Aš mačiau Averbuchą

Tai mano pirmasis sąmoningas prisiminimas  iš “Žalgirio” stadiono. Kai Miša Averbuchas buvo “Žalgirio” vartininku aš buvau mažutėlis. Tėvas tempdavosi mane į stadioną. Gyvendamas  tarp turgaus ir stadiono gyvenimo aistros kupinus garsus girdėdavau iš abiejų vietų. Turgaus naktiniai garsai – tai volkodavų lojimas naktimis bei liūto stūgavimai tarp socialistinio lagerio blokinių namų  kai atvažiuodavo keliaujantis  zoocirkas. Egzotika visiška. Stadiono garsai buvo trys: kai goooolas, kai penalkė ir kai mazila nepataikė. Tie trys garsai buvo  skirtingi. Penalkė dvigubu  piku, nes pirmas pagarsėjimas kai tėisėjas rodo ranka į tašką, antras kai įmuša. Odinio kamuolio meistrai  penalkes įmušdavo. Įvartis iš žaidimo buvo vieno garsinio piko. O nepataikyta šimtaprocentė proga tai staugsmas  su skausmingai  krintančia žemyn kreive aaaaaaaaa.

Taigi  Averbuchas buvo galingo stoto vartininkas, bet su kažkokiu keistu teatrališkumu. Jei plodavosi ant žemės, tai vizualiai labai skausmingai. Tribūnos to jo teatrališkumo nelabai mėgo. Bet Miša  buvo pranašas. Šių laikų futbolininkai  pamėgo tą traumų simuliaciją, vaidybą, viską ką darė Miša, tai galite įsivaizduoti tą pirmąjį futbolo artistą. O dabar epizodas, kurį prisimenu pirmą iš futbolo stadiono.

Smūgis į “Žalgirio” vartus. Averbuchas bando  pagauti kamuolį, lyg ir nugriūna ant kamuolio, bet kamuolys prasisuka pro jo rankas ir lėtai lėtai rieda į vartus. Averbuchas tragiškai išsidrėbęs ant žolės – padariau ką galėjau, dėl įvarčio kalti žiopli gynėjai.

Publika rėkia visom Vilniaus kalbom:

-         Pažiūrėk atgal, kvaily! Gaudyk kamuolį!

Averbuchas vis dar  tragedingoje scenoje, guli ir rodo  kaip jis stengėsi, tai gynėjai kalti. Bet publikos riksmai  pasiekia  ir jo ausis. Kamuolys dar rieda , kitas vikresnis būtų pagavęs, bet Averbuchas didelis ir vis dar savo tragiškoje rolėje. Neišeina iš vaidmens.. Ji nebėga paskui kamuolį.Kamuolys lėtai lėtai įrieda į vartus.Atrodo nuo tada Averbuchas ir liko tokiu prastu vartininku, psichologiškai palaužtu, sirgalių nenumylėtiniu.

Nuo tada tvirtai žinojau visos Žalgirio bėdos per tuos nevykusius vartininkus, kol į vartus  stojo Jurkus ir prasidėjo Lietuvos  futbolo aukso amžius su Zelkevičiumi,  Danisevičiumi, Mackevičiumi, Ivanausku, Narbekovu iIr  kitais. Geresnio, nematyto Lietuvoje nei dabar, nei anksčiau,  futbolo meistrais..

Bet tai istorija visai ne apie futbolą. O apie poeziją. Didysis Averbuchas sužinojo, kad poetas valkata iš Piterio parašė eilėraštį kaip futbolininkas dulkinasi Neringos kavinės pagalbinėse patalpose  su žmona, aukštai pakėlęs ant stalo jos kojas. Poetas Averbuchui pavydėjo gražios žmonos.Vartininkas žadėjo užmušti  poetą, jei pagautų.

Kaip pasisuka likimas. Dabar tas nepadorus eilėraštis apie dulkinamą vartininko žmoną yra atspausdintas  “Neringos’ kavinės meniu garbingoje vietoje. Vartininką Averbuchą prisimena tik tokie trenkti įrūdiję vinys iš dvidešimto amžiaus (citata iš “Svetimų” poezijos) kaip aš, o tą eilėraštį  parašė būsimas Nobelio premijos laureatas. Irgi žydas, berods pavarde Brodskis. 

Karlita ir ketvirtas kambarys

Mano bute keturi kambariai. Šeimai pakanka.svetainės, vaikų kambario ir miegamojo. Ketvirtame kambaryje gyveno ovalaus kamuolio meistras, bet jis prieš porą mėnesių išsikraustė į savarankiško gyvenimo kelią. Ketvirtas kambarys liko lyg  tuščias, neaiškios paskirties, niekas ten neužeina, beveik joks kambarys.

Tačiau jame stovi sofa prie lango. Mūsų šuniui Karlitai labai smagu užšokti ant sofos, nuo sofos ant  palangės ir tada taip smagu aploti  ką nors ką pamato kieme. Kituose kambariuose nėra tokių gerų sąlygų šuniui. Šuo net purtosi  iš džiaugsmo kaip ten jam tame kambaryje pilna veiklos ir įdomybių. Ten geriausios sąlygos paloti visame bute.

Vakar išmaniai, kaip dera nominaliai šeimos galvai, pabandžiau su šeimos nariais pasitarti kokia to ketvirtojo kambario funkcija, ką ten reikėtų organizuoti:

- Tai koks ten tas kambarys, kokia bus jo funkcija?

BM atsakė:

-         Kaip tai  koks? Ten - lojamasis.

Kabintis į gyvenimą

Vaikštau pas masažistę: nugara, koja. Moteris dirba gerai. Kol guliu ant masažinio stalo paslikas išsikalbame. Ji rusė, jai 47 metai, tai jau trečia šalis, kurioje ji bando kabintis į gyvenimą.

Gimė Kazachstane, netoli Celinogrado, dabar tai sostinė Astana, buvusiose plėšinių žemėse. Jos tėvai buvo suvažiavę iš skirtingų CCCP vietų,  atvažiavę plėšti plėšinių. Dar su sovietiniu pasu dingo iš Kazachstano. Kadangi daug klasiokų  buvo vokiečių ir žydų, tai irgi patraukė kaip jie, arčiau Europos, į  Kaliningrado sritį. Maždaug galvojo bus gerai kaip ir  klasiokams. Ir tikrai 80 procentų rusų išbėgusių iš Kazachstano nusėdo Kaliningrade. Ten juos vietiniai pavadino kazachais. Nors ji tikra rusė. “Kazachai” patys ėmė paskolas iš bankų ir remontavosi  butus.Vietiniai  nustebo, taigi reikia laukti, kol valdžia suremontuos. Tai labai barėsi atvykę “kazachai” su vietiniais dėl požiūrio  į darbą ir verslą. Ir kaip ji pati sakė, vietiniai  rusai geria baisiau nei iš Kazachijos atvykę. Matau, kad tai skaudi jai problema, matyt visi vyrai ant kurių užnešė migrantės gyvenimas buvo girtuokliai.Bet gerą dukrą turi, dukra jau baigė aukštąjį, anglistė.

Paaiškino skirtumus. Iš Kirgizijos ar  Pietų Kazachijos atvykę rusai labiau sukti, linkę apgauti, nors verslūs. Likusio Kazachstano rusai darbštesni ir paprastesni, ne apgavikai.

Tačiau Kaliningrade visgi rusai  ne tokie  bjaurūs kaip tarkime Voroneže.Voroneže gali padegti namus, jei per daug gerai dirbi.

Prieš tris metus perkėlė savo  masažistės versliuką į Vilnių. Tinka jos seselės CCCP diplomas, gauna leidimą dirbti, eina  į lietuvių kalbos kursus  antrai  grupei gauti. Kas tai nežinau, bet lyg ir  valdiškon tarnybon tiktų tada. Pirmus metus nebuvo klientų, tai dirbdavo ir Kaliningrade, kad sumokėtų už patalpų nuomą Vilniuje. Dabar jau nebereikia  važinėti į Kaliningradą, užtenka pajamų iš darboVilniuje. Susiformavo klientų ratas. Savo buto niekur neturi, nei Kaliningrade, nei Vilniuje. Bet Lietuvos pilietybės sakė neprašys, kai pasens - grįš į Kaliningradą.

Tai trečia jos šalis, primenu jai 47,  kurioje moteris  bando kabintis į gyvenimą.

Dramaturgė

Vakar paskambino iš balso visiškai nusivylusi gyvenimu BM ir paklausė kaip taip galima tokiais būti.

Fone aidėjo kažkoks metalinis garsas lyg metaliniu šalmu apdengta galva daužytų mūsų  šaldytuvo dureles.

Aš suklusau.

- Kas ten vyksta, - paklausiau kaip atsakingas šeimos galva..

-         Tai aš daužau galva į šaldytuvą, - paaiškino BM, -aš irgi noriu būti menininke, tai mano dramaturginis efektas.

-         Kodėl? – paklausiau.

-         Vakar rašytojas (tai apie mane) parvedė baleriną (tai apie mažę) be kepurės per lietų ir šiandien radau tą naują kepurę visą šlapią ir purviną po mašinų ratais  kieme. Ir aš noriu būti pričiuožusi. Ir kad viskas man būtų pofik.

Bet tas dramaturginis efektas su galva per šaldytuvą privertė suklusti. Buvo tikrai geras. 

Vilnių stato vilniečiai

Mažė šį rytą paklausė kas pastatė Vilnių.
Pagalvojau ir atsakiau:
- Vilniečiai.
- Oho, - atsakė mažė, - tai mes irgi vilniečiai?
Taip. Vilniaus "Geležinio Vilko" regbio klubas, vadovai, rėmėjai ir patys žaidėjai įrengė naują regbio stadioną Vilniuje. Adresas  - Verkių 62, orientyrai: Žvalgų gatvė, Trinapolio gatvės daugiaaukščiai, "Viktorijos" sporto klubas. Patogu užvažiuoti i regbio stadioną iš Baltupių, Šeškinės, Žirmūnų ir, aišku, Kalvarijų gatvės...
Šį šeštadienį 14 val. Lietuvos pirmenybių rungtynes žaidžia Vilniaus "Geležinis Vilkas" ir Panevėžys.
Ateikite pažiūrėti.

Du vyrai pas atminties gydytoją

Aš jau gal šimtą kartų pasakojau, kad mūsų šeimose per kartų kartas vyrauja žiaurus matriarchatas. Mano tėvui daug metų, daug gyvenimiškos patirties  ir kai jį vedžiau pas atminties sutrikimų gydytoją be motinos jis įtarė - bus negerai.

Na kaip tėvas gi gal kartais prisimena, kad sūnus gali priberti sau ir svečiams į kavą druskos arba išeiti skirtingais batais į gatvę. Tad sūnumi pasitikėti sunku. Net užkalkėjusiose kraujagyslėse  liko ta neištrinama informacija apie sūnų.

Taigi jei šalia nėra moteriškių - tėvui įtampa. Tad jis sustojo, apklausė mane kur vedu, kelinti dabar metai ir ką kalbėti gydytojai. Matau susikaupė kaip reta, juk jam išgyventi reikės  vienam. Be moteriškių.

Atminties gydytoja visai simpatiška ir mes maloniai  sveikinomės. Ji mus jau pamena. Šį kartą problema buvo su atmintimi  man, užmiršau, kad reikia ir ligonio  kortelę susirasti patiems. Tad palikęs tėvą, išėjau brautis  į registratūrų džiungles. Po nedidelio skandalo  mane išvarė be tėvo kortelės. Reikia asmens kodo, o tai kaip aš jį gausiu, jei tėvas  nežino kurie metai, o aš irgi nežinau. Metus tiesa žinau, bet tėvo asmens kodo ne.Grįžau tuščias. Jau  norėjau gydytojai pasiaiškinti, kad mes abu ne  visada tokie beviltiški, štai  aš pasaulio viktorinoje visoje Lietuvoje  buvau antras, tačiau gydytoją radau  ir taip nustebusią:

-         Per daug geri apklausos rezultatai. Kažkas negerai.

Ir išvarė abu  į koridorių. Ramiai pasėdėti, kol jos siųsta seselė ras kortelę.

Seselė užstrigo lifte, tai paaiškėjo po gerų 20 minučių, kai mes grįžome pasėdėję koridoriuje.

Dar kartą apklausė tėvą  ir tų 20 minučių koridoriuje pasirodo užteko, dingo tėvo susikaupimas ir rezultatai vėl buvo blogi.

-         Na va, - džiugiai pasakė atminties sutrikimų gydytoja, -  laikinas buvo  tas  įtartinas pagerėjimas.

Ak, pagalvojau liūdnai, tik trumpam mums, vyrams, užtenka sugebėjimų išgyventi be moterų, joms tai iškart labai įtartina  ir jos greitai  moka mus sugrąžinti į savo realybę....