Leidyklos "Naujas Vardas"metų bestseleris - knyga "Gyvenimo stebėtojo memuarai"

Oficialus leidykos pranešimas iš čia; http://naujasvardas.lt/ 

Vis dėlto pavyko: elektroninė leidykla „Naujas vardas“ gegužės mėnesį sulaukė vienerių metukų jubiliejaus. Tėvai išdidūs ir ramūs, kad vaikas išgyvens, ir labai dėkoja visiems talkininkams, draugams, bendraminčiams ir prijaučiantiems už sunkius darbus, idėjas, patarimus ir pasiūlymus. Ir ačiū autoriams, pasitikėjusiems mumis ir patikėjusiems mums savo kūrinius.

O pirmieji metai buvo pilni įvykių. Išleidome devynias knygos, tris iš jų – poezijos, dvi – skirtas vaikams. Susidraugavome su trimis svarbiausiais lietuviškais interneto knygynais, dalyvavome LOGIN Lietuvos interneto apdovanojimų konkurse, rinkome VU „Filologijos rudens“ konkurso nugalėtojus, Dainiaus Dirgėlos „stebėto jo užrašai“ nominuoti „Metų knygos“ vardui.

Elektroninės leidyklos svetainėje per metus sulaukėme beveik 30 tūkst. apsilankymų, „Facebook“ svetainėje – 186 gerbėjų.

Įdomiausia, suprantama, kokie gi mūsų knygų tiražai? Turime duomenis iš kelių oficialių šaltinių, nors net neįsivaizduojame, kokį realaus tiražo procentą jie sudaro. Gal skaičiai ir nuvils kai kuriuos skaitytojus, tačiau Lietuvos leidėjus turėtų apstulbinti ir priversti susimąstyti apie elektroninės leidybos plėtrą.

Taigi, iš viso per metus padovanojome skaitytojams 8692 knygų egzempliorius. Daugiausia jų – 2974 – atsisiųsti EPUB formatu iš „Naujo vardo“ svetainės. Antroje vietoje – „Linkomanija“ su 1744, toliau – „Apple iTunes“ su 1581 egzemplioriais. „Naujo vardo“ interneto svetainėje perskaityta 1562, „Google books“ svetainėje – 831 egzemplioriai. Mūsų bestseleris – Regimanto Dimos „Gyvenimo stebėtojo memuarai“, suskaičiavome 2357 atsisiuntimų ir perskaitymų. Dar trys knygos – Aurelijaus Katkevičiaus, Dainiaus Dirgėlos ir Kreivarankio – gerokai perkopė tūkstančio egzempliorių kartelę. Autoriams ir to pageidausiantiems leidyklos bičiuliams atsiųsime tiražų suvestinę.

Kas toliau? Labai tikimės birželio mėn. išleisti bent vieną puikią poezijos knygą, rudeniop – kitą. Pora paraiškų knygoms leisti šiuo metu svarstomos. Ir labai labai laukiame naujų paraiškų :)

Ožkinių autobuse

Praeitą savaitę  Balkanų moteris vėl remontavo savo  škodą ir todėl aš gana dažnai  važiuodavau autobusu. Nes moterys visada turi  krūvą sudėtingai išaiškinamų primityviam vyriškui protui reikalų. Joms be mašinos pražūtis.

Taigi kartą bevažiuodamas namo pataikiau į Ožkinių autobusą  Žmogus, gyvenantis ten kur važiuoja toks autobusas, savaime yra  įtartinas. Moterys ten užsispyrę, o vyrai ...ir kaip tik pro mane praėjo lygiai taip  smirdantys bomžai kaip  aš galvojau. Jie tvarkingai atsisėdo autobuso gale  ir pusė autobuso persikėlė į priekį, toliau nuo jų. Bomžai net kiek įsižeidė, pagal Europos kanonus pusę autobuso galima būtų paduoti į teismą. Juk visi  ten iš Ožkinių, tai kodėl taip demonstratyviai  pasirinktinai nuo jų dviejų  bėga?

Bet nuo priemiestinių  autobusų aromatų apžvalgos  mane atitraukė dar įdomesnė moteris priešais  mane. Ji didžiulėmis raidėmis atsispausdino psichologo ar gyvenimo mokytojo patarimus. Moteris sukiojosi nervingai. Plaukai buvo kardinaliai juodi, dažyti. Kaklas ir pirštai  išdavė jos pusšimtinį amžių. Ir tuose lapuose (net aš galėjau skaityti kokios didelės raidės) buvo mokoma kaip išlaikyti vyrą, kad nepabėgtų. Aiškiai jos vyras jau buvo pakėlęs sparnus iš Ožkinių. Bet psichologas guodė grįš, pas geras moteris vyrai palakstę grįžta, jos rankos ypatingai virpėjo ties tais lapais  apie  geras moteris. Ji nebuvo įsitikinusi savo gerumu. Jai jau buvo penkiasdešimt. Nes koks gi kitas kriterijus yra. Tik  pagal vyrą nustatomas  moters  gerumas. Štai Balkanų moteris mane bara ir bara, bet kai sutinka drauges tai taip iškelia į padebesius. Pats nustembu. O jei vyro nėra ir dar esi likusi viena Ožkiniuose – moteriškumo sutemos ir gyvenimas be vilties.

Dar prisiminiau Zakordonskį. Zakordonskis buvo kultūringas muzikinis aferistas tiesiai iš pačios Peterburgo konservatorijos. Ir rodos net Marijos teatre vartė natas. Kai jį pirmą kartą man teko garbė matyti, aš buvau paprašytas elgtis tyliai, nes Zakordonskis kaip tik taisė savo atlikimui Oginskio polonezą. Zakordonskis mane gerbė, nes daugiau kaip trijų degtinės taurelių  su manimi nė karto neišgėrė. O kaip sakė jį pažįstančios, oho kaip pavarydavo kai atsipalaiduodavo....

Taigi Zakordonskis  savo muzika gydė žmones, pakraudavo kompaktinius diskus  ir individualiai dirbdavo už papildomą mokestį. Bet Lietuvoje jam reikėjo padėjėjos salių nuomai, bilietų pardavimui ir tą darbą nemokamai dirbdavo Bela Josifovna. Bela Josifovna buvo gana pagyvenusi  moteris su praeitame amžiuje  mirusiais  vyrais. Ji atkusdavo tik vienu atveju, kai visas  teigiamas žinias apie Zakordonskio pasiekimus  muzikinėje gydyboje skleisdavo mums ir kitiems. Moteriai taip smagu buvo pasakoti ir ji tų mėnesio dienų,  kai jos  stebukladarys atvykdavo  į Vilnių,  laukdavo visas  likusiais mėnesio dienas. Savaime suprantama, kad šaunusis peterburgiškis jai leisdavo pasikrauti teigiamos energijos  koncerte geriausiose  vietose ir dar nemokamai.

Kartą svečias iš Peterburgo laiku neatvyko. Gydomuosius koncertus  teko atšaukti. Ir tik po kiek laiko išaiškėjo kraupi tiesa. Zakordonskis  mirė nuo širdies smūgio Daugpilio geležinkelio stotyje be dokumentų. Ten  ir palaidotas valdiška tvarka. Inteligentiškoms dukroms  iš Peterburgo buvo per sudėtinga  iš Latvijos išgauti tėvo palaikus. Ir jos jį paliko  Latgaloje.

Belai Josifovnai gyvenimas baigėsi. Ji truputį pasiblaškė  dėl perlaidojimo Peterburge. Bet Zakordonskio giminėms buvo tas pats. Ji nebevažiavo į sodą. Žiemą mėnesiais neišeidavo  į lauką. Sėdėjo namie ir žiūrėjo televizorių.

Ir ta moteris  priešais mane autobuse vos kabojo  ant virpančios plonos gyvenimo linijos tik lapų didžiulėmis raidėmis su gyvenimo  mokytojo patarimais dėka.

Nenoriu pasakyti, kad moterys gali gerai gyventi tik su vyrais. Ne, jos visada gyvena ilgiau už savo vyrus. Gauna pensijas. Šeria kates. Turi kituose miestuose vaikus. Tik tas jų ilgesnis gyvenimas be vyro lyg aprūkęs lango stiklas.  Nebesimato  kas už to stiklo. 

Iš emigrantų laifo: bandymas pereiti į aukštesnį socialinį sluoksnį

Kai kurie emigrantai stabiliai dirba, uždirba ir tame pačiame darbe jau kelerius metus. Ir dar kyla karjeros laiptais.

Taip ateina noras pakilti socialiniu laipteliu aukščiau. Kaip saka susitvarkyti gyvenimą. Pirmas veiksmas, kuris tokiu atveju ateina galvon– naujas geresnis rajonas, patogesnio  buto nuoma.

Emigrantas J.. su drauge išsinuomojo butą ką tik pastatytame name. Centras, anglų rajonas, šopingas iškart prie namo. Rodos gyvenimo takas klojamas rožėmis.

Bet kartą užėjo liūdnas kolega ir draugas Stiopa iš Latvijos. Susipyko su drauge. Pats Stiopa toks aukštas, liesas  ir nuo to aukštumo liesumo kreivas  ukrainiečių kilmės latvis. Visas toks nevykėlis  kaip ir jo gyvenimas. Ir dar iš Daugpilio.

Bet jo draugė tai dar labiau nevykusi. Visi sako ir sakė Stiopai, mesk tu tą durnę. Myliu, sakė Stiopa, nemesiu. Jis netgi vežė draugę rodyti savo  seneliams į Volynę. Bet draugei negalima gerti . Ji kai  išgeria nors stikliuką alkoholio pradeda  juoktis ir bėga laukais. Taip ir ten, pabėgo iš senelių namų ir nėr jos. Stiopa - tai buvo dar Janukovyčiaus laikais – senelio patartas nubėgo pas miestelio milicijos viršininką su angliška bonka, gal tas suras jo besijuokiančią merginą. Miestelio milicijos viršininkas buvo normalus čilovikas (vyras - ukr.). Jis pirma su Stiopa išgėrė anglišką butelį, pakalbėjo apie gyvenimą su Stiopa ir tada atvežė tą jo merginą. Ji jau buvo nutolusi nuo miestelio kelis kilometrus. Tai dar viršininkas humaniškai paklausė Stiopos ar paauklėti truputį jo merginą. Kad klausytų. Stiopa, išdrąsėjęs po bonkės, sutiko. Merginai įkrėtė bananų. Bet be sužalojimų.

Abu ukrainiečių kilmės latviai  galų gale susitaikė, grįžo  į Angliją ir čia vėl merginai po kurio laiko  paaštrėjo skausmingi ukrainietiški  prisiminimai  apie  bananinį auklėjimą. Kaip jis taip galėjo? Su Stiopa taip susipyko, kad Stiopa ant visai  išėjo iš namų. Nakvojo pas vieną draugą,  pas kitą, kol galų prisiprašė pas mūsiškį J.

Po kelių dienų J. su drauge pradėjo kasytis. Stiopa užnešė  utėlių.

-         Stiopa, kodėl  tu taip?– paklausė J.

Stiopa paaiškino, kad jam jos beveik nekanda. Jis laisvai gali su jomis gyventi.

 Emigrantas J. suprato, kad pakilti  ant naujo socialinio  laiptelio jam nepavyko. Skubiai padarė  viso naujo buto ką tik pastatytame  name dezinfekciją, tačiau įtaria, kad kaimynai anglai nelabai bus linkę su juo sveikintis. 

Propelerį pasukau

Savaitgalis buvo aviacinis, karinis ir kulinarinis.

Penktadienio vakarą Balkanų moteriai pareiškiau protestą dėl besaikio mano išnaudojimo sodo ir ūkio darbams. Pareiškiau reikia man ir dvasinių dalykų. Tada BM nedrąsiai pasiūlė:

-         Tai gal plovą pasidarome?

Taškento plovo ceremonija tik sau man visiškai dvasingas dalykas. Parduotuvėje ilgai rinkau plovo ingredientus ir net ryžius itališkus radau  su reikiamo dydžio pilvuku. Pats savimi susižavėjau ir užsukau ko nors dvasingo į alkoholio skyrių ir čia mane įsuko propeleris. Žiūriu džinas Propeleris  pigiau šešiais litais nei visada. Akcija. Paėmiau. Šimtas metų  nuo tų vartojimo laikų kai Aukštuosiuose Paneriuose pas kontrabandininkus pirkdavau  džiną dėžėmis. Jaunų dienų prisiminimai. Toniką jau  pats nusirašydavau iš sandėlių kaip su vizualiai iškritusiomis nuosėdomis ir todėl nebetinkamą pardavimui. Ir juo prekiavau....

Plovas buvo puikus ir bedarant, kad nebūtų liūdna, beveik vienas susukau visą propelerio butelį. BM tik epizodiškai.  Iš ryto galva buvo švari ir vėl išėjome  su maže į miestą dvasingai vaikščioti. Visi knygų antikvariatai persikėlė velniai žino kur, senose vietose nebebuvo. Tai pagalvojau, akivaizdus pavyzdys mano visiško nudvasėjimo.

Dar nuėjome į kariuomenės ir muzikos dienas, ech, kaip gerai  buvo visai taip be tikslo badziotis po miestą. Ūmai sutikome pusbroliuką su šeima, kurio nuotaikos buvo visiškai tokios pat. Jis lygiai tai pat pergyveno  dėl  savo nudvasėjimo. Darbas, darbas, darbas. Bet degtinės tai negers. Aš papasakojau apie vakarykštį sėkmingą propelerio džino pasukimą.

-         O kodėl ir ne? Bet pas mane. – sutiko pusbroliukas.

Tai šeštadienį užpropelerinome  jau du džino butelius. Bandėme išsiaiškinti kas  gamino šį malonų  gėrimą. Bet mums metų abiems jau daug ir mažų raidžių ant etiketės nebeįžiūrėjome. Pagal prekės kodą 47 – lyg ir Estija.

Bepilstydami propelerį su pusbroliuku perėjome  į visiškai dvasingą būklę. Seniai nesuvartojau  tiek alkoholio. Buvo ramybė, nirvana, gėris ir tik taksistas mane pajudino prie namų, pinigų paprašė.

Bet sekmadienį vistiek neskaudėjo galvos. Ir galėjau lengvai paprakaituoti sode.

Taigi ko gero galiu rekomenduoti – geras džinas Propeleris.

Ne vienas...

Mažę auklėjame. Ką tik pradėjome drausti atėjimus į mūsų miegamojo lovas nakčia. Net kai baisius sapnus susapnuoja.

Vieną vakarą mažė griežtai pareikalavo nuo durų įsileisti ją į mano  lovą. Aš dar griežčiau neleidau. Bet ji žino – aš esu silpnoji grandis šeimoje. Tai spaudė ašaromis ir gailiu balsiuku. Bet paskutinis apsiašarojusios penkiametės argumentas kodėl ją  privalau  įsileisti į savo lovą tik užmigimui dviem minutėms pribloškė:

-         Tu ne vienas gyveni.

Oi, matyt mokės gerai barti kai paaugs

Koviniai arbūzai

Tie agurkai, apie kuriuos aš rašiau, kad meiliai buvo užkalbėti,  žuvo. Meilumas meilumu, bet meilumas geriau su vyrais nei agurkais. Lietuviškų šaltų naktų net ir šiltnamyje vargšai pirmieji agurkai neatlaikė. Konkuruojanti firma  - motina - išaugino pirmą agurką ir piktybiškai pranešė – turime, skanus, traška net kai kandi.... Vienintelį kovinį ir dar su pergalės viltimi ginklą beturime  tik vieną. Arbūzus. Su agurkais ir kitais augalais jau gėdingai pralošėmė patyrusiems žemdirbiams kaip kažkada Jamaika  Argentinai – penki:nulis.

Bet arbūzai...vienas geras žmogus  davė daug lietuviškos veislės Kiemintai arbūzų sėklų. Mes išdalinome daug tų sėklų dar kai kam, bet kai kas daigino sėklas  blogai ir gan greitai apsižiūrėjome, kad visoje giminėje tik vieninteliai  turime padorius  arbūzų daigus.

O šnekėjome apie arbūzus daug, visiems per visus balius išūžėme ausis  ir instrukcijas visiems siuntinėjome balsu bei paštu. Pavyko kaip liberalams, kurie dabar  pasiskelbė, kad už europarlamento balsus  atsiskaitys ir tuoj prie jų būstinių matyt  vyniosis rinkėjų eilės, kurie dar nuo praeitų  rinkimų įprato gauti Viktoro dešimtinę. Dabar lauks  Masiulio dešimtinės...

Taigi  mums lygiai  kaip liberalams pasisekė. Tiek prisišnekėjome, tiek prisižadėjome, kad matome tuoj patiems tų daigų  nebeliks. Arba reikės bartis su giminėmis/draugais. Nors giminės irgi geri. Štai vienas žmonos išzizintas negyvai, nes ji iš mūsų buvo užsisakiusi įvairių daigų,  pastatė šiltnamį kaime. Spėjo paskutinę sekundę  prieš skyrybas. Žmona atvarė sekmadienio rytą išsišiepusi iš laimės pas mus daigų. Važiuoju į kaimą, šiltnamį parazitas pastatė. Sako jau netikėjau, kad pastatys. Tuščiai, galvojau,  bariau dvi savaites. Bet va ir mano vyras gali.

Vakare žmona skambino jau beveik verkdama ir klausė ar nepriimtume  atgal daigų.

Pasirodo pastatė šiltnamį. Tikrą ir gerą. Bet ant niekada nedirbtos žemės lopo. Ir pats tiek pavargo nuo šiltnamio skubios  statybos, kad jau žemės sukasti nevaliojo. Pervargęs išėjo alaus.

Sunku miestiečiams su tuo žemės ūkiu, tai per daug, tai per mažai, vis nenutaikome kaip gerai padaryti. Balsuoti buvau. Ten lengviau susigaudyti miestiečiams nei žemės  ūkyje.

Bėdos miestelyje

Per šventes teko nelaimė užkalbinti kelis senyvus nedidelio Aukštaitijos miestelio gyventojus. Agi turi žmonės daug bėdų. Pirma ir didžiausia – miestelio S. kunigas pradėjo gerti. Per spaviedones žmonės užuodžia stiprų alkoholio kvapą. Ir taip nuolat.. Pas nuolat girtą kunigą net rimtas Rymo katalikas nebenori spaviedotis. Pirma bėda.

Per rinkimus balsuos už tų pačių, matyt tai bus Grybauskaitė. Nors keli sakė, ale jei sacijaldemakratė pensininkų mama balatiruotųsi, tai už jųjų balsuotų. Ale ana narakiai Euraparlamenti. Ir šiaip sacijaldemakratai visų laikų didindava pensijų. Gera partija. A Kubilius jūsų tai ne. Antra bėda – ne ta kandidatė į prezidentus.

Apie Ukrainos įvykius kažkaip dalį pensinykų pasiekia ir prorusiška propaganda. Saka – Krymas taigi rusa, tai ku neatidat? Vat čia tai jau trečia  bėda. Nelabai man suprantamu keliu  kaip ir per ką juos  koloradų propaganda pasiekia. Bet pasiekia.

Ketvirta, bet kaip ir nebėda. Kapuose trys senos moteriškės, (virš 70 visoms) sustoja prie vieno kapo ir atsidūsta vieningai;

-         Ale anas gražus berniokas buva.

Viena tetula  papildo:

 - Ale  manįs kartų vos matociklu neužmuše, kaip virtam...