Naujas asortimentas. Į pagalbą marketingo agentūroms. 2x5 punktai.

1.Švarių rankų dezinfekcinis skystis “Remigijus”

2.Kalinių globos organizacija “Eligijaus likimo broliai”

3.Vejos piktžolių naikinimo preparatas “Prokuroras Laucius”

4.Logopedo pratimų rinkinys “Kalbėk kaip Pėdnyčia”

5.Dėmių valiklis ”Liberalų juodoji kasa”

6.Duobkasio spec. kastuvas “MG Baltic”

7.Dirbtinės ašaros ”Eligijaus vaikai”

8.Eiliuota knygelė vaikams ‘Nebūk Antanas”

9.Katalikiška prieglauda likimo nuskriaustiesiems ”Jaunasis liberalas”

10. Dienos pagalbos centras invalidams ”Eugenijus Gentvilas”

Turnishkes – 6. Eliuko vaikai

Išaušo  Didžiojo  Antradienio diena ir žvėrys iš prokuratūros pasirodė Turniškių žmonėms. Prokuroras lėtai išėjo ant aikštės prie parduotuvės suoliuko rūstus, storas ir su išsipūtusiu portfeliu:

-         Jazau, jazau, kas daba bus,  - surypavo moteriškės  vien pamatę  didingą  prokuroro portfelį, - tiurmon sodins, dvynukais ar trynukai pas Eliuką, kas bus su jo vargšais vaikais?

Prokuroras pasakė trumpą kalbą:

-         Prisidirbo Eliukas jūsų. Iki ausų. Ir ne vienas jis. Ačiū už dėmesį.

Sėdo į džipą ir išrūko. Tada išėjo aiškintis pats Eliukas. Persiplėšė marškinius ant krūtinės:

-         Esu nekaltas.

Moteriškės iškart pravirko ir net keli turniškėnai nubraukė po rūsčią vyrišką ašarą.

-         Bet atleiskite, gerieji Turniškių žmonės, kad pridariau tiek bėdų  visiems.

Ir drėbėsi ant kelių  į dulkes prieš žmonės, nulenkęs galvą.

Tada Petriukas timptelėjo Augiui už rankovės:

-         Tai kaip čia, nekaltas ir labai visų atsiprašo. Paaiškink.

-         Tylėk, durniau, politikoje tu, žiūrau, visai nė bum-bum.  – atrėžė Augis.

-         O pinigus mums atiduos? Jei Eliukas jų nepripažįsta?

Augis jau nieko nebeatsakė, tik spyrė Petriukui į blauzdą. Pagalvojo Augis, nu kaip tokį ablavuchą į valdybą buvo išrinkę.

Neramus Petriukas  blaškėsi po Eliuko kalbų po kaimą. Šnekėjo, kad gal visi pasikeiskime, kad blogai, kad mes patys kalti, kad vadovybę visą  keisti  reikia. Skaičiavo kažkokius pinigus, nuo kurių jau buvo visi atsižegnoję. Remašius su Augiu žiūrėjo, žiūrėjo ir neatlaikė. Susitarė kai sutems ir šitą atbaladoti reikia. Gadina jis visus ryšius su visuomene. Tik aišku  be Remašiaus. Jis bus pirmininkas ir reikia švarių rankų paspaudimams per suvažiavimą.

Higiena dabar Turniškėse  svarbiausia.

Turnishkes – 5. Ir aš tavęs atsižadėsiu

Basanavičius savaitgalį blaškėsi po Vilnių kaip dūšia be vietos. Gatvės muzikos dienose jį palaikė pankų mandolinų orkestrėlio dirigentu, muziejų naktyje – pinigų muziejaus direktoriumi, Lietryčio fanai po sekmadienio fiasko – persirengusiu ir į Lenkiją pasiruošusiu bėgti Pačėsu. Vis tik juokėsi kai jis bandė su žmonėmis kalbėtis. Ir nusviro rankos patriarchui, ir grįžo jis pre savo kapo. Ir prieš užsikasdamas save dar tyliai į naktį paklausė;

-         Ar už tokią Lietuvą?

Ir greitai greitai užsikasė atgalios. Nė žymės neliko, kad buvo išlindęs. Augis ir Remašius ir kiti visi pirmadienio rytą lengviau atsiduso. Baigėsi tas jų “We run Vilnius” nuo Basanavičiaus. Laikas ruoštus Didžiajam Antradieniui.  Pirma jųjų mintis buvo  - išsikuopti. Gal spėsime? Nuo pat ankstyvo ryto puolė valytis, ko negalėjo išvalyti tempė prie Eliuko namo. Jam jau vistiek. Eliuko namas greit apaugo lyg antru aukštu į viršų ir trim namais  į šonus. Ir gerai dvokė. Visi  sutempė  savo nereikalingus daiktus, finansinius dvokučius ir šiaip juodas biografijos dėmeles. Partija privalėjo likti švari.

Ūmai bendrame erzelyje Augis sustojo ir sustingo it Lotas. Buvo matyti atėjo jam didelė mintis. Ir pasakė Augis:

-         Meskite tuos tuščius valymosi darbus, mes nepajėgsime  visų Turniškių išvalyti, aš jumi tarsiu žodį.

Ir dvylikos taryba priėjo prie Augio ir klausėsi.

-         Nesugiedojus nė tretiesiems gaidžiams jūs manęs išsižadėsite ir išsižadėkite. Bet mūsų bažnyčia stovės.

Remašius irgi  pakartojo:

-         Jūs manęs išsižadėsite ir išsižadėkite, bet mūsų bažnyčia stovės. Tik tikėjimu būsime gyvi.

 Ir visi dvylika svarbiausių liberalų pažadėjo vienas  kito išsižadėti, bile tik jų bažnyčia  stovėtų. Tikėjimu nuo šiol būsią gyvi, o ne laisva rinka.

Ir vyrai  laužė duoną, ir gėrė vyną. Šiandien paskutinė vakarienė, o kas bus antradienį tebūnie kas bus. Mes pasiruošę.

Turnishkes – 4. Patriarchas verčiasi kape

Antanas ant tų žalių malonių samanų gerai išsimiegojo ir prabudęs prisiminė keistą malonų sapną sapnavęs. Žalia žalia aplink, valstiečiai apstoję jį su šakėmis bei šauniai  praskleistais sermėgų skverneliais  kažin ko  švelniai  jam į dūšią žiūri.

 - Kaip jūs žiūrite į alkoholį?   - šalia Antano ausies pasigirdo  realaus valstiečio iš didelio džipo realus klausimas.

-         Normaliai žiūriu, - iš miegų ir, kaip visada nepagalvojęs apie  partinę  liniją, atsakė Antanas.

Ūmai sudundėjo žemė ir palei Turniškių kraštą prasivėrė duobė. Iš duobės pasirodė senyvo žmogaus su ilga didele barzda galva. Galva ėmė  mirksėti nuo ryškios, šimtą metų nematytos dienos šviesos.

Antanas pagalvojo, kur aš jį mačiau. Tikrai  ne Australijoje. Kažkoks labai svarbus vyras.

Svarbus vyras iš žemių, lėtai girgždindamas užstrigusius per tiek metų  gulėjimo sąnarius ir valydamas nuo angliškos  vilnos kostiumo žemes, pasuko į Turniškių centrą. Prie parduotuvės. Vyriokams ant suolo net bambaliai iš rankų iškrito. Žmogus iš žemės tarė griausmingu balsu:

-         Garbė Jėzui Kristui, mieli žmonės. Tai kur tie laidokai, kur tie lapsardokai, kur mane iš kapų, kur miega didvyriai, dėl kyšio prikėlė?

Vyriokai  negalėjo žodžio pratarti. Staiga vienas atpažino:

-         Pinigas atėjo. Litai grįžo!.

Ir bumbt  be sąmonės šalia bambalių.

Visi pradėjo lakstyti ir rėkti. Buvo tikrai  baisu. Zombis – litas. Augis, kaip labiausiai patyręs ir sąrašo vedlys, stvėrė už rankos Remašių. Abu bėgo Lenkijos kryptimi. Abu vylėsi , kad Pilsudskis tai jau iš kapo nesikels. Kai prabėgo pro Antaną su valstiečiais, tie paklausė  - kas per triukšmas .

 - We run Vilnius,  -  atsakė Remašius. Ir nuskuodė dar  greičiau. Nes Basanavičius, tiek išgulėjęs  kape, bus blogos formos, sveiku protu išmąstė Remašius.

Turnishkes – 3. Gūdžiame miške

Antanas  išvarytas klaidžiojo po gūdų mišką aplink Turniškes. Be kelio, be takelio. Ak, pagalvojo, tiesiog kaip šventasis Antanas po Egipto dykumas aš čia klaidžioju. Taip irgi  tapsiu šventuoju. Bet laiku išsigando tos minties.

-Sustok, pakeleivi, - ūmai išgirdo rimtą balsą iš tamsos.

Antanui pakirto kojas.

-         Kas čia su manimi, vargšu tremtiniu, nori kalbėti?

-         Aš, - didingu balsu  atsakė  iš tamsos ir pasirodė anūko senelis.

Antanas krito ant kelių ir užraudojo. Jis išverkė visą savo paskutinių dienų pakilimo dangop  ir dar baisesnio nuopuolio pragaran skausmą.

Senelis priėjo arčiau ir apkabino Antano pečius. Tarė:

-         Tau rinktis. Eisi tiesiai gilyn į  mišką – tapsi dvasia. Kaip Viktoras, Rolandas arba grafas Zuokula. Ūbausi tamsoje, malsi dideliais sparnais orą  ir gąsdinsi žmones, bet bijos tavęs tik maži vaikai.

-         Nenoriu, seneli, miško dvasia būti, – sušniurkščiojo nosimi Antanas.

-         Eisi į kairę - pradėsi šnekėti kaip Algirdas, kuris buvo Jonas, arba kaip Birutė.

-         Apsaugok, Viešpatie, - persižegnojo australas.

-         Grįžti negali?

Abu pasiklausė kas darosi Turniškių kaime. Iš ten sklido vargšų žmogelių cypimai lyg durys būtų prispaudę vieną jų svarbią vietą  ir aimanos. Remašiaus vyrai atiminėjo paskutinius pinigus iš savų. Negalima – rėkė, uždrausta, blet, ar instrukcijos neskaitei? Antanas  greitai  papurtė galvą.

-         Vienas tau kelias, Antanai, į dešinę,  - užjaučiamai palingavo galva senelis, - bet tu ramiai pagalvok.  

Antanas nugriuvo  veidu į samanas ir pradėjo galvoti. Pirmą kartą per savaitę.

Turnishkes - 2. Antano pakalbėjimai

Antanas lengvu rankos mostu nuvarė kelis vyriokus nuo suolo palei  parduotuvę.

Augis ir Remašius, kaip kietesni kaimo vyriokai, nusispjovė į smėlį po Antano kojomis, bet laukė ką tas parodys.

Antanas  iš sakvojažo traukė tokius daiktus. Žymėtą kortų kaladę. Dar daug žymėtų kortų kaladžių. Liberalo maldaknygę. Nedidelį bažnyčios maketą. Savo knygelės pavadinimu ”Kaip visiems  iškart geriau gyventi nuo rytojaus ryto ant Lietuvos” viršelius, nes vis dar  nerado laiko prirašyti  knygelės vidų.. Po to daug blizgančio popieriaus mažų paketėlių ant kurių vis būdavo parašyta “Milijonas”. Kaimo vyrai vis dar ramiai  žiūrėjo į Antano gundymus.

Tad Antanas paėmė  ir pavaikščiojo aukštyn kojomis.

-         O,  - nustatė Augis, kuris beveik visų buvusių brigadininkų paskyrime dalyvavo ir todėl viską žinojo, – Iš Australijos. Jie ten visi atvirkščiai vaikšto. Nu, pasakok kaip ten pas jumi...

Ir Antanas papasakojo. Vyrai klausė, kol sutemo, bet nei vienas australietiškos kalbos nesuprato. Augis, kai jau  visiems  pabodo klausytis,  tylomis pašnibždėjo tokiai mergikei Julkai.

-         Įspirk jam į koją.

Julka pribėgo ir įspyrė šnekančiam Antanui.Antanas  baigė šnekėti ir bandė sugriebti skaudžiai jam  įspyrusią Julką. Tada jį  už tai atbaladojo Turniškių vyriokai. Ko lenda prie Julkos. Remašius, kai Augis linktelėjo, Antanui už škvarniko sugrūdo blizgančio popieriaus  paketėlius su užrašu “Milijonas”, atėmė liberalo maldaknygę ir, vis paspardydamas užpakalį, išgrūdo  iš Turniškių. Į tamsą

-         Kaišios čia mums pinigus, rūpūs miltai, nereikia mums visai pinigų,.- dar nusikeikė Remašius.

Vyriokai  pagarbiai pažiūrėjo į Remašių. Žmogus, kuriam nereikia pinigų. Ne visi buvo tokį matę.

Turniškėse temo. Iš tamsaus  miško į Turniškes sėlino neįtikėtina tyla, net Algirdas, kuris buvo  Jonas, jau nebešnekėjo, nes jam buvo ir taip labai gera. Tik kažkuriame Turniškių kampe tyliai kikeno senelis su  mylimu anūku, ką tik sugrįžusiu iš labai toli namo.

Turnishkes -1. Vėl neramios dienos....

Gyvenimas Turniškėse tekėjo  savo vaga. Palei kaimo parduotuvės suoliuką, kur vyrai laukdavo alaus, dar sau šnekėjo brigadininkas Algirdas, kuris buvo Jonas. O gal atvirkščiai. Bet matyt ir pats Algirdas, kuris buvo  Jonas, tvirtai  nieko nežinojo. Nei apie savo vardą, nei apie ką kitą.

Bet į Algirdą jau nieks rimtai  nežiūrėjo. Šneka sau tegu šneka. Kiekviename kaime toks būna....Visi žinojo, kad Eliukas rudenį bus kitas kaimo brigadininkas. Eliukas šnekėjo dailiai kaip iš rajono atsiųstą raštą skaitydamas. Turniškėnai net drebėdami laukė to nuostabaus laiko, kai brigadai vadovaus  Eliukas.  Tada airiškas viskis jų parduotuvėje bus alaus kaina....Tada gal jie išdrįs net į tą trobelę pažiūrėti, kuri kėpso sau ant kojelės miško pakrašty lyg  Turniškėse nestovėtų, tik laidų ir virvučių raizgalynė nuo jos it aštuonkojo čiuptuvai tiesėsi  link Turniškių.

Bet viena baisų rytą kaime nebelojo šunys, vištos ir tos nebekudakavo. Saulė net neišlindo iš už debesų. Elį, jų Eliuką, išvedė iš trobos ir  nuvedė į miško tankmę  už trobelės ant vištos kojeles. Bet šūvio garso suklusę turniškėnai neišgirdo. . Eliukas grįžo žodžio nepratardamas ir tylėjo. Eliukienė tik iškabino šviežiai išplautas Eliuko kelnes ant gonkų. Matyt buvo....Eliuko tyla  buvo baisiau nei Algirdo, kuris buvo Jonas, šnekėjimas.

Bet tuo kaimui lemiamu momentu  nuo šiaurės vakarų pusės į Turniškes tvirtu žmogaus, žinančio kaip išsigelbėti, žingsniu  įžengė  Antanas. Giedra dora šypsena domkratu skėtė jo veidą. Portfelyje Antanas  kažką sunkiai tempė. Ir visiems turniškėnams sužibo viltis.

Antanas turi.

Padalins  ir duos.

(pilotinės serijos pabaiga)

Kopūstai ir alyvos, vanduo ir švilpukas

Tik senas ir tikras vilnietis žino ypatingus fenologinius Vilniaus ženklus. Štai jei Dzeržinkos turguje pradingsta raugintų kopūstų bačkos, tai tuoj sužydės alyvos. Visas Vilnius jomis pasipuoš neoficialiose vietose. Alyvose bus geriamas svaigus pavasario vynas ir bus meilė. Nėra kito puošnesnio dalyko pasaulyje nei Vilnius per alyvų žydėjimą. Mes kaip japonai turėtume neštis pikniko dėžutes ir stebėti savo sakurų žydėjimą – alyvas.

Dar viena pastraipa apie kopūstų bačkas. Jų stovėdavo apie  20 gerais laikais. Kaip skanu būdavo išragauti kiekvieną tuteišišką kūrinėlį. Visos bačkos skirdavosi rūgštumu, sūrumu, kietumu, skystumu. O tuteišės laukdavo, pakorusios kopūstus samčiu, kol prieisi ir josios kūrinio paragausi. O kaip gelbėdavo pagiriotus vyrus sekmadienio rytais puodelis rasalo. Įpildavo gailestingos moteriškės nusunkusios kopūstėlius. Vyrai tik susipurtydavo po puodelio ir žingsniuodavo jau žymiai žvalesni. Ateidavau tik pažiūrėti kopūstų ceremonijos rytais, ypač grįžęs iš kur toliau į Vilnių. Raugintų kopūstų statinės turguje man pasakydavo – tu namie.

Mano tėvas pasibaigus turguje raugintiems kopūstams bei prasprogus pirmiems alyvų žiedams iškilmingai išsitraukdavo švilpuką ir litrinį skardinį puoduką. Motina pykdavo, o mes išsišiepę po vakarienės laukdavome pramogos. 

Galingas kaip Kilimandžaras alyvų krūmas po langais savo chuliganiška violetine spalva ir svaigiu kvapu suviliodavo kas vakarą kokį pusšimtį žmonių. Laužydavo chuliganai jo šakas. Tad po vakarienės tėvas atidžiai prapūsdavo švilpuką, kad garsas būtų aidus ir skaidrus, pastatydavo balkone kibirėlį vandens, ne per daug šalto. Buvome humaniški. Tėvas atnešdavo į balkoną dvi taburetes - sau ir man. Ir laukdavome, spoksodami žemyn pro balkono turėklus iš ketvirto aukšto.

Maždaug kas antras praeivis pro alyvą sustodavo ir neatlaikęs grožio kėsindavosi į alyvinio Kilimandžaro šakeles. Pirmiausiai tėvas tik sušvilpdavo. Dažnas susinepatoginęs ir nulėkdavo šonan. Drąsesni, nepabūgę įspėjamojo švilpuko, gaudavo dozę - standartinį puoduką vandens ant galvos. Vanduo krisdavo gana ilgai ir dar buvo galima kiek pakoreguoti jo skriejimo kryptį. Reakcijos būdavo ir tylios, ir su keiksmais, ir tuoj ateisiu duosiu tau į snukį. Tėvas ramiai atsakydavo - ateik. Bet nei vienas neužlipdavo. Gyvenome aukštai, ketvirtame aukšte be lifto, o gal švilpukas suteikdavo mūsų aktyvizmui kažkokį oficialumą. Nelaužomas alyvų krūmas ilgai klestėjo, kol pirmo aukšto kaimynas nukirto. Mat užgožė jo langus.

Dabar senajame bute nėra ką laistyti vandeniu ir nėra kam švilpti. Didžiuliai alyvų krūmai auga po kitais balkonais. Mūsų alyvos nebėra.

Frankas Underwoodas apie Eli-whatthefuckthename Masiulis. 5 punktai

1. Miegojo savo poste ir laukė atnešamo ant lėkštutės premjero posto. O pasirodo ne vienas laukė. Kiti dėl posto stengiasi,dirba. O jis važinėjo išsišiepęs po tėviškės laukus kaip kolūkio pirmininkas, per anksti išvažiavo...
2. Per lengvai augo reitingai. Visai partijai. Atsipalaidavo vaikinai, prarado sveiką politinį budrumą. Galvojo taip pragyvens išsišiepę ir susikabinę rankutėmis. Išsiaugino savo užantyje mano nelabai vykusią  kopiją -Tony G. O kur higienos pradmenys? Kur reguliarūs valymo darbai?
3. Jei, bet tai tada visiškai kvailys, ėmė pats pinigus partijai, tai tikrai durnas. Kur specialus vaikinas specialiems reikalams? Nėra partijoje tokio etato? Baikite, Karlai.
4. Jis ėmė sau? Kam jam šitos kapeikos, jei buvo garantuotas valstybės premjero postas po pusės metų?

5.    Nieko neėmė, nieko nesuprato ir niekam tokiam nesiruošė. Tada politiko karjerai visai netinkamas. Geriau būtų buhalterio karjerai pasišventęs

Kaip palaužti rumuną

Mūsų emigracinių angliškų žinių šaltinis padarė karjerą. – tapo pamainos viršininku fabrike. Bet, kadangi dar jaunas  ir tokių dorų akių, kad moteriškės limpa kaip musės, turėjo problemų su tokio rumuno pavaldumu. Rumunai, tai tokie tikri Rytų Europos vyrai, nušovė Čiaušesku, padarė revoliuciją, žaidžia regbį, dalinasi kyšiais  -  paklusti gali tik tokiam pačiam brutaliam tikram vyrui.

Mūsų emigrantas galvojo, galvojo, kaip čia įrodyti, kad ir jis brutalus rytų europietis?

Kartą sutikęs rumuną taip tiesiai ir pasakė:

-         Aš tavo Rumunijoje buvau tris kartus.

-         Ką? - užbaubė rumunas.

-         2007 metais Sigišoaroje, patiko, dar po kelių metų  pajūryje Eforie Sud prie Techirgiol ežero, patiko,  ir trečią kartą Mamajoje. Mamajoje tai jau nepatiko.

Rumunas nuėjo tyliai murmėdamas sau po nosimi:

-         Rumunijoje, tris kartus, iš Lietuvos, ir ko? Mamaja nepatiko!

Ir nuo tada klausė kaip šilkinis.

Interviu apie blogį ir protą

Bet visada – būkime sau atviri ir prisiminkime paskutinį aplankytą striptizo klubą – tas blogis yra toks patrauklus

Visas interviu apie blogį ir protą čia