Poliglotas

 

Per savo nuotykingą gyvenimą man teko kalbėti dviem labai retomis kalbomis – gėlų (tikroji airių kalba, airiai tai ne anglai, kas nežino), kita dar retesnė – uigūrų. Aišku moku ir kelias normalias kalbas.


Uigūrų kalba buvau priverstas pašnekėti dar sovietiniame Vilniuje, vienu įtemptu laikotarpiu, kai buvo sunku gauti alkoholio. Draugeliai žinojo pas tokią M. esant puikaus svarainių naminio stipraus gėrimo. Bet ji ištraukdavo svaraininę ne bet kam ir draugeliams seniai nebuvo jokių šansų. Tam reikėjo gero svečio, klaikiai įdomaus, kokio nors garsaus meninyko. Mano fantazijos šuoliai buvo žinomi nuo jaunystės ir jie kreipėsi į mane, padėk, tada ir tau įpilsime.

- Gerai, - atsakiau , - uigūrui tikrai įpils.

Kas tai? Jie pagarbiai sužiūro į mane, bet juos nuraminau, tai tokia tauta Kinijoje, mažai girdėta, duokite man tiubeteiką ir aš pabūsiu žmogumi, kuriam verta statyti butelį svaraininės. O gal ir du.

Tiubeteiką užsidėjau tik prieš M. duris ir pristatomas elgiausi neįtikėtinai kukliai, kaip žmogus pirmą kartą atsidūręs Europoje ir dar Lietuvoje. Bevartant Čiurlionio albumus ir besiklausant įdomiausių uigūrams pasakojimų apie Vilnių ir Lietuvą nepastebimai buvo įpusėtas antrasis svaraininės butelis. Visa laimė, kad M. išbėgdavo į virtuvę ko nors paruošti tolimam svečiui, tada galėdavau šiek tiek atgauti kvapą ir maldauti draugelių – gal jau baigiame, aš nebegaliu, aš tuoj numirsiu nuo susilaikymo.

-Ne, - sakė vyrai, - tęsiame.

M. buvo kilęs įtarimas, kad kaip uigūras kiek per šviesus ir akys nesiauros, bet paaiškinau: uigūrai gyveno ant pačio Šilko kelio vidurio, tai genų turi visokių.

Dar jai pasakiau kaip uigūriškai “myliu” ir “mergina”. To užteko nuraminti merginą.

M. prisipažinome tik kitą dieną. Mergina ilgai negalėjo pratarti žodžio kai uigūras išdėliojo ilgiausią atsiprašymo tekstą lietuviškai. Ir ta mano padaryta uigūriška trauma jai žiauriai pakenkė - ji prarado tikėjimą šviesiąja žmonijos puse, o po kelių dienų - kaip sakė draugeliai - tapo nėščia. Bet gyvenimas M. susiklostė gražiai - dabar ji vieno dvarininko žmona.

Gėlų kalba teko kalbėtis Zalcburge prieš keliolika  metų. Sutikau ten žmogų (iš Lietuvos, bet daugiau detalių negaliu nurodyti dėl suprantamų priežasčių) besislapstantį nuo įvairių šalių teisingumo. Taigi žmogus, besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo, jau buvo tvirtai padėjęs koją ant austriškos visuomenės žemiausio laiptelio ir parke ant upės kranto mus pakvietė pasivaišinti alumi. Papasakojo kaip jam vargstasi ir perspėjo, kad mes visai netyčia jau kalbame gėlų kalba. Maloniai nustebau: Maironis ir Beresnevičius rašė gėliškai?

Jo draugas vietinis alkoholikas Klausas net nuvažiavo dviračiu iki parduotuvės dar alaus iš pagarbos mūsų retai kalbai. Ką gi, kalbėjau gėliškai ir šypsojausi Klausui. Klausas pagarbiai klausėsi senosios airių kalbos ir sakė – labai melodinga. 

Pasirodo žmogus, besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo, jau buvo gavęs airišką pasą, pavardę ir dar kažkokias identifikacijas, tad jį aplankančius žmones buvo priverstas vadinti airiais, kad kažkaip nuslėptų savo lietuvišką pėdsaką.

Taigi gyvenimas kartais priverčia palavinti kalbos padargus labai retomis kalbomis.

P.S. prabėgus daug metų jau galiu atskleisti žmogaus, anuomet besislapsčiusio Zalcburge, tapatybę. Tai a.a. Jonas Noreika, aktoriaus Laimono Noreikos sūnus.

Profesinis vardas

Mažės muzikos mokytoja pasakė reikia jau, nes vaikas gabus.  Ir mes pradėjome ieškoti profesionalaus pianino derintojo. Kandidatai buvo rekomenduoti du. Pirmasis  Slava, bet Slava jau buvo pas mus ateinantis elektrikas ir dar net vieną santechniką pažinojau vardu Slava. Pianinas ir Slava – neskamba.

Antrą kandidato derinti pianiną vardą perskaitė BM:

-         Ipolitas.

Aš nustebęs išskėčiau rankas kaip praeito amžiaus pabaigos mafukas:

 - Ir tu dar klausi kuris? Prie pianino derintojo profesijos tinka tik Ipolitas.

Telefonas ir kosmosas

Kosmonautikos diena, po velnių, šiandien. Gagarino skrydis. Kodėl aš – tarkime beveik inteligentas – dabar keikiuosi?

Kai aš gimiau, tai ilgai buvau toks ne visai tikęs ant šio svieto. Na kaip ir dabar. O tada ilgiausiai neturėjau vardo, tėvams nebuvo kada. Į mūsų namo kiemą prie turgaus atėjo progresas, artėjo telefono linija ir visas namas, atšventęs kiek reikia mano gimimą, stojo kasti tranšėją telefono linijai iki namo. Greičiau, kad greičiau į kiekvieną butą įžengtų progresas. O po to dar Gagarinas sukėlė  tokį skandalą su savo kosmosu, kad jau atrodė tuoj komunizmas ir vieno atskirai paimto nekosminio ir netelefoninio berniuko vardas niekam nerūpėjo.

Tėvas, trumpam parbėgęs namo iš tranšėjų kasimo, kaip laikraščių ir kosmoso auka, mamai pasiūlė paprastai:  :

-         Fidelis kaip Kastras arba Jurijus kaip Gagarinas?.:

-         Ne,  - pasakė mama,   - jau kaip šunį Fideliuku  arba  Juročka mano vaiko nešauks.

Ačiū, mama. Apgynei. Moterys visada turi nuostabų  amžinųjų pamatų jausmą.

O pas sovietus buvo ir gerų dalykų. Štai, jei  tėvai vėlavo duoti vardą vaikui, tai grėsė bauda. O laikas seko. Telefoną  galų gale įvedė, Gagarinas nebeskraidė daugiau  į kosmosą ir galų gale tėvai paskutinę  dieną nusprendė ką daryti su šituo vis verkiančiu dėl neteisybės bevardžiu kūdikiu. Ir perkirto  Gordijaus mazgą paprastai. Sutarė best pirštu į vardyną, kokią dieną gimiau, tos dienos  vardu ir pavadinti. Tą dieną vardyne kėpsojo tik Regimantas, prastas vardas ir nei vienas normalus  žmogus iš pirmo karto vardo neprisimena. O už Lietuvos  ribų nei vienas neištaria. Bet per pusę amžiaus pripratau ir net  su  tokiu vardu  išmokau  gyventi.

Tačiau kiekvieną kosmonautikos dieną mane nukrato sveikas šiurpuliukas: per kosmosą ir kitus progreso reiškinius vos netapau Juročka. 

Prie paminklo jūrininkams Ventspilio uoste

Vieną žiemos pirmadienį atsidūrėme Ventspilyje. Latvijos muziejai  pirmadienį netikėtai buvo uždaryti, tai su visa šeima patraukėme uosto Ventos krantine. Maklinėjome be tikslo.

Staiga mus aplenkė trečią ar antrą parą geriantys trys latviai. Jie svyrinėjo ir kitaip išraiškingai elgėsi. Tad mažė paklausė:

-         Kas jie?

-         Gal jūreiviai, -atsakiau.

Vienas dėjo  kojas plačiai ir tikrai  buvo panašus į jūreivį. Mergina buvo ne jūreivė, bet uosto darbuotoja, akivaizdžiai teikianti paslaugas jūreiviams. Ir trečias  -  šiaip prielipa prie jūreivio pinigų. Vilio Lacio romanuose tokie net turėdavo spec.pavadinimą.

Mažė aiškinosi:

-         Tetų jūreivių nebūna?

-         Taip, šita teta - jūreivių draugė sausumoje.

-         Draugauja kai jiems būna liūdna?

Velnias, iš kur ji žino?

-         Na... taip...

Jūreivis su uosto teta  užsilipo ant paminklo ir trumpam sustingo. Paminklas buvo dedikuotas visiems jūrininkams žuvusiems jūros gelmėse. Jūreivis matyt nujautė savo analogišką lemtį, tai pozavo liūdnu veidu su tvirtai uždėtomis rankomis ant aptempto tetos užpakalio. Prielipa bandė juos fotografuoti, bet staiga nubėgo į krūmus. Bėgant jam iš burnos taškėsi vėmalai. Krūmuose baigė vemti.

Mažė pasitikslino:

-         Kodėl dėdė apsivėmė?

-         Jam labai gaila pasidarė visų jūroje žuvusių jūrininkų..

-         Iš kur tu žinai?

-         Ant šito paminklo, kur teta bučiuoja dėdę, parašyta.

-          O kodėl jiems negaila?

-         Gaila, tai teta linksmina dėdę, kad nebūtų gaila.

Tada visi trys latviai, kai grįžo besišluostydamas rankove veidą prielipa, išsitraukė bambalį alaus ir gėrė iš jo paeiliui. Gal jūreivių paprotys? Mažė dar žiojosi daug ko  paklausti, bet BM mus nutempė nuo paminklo jūreiviams.

-         Užteks jums pasaulio pažinimo. Jau geriau  muziejai būtų veikę.

Tai iš esmės ekskursija Ventspilio uoste  tuo ir buvo baigta.

Mėlyna istorija

BM vis dažniau grįždavo iš pašto laiminga. Galų gale įsidrąsinau paklausti kas tame pašte vyksta. Parodė man tą kiniečių tinklapį, nuo kurio priklausomos dabar visos moterys.  Pigios prekės paštu iš Ali.

Ali tinklapyje  buvo pilna stebuklų. Vartėme – mėlynos braškės, mėlyni pomidorai.  Na va, svajingai pasvajojome - galėsime rodyti kaimynams mūsų mėlynus augalus ir jie pagarbiai  dejuos – ojojoj ir ohoho.

Leidau užsakyti tas mėlynų augalų sėklas. Ir tik  keliolika centų kainavo.

Po gero mėnesio, kai jau užmiršau Ali BM pasakė::

-         Atėjo.

Perkračiau sąžinę – šaukimas  į teismą, policijos bauda, mokesčių nepriemoka?

-         Sėklos atėjo. Mėlynos. Nedaug,  - paaiškino.

Ir matau kažko jai neramu. Pamindžiukavo ir paklausė:

-         O tu neprisimeni ką ten mėlyno mes užsakėme?

Aš ir prisiminti? Abu supratingai patylėjome. Bet  vėliau  sugalvojome ką daryti. Pasodinsime  ir  žiūrėsime kas bus.

TO mėlyno sėklos net neišdygo. Nei viena. Aišku buvau apkaltintas aš, nesi vieną naktį palikau pravirą langą ir todėl TO mėlyno daikto sėklos ant palangės sušalo.

Dabar vengiu rengtis mėlynai, kad nepriminti žmonai liūdnos mėlynos istorijos pabaigos.

Išmintis

Mano motina per savo gyvenimą rinkusi  ir koksagyzą, ir dolerius, susidomėjo kaip man sekasi:
- O tai kaip būti rašytoju ar tau patinka?
Atsakiau kaip yra:
 - Na niekaip, nei garbės, nei  pinigų.
Motina patylėjo, pasvarstė ir padėjo tašką:
- Vis geriau negu gerti.