai vyksta mano galva sėkmingai, bet kaip tvarkė agurkus mane labai sudomino.

Agurkai buvo sudaiginti ant senos suomiškos siuvimo mašinos staliuko šalia mano pagalvės, kuris normaliu laiku užversta  mano knygomis ir kindlu.  Knygos ūmai buvo pašalintos.  Ta gera buvusi knygų aura arba gal mano kvapas tiko agurkų daigams ir jie išdygo bei išleido ūsus  greitai kaip velniai. Gerokai per anksti..

Nebuvo ką  daryt ir sekmadienį agurkų daigai verkiančia širdimi  - verkė aišku tik BM širdis - buvo išvežti į sodą.

Žuvų miltai, trąšos ir žemė kiekvienam daigui buvo paruošti gramo tikslumu. Balso švelnumas kalbinant agurkus prieš atiduodant juos žemei buvo negirdėtas man nuo mažės gimimo. Ir tai tada taip kalbino ne mane, o mažę. Dvi valandos grumstelių purenimo, dėliojimo ir tylūs meilūs garsai iš po šiltnamio plėvelės. Atnešti vandens kartą įsileido ir mane. Bet tik trumpam. Didelis, kerėpla, tad buvau greitai išvarytas, kad nekelčiau skersvėjo ir nelaužyčiau ten nieko.

Ir toliau iš šiltnamio sklido meilūs garsai. Aš sėdėjau ant suoliuko netoliese, gėriau  kavą ir maloniai  jaučiau nuo agurkų užkalbėjimo sklindančias harmonijos bangas. Buvo ir man ramu, gera. Beveik užsinorėjau tapti agurku, vyniotis ūsais po šiltnamį, gauti reguliariai  išgerti, būti užklotu dvigubu agroplėvelės patalu ir taip švelniai švelniai būti kalbinamu.

BM naktį miegojo blogai, vis sapnavo šalnų pakandamus agurkų daigus.

Iš ryto išvažiavo pažiūrėti ar nieko blogo jiems nenutiko. Dar palaistyti. Tikrai moterys  efektyviau  gali nudirbti  sodo darbus. Gal ir teisi ta nugaros maigytoja. Reikia patikliau atsiduoti į matriarchato rankas. Juk jei moterys gali būti taip neįtikėtinai švelnios su agurkais, tai....

Apie bobiškus gėrimus

Vienas  senas draugelis neseniai  priminė apie vyriškus ir bobiškus gėrimus. Tai įvyko  Piteryje, kai anas dar buvo Leningradas. Ir tuo  pačiu metu kai iš rusų kultūros (o ką daugiau veikti Piteryje, jei ne semtis kultūros?) pasisėmėme per Afrikos studentus kokteilio  Jorš (Pūgžlys) receptą.

Taigi tada apsigyvenome pagal studentišką mainų programą pas tokį tikrą rusą nykiame sovietiniame daugiabučių Leningrado rajone. Mainų programa buvo paprasta  – šio ruso sesuo dirbo pas mano mamą Lietuvoje. Dvylikos aukštų nežmoniškai ilgame name vienintelis vaizdas pro langus buvo toks pats dvylikaaukštis priešais. Dar pilki Piterio  debesys, bet tik kiek leido dvylikaaukštis priešais. Nedidelis kiemas lyg klaida įspraustas tarp namų. Ir paprasta kaip  taburetė eilinio  gamyklos darbuotojo buitis. Atvežta lietuviška rūkyta mėsa buvo  gardėsis, paliekamas  šventėms (на праздники).

Buto rusas, kartu ir šeimininkas, gyveno vienas, nes žmona sanatorijoje. Buvo kažkiek atsakingas darbuotojas savo gamykloje, kuri buvo jo antras ir ko gero visas gyvenimas. Vaikų nebuvo. Bet buvo rusas. Savotiškai buvo prisitaikęs prie dviejų savo  pagrindinių aistrų – darbo ir gėrimo. Jis  su mumis gėrė tik per poilsio dienas. Pradėdavo penktadienį iškart po darbo. Ir baigdavo gerti lygiai dvyliktą dienos sekmadienį, nes tada spėdavo visai nepagiringas išeiti į darbą pirmadienį, kur vėl buvo atsakingas cecho meistras  ar viršininkas. Kaip bebūtų keista šis mūsų rusas buvo pedantas. Gerą pusvalandį  mokėmės kaip pagal visas taisykles užrakinti išeinant jo buto duris.

Darbo dieną tai jokiu būdu nė lašo.

Gamykla jo buvo matyt karinė - režiminė, nes nieko nepasakojo, bet iš gamyklos atsinešdavo spirito. Parduotuvėje iš maisto  gaudavo vermišelių (tokie  labai  negyvi tarybiniai makaronai). Tai vien vermišelius  pirkdavo, kartais pagardindamas kiaušiniais, jei jų rasdavo parduotuvėje. Įmantresnio maisto gal žmogui nelabai ir reikėjo. Nes maisto funkcija buvo tik užkanda. Spiritą matyt  iš gamyklos atsinešdavo kiek skiestą, nes visą gyvenimą vartojo taip. Pusė stiklinės spirito pripila vienu ryžtingu judesiu. Dar ryžtingesniu judesiu tą visą pusstiklinį į burną. Ir tada kelis šaukštus vermišelių ant viršaus. Tada ramus pokalbis  su studentais, tai yra mumis, kol suveiks. Tas carinis Piteris jo nedomino. Bet mus rytą išleisdavo į miestą suvertęs savo dozę spirito. Po jo spirito  visai  linksma ir šilta vaikščioti. Bet antrą dieną iš ryto aš kažkaip pasipriešinau ir pasakiau, kad man per stipru pusė stiklinės jo neskiesto gamyklinio spirito. Rytais.

Rusas primerkęs akis pažiūrėjo į mane. Jo akyse švietė nusivylimas, gyvename toje pačioje šalyje, jaunas vyras ir kažkoks nevykęs. Tylomis atskiedė spiritą santykiu vienas prie vieno vandeniu.

- На тебе, – pasakė rūsčiu  cecho viršininko balsu  skirtu pravaikštininkams   -  бабский напиток. Še tau bobiškas gėrimas.

Išgėriau bobišką gėrimą. Bet tyla virtuvėje kabojo kirviu. Buto rusas buvo kaip Hemingvėjus – naudojo tą patį literatūrinį  aisbergo metodą.

Draugelis vikriai   pasakė gersiąs neskiestą. Su juo daugiau ir kalbėjo visą savaitę kol gyvenome pas  Leningrado darbo žmogų. Vyriškus pokalbius.

O man liko piteriškas moralas visam gyvenimui – gėda  prašyti ir juolab gerti bobiškus  gėrimus, jei esi vyras.