Dvi klaidos arba Taškento paslaptys

Prisikabinau prie gerb.G.Vilpišausko klaidos (mano galva) jo puikioje naujoje knygoje. Vieną geriausių ryžių rūšį plovui jis vadina Lazar. O aš protestavau, nes aiškiai prisiminiau savo šių metų vasarą Taškente ir net turiu fotografiją iš Mirabado turgaus Taškente, kur ryškiai spausdintomis raidėmis -  Lazer.

Tada Vilpišauskas rado ir pateikė nuorodą, kur tie ryžiai vadinami netgi Lazarj. Kaip Biblijos personažo Lozoriaus. Ir tvirtino tame pačiame Taškente matęs ryžius turguje su užrašu Lazar.

Ta proga buvau  priverstas aršiau pasikapstyti po Taškento paslaptis. Ir pasirodo mes  abu neteisūs.

Kaipgi yta iš tikrųjų?

Sovietų laikais Taškento ryžių selekcijos institutas išvedė naują ryžių rūšį. Siuntė atrinktas sėklas į Kubą, tie ten augino ir darė savo  selekciją ir sėklas siuntė atgal į Taškentą. Ir taip kelis kartus. Pavyko kubiečiams su uzbekais išburti  naują ryžių rūšį labai tinkamą plovui, bet  su viena ypatybe. Jei geriausi ploviniai  Devzira ryžiai yra raudonoko atspalvio, tai ši naujoji rūšis turėjo šiek tiek  žydro atspalvio. Todėl sovietiniai uzbekų selekcininkai  ir pavadino tuos ryžius Lazurnyj. Toks yra oficialus šios ryžių rūšies pavadinimas. Tai pirmoji paslapties dalis.

Antroji paslapties dalis ta, kad uzbekų ryžių augintojai, neišsilavinę dechkanai, tokių ilgų sudėtingų pavadinimų svetima kalba kaip Lazurnyj tiesiog  negeba  nei parašyti, nei ištarti. Todėl sutrumpino pavadinimus iki trumpų kažkur girdėtų – Lazer, Lazar, Lazarj. Ryškus uzbekų polinkio gramatinėms klaidoms pavyzdys iš to pačio turgaus -  Napoleono tortas:

Ištrauka iš romano ‘Bronislovas ir imperatorius” IX skyriaus

...

Aikštėje priešais Ferganos gubernatoriaus rūmus ratus suko moteris. Valdininkas Kleinšmitas padėjo pieštuką ir įsispoksojo į moterį. Kolegijos registratorius Kleinšmitas dirbo kolegijos registratoriumi Saratove septynis metus ir čia, Ferganoje, šešerius metus dirbo tuo pačiu kolegijos registratoriumi. Todėl dabar jau vis dažniau žiūrėdavo pro langą. Ten, už lango, buvo gyvenimas. Medžiai, neseniai susodinti naujosios  rusų administracijos, dar neužgožė pilkos dulkinos aikštės. Moteris  buvo labai graži, ta pati  prancūzė, kuri neseniai atsikraustė į jų užkampį ir kažko kelis mėnesius laukė.

Moteris aikštėje nustojo sukti ratus.Valdininkas Kleinšmitas akimis pasekė, ką ji, įsitempusi lyg styga stebi. Tolumoje, palei pačią horizonto liniją, sutamsavo  plonas dulkių debesėlis, galėjai jį įžiūrėti tik jei laukei to debesėlio. Dulkių tumulai vis augo, lyg Čingischano mongolų orda visu greičiu būtų pasileidusi į miestą plėšti. Dulkės ir netvarka. Negi kokie kirgizai užpuls dabar miestą? Kleinšmitas net kilstelėjo nuo kėdės. Dulkių debesis vis augo. Valdininkas prie lango net pagalvojo, gal pakviesti  moterį į vidų, juk visokių bėdų gali atsitikti vienišai prancūzei Azijoje?

Moteris aikštėje stovėjo jau ne kaip styga, o kaip pasienio stulpas, tvirtai įkastas į aikštės smėlį. Aikštės vidurys buvo jos vieta ir pasaulio centras.

Pagaliau dulkių debesyje valdininkas įžiūrėjo savus kazokus, jie vijo arklius greičiau, greičiau, tai buvo visai nepanašu į reguliarų imperatoriškosios armijos dalinį. O kur šios gaujos karininkas, kuris

sutvarkytų šiuos pašėlusius kazokus? Ana va, karininkas paskutinis kavalkadoje, joja ramiau nei jo kazokai. Jis įjoja į aikštę prieš generalgubernatoriaus rūmus.

Aukštaūgis rusų karininkas paglosto savo šyvį, kad anas nurimtų nuo lėkimo. Šyvis prunkščia, jo šonai kilnojasi tarsi kalvio dumplės. Ramindamas žirgą karininkas joja vis mažesniu ratu aplink prancūzę.

Vyras ir moteris šoka. Abiejų toks tylus šokis be muzikos. Abu sukasi ratu taip, kad matytų vienas kito veidus. Lyg ištroškę po dienos žygio per bevandenę dykumą abu geria vienas kito veidus.

Po šimts pypkių, koks jis didelis, tas mano būsimasis vyras, galvoja sukdamasi tylaus šokio sūkuryje prancūzė.

Kokia ji vis dėlto graži, kaip gaila aš neužuodžiu jos kvapo. Ar taip pat ves jos kūno kvapas iš proto, kaip kvapas jos laiškutyje Kašgare ar Batumyje, galvoja karininkas.

Valdininkas prie lango stebi jų šokį. Taigi stverk tą moterį, kvaily, kaip ji sukasi aplink tave  - kaip Saulė aplink Žemę. Štai ko mėnesius laukė prancūzė - štabo kapitono Grombčevskio.

Ir kolegijos registratoriui net nudiegia krūtinėje, kad jis jau praplikęs ir nė viena moteris jau niekada taip lėtai nesisuks aplink jo arklį, einantį ratu...

Grombčevskis nušoko nuo šyvio ir sugriebė į meškos glėbį Mari.

-         Labas, Mari, - tik tiek žodžių surado.

-         Paleisk mane, uždusiu,  – dar paprasčiau atsakė prancūzė.

-         Nežinau ką pasakyti, man gniaužia  kvapą. Gal po kalnų...

-         Pasakyk, kad pasiilgai.

-         Taip, Mari, pasiilgau tavęs.

Vėl stojo nejauki pauzė ir valdininkui Kleinšmitui vėl sudiegė krūtinę, paskui  skrandį, ir gal valdininkas net norėtų išbėgti į aikštę rėkdamas: “Nagi, pasiimk ją”, nuo tos aikštėje tvyrančios įtampos, bet štabo kapitonas staiga stvėrė moterį, užkėlė ant šyvio ir nusivedė arklį už pavadžio, beveik lygus su sėdinčia ant jo moterimi. Moteris vėl nejudėjo, dabar buvo vėliava. Nugalėtojo triumfo eisenoje per nugalėtą miestą.

....

Taksistas – geopolitikas

Kartą Taškente paėmėme taksi nuo Furkato parko atviro baseino. Buvome puikiai atsivėsinę karštą rugpjūčio dieną atvirame baseine, tad geros nuotaikos. Taškente vasarą lengvas gyvenimas, tik pakelk ranką  - cypia stojančio taksi stabdžiai. O čia pats priėjo ilgas liesas liesas slaviškos išvaizdos taksistas. Net rankos nekėlėme.

Ir labai  nesiderėjęs už labai pigiai nusivedė prie savo aparato. Senas senas žigulis. O juk Uzbekistano autopramonė galinga – keliuose pilna  naujų vietinės gamybos ir tik  baltų chevrolet. Savo chevrolet Uzbekistanas eksportuoja į kelioliką šalių.  O čia dranduletas žiguliukas. Atsargiai atidariau dureles, jei per staigiai  truktelsiu gali nukristi. Na bet...Netoli važiuoti.

Išgirdo mus lietuviškai šnekant. Verkė taksistas kaip visi Taškento taksistai – išgirdo per vėlai, kad mes iš Europos, nes deramės kaip taškentiečiai. Vėl alkanas jis ir jo senas tėvas liks, jei tokia kaina europą vežios.

Ta pačia proga paklausė, kodėl ten pas save nemylime rusų. Išaiškinau jam, kad ir nemylėsime. Nei vienos tautos nemylime. Gal tik latvius šiek tiek. Kaip turistus rusus priimame meiliai. Jei kaimynai - sugyvename. Kaip sekso partnerius individualiai  - taip, visai gerai būna. Jei tankuose atvažiuos - nepatiks labai mums, priešinsimės. Tiek apie meilę rusams. Taksistui truputuką akys išlipo ant galvos: bet tai kaip taip, mes kartu tiek gyvenome, o dabar šitaip? Dar paaiškinau taksistui:

-         Mes katalikai, mes civilizaciškai priklausome Vakarams, į valstybę su jumis patekome ne savo valia. Vakaruose mums tikrai geriau.

Bekalbėdami  privažiavome korėjiečio parduotuvę, kur užsakėme  tris didelius kazanus plovui. Du ketinius, vieną lengvų metalų lydinio spekuliaciniais tikslais.

Kol tvarkėme reikalus su korėjiečiu, taksistas sugalvojo ką išprašyti papildomai:

-         Aš numizmatas. Jūsų pinigai eurai yra vienoje pusėje vienodi, o kitoje skirtingi pagal kiekvienos šalies dizainą?

-         Taip. Štai kaip tik piniginėje turiu dvidešimt centų monetas, viena vokiška su Brandenburgo vartais, kita su lietuvišku vyčiu,  – rodau jam.

-         Oi, ar galite padovanoti? – net pristabdė žiguliuką.

-         Galiu ir dovanoju. Jeigu numizmatas.

Taksistas gražiai padėkojo, nuvežė mus į mūsų laikinus namus Taškente, padėjo iškrauti kazanus ir maloniai  atsisveikino. Bet  nuvažiuodamas nuo mūsų pro langelį riktelėjo:

-         Vistiek po 20 metų ir pas jus bus Russkij mir. Vot pamatysite.

Ir greitai nurūko siaura, duobėta ir dulkėta gatvele, kuri išvertus iš uzbekų kalbos vadinosi  “Šviesus kelias”.

Radaras

Mama turi katiną kornišreksą, vardu Katukas. Tėvai gyvena labai ramų gyvenimą, vos juda, tad katinas susivokė, kad namai, kur jis šeimininkauja, yra ir bus  labai ramūs. Mieguisti. Šiltos lovos ir šilto radiatoriaus oazė.

Katukas augo, suvyriškėjo (pilvas nukaro iki žemės)  ir nustatė vidines eismo tvarkos taisykles. Gaila, katinas nemoka užrašyti, koks judėjimo greitis yra nustatytas jo taisyklėse. Tad Katuko taisykles aiškinamės empyriniu būdu. Aš tai išmokau vaikščioti lėtai ir atsargiai. Manęs Katukas beveik nebaudžia. Net leidžia paglostyti. Bet trumpai.

Įėjus į butą pirmu reikalu reikia apsižvalgyti kur Katukas. Jeigu  jis tupi koridoriuje, o  ne drybso ant radiatoriaus  arba lovoje, reiškia dirba radaru. Tai jo gyvenimo misija. Jis susisukęs kur slaptoje vietoje, na kaip keliukai už krūmo anksčiau, fiksuoja surauktu snukiu ateivių greitį. O kornišreksų snukis ir taip pusė vampyro. O jei dar papildomai  piktai surauktas....Ateivis, per greit  judantis yra baisiausiai apipurškiamas ir katinas net pasišiaušia. Pagautasis greičio viršytojas net sustingsta iš siaubo. Štai mano  mažė automatiškai juda per greitai ir dėl energijos pertekliaus net nebando niekada sulėtėti,   už tai  katinas ją įrašė į juoduosius eismo pažeidėjų protokolus. Purškia ant jos net nematavęs mažės greičio – vos tik ta praveria buto duris.

Man beliko tik vienas klausimas – o kodėl  kelių policija nenaudoja radarais tokių kornišreksų. Jie labai efektyvūs, valgo mažai, pažeidėjai, pirmą kartą pagauti viršiję bute katino nustatytą greitį ir katino apipurkšti, – iškart reaguoja, sustingsta iš baimės ir paskui vaikšto labai atsargiai bei vis dirsteldami ar už kampo nestovi  radaras Katukas.

 Ir  gal net nemokamai atiduotume tą katiną valdiškon tarnybon...

Yra naudos!

Karlitai atsitiko bėda ir ji prišlapino kilimėlį koridoriuke. Mes ją pabarėme, ji labai gražiai atgailavo -  lyg maldininkė  į Lurdą ėjo keliais. Atleidome. Bet kažką reikėjo daryti ir aš išvežiau kilimėlį į valyklą, sumokėjau brangiau, kad tik nuo šuns šlapimo tvaiko išvalytų, nes šunys visada šlapinasi į tą pačią vietą.

Be kilimėlio parketas man net gražiau blizgėjo, bet jeigu -  cituoju BM – daiktas yra, jis turi būti naudojamas. Tai parvežiau išvalytą kilimėlį ir paklojau. Tą pačią naktį Karlita vėl į tą pačią vietą privarė. Apvertėme  kilimėlį - negerai buvo išvalytas. Senoji dėmė švietė visu margumu.

-         Čekį turi, grąžink, tegu pervalo,- rūsčiai susakė BM.

-         Čekio neturiu, nevažiuosiu, manimi nepatikės. Gal geriau padovanokime kam nors kilimėlį, – apgailestavau.

BM nusispjovė ir apsiėmė sutvarkyti reikalą pati.

Papasakojo kaip pavyko. Priimti be čekio valykla nenorėjo:

-         Be čekio pretenzijų nepriimame.

Tada BM pasiskundė vyru:

-         Kiti vyrai smegenis prageria, o mano prarašė.

-         Kaip tai?  - nustebo valykla.

-         Na jis rašytojas, tai jau ne šio pasaulio gyventojas. Kur jam čekį prisiminti ir ar gerai  išvalyta pažiūrėti.

-         Aaa,  - suprato ir užjaučiamai atsiduso valykla, kuri buvo moteris, gyvenime mačiusi labai įvairių vyrų, - duokite kilimėlį, tiek to ir be čekio išvalysime.

O dar sako naudos nėra iš tų,  kur rašo. Yra!

O šventėms mus visus išvaikys...

#Uzbekistanas

Kai atskridome į Taškentą pritutintu aerobusu iš Stambulo mus suvarė į siaurą uždarą koridorių be ventiliacijos ir oro kondicionavimo. Toje pekloje stovėjome pusantros valandos, klykiant vaikams ir kontrabandininkėms moteriškėms su maišais turkiškų prekių. Tvankioje Taškento rugpjūčio naktyje.

Stovėjom eilėje pasų patikrai su graikais. Graikai buvo be vaikų. Tad mus su maže (stebuklas - mažė po dviejų skrydžių ir lakstymo po Stambulą pavargo) praleido į priekį.

Rėkiau pasienio pareigūnams:

 -    Tai nors kondicionierių įjunkite. Žmonės alpsta.

-         Sugedęs,  - nustebę atsakė. Pareigūnus ten gerbia tyliai bei paklusniai.

-         O remontuoti niekas visame Taškente nemoka?

Pareigūnai į šį provokacinį klausimą neatsakė. Jie net nesugalvojo kaip mane nubausti dėl tokio įžūlaus elgesio. Ir jų smegenys nuo tvankumos buvo aptirpę.Taip pradedu pasakojimą apie Uzbekistano turizmą. Uzbekai šiaip turistų laukia. Turistai atveža pinigų. Uzbekai - malonūs žmonės. Vaišingi. Bet turizmą supranta keistai.

Į turgus ar metro įeinant iškrato tavo daiktus, nors vizualiai esi visiškai nepanašus į musulmoną teroristą.

Nors buvome gavę visas vizas, tai atskira ir ilga istorija, tačiau pasus privalėjome atiduoti į Taškento milicijos skyrių ir laukti penkias paras, kol uždės registracijos štampą.

Kainas uzbekai prilaiko 3 lygių – saviškiems, rusams ir europėnams. Tai kartais apsimesdavome rusais – taip pigiau. Chivos tautinius šokius pažiūrėjome kaip rusai, prie vieno staliuko su dvigubai daugiau sumokėjusiais ispanais. Dar ir suvalgėme ispanų sausainių dalį.

Taškento Skvere – arba Brodvėjuje – dailininkų klausėme ar ilgai jie dar prekiaus. Mes pirktume vėliau jų papuošalus.

-         Ne,  - liūdnai atsakė dailininkai, – tuoj Nepriklausomybės šventės, o šventėms  mus visus  išvaikys.

Chivoje, kai atvažiavome, ant nosies jau buvo Rugsėjo Pirmoji, uzbekų Nepriklausomybės diena, ir turistų kas valandą mažėjo, žiopli turistai bei dailininkai Uzbekistano valdžios įsitikinimu trukdo švęsti valstybines šventes, nepritinka visuotiniam tautos džiaugsmui, bet mes kažkaip pražiopsoti visų tvarkos sergėtojų  likome kaifuoti nuostabiame pakrypusių labiau nei Pizoje bokštų kupiname senamiestyje visiškai vieni. Mus taip pamilo Chivos kavinių savininkai, kad net iš pradžių duodavo paragauti vietinio konjako rūšių, kad mes išsirinktume geresnį ir net siūlydavo  pašildyti prieš geriant. Keista jų manija: šildyti degtinę, konjaką.

Taigi viešbutyje Arkanči (labai geras, trys žvaigždutės, rekomenduoju) su mumis beveik vienišais turistais bovyjosi, su maže žaidė kiekvienas nuobodžiaujantis viešbučio darbuotojas. Bet išaušo skaudžiausia kiekvienos kelionės akimirka – laikas mokėti. O kiek mokėti taip ir nežinojome.

Pirma portje frazė. Galite mokėti somais pagal oficialų kursą. Gerai, nes išsikeitėme dolerius pagal dvigubai geresnį turgaus kursą.

Antra frazė. Užsieniečiui para 30 dolerių žmogui. Truputį  baisiau.Vaikui nuolaida.

Trečia frazė. Vartant mūsų pasus. O bet...oho...iš kur?...jūs turite pasuose Taškento registracijos štampą, tad kainas skaičiuosime kaip uzbekams.

Jau praradau viltį susigaudyti visuose perskaičiavimuose ir pareikalavau galutinės sumos somais. Išgirdau. Buvo juokingai pigu - 60 dolerių trys paros trims žmonėms su gausiais pusryčiais.

Moralas: turizmas ten vystomas keistai ir iškreiptu būdu, bet patyręs turistas gali daug laimėti žinodamas visus niuansus. Azijoje nežinai kur rasi, o kur pamesi.

Važiuosiu per Lietuvą

Važiuosiu per Lietuvą bei kalbėsiu apie savo istorinius romanus ir ypač naująjį “Bronislovas ir imperatorius”. Sako, kad tokiu būdu rašytojai prisisiurbia skaitytojų dėmesio it vampyrai. Patikrinsime šį gandą. Oras kaip tik vampyriškai - drakuliškas.

Kaunas, lapkričio 3 d., ketvirtadienis, 19,00  “Galeria Urbana”, Vilniaus g. 22

Utena, lapkričio 7 d., pirmadienis, 17,00 Miškinių biblioteka, Maironio g. 12

Alytus, lapkričio 9 d. trečiadienis, 17,00 J.Kunčino biblioteka,

Užventis, lapkričio 10 d. ketvirtadienis 13,00 Užvenčio muziejus,

Kaunatava, lapkričio 10 d. ketvirtadienis 15,00 Kaunatavos biblioteka,

Telšiai, lapkričio 10 d. ketvirtadienis 17,00 Telšių K.Praniauskaitės biblioteka.

Ateikite.

Turniškės ir Blaiviškės. 2 dalis

#Turnishkes

Vartus atidarė! Šią ilgai lauktą žinią po kaimą greit išnešiojo vaikai ir turniškėnai, kas metę eilę prie pašto  pašalpos, kas įsitvėręs nedagertą bambalį, sugūžėjo prie Blaiviškių vartų.

Niekas nežinojo kas už jų. Iki tol iš už vartų sklido tik statybinių mechanizmų garsai ir varpų aidai.

Vaizdas, vartus pravėrus, sukrėtė turniškėnus.

 Ant aukšto kalno ambrozija kvepiančius smilkalus kūreno vyriausiasis Blaiviškis. Jam patarnavo vaidilutės, kurios pavargę patarnauti lėkdavo žemyn nuo švento kalno nusimaudyti į švelniai glostančias jų jaunus kūnus ežero bangas. Raudona uniforma  aprengti pačtininkai nešiojo po namus storus vokus su užrašu “Didelė pencija”. Išsišiepę laukų darbininkai džiugiai spietėsi prie lauko virtuvės. Storas virėjas kiekvienam priėjusiam krėtė po didelį šaukštą garuojančios košės.

Paskutiniai keturi kaimo girtuokliai buvo išvaryti pro atsidariusius vartus į Turniškes. Girtuokliai verkė ir tiesė rankas į  besimaudančias vaidilutes. Vaidilutės, dailiai įsibridusios iki pusės vandenin, griežtai piršteliu mojavo – ne, ne, ne, niekada. Jau su girtuokliais tai nigdy. Nigdy, slychaš  ty stary pijak.

Keli jaunesni turniškėnai neatlaikė tokio akiai mielo vaizdo ir veržėsi į Blaiviškes. Išmintingesni suturėjo už rankų besiblaškančius jaunuolius:

- Spėsma. Po to šauksit ratavokit, o nebus kaip ratavoti. Skaisčias mergelas panašias tai kaip musulmonų rojuj, o kų reikias padaryti už tų mergų?…

Turniškės ir Blaiviškės.- 1

#Turnishkes

Gražūs vyrai

Na Dalka šiaip buvo visiškai kantri moteris. Bet dabar ji žiūrėjo pro langą. Nuo to žiūrėjimo barbeno kulokėliu per stalą ir trepeno aslą kojyte. Ji jiems liepė derėtis dėl koalicijos, o jie ką?

Už lango po Turniškes vaikštinėjo gražiausi vyrai. Gabriukas aišku pats gražiausias ir aukščiausias Dalkai. Bet nuo to aukštumo sunkiai jį pasiekdavo kokios kitokios mintys. Tik savos. Toli toli už Gabriuko nugaros šmėžavo kažkieno plati nesusičiaupianti šypsena. Na čia dabar kas, pasibaisėjo Dalka, negi šitie dar šmėžuoja? Kur jie taiko?

Audriaus, kuris buvo Jonas, kumpanija, buvo kiek žemesnė, bet irgi taikė dažniau praeiti pro Dalkos gryčios langus pablizgintais juodais auliniais bei pasidabinę gėlytėmis palei kepurių viršų. Betgi visi seni durni diedai, pagalvojo sau Dalka, na kur diedams čia siūlytis kaip jaunikiams. Ūmai pamatę Blaiviškį, tie diedai net nustojo kvėpuoti. O jei užuos lengvą brendžiuko kvapą?

Blaiviškis ponas išvis sunkiai begalėjo pažvelgti aplink. Ėjo tiesiai, nebematydamas žemės po kojomis. Na kiek jau ten hektarėlių tos laisvos žemės ir beliko ant Turniškių, visa jau beveik jo. Tuoj tas Turniškes prijungsime prie Blaiviškių. Penktadienį. Bus jiems tūsai ir vykendai.

Tai šitie pižonai, negražiai pagalvojo apie šituos gražiausius Turniškių vyrus Dalka, nesišneka nuo vakar ir iki savaitės galo nesišnekės. Šitaip jie derasi dėl koalicijos. Neklauso!!! Dalka pagalvojo, pagalvojo ir rėžė:

- Bytvajmat, nevaikščios jie čia man taip ilgai pasipustę skvernelius. Tarsiu žodį. Nėrvai jau nelaiko.

Stovi Bucharoje namas iš Ukmergės

Inojatas jau senas žmogus ir todėl šlepsi kojomis, laiptukais lipa kaip robotas ir visada susiraukęs.

 Viešbučių verslas senam žmogui  - sunkus verslas. Bet matyt niekuo kitu negali verstis Bucharoje. Nakvojome pas jį, nes pigus jo gesthauzas. Bet jo gesthauzo  jums nerekomenduosiu. Kas rytą neramiai lakstančiomis akimis Inojatas nervingai paduodavo pusryčius ir paklupinėjęs aplink be aiškaus reikalo, prašydavo sumokėti nors už vieną dieną. Bet skaičiuoti nelabai mėgo. Kiek paduodavau  gumele sujuostų uzbekiškų pinigų, tiek paimdavo ir nurimdavo  iki kito ryto. Štai čia aš jį ir išdūriau.

Uzbekiški pinigai somai tai gumelėmis suveržtos banknotų krūvos. Aš sumokėdavua įkyruoliui kuo senesniais  nešvaresniais  ir suglamžytais pinigais, maždaug  tokiais, kurie Panikovskio nuomone tikdavo tik Šurai Balaganovui. Inojatas suglemždavo somus  neskaičiavęs. Kartą jau besibaigiant viešnagei Bucharoje, dar paprašiau iškeisti man dolerius į somus. Inojatas man padavė kelias krūveles, aš suskaičiavau pačią nešvariausią krūvelę ir nustebau:

-         Dešimt tūkstančių trūksta, Inojatai!

-         Bet tai tavo paties pinigai, kur ryte davei! - suklykė Inojatas.

-         Inojatai, atsiprašau, jūs gi sakote, kad Alachas tau davė dvi akis, dvi rankas,  žiūrėk pats, kad neapmautų. Ką aš žinau ką tu darei su mano pinigais visą dieną?

Alacho žodžiai šventojoje Bucharoje (alkoholio parduotuvėse nenusipirksi!) yra argumentas. Inojatas prarijo nuoskaudą. Iškrapštė iš kišenaitės prie širdies dar dešimt tūkstančių somų. Pavaikščiojo, pavaikščiojo aplink ir sako:

-         O žinai, kad mano namas iš Ukmergės? Iš tavo Lietuvos?

-         Ne, nežinau, pasakok, - susidomėjau.

Taigi griūvant Sąjungai, jis su tokiu Peterburgo žydeliu Ukmergės turguje pardavinėdavo karakulines šubas iš Uzbekijos, Ukmergėje supirkdavo kažkokias būtinas uzbekams paauksuotas juosteles. Padarė taip pirmyn-atgal penkis reisus, šešto nepadarė, nes lietuviški banditai jau norėjo jam parodyti lietuviškus miškus, ir pasistatė iš tų penkių reisų namą, kuriame mes dabar kalbamės.

Na aš įvertinau Inojatą. Kietas vyras, taip atvirai ir pasakiau. Taigi rungtynių  Lietuva -  Uzbekistanas rezultatas tapo 1-1, nuotraukoje matote Inojatą su manimi, o fone namą Bucharoje, pastatytą iš Ukmergės pinigų.

 Ukmergiškiai su  karakuliais, pasidžiaukite kaip gražiai sutvarkyti jūsų rubliukai.

Liberalas lovoje

Šito aš nesitikėjau visiškai. Liberalai ne tik peržengė penkių procentų barjerą, bet ir įsiskverbė į kitą mano lovos pusę.

Vakar visą dieną nuo pat ankstyvo ryto nebuvau namie, grįžau tik apie pusę vienuoliktos. Adata į kelį, darbelis, televizinis interviu rusiškai, protmūšio finalas. BM manęs budriai laukė lovoje. Aš dar nieko neįtariau.

BM sako, štai kokį gražų koliažą dovanų aš padariau iš mūsų fotografijų.

Buvo gražu, visi išsišiepę ir laimingi. Aš tai fotografijoje  buvau išsišiepęs, nes tadžikų kišlake slinkau prie stalo nukrauto degtine ir arbūzais pavėsingame sode šalia linksmai gurgančio per akmenis kalnų upelio.

Staiga sudomino du elementai papildomai įdėti į koliažą. Mano rankose  vaivorykštinių spalvų vėliavėlė ir iš mano burnos išeinantis komiksinis debesėlis su užrašu “cho-cho”.

-         Čia dabar kas? – rūsčiai paklausiau. – Kodėl aš su gėjų vėliavyte? Ir kas per cho-cho?

-         Na man norėjosi linksmų spalvų, padurniavimo, juk į gimtadienį eisime. Bandžiau  degtinės bonkas uždengti kažkuo, - paaiškino kitoje lovos pusėje gulinti.

Menininkė... Ir neprisikabinsi – saviraiškos laisvė. Atsiguliau nusisukęs ir mąsčiau. Gal  tikrai dėmesio žmonai trūksta, jei tokius koliažus dėlioja? Ar per daug per tuos prakeiktus rinkimus visi aplinkui šneka apie liberalus? Liberalizmas jau mano lovoje? O gal namie dažniau būti? Ji kažką bando subtiliai užsiminti? Bet buvau pavargęs, tad užmigau neišsiaiškinęs.

Koliažas egzistuoja, bet nesitikėkite pamatyti viešai. Bus tik šeštadienį viename name Vilniuje. Tikiuosi ant sienos nesikabins tokios nesąmonės žmonės.

Aukštesniųjų jėgų ženklas nuo spintos

Ženklus mums, paprastiems  žemės gyventojams, siunčia aukštesnės jėgos. Vieną pranašiškai ryškų  ženklą iš ten ir aš esu gavęs. Tik ilgokai teko laukti  – apie 50 metus ženklas pildėsi - ir net buvau vienu metu praradęs viltį suprasti ką anas reiškia.

Tą aukštesniųjų jėgų ženklą nešioju viduryje kaktos, kad ir visai durnas suprastų..Tai ne senatvinė raukšlė ar  ilgo galvojimo vaisius – aš dažniausiai negalvoju, aš darau. Tai gilus sužeidimo randas.nuo nosies viršaus iki vidurio kaktos.

Kai man buvo penkeri metukai aš gavau dievišką dovaną – dviratuką. Bet gyvenome tada dar susispaudę vieno kambario butuke ir tėvai racionalizavo kambario erdvę daugybę daiktų sudėję ant spintos. Ten buvo lagaminas, meninė lempa iš marmuro pelėdos  formos, dar didelis meninis  tetervinas ir vaikiškų svajonių išsipildymas triratukas..

Tėvą išzyziau triratuko nukėlimui man  pasivažinėti. Mamos nebuvo. Tad tėvas viena ranka laikė mane besiveržiantį prie džiaugsmo,  kita ranka graibė kur ten tas džiaugsmas ir dar prilaikė didelį meninį teterviną. O sunki meninė marmurinė pelėda buvo mažesnė už teterviną,  todėl ji praslydo pro  tėvo pirštus ir leidosi kartu su triratuku žemyn, kur nekantriai žibėjo dvi mano akys. Marmurinė pelėda nusileido tiesiai  tarp mano akių pirma. Susmukau be sąmonės. Iš galvos pasipylė kraujai. Mama atskubėjo jau tik į ligoninę  Ten sužinojo gerąją naujieną: šitas vaikas gyvens. Galva kieta. Galva galbūt net veiks. Bet didžiulis randas kaktoje arba kitaip sakant ženklas liks visam gyvenimui.

Ir štai praėjus pusei amžiaus, brandžiam kapitalizmui pakeitus brandų socializmą, Varšuvos  paktui švelniai sugužėjus į vieningas NATO gretas, galvai galbūt net veikiant, vakar man galų gale daėjo.

Marmurinė pelėda į vidurį kaktos  reiškė: bus tau, ablavuche, vaisingas  ir ilgas  bendradarbiavimas su pelėda Tyto Alba, rašysi vis geriau ir aukštesniųjų jėgų paskirta pelėda leis vis geresnes tavo  knygas. Pelėdos žmonės tau surengs šaunią romano  prezentaciją, visiems ta prezentacija tiks ir patiks. Taip vakar ir atsitiko. “Bronislovo ir imperatoriaus” prezentacija pavyko.Ačiū visiems.

Fotografijoje eilutė laukianti mano autografų po prezentacijos.

Kas bus?

Visuomeninis transliuotojas be Lietuvos rašyto

jų sąjungos leidimo. Kas dabar bus?

Jau.....

Jau Vagos knygynuose yr. Šita foto prieš kelias minutes iš "Vagos" knygyno Gedimino prospekte, kuris arčiau seimo. Pegasuose dar nėr. Negreiti pegasai, kažkokie besparniai...
Krūvelės knygų sukrautos solidžios, bet paskubėkite kol yra. Tinka maloniam rudeniškam pasiskaitymui, užteks jumi slampinėti be tikslo po gatves ir dejuoti koks oras....
Kas nedažlibina - tai mano antras istorinis romanas "Bronislovas ir imperatorius". Kaip jauniausias  vaikelis - kol kas mylimiausias.

Papildant Kantą

Visi žino - žvaigždėtas dangus virš mūsų ir moralės dėsnis mūsyse. Bet teks Kantą papildyti, nes dykumoje patyriau papildymą.

Nuo Sentobo iki kazachų kišlako Dongalako Kyzylkumų dykumoje tik dvi valandos kelio. Gal net mažiau. Kelio pabaigoje pasirodo tas rausvai oranžinis Kyzylkumų smėlis. Tikra dykuma. Jurtų lageris prie Aidar-kulio ežero buvo beveik tuščias. Trisdešimtyje jurtų gyveno ispanų porelė  ir vengrų porelė.

Ispanai greit išvažiavo. Vargšai du jauni vengrai dykumoje beviltiškai laukė mašinos. Jų turistinė agentūra Reliable  Travel juos pamovė. Jų taksi vėlavo tris valandas ir taksi vis nebuvo, net jiems duotas kontaktinis mobilus tas  tris laukimo valandas  prabuvo ne ryšio zonoje. Rusiškai vengrai nemokėjo. Lagerio kazachai angliškai nemokėjo. Vengrai bei  kazachai sėdėjo ir liūdnai spoksojo vieni į kitus tris valandas. Ir atspėkite kas juos gelbėjo? Vengrus paguodžiau, kad niekas  jau jų tikrai neatvažiuos paimti, ieškosime patys. Kazachus ištardžiau - netolimame kišlake buvo žmogus, kuris turi mašiną. Kazachus paakinau tą žmogų su mašina atvaryti į lagerį. Bet vengrai mane maloniai nustebino – tikri Azijos bastūnai  – stresas jų nekankino, kad jie kažkur pamesti dykumoje, o manęs, kaip rašytojo, klausinėjo ar Sostų karus autorius iš karto tokius galėjo sugalvoti. Pasakiau, kad ne. Personažai autorių valdė ir kūrė vėlesnių sezonų  siužetus. Fotografijoje matote laimingus vengrus, kai jau atvažiavo  iš kišlako kazachas jų išvežti iš dykumos į artimiausią miestą (80km) ir viskas apie Sostų karus jiems išaiškinta.

Smėlyje aplink lagerį mačiau įtartinus virvelinius pėdsakus. Driežas, gyvatė? Kazachai man paaiškino, kad jie apdirbo specialiais preparatais smėlį aplink lagerį ir jokie skorpionai beigi gyvatės neturėtų įšliaužti. Bet vakarop matėm lageryje  skarabėjus, dykumų kiškius ir švilpikus. Gyvybė gyva, judri  ir aiškiai preparatais neapdorota, bet dėl gyvačių ir skorpionų patikėjome. O ką daryti? Paskutinė važiuojanti kišlako mašina išvežė vengrus. Ir, ko gero, nebūtina minėti, kad naktį jurtoje labai smulki gyvybė apkandžiojo mums kojas.Tai būtų smulkmeniškas priekabiavimas.

Bet šiaip mūsų kazachai buvo labai tvarkingi, kupranugariai, kuriais jojome, buvo švarūs, nedvokė ir vienas net su pilnom kuprom, tai reiškė – sotus ir laimingas. Mano kuprius buvo nepilnom kuprom, tad eidamas staiga nerdavo žemyn galva  atsikąsti kokio skanesnio saksaulo ar dyglės. Teko savyje  susirasti niekada neturėtus  rodeo kaubojaus įgūdžius.

Aplankėme Dongalako kišlaką. Dongalakas įsikūręs visiškame smėlyje ir vandens šaltinis visiems vienas, pumpuojamas iš po žemių kažkokiu gudriu mechanizmu, prie kurio ir virė kišlako gyvenimas – gėrė dvi karvės, sėdėjo šešėlyje dešimt  vyrų, kurie  maloniai apipletkino tris idiotus ant kupranugarių. Mus. Sužinojome, kad dykumos karvės duoda net du litrus pieno per dieną, o rekordininkė net tris. Iš ko dykumos karvės tuos tris litrus  išgauna – man buvo mistika. Gal iš naftos, nes augalijos buvo menkai. Šiaip kišlakas buvo gražus kaip Nidos kopa. Barchanai tarp namų ir lėtai byrantis smėlis kaip laikas. Bet kazachai išgyvena ir net pas juos į beviltišką dykumą veržiasi gyventi karakalpakai, tauta nuo buvusios Aralo jūros. Ten dar blogiau, dykuma su vėjo nešiojamais chemikalais....Ekologinė katastrofa.

Vakare temstant sėdome valgyti ir gerti degtinę. Karakalpakai ir kazachai geria degtinę taip. Pastato butelį ant  palangės ir palaukia, kol degtinė įsaulyje įgauna aplinkos temperatūrą. Pirmą butelį pastačiau aš. Bet tai gera buvo gerti šiltą degtinę iš pialų visiškoje dykumos tyloje, šviečiant jaukiai  pavėsinės lempelei, šiugždant po kojomis skarabėjams su šviežio kupranugario mėšlo rutuliukais, užkandant arbūzu ir vis išeinant iš po pastogės pasižiūrėti kaip žemai juodas dykumos dangus virš mūsų. Didieji Grįžulo ratai buvo pasiekiami ranka. Tik pasistiebk. Paskui kazachai pastatė dar vieną degtinės butelį. Vadinosi ta jų degtinė kažkaip jaukiai  – ar tai geras draugas, ar tai malonus pokalbis. Todėl ir tą išgėrėme.

Tikrai buvo vienas geriausių kelionės vakarų . Todėl papildysiu Kantą: ....ir šilta kazachiška degtinė užkandant arbūzu naktį dykumoje.

Kova su Šadybojais

Abu Šadybojai yra  turtingiausi Sentobo tadžikų kišlako Nuratau kalnyne vyrai. Gretimi kišlakai vargsta labiau – vienas kišlakas gaudo gyvates, kiti kišlakai kasa auksą iš jau iškasto pramoniniu  būdu aukso gavybos atliekų. O Sentobo tarpeklyje gera derlinga žemė.

 Pirmasis Šadybojus turi gesthauzą. Statinys didžiausias kišlake, erdvus. Pats gyvena ir kitus priima. Bet visi Sentobo gyventojai labai maži. Tai ir gesthauzą pasistatė pagal save. Štai einu pirmą kartą į tualetą, prie durų pasilenkiu – jau žinau visada jos ten žemos – ir pralindęs pro duris bandau tiestis. Džinkt galva į akmenį, net kraujas pasipyle. Mat Sentobo arkitektai įsivaizduoja, kad į tualetą reikai ropoti ilgoku urvu beveik keturiomis. Tą patį vakarą kaukštelėjau smagiai viršugalviu dar kartą - šį kartą eidamas į dušą.Galvoje žaizdos iki šiol..

Na bet negi pyksi ant tų kalnų tadžikų, jie žmonės kaip amerikonai, visada išsišiepę, duoda asiliukus mažei pajodinėti, visi iš tolo šaukia  “chieliou”(kišlake yra anglų kalbos mokytojas), mielai fotografuojasi.

Išėjome paivaikščioti po etnografinį-ekologinį kišlaką.

Kylant aukštyn į kalnus kišlakas kai kur jau apleistas, bet griuvėsiai žavūs. Senosios kapinės irgi apleistos. Keli kapai lyg praardyti gyvūnų ir iš kapų sklinda švelnus keistas salstelėjęs kvapas. Nedrįsau klausti ar tai palaikų kvapas. Bet po tais kapais prasideda kito Šadybojaus žemė. Irgi  malonus žmogelis, pavaišino mus savo pistacijomis, davė mūsų vedliui pačio rinktos nuostabiai  kvepiančios kalnuose rinktos ziros (kumino), pasiūlė  atsigerti iš kibiro savo vandens. Pasigyrė:

-         Mano vanduo geriausias visame kišlake. Visi sako, kad saldžiausias.

Išgėriau trečdalį kibiro. Atsigaivinus  galvon smogė mintis. Prakeiktas  Šadybojus Nr.2. Susiejau salsvą kapinių kvapą su antrojo Šadybojaus saldžiu vandeniu. Kaip tik pakalnėje šulinys, po kapinėmis....Na ir nasvajus jo matyt puikus. Praeivis užsuko pasiimt savo dozės ir laimingas iškeliavo gavęs..

Tad trečią kartą manęs jie neišdūrė. Kišlako parduotuvėje buvo alaus. Kibrajaus alus, prastokas, bet šaltas. Prieš išeinant į ekoekskursiją patikslinau  kainą. 4000 somų. Normaliai.

Grįžtant užsinorėjau nuplauti saldaus Šadybojau vandens skonį ir parodžiau pirštais – du alaus. Daviau 10000 ir nesulaukiau grąžos. Savininko dukra nemokėjo jokių kalbų, tik tadžikų. Tad parodžiau duok 2. Ji mojavo rankomis – ne. Aš įsiūtau – užteks mane maustyti ekologiniu vandeniu ir daužyti galvą– griežtai pareikalavau  pirštais iš merginos grąžos. Ji paskambino tėvui palydovinio ryšio telefonu - ir tas leido jai duoti 2000 grąžos.turistui. Nes patyręs turistas žinojo kainą.

Taip aš išlyginau kovos su Šadybojais rezultatą beveik iki lygaus:1-2. Todėl fotografijoje  su BM  matote mane laimingą geriantį alų prie tos Sentobo parduotuvėlės įėjimo

Paraiška reklaminiam filmui apie Lietuvą

Asfaltuotu už ES pinigus (lenta stambiu planu šalikelėje)  keliu riedame per mišką. Medžiai, medžiai, medžiai. Ūmai sustojame; tarp medžių pasirodo lietuvis. Aukštas  kaip tie medžiai. Veido išraiška irgi medinė.

Balsas už kadro: nuostabaus grožio Lietuvos miškuose šįryt sutikome pirmą lietuvį.

Guvus žurnalistas kadre: Tai girdėjome kontrakto negavote ir paskolos negavote. Ką veiksite?

 Lietuvis lėtai atsako:

- Miške nepražūsiu.

Paima virvę ir permeta  per storą šaką. Dar kartą timpteli. Šaka tvirta. Virvė stipri. Suriša mazgą.

Pasirodo kadre guvus žurnalistas ir mojuoja rankomis, šnypšdamas:

- Kipsai, varyk iš čia.

Balsas už kadro: Lietuvoje gausu ir investicijų. Investicijos randa gerai paruoštą personalą ir išmanius vadybininkus.

Kadre pasirodo Užkalnis ir staigiai slepia nuo operatoriaus už nugaros koldūnų  maišelį su užrašu Užkalnio.

Guvus žurnalistas vėl lenda į kadrą ir sukioja operatoriui prie smilkinio pirštą.

Balsas už kadro: Politinis Lietuvos gyvenimas sudaro visas sąlygas ekonomikos plėtrai.

Keliu į Pravieniškės pravažiuoja mašina su grotuotais langais. Už grotų galime įžvelgti liūdnus Eligijaus, Gapšio ir Gražulio veidus.

Guvus žurnalistas sviedžia  mikrofoną į mėlynių krūmą:

-         Eikit jūs ..aš su šituo  operatoriumi nedirbsiu.

Balsas už kadro: Lietuva optimistiškai žvelgia į ateitį..

Paskutiniame kadre sutrūkčioja ir nurimsta ore kabančios ilgos vyriškos kojos.Vieno sandalo padas prakiuręs. 

Dievo ranka

Diegas, Švainis, inkvizitorius Torkvemada ir aš.  Toks neilgas  Dievo ranka pabuvusių žmonių sąrašas.

Mūsų sodas stačiakampių galais liečia kitą sodo sklypą. O ten tame sklype tiesiai prie mūsų pavėsinės yra įbruktas kampan  šuns voljeras. Kad nesimatytų. Ir ten dienų dienas uždarytas galuojasi borderkolis. Šeimininkai labai dirba ir labai užimti. Net savaitgaliais dingsta kažkur su reikalais. Koliai tai tokie mieliausi šunys, jiems patiki netgi vaikus ir avis. O rašytojas-klasikas  Saulius Š.  kartą man išsipasakojo, kad visą gyvenimą gyvena tik su koliais - nėr geresnio būdo šunų.

O tas vargšas uždarytas narve. Tą dar iškentėtume, bet jis loja ir staugia kai vienišas  kaip beviltiška senmergė į pagalvę naktimis. Ir peiliu per širdį jo garsai eina  patys žinote kam. Man tai viskas gyvenime  pofik. Bet net iš  manęs išreikalaujama kartais veiksmų. Tai su taksistais bartis, tai padaryti ką  nors tam šuniui, kad nestaugtų.

Galvojau, - kartais taip atsitinka ir man – ir sugalvojau. Paėmiau pjūklą (ne, ne šuniui) ir nuėjau į apleistą sodą, kuris ribojasi su mūsų ir kolio sodais. Nupjoviau kelias slyvos šakas, kurios trukdė mums dar labiau girdėti borderkolio staugsmą.  Aš sugrįžau, patogiau atsisėdau į savo krėslą ir lengvu, bet taikliu  rankos judesiu numečiau pro sušvitusį tarpą  kelis Karlitos maisto gabaliukus tam vargšui. Karlita net pritūpė. Jos maistą?. O tas borderkolis nutilo staugti. Per tvoros plyšius matėme, kaip jo snukyje atsispindi iš eilės: nustebimas, tikėjimas gėriu, džiaugsmas, ir galų gale laimingo būsimo gyvenimo vizija, kai perkando vokiško Karlitos  maistelio  gabalėlį. Tada kaip ištikimas naujosios religijos adeptas  šuo atsitupė ir ištiesė snukį į dangų. Laukė kantriai.

Iš dangaus nukrito dar keli gabalėliai. Jie buvo žaibu sutriaukšti  šuns nasruose. Šuo žiūrėjo į dangų ir vizgino uodega Dievo rankai. Šuo sulaukė dar kelių stebuklų. O aš buvau ta Dievo ranka. Smagu tokiu pabūti. Ir borderkolis nelojo po to gerą valandą. O aš valandą mėgavausi Dievo rankos - kaip Diegas ir Torkvemada  - vaidmeniu. Mums visai neblogai pavyko.

Agurkų tankmėje

Kiek save pamenu tėvai plušo sode. Sovietų laikais sodas buvo netgi tulpių biznio dalis.Tėvams ir ypač mano mamai labai skaudu dėl metų naštos atsisakyti darbo sode. Bet tenka. Kai jaučiasi geriau, atvyksta painspektuoti  ką mes ten pridirbome. Paskutinis konfliktas buvo agurkinis. Dideliame metalo-stiklo šiltnamyje vienas galas paskirtas agurkams. Savaitgalį BM surinko prieš atvažiuojant  inspekcijai agurkus, atsiduso ir leido man nebelaistyti agurkų, nes žemė per drėgna ir pradės visokios ligos nuo tos drėgmės  plisti. Leido tik papurkšti kalio permanganato skiediniu.

Generalinė inspektorė – mama -  pirštu pabadė agurkų žemę ir nustatė: nors paviršiuje žemė drėgna, bet giliau sausa, tad  reikia laistyti.

O laistome mes tik šiltu vandeniu, nes jie lepūs, tie agurkai. Vanduo iš gręžinio jiems per šaltas. Šiltą vandenėlį agurkams  tampo savo rankomis – aišku jau visi atspėjote – mano kukli persona. Moterys tik atlieka augalų pakalbinimo, apžiūrėjimo ir galų paraišiojimo funkcijas.

Taigi gavau du visiškai priešingus aiškius nurodymus. Laistyti ir nelaistyti. Bet kurio nurodymo nevykdymas yra skandalas. Bet aš vyras. Taip paprastai nepasiduodu.

Įvertinau kovos lauką. Agurkai sužėlę tankiai, ir net nors aš visokeriopai didelis – jie mane visiškai uždengia. Iš tolėliau žiūrint visai nesimato ką aš veikiu, galima  orientuotis tik pagal mano skleidžiamus garsus. Ir mano moterys tiki mano atsakingumu – kas liepta,  tas bus padaryta.

Taigi braškėjau, stenėjau ir pilsčiau iš tuščio į  kiaurą vandenį. Tik iš agurkų tankmės pro specialias stebėjimo angas stebėdamas, kuri artėja. Jei komanda “laistyti” artėja – laisčiau, šluodamas ranka nuo kaktos dorą prakaitą. O  artėjant kitai komandai “nelaistyti” čiupdavau purkštuvą su kalio permanganatu.

Visi liko laimingi. Mama, BM  ir net  agurkai. Mano galva agurkams labiausiai patiko tas laistyti/nelaistyti žaidimas. Vaisių jie primezgė dar daugiau...

Kodėl feisbukas yra socialinis tinklas

Ar žinote  kodėl feisbukas yra taip gražiai pavadintas socialiniu tinklu. Jis gali išgelbėti. Konkrečiau? Štai, prašom.

Kai buvau išvažiavęs kautis už savo teises keliauti po pasaulį į Rygą, suvokiau, kad grįšiu labai  vėlai. Tad paprašiau vieną ovalaus kamuolio meistrą pavedžioti vakare Karlitą, nes kitų vedžiotojų namie nėra. Ovalaus kamuolio meistras lengvai  sutiko pavedžioti šunį, taip pat lengvai ir pamiršo. Šiuolaikinis jaunimas....

Tad šis jaunimo atstovas vakare po darbų atsidarė feisbuką. Žiovavo, žiūrinėjo paveiksliukus. Opa, žiūri, aš – Rygos paveiksliuką, vieną, kitą įdėjau. Na galvoja, šitas žmogus Rygoje. Staiga jam ateina į sąžinę mintis – taigi šito žmogaus šunį žadėjau pavedžioti. O buvo jau 23,00, kai šuns vakarinio vedžiojimo laikas apie 17-18 val.

Šiuolaikinio jaunimo atstovas atidarė mano buto duris atsargiai, kad nepradėtų kristi bei bėgti šuns organizmo atliekos pro duris. Nekrito. Šaunioji Karlita kentėjo ir laukė, gal kas ateis jos išgelbėti.

Ir atėjo. Žmogus tiesiai iš feisbuko. Ir išgelbėjo šunį.

Štai todėl feisbukas vadinamas  socialiniu  tinklu - padeda sklerotikams bei gelbėja šunis..

Karlitai jau dveji

Karlitai sukako dveji metukai. Ta proga, bet pradėsiu nuo pradžių...

Mes mėnesį gyvenome sode ir aptvertoje teritorijoje  šuniui buvo suteikta visiška laisvė. Vakar grįžom  į butą. Šuo susikaupė, vėl negalima savo reikalų daryti kur nori ir kada nori. Reikia kentėti,  kol šeimininkas išves į lauką. Šeimininkas po futbolo miegojo kaip užmuštas,.tad jau suaugusi Karlita padarė taip.

Miegu. Aušta rytas.Girdžiu šuns letenos tap tap, kažką atneša ir padeda man prie galvos. Net nepramerkiu akių. Vėl tap tap, atneša antrą kažką ir padeda prie galvos.

Susidomėjau. Pramerkiau akis.

Karlita  atnešė du batukus, maždaug:

 -Ei, šeimininkas, aukis, varom į kiemą.

Ir kad lengviau būtų nešti -  atnešė  mažiukus mažės batukus. Ne mano sniegbrydžius.

Dveji metai..Šuo pasiekė maksimalią brandą...

Makiaveliška naktis

Kai būna labai rami naktis, tai sode girdime geležinkelio triukšmus nuo Naujos Vilnios arba Antakalnio tolimą ūžimą. Dienomis ūžia bolgarkės ir vejapjovės. Sodų  nakties pagrindiniai garsai  – tai šunų lojimas, bet neseniai mus ištiko ir ypatinga garsų kupina naktis. Prieš Jonines.

Prie sudeginto sodo namelio pasistatę didelę palapinę kartais pašvęsti susirenka taksistų (vyrai) bei troleibusų vairuotojų (moterys) šeima. Lietuviai, nes groja Ivanovos Bunkės Zvonkės Dilės melodijas. Ir aš  beveik suprantu Dilį, Zvonkų bei Bunkų – Ivanovos garsų neįmanoma ištverti  ilgiau nei pusvalandį. Apie tai informavau taksistų šeimą labai mandagiai, bet garsiai, priėjęs prie jų tvoros.

-         Taigi rytoj Joninės, - nustebę  atsakė taksistai,  - mes švenčiame.

Tačiau sukluso ir išjungė savo garsus. Pabandė tyliai gerti. Bet po penkių minučių ir kelių stikliuko ratų – vėl įjungė Įvanovos dainas. Ir da garsiau. Na negimė toks žmogus, kuris sugebėtų tyliai  gerti.

BM paaiškinau – kiekybinė persvara bei stiprėjanti alkoholinė intoksikacija taksistų šeimos pusėje. Tada BM pasiūlė makiavelišką  planą: iškviesti policiją ir gal taip jie nurims. Mes net nenujautėme  kas prasidės.

Policija atvažiavo ir policijos efektas buvo toks pats, kaip mano parėkavimas prie tvoros. Lygiai penkios minutės tylos. Bet. Taksistams pasidarė įdomu, kas gi tas negerasis Joninių nemėgėjas soduose. Ir jie greit vieningai nutarė – Mečkos darbas. Mečka - na jus supratote, kurio kaimyno ex-praporo tai slapyvardis....

Taigi taksistai nuėjo prie Mečkos tvoros ir pradėjo jį garsiai keikti. O jų abipusė neapykanta yra sena. Taksistai įtaria, kad tai Mečkos ir kito kaimyno darbas yra jų sodo namelio sudeginimas. Todėl  jie  principingai saugo savo sudegusio namelio liekanas kaip daiktinį įrodymą byloje, bet policijai nepavyko rasti padegėjų. Mečka, kaip buvęs kariškis, tuoj pat nustatė priešininkų  kiekybinę persvarą, prisiminė policijos kvotas dėl padegimo  ir keikėsi tik savoje tvoros pusėje. Mečkos balsas toks galingas, kad pabudo visų sodų šunys. Nuo Saulėtekio ki pat Naujos Vilnios. Dar vieni kaimynai principingai įjungė blerbiančią žoliapjovę, kad perrėktų abiejų pusių keiksmus. Taksistai nustebo  – jie nebegirdi Zvonkės Bunkės dainų. Ir pareikalavo leisti  jiems paklausyti muzikos. Nes rytoj Joninės. Jie švenčia. Na ir kas, kad naktis.

Tada dar kartą atvažiavo policija. Kvietė policiją kas tik netingėjo. Policija išrašė baudą triukšmautojams. Tie atsakė, kad nemokės tokių nesąmonių. Nemokėjo, nemoka  ir nemokės. Nes jų namelis sudegintas, o policija neranda padegėjų.

Aš kartais  prabusdavau ir ilgai tamsoje girdėdavau visas viso jų nelaimingo gyvenimo nuoskaudas iš padegėlių sklypo. Vienas neturi darbo, žmona jį varo į Angliją. Kita seniai nebeduoda savo vyrui. O už ką jam duoti – smirda ir pinigų neatneša. Paskui  mažas vaikas įkrito į laužą. Trumpam visi išblaivėjo ir bandė gydyti vaiką. Garsiausiai rėkė moteris, kad reikia kažkam apmyžti vaiko odą. Labai padeda. Paskui vėl visi keikė Mečką, kai vaikas nurimo verkti. Mečka keikė atgalios. Tada mušė vieną saviškį, kuris veržėsi mušti Mečką, nes pasodins. Ir taip iki  aštuonių ryto...

O gal jei nebūtume kvietę pirmą kartą policijos, gal nebūtų tiek  triukšmo? Patys juk kalti. Taksistus makiaveliškai išprovokavome?

Ričkos patrankų vamzdžių valiklis

Kartais aš suabejoju velniams rakinti automobilius ar namelį sode, kai mes turime kaimyną Ričką.

Jo namelio lauko sienos apkabinėtos kaukolėmis ir kaulais. Gražu savotiškai, taksistams patinka, kaukolių ir rąstų stilius primena Valhalą. Valhala - tai tokia vieta, kur amžinybėje puotauja tikri kariai. Anglų rinktinės futbolininkai, pavyzdžiui, ten niekaip nepatektų. Taip pat Rička keikiasi  kaip šimtas Rusijos laivyno matrosų, garsiai ir akcentuotai. Švelniai kalbina tik dvi laikas, kurios praeiviams bando įkąsti net per tankų tvoros tinklą. Atsitiktiniam praeiviui net pakerta kojas, kai užtriūbyja  vargoninis Ričkos balsas ar klakteli palei koją laikos nasrai. Tikras sovietų armijos komandirskas praporščiko balsas. Tad praeiviai bei vagys lenkia dideliu lanku mūsų kampą.

Taigi vieną vakarą BM sugalvojo padažyti suolus, dažų rūsy rado, o vaitspirito – ne. Tingėjau per baisiuosius karščius kur nors trenktis, tad  paklausiau Ričkos gal turi skiediklio.

-         Yra. Toks patrankų valymo skystis. Viską skiedžia. Tuoj. – atsakė gerai išvalyto patrankos vamzdžio balsu.

Kanistra buvo sena, baisi, juodomis nutekėjimo žymėmis. Bet neatkreipiau į tai dėmesio.

Suolus ir laiptus nudažėme. Kur galima buvo grubiau  - leido BM ir man padažyti.

Bet padariau klaidą – dažiau basas ir be pirštinių.

Man pradėjo tamsėti  kojos ir rankos.  Nubėgau skubiai plautis į dušo kabiną. Pasiplovus pajuodavo  ir dušo kabinos grindys. Tada atbėgo gelbėti BM. Dušo kabinos baltumo aišku...

Supylė visas  įmanomas valymo priemones ir kažkuri galų gale suveikė. Po pusvalandžio. Kvapas kabinoje liko toks cheminis, kad  amžina prielipa Karlita paliko mus ir stebėjo mūsų rėkavimus  iš toliau. Aš save brūžinau  su ūkiniu muilu jau tik lauke. Natūralią odą atgavau po geros valandos.

Grąžinau patrankų valymo skystį ir pasakiau ačiū. Už pamoką.

Vis tik  toli nuėjome, pagalvojau grįždamas ir pasičiupinėdamas odą ar nesilupa skivytais, kas tinka buvusiam praporščikui, tas jau netinka ES gyventojui....Iš pačio ryto nulėkiau nusipirkti vaitspirito.

Šiurpus sodo gyvenimas

Mes ten gyvename be televizoriaus ir drakonų pergalės nematėme. Truputėlį dėl to  šį rytą nusigraužiau nagus. Na bet sode užtenka bėdų ir šiaip.

Sode auga salotos. Tokie lapai - maistas veganams ir kitiems atrajojantiems. Tai aš kartais susisuku į tortiliją dešros, sūrio, kokio padažiuko ir jau skaniai skečiu žandikaulį...Ūmai ryžtinga BM ranka mane sulaiko ir klausia:

-         O salotos, o prieskoniai, pilna sodas gėrybių? Gamtoje kaip valgai?

Nunėręs galvą einu raškytis petražolių, salotų ir krapų. Kitų pavadinimų net nežinau. O dešra ir sūris džiūsta, kol renku žaliavalgius priedus. Grubiai kišu tas žoleles tarp meiliai tortilijoje susispaudusių dešrikių ir sūriuko. Na gal, prideda kažkokio kvapo – aromato tos sodo gėrybės. Bet ar vertėjo, savęs viduje klausiu. Tyliai aišku. Ir vidus atsako – nelabai...

Sode gyvena ir gyvūnai. Karlita gyvūnas numeris pirmas, bet ji pati bijo bičių,griaustinio, ežių. Pelių nesupranta. Šliužų nepaiso. O juk tie šliužai keisti, moterys įtaria černobyliniai kažkokie, išauga iki keisčiausių formų, papuošti  liūdnomis akimis, kurios net ne akys, o šiaip šiurpinimo priemonės. Todėl vakar iš  miesto parvežiau nuodų šliužams, kurie nekenkia kitiems gyvūnams. Vienu siaubu sode bus mažiau.

O dar tas botaninio išsilavinimo trūkumas. Šiukšlyno kampe išaugo aukšti gražūs lyg varpeliai, lyg orchidėjos, gražūs augalai. Mes juos apsvarstėme ir perkėlėme į kultūrinių augalų vietą. Bet kas ten iš tikro, kaip juos pavadinti? Arba šį rytą gerdamas kavą, pasveikinau BM po vynuogėmis pasodinus dailias gėles, sakiau jos man sode subtiliausios.

-         Durniau, - atsakė BM,  - piktžolės  ten,  rankos tiesiog nedaėjo.

Tada aš išsižeidęs nueinu skaityti knygos. O knyga apie  baletą ir po 200 puslapių klaikių baletinių istorijų man stojasi prieš akis liūdnas mažės veidelis: kurių velnių į tą košmarą mes nugrūdome savo vaiką?

Taip ir vargstame. Gerai, kad miestas arti. Nulekiu gimto oro įtraukti ten, kur viskas paženklinta, gražiai baltomis linijomis subraižyta, viskas aišku....

Koltu, kalašu ir protu

 Prisišaudžiau. Tėvo dienos proga šaudykloje panaudojau koltą, kalašą ir pasaulio viktorinoje protą. Visur pravalas. Koltu šiek tiek taikliau nei kalašnikovu. O pasaulio viktorinoje Lietuvoje likau tik 14. O  praeitais metais buvau 2. Degraduoju aišku, bet nors Aidą Puklevičių aplenkiau. Puklevičius degraduoja dar sparčiau.  Vyno viktorinos savo daro....

Naujas asortimentas. Į pagalbą marketingo agentūroms. 2x5 punktai.

1.Švarių rankų dezinfekcinis skystis “Remigijus”

2.Kalinių globos organizacija “Eligijaus likimo broliai”

3.Vejos piktžolių naikinimo preparatas “Prokuroras Laucius”

4.Logopedo pratimų rinkinys “Kalbėk kaip Pėdnyčia”

5.Dėmių valiklis ”Liberalų juodoji kasa”

6.Duobkasio spec. kastuvas “MG Baltic”

7.Dirbtinės ašaros ”Eligijaus vaikai”

8.Eiliuota knygelė vaikams ‘Nebūk Antanas”

9.Katalikiška prieglauda likimo nuskriaustiesiems ”Jaunasis liberalas”

10. Dienos pagalbos centras invalidams ”Eugenijus Gentvilas”

Turnishkes – 6. Eliuko vaikai

Išaušo  Didžiojo  Antradienio diena ir žvėrys iš prokuratūros pasirodė Turniškių žmonėms. Prokuroras lėtai išėjo ant aikštės prie parduotuvės suoliuko rūstus, storas ir su išsipūtusiu portfeliu:

-         Jazau, jazau, kas daba bus,  - surypavo moteriškės  vien pamatę  didingą  prokuroro portfelį, - tiurmon sodins, dvynukais ar trynukai pas Eliuką, kas bus su jo vargšais vaikais?

Prokuroras pasakė trumpą kalbą:

-         Prisidirbo Eliukas jūsų. Iki ausų. Ir ne vienas jis. Ačiū už dėmesį.

Sėdo į džipą ir išrūko. Tada išėjo aiškintis pats Eliukas. Persiplėšė marškinius ant krūtinės:

-         Esu nekaltas.

Moteriškės iškart pravirko ir net keli turniškėnai nubraukė po rūsčią vyrišką ašarą.

-         Bet atleiskite, gerieji Turniškių žmonės, kad pridariau tiek bėdų  visiems.

Ir drėbėsi ant kelių  į dulkes prieš žmonės, nulenkęs galvą.

Tada Petriukas timptelėjo Augiui už rankovės:

-         Tai kaip čia, nekaltas ir labai visų atsiprašo. Paaiškink.

-         Tylėk, durniau, politikoje tu, žiūrau, visai nė bum-bum.  – atrėžė Augis.

-         O pinigus mums atiduos? Jei Eliukas jų nepripažįsta?

Augis jau nieko nebeatsakė, tik spyrė Petriukui į blauzdą. Pagalvojo Augis, nu kaip tokį ablavuchą į valdybą buvo išrinkę.

Neramus Petriukas  blaškėsi po Eliuko kalbų po kaimą. Šnekėjo, kad gal visi pasikeiskime, kad blogai, kad mes patys kalti, kad vadovybę visą  keisti  reikia. Skaičiavo kažkokius pinigus, nuo kurių jau buvo visi atsižegnoję. Remašius su Augiu žiūrėjo, žiūrėjo ir neatlaikė. Susitarė kai sutems ir šitą atbaladoti reikia. Gadina jis visus ryšius su visuomene. Tik aišku  be Remašiaus. Jis bus pirmininkas ir reikia švarių rankų paspaudimams per suvažiavimą.

Higiena dabar Turniškėse  svarbiausia.

Turnishkes – 5. Ir aš tavęs atsižadėsiu

Basanavičius savaitgalį blaškėsi po Vilnių kaip dūšia be vietos. Gatvės muzikos dienose jį palaikė pankų mandolinų orkestrėlio dirigentu, muziejų naktyje – pinigų muziejaus direktoriumi, Lietryčio fanai po sekmadienio fiasko – persirengusiu ir į Lenkiją pasiruošusiu bėgti Pačėsu. Vis tik juokėsi kai jis bandė su žmonėmis kalbėtis. Ir nusviro rankos patriarchui, ir grįžo jis pre savo kapo. Ir prieš užsikasdamas save dar tyliai į naktį paklausė;

-         Ar už tokią Lietuvą?

Ir greitai greitai užsikasė atgalios. Nė žymės neliko, kad buvo išlindęs. Augis ir Remašius ir kiti visi pirmadienio rytą lengviau atsiduso. Baigėsi tas jų “We run Vilnius” nuo Basanavičiaus. Laikas ruoštus Didžiajam Antradieniui.  Pirma jųjų mintis buvo  - išsikuopti. Gal spėsime? Nuo pat ankstyvo ryto puolė valytis, ko negalėjo išvalyti tempė prie Eliuko namo. Jam jau vistiek. Eliuko namas greit apaugo lyg antru aukštu į viršų ir trim namais  į šonus. Ir gerai dvokė. Visi  sutempė  savo nereikalingus daiktus, finansinius dvokučius ir šiaip juodas biografijos dėmeles. Partija privalėjo likti švari.

Ūmai bendrame erzelyje Augis sustojo ir sustingo it Lotas. Buvo matyti atėjo jam didelė mintis. Ir pasakė Augis:

-         Meskite tuos tuščius valymosi darbus, mes nepajėgsime  visų Turniškių išvalyti, aš jumi tarsiu žodį.

Ir dvylikos taryba priėjo prie Augio ir klausėsi.

-         Nesugiedojus nė tretiesiems gaidžiams jūs manęs išsižadėsite ir išsižadėkite. Bet mūsų bažnyčia stovės.

Remašius irgi  pakartojo:

-         Jūs manęs išsižadėsite ir išsižadėkite, bet mūsų bažnyčia stovės. Tik tikėjimu būsime gyvi.

 Ir visi dvylika svarbiausių liberalų pažadėjo vienas  kito išsižadėti, bile tik jų bažnyčia  stovėtų. Tikėjimu nuo šiol būsią gyvi, o ne laisva rinka.

Ir vyrai  laužė duoną, ir gėrė vyną. Šiandien paskutinė vakarienė, o kas bus antradienį tebūnie kas bus. Mes pasiruošę.

Turnishkes – 4. Patriarchas verčiasi kape

Antanas ant tų žalių malonių samanų gerai išsimiegojo ir prabudęs prisiminė keistą malonų sapną sapnavęs. Žalia žalia aplink, valstiečiai apstoję jį su šakėmis bei šauniai  praskleistais sermėgų skverneliais  kažin ko  švelniai  jam į dūšią žiūri.

 - Kaip jūs žiūrite į alkoholį?   - šalia Antano ausies pasigirdo  realaus valstiečio iš didelio džipo realus klausimas.

-         Normaliai žiūriu, - iš miegų ir, kaip visada nepagalvojęs apie  partinę  liniją, atsakė Antanas.

Ūmai sudundėjo žemė ir palei Turniškių kraštą prasivėrė duobė. Iš duobės pasirodė senyvo žmogaus su ilga didele barzda galva. Galva ėmė  mirksėti nuo ryškios, šimtą metų nematytos dienos šviesos.

Antanas pagalvojo, kur aš jį mačiau. Tikrai  ne Australijoje. Kažkoks labai svarbus vyras.

Svarbus vyras iš žemių, lėtai girgždindamas užstrigusius per tiek metų  gulėjimo sąnarius ir valydamas nuo angliškos  vilnos kostiumo žemes, pasuko į Turniškių centrą. Prie parduotuvės. Vyriokams ant suolo net bambaliai iš rankų iškrito. Žmogus iš žemės tarė griausmingu balsu:

-         Garbė Jėzui Kristui, mieli žmonės. Tai kur tie laidokai, kur tie lapsardokai, kur mane iš kapų, kur miega didvyriai, dėl kyšio prikėlė?

Vyriokai  negalėjo žodžio pratarti. Staiga vienas atpažino:

-         Pinigas atėjo. Litai grįžo!.

Ir bumbt  be sąmonės šalia bambalių.

Visi pradėjo lakstyti ir rėkti. Buvo tikrai  baisu. Zombis – litas. Augis, kaip labiausiai patyręs ir sąrašo vedlys, stvėrė už rankos Remašių. Abu bėgo Lenkijos kryptimi. Abu vylėsi , kad Pilsudskis tai jau iš kapo nesikels. Kai prabėgo pro Antaną su valstiečiais, tie paklausė  - kas per triukšmas .

 - We run Vilnius,  -  atsakė Remašius. Ir nuskuodė dar  greičiau. Nes Basanavičius, tiek išgulėjęs  kape, bus blogos formos, sveiku protu išmąstė Remašius.

Turnishkes – 3. Gūdžiame miške

Antanas  išvarytas klaidžiojo po gūdų mišką aplink Turniškes. Be kelio, be takelio. Ak, pagalvojo, tiesiog kaip šventasis Antanas po Egipto dykumas aš čia klaidžioju. Taip irgi  tapsiu šventuoju. Bet laiku išsigando tos minties.

-Sustok, pakeleivi, - ūmai išgirdo rimtą balsą iš tamsos.

Antanui pakirto kojas.

-         Kas čia su manimi, vargšu tremtiniu, nori kalbėti?

-         Aš, - didingu balsu  atsakė  iš tamsos ir pasirodė anūko senelis.

Antanas krito ant kelių ir užraudojo. Jis išverkė visą savo paskutinių dienų pakilimo dangop  ir dar baisesnio nuopuolio pragaran skausmą.

Senelis priėjo arčiau ir apkabino Antano pečius. Tarė:

-         Tau rinktis. Eisi tiesiai gilyn į  mišką – tapsi dvasia. Kaip Viktoras, Rolandas arba grafas Zuokula. Ūbausi tamsoje, malsi dideliais sparnais orą  ir gąsdinsi žmones, bet bijos tavęs tik maži vaikai.

-         Nenoriu, seneli, miško dvasia būti, – sušniurkščiojo nosimi Antanas.

-         Eisi į kairę - pradėsi šnekėti kaip Algirdas, kuris buvo Jonas, arba kaip Birutė.

-         Apsaugok, Viešpatie, - persižegnojo australas.

-         Grįžti negali?

Abu pasiklausė kas darosi Turniškių kaime. Iš ten sklido vargšų žmogelių cypimai lyg durys būtų prispaudę vieną jų svarbią vietą  ir aimanos. Remašiaus vyrai atiminėjo paskutinius pinigus iš savų. Negalima – rėkė, uždrausta, blet, ar instrukcijos neskaitei? Antanas  greitai  papurtė galvą.

-         Vienas tau kelias, Antanai, į dešinę,  - užjaučiamai palingavo galva senelis, - bet tu ramiai pagalvok.  

Antanas nugriuvo  veidu į samanas ir pradėjo galvoti. Pirmą kartą per savaitę.