Мы из преглауды. 2 dalis

Prieglaudinis padaras tūnojo kampe koridoriuje ir jokio progreso nebuvo. Šuo liūdėjo ir nebendravo. Po gero pusdienio depresinė šuns savijauta pasiekė ir mus. Reikia kažką daryti. Nes lytis jo neaiški, besijaudindami užmiršome prieglaudoje pasitikslinti,  bet pažiūrėti bijojome, nes įkąs. Toks tylus kampe tūnantis neaišku kas  su dideliais aštriais dantimis.

 BM prisiminė, kad jai zooprekėse įpiršo šunų šampūną su makadamijų aliejumi, tad gal pabandome tą būtybę  iš to tamsaus  kampo nuprausti.

Dviese nunešėme šunį į vonią. Šuo iš pradžių nenorėjo, bet paskui atsipalaidavo. Švelniai kalbindami išprausėme. Iš po tamsaus prieglaudinio anglių ir geležinkelio rajono atspalvio pasirodė tikroji šuns spalva, malonus rudas atspalvis su lengva geltonumo nuojauta. Visai gražus šunėkas.

Šuo nuo šilto vandens ir žmogaus rankų  glamonių  suzmeko, atsipalaidavo ant kilimo jau arčiau mūsų ir, klastingai tuo  pasinaudoję, mes jį dviese apvertėme  ir sužiūrome, kas jis? Tarp užpakalinių kojų juodavo  kažkokia dėmelė. Ilgai žiūrėjome į ją. Nes mūsų patirtis buvo tik katiniškoji. Jis ar ji? BM nežinojo, todėl nežinojau ir aš, nes visus praktinius gyvenimo klausimus kuruoja ji, aš tik ten reikalingas kur reikia daugiau intelekto, tai yra  beveik niekada.  

 - Kiaušiukų nėra, -  po kelių minučių, neramiai laukiant kitiems šeimos nariams, nusprendė BM – Karlita.

Jeeee!Valio! 

Karlita. Kalytė. Šuniui leidome vėl atsiversti ant kojų. Makadamijų aliejaus atpalaiduota gera kosmetika kvepianti Karlita pradėjo šokinėti, žaisti  ir mes atsikratėme įtampos, kad turime piktą iš padilbų pakampėje  spoksantį  monstrą, kuris tik telaukia patogios progos  suleisti dantis į kokį minkštą mūsų šeimos narį.

Mes turime šunį.  

Мы из преглауды. 1 dalis.

Mūsų katė mirė ir Balkanų moteris pasiūlė įsigyvūninti šunį. Nes, pasirodo,  mūsų šeimos (pabrėžiu, visų iki vieno šeimos narių) svajonė buvo šuo. Kaip visada maloniai nustebau, pasipriešinau tik lengvais perbėgimais toldamas nuo apšaudymo zonos.

Tada išsirinkau kompe man gražiausią šunį -  rudąjį trumpaplaukį vengrų vižlą. Jei vižlo negausime  - tai  nors Burbonų braką.

Pats pigiausias – brokuotas brakas be dėmių -  kainavo 450 eurų. Jei su visomis dėmėmis tai kažkur į kosmosą nuo 1000 eurų.

Bet juk galima daryti ir šiaip gerus darbus, nebūtinai būti konsumerizmo auka ir vedžiotis tik pižoniškų veislių šunį su paltuku. Yra prieglaudos, kur išgelbėjęs šunį nuo mirties gali gauti grąžos  mana dangiškąja.

Šunų prieglaudoje taip dvokė, kad net aš susiriečiau  ir pasakiau:

-         Taigi kai tie šunys taip smirda, kur mes jį laikysime? Namie? Balkone?

-         Tėti, - paaiškino mažė, -  ir tu kartais smirdi, bet laikome namie...

Tada pareikalavau nors berniuko, nes namie moterų diktatūra man jau įkyrėjo. Sutiko. Prieglaudoje visi šunys kaip išprotėję lojo ir draskėsi nuo lenciūgų. Kampe radome liūdną šuniuką, kuris vienintelis nelojo. Užsimezgė kontaktas. Pavedžiojome, lakstė su mumis ir liūdnai nelojo. Aplankėme kelis karus tą prieglaudą. Mūsų šuo vis labiau nebelojo ir kiūtojo kampe. Tik labai švelniu liežuviu laižė mūsų rankas.

Palūžau.

 Jamam.

Tada prieglaudos vadė apžiūrėjo mus (žmones, ne šunį) ir pasakė, kad mums tikriausiai nepavyks, nes mes katininkai ir šiaip  iš išvaizdos...na žodžiu, netiki ji mumis. Na manimi tikėjo turkai, kurdės ir švedai. O dabar kažkur Rasų gatvės užkampyje  man neduos nelojančio šuns?

Atidavė.

Karlita. Taip pasirodo prieglaudoje buvo vadintas  mūsų šuo.  Galūnė -a truputį mane įtempė. Bet pagalvojau kaip visada blogai nugirdau. Karlito. Senas geras filmas “Karlito kelias” su Al Pačino. Garbingas gangsterio vardas. Mano šuniui tiks.

Smirdantis Karlito parvažiavo drebėdamas su mumis namo ir iškart apmyžo svetainės parketą. Atsargi  prieglauda prikrovė pusę mašinos senų laikraščių. Dabar supratau kodėl  klausė ar didelis namas?. Reikės uždengti tais senais laikraščiais visų keturių kambarių ir virtuvės parketą, nes visur gangsteriškai pridirbs mūsų šuo. Lyg čia jam būtų Niujorkogatvės.

Lėtas ir trys

Kas vakarą, kai parvežu mažę iš darželio, ji šaukia:

-         Kas greičiau iki durų! Viens, du, trys!

Ir lekia, aš paknopstomis kinkuoju iš paskos. O lauke žiema, ledas, sniegas, slidu. Ir, bebėgdamas šimtą metrų  iki amžinos antros vietos, prisimenu.

Jaunas naiviai įsivaizdavau – žmogus, sulaukęs penkiasdešimties, sėdi visiškai paskendęs minkštame odiniame  fotelyje, rūko pypkę su kvapniu egiptietišku tabaku ir gurkšnoja iš storos stiklinės viskį. Per vakarą pasako kelias protingas mintis, gyvena lėtai,  savo memuarams palikęs  visus nuotykius. Ir mada dabar tokia yra. Lėto valgio restoranai, lėtos dvasingos merginos, lėtas kuisimasis  savo sodelyje.

Deja. Jei vakare opera, tai po darbo leki uždusęs, nes nespėsi, jei tavo  moteris, kuri turėtų būti geroji namų dvasia, tai ji visa triukšminga ir sako davaj, davaj, nesėdėk, mes nieko nespėjame, jei mama, tai ją dar visur reikia nuvežti, irgi nesėdi vienoje vietoje, jei redaktorius, tai jis su visokiais dedlainais, sugalvotais pažiūrėjus  filmą “Dingti per 60 sekundžių”, jei darbe -  tai tik avarijos, jokio planingo lėto darbo. Jei ir dirba kas lėtai, tai elektrikai ir santechnikai, kurie tvarko tas avarijas.

Taigi bėgu paskutinius metrus iki finišo, žingsnis, kitas ir ūmai pasaulis apsiverčia. Guliu ant žemės, matau dangų, vėl prisitvojau. Aš taip įspūdingai griūnu. Aukštas gana  ūgis ir nežmoniškas svoris ir dar taip kvailai nuo regbio laikų įpratęs kristi ne ant rankos (nes sulūš), o visa kūno plokštuma. Garsas didelis ir dulkės arba snaigės pakila nuo žemės geru pusmetriu. Žmonės, kurie tai mato, paprastai puola prie manęs. Žilas vyriškis, tikriausiai mirė, pagalvoja. Nes taip garsiai ir plačiai krito. Aš paprastai atsikeliu pats, rankos pagalbos neimu. Negi kiekvienam aiškinsiu  – dar turiu tuos kritimo refleksus.

Prakeiktas  lėtas gyvenimas, kur jis ir kas jį matė? Šią žiemą jau taip virtau  - nuo skubam, lekiam, greičiau  - tris kartus.

Neatsitikimas

Iš Anglijos galų gale suvažiavo busiuku visi suvenyrai. Ir galų gale išdalinau juos. Superdanga maisto kepimui mamai, vyr.dukrai – tūkstančio dainų iki mirties knyga, mažei  nieko, nes ji ir taip visada ir visur. Pats tapau visiškai mėlynu, nes mane apipirko per sales Anglijoje  BM mėlynais marškiniais (3 vnt.) ir mėlynais džinsais (4 vnt). Nors gal ir  gerai: mėlynas tai ne žydras. Aš sakiau taigi Kalvarijų  turguje viskas tas pats ir pigiau. Bet mane išdurnino senu kvailiu. Anglijoje kokybė geresnė.

Ir atkeliavo siuntinyje  paskutinis akcentas už 16 svarų. Jį buvau primiršęs ir galvojau nepamatysiu. Litras škotiško whisky, kurio mūsiškiai anglai naglai negėrė. Jiems tik airiškas whiskey geras. Tarytum  ta papildoma raidė e yra alchemikų naujausias išradimas: išgydo  galvos skausmus ir visas kitas rytines nelaimes. Jie norėjo priduoti škotiškąjį atgal parduotuvėn, bet pametė mano čekį. Taip grąžino litrą teisėtam šeimininkui.

Ilgai žiūrėjau į tą bonkę. Anksčiau kol buvau jaunas – galvojau “Famous grouse” tai su žąsimi ant etiketės, bet išmintingi žmonės pataisė – tai kurapka. Kurapka smarkiai  mažiau nei žąsis. Nors litras tebėra litras.

Neturiu aiškaus plano kaip tą viskį išgerti. Anksčiau tokių bonkų negalėdavau ilgai nulaikyti Taip kaip būdavo tais laikais kai žąsis dar buvo etiketėje. Staiga skambutis,  ir  -  varom, davaj, greitai, bonkę turi? Aš dabar sakau taisyklingiau: nagi vietoj davaj. Ir visas toks jau susitupėjęs, nebeišskrendu kaip žąsys, trikampiu ir liūdnai girgsėdamas ten, kur mūsų nėra. Liko tik kurapka ant “Famous Grouse” etiketės, baili, ir nepaskrendanti nei trikampiu, nei tuo labiau liūdnai girgsėdama.

Šitas litras škotiškojo  bus išgertas per oficialias šventes, prižiūrint šeimos moterims, kad ne per daug, tvarkingai. Ech.

Kalėdos Anglijoje - 3

Vyrai ir moterys

Viena labai liekna ir gerai dažyta trisdešimtmetė papasakojo, kad persidažė nagus, nusipirko naują rankinuką ir planuoja keisti vyrą. Aš paklausiau ar gerų vyrų  netrūksta emigracijoje? Dvi emigrantės atsakė choru:

-         Vyrų netrūksta, iškart atsiranda iš kažkur.

Kembridžas

Kembridžas buvo vienintelis angliškas miestas, kuris atitiko mano Angliją. Nei Linkolnas, nei juo labiau Piterboras nebuvo tokie kaip Dikenso romane.

Kembridže turėjo įvykti Mango koncertas.Nesupratau kodėl?  Piterbore koncertavo Irūna su kažkokiu aktoriumi, bet vietinę publiką nuvylė – chaltūrino. Mikutavičius pasikėlęs ir iki Piterboro nedavažiuoja. Jis tik Londone.

Menas

Piterbore rodė Redirected pasaulinę versiją. Sakė buvo beveik kupina  salė su beprotiškom net anglams angliškųjų kinoteatrų kainomis. Vienas lietuvis primygo savo darbo anglus pažiūrėti lietuviško kino meno.

Kitą rytą anglai pasakė, kad labai patiko, bet tą lietuvį po to filmo apeidinėjo dar atidžiau nei anksčiau.

Normalūs lietuviai Redirected piratinę versiją žiūrėjo namie susisirinkę prie stalo kaip kalėdinę šventinę programą. Pirma buvo plotkelės, paskui  Redirected.

Kūčios

Prie Kūčių stalo buvau vyriausias. Ten tie stalai nepilni, prie stalų trūksta daugybės žmonių, kai kurių iš Lietuvos, kai  kurie Anapilyje. O Anglijoje net Anapilio nėra. Visi  anapiliškiai Lietuvoje.

Kalėdos Anglijoje - 2

Wilno

Nors ir rodos jau su lenkais  santykiai aukščiausiame lygyje tvarkosi, bet lenkai Piterbore vis dar kartkartėms pasako Wilno nasze, tad normalių draugysčių iki šiol nepavyksta šioms kažkada  buvusioms bendražygėms  tautoms užmegzti. Susidėti su lenku ar  lenke  taip pat blogai kaip susidėti su babajumi. Bet Lietuvos  lenkai ir Lietuvos  rusai yra savi, su jais draugaujama Yra ir latvių, bet su jais kaip sakė vietiniai kaip “Dievų miške” – visi muša jei kas juos. Tai latviai vaikšto tylūs ir pablyškę.

Mėlynukė

Lietuviai ne vien rožiniai ten. Yra ir visiškai rožiniu veidu mūsų tautiečių. Tai tie rausvaveidžiai tautiečiai  turi specialią parduotuvę lietuvyne, kuris  oficialiai Lincoln Road. Alga pagal britišką tvarką  atsiranda kortelėje ketvirtadienio  naktį 0 valandų 00 minučių. Tad babajus, garsios Piterbore parduotuvės pavadinimu “mėlynukė” savininkas, specialiai dirba algų išlaistymo  dieną iki 2 nakties, kad spėtų aptarnauti visus lenkus ir lietuvius, kurie ištroškę. Mėlynukėje tarp 0 ir 2 valandų būna tokios eilės kaip kažkada brandžiame socializme. Vyksta prie mėlynukės  tikri festivaliai, būna ir pasimuša.

Kostmosas

Šiaip lietuviai gyvena ten kaip kostmose. Atskirai nuo Anglijos. Geria savo alų, žiūri tik lietuvišką TV. Vyrai ir moterys tik savi.  Maniškiai su kaimynais pabendravo tik per Naujus  metus, nes kieme šaudė fejerverkus. Atėjo fejerverkų žiūrėti vargšas kaimynas portugalas, kuris  gėrė per Naujus tik 2,8 laipsnio alkoholio alų. Lietuvius toks laipsnių skaičius  visiškai sunervino. Iškart buvo įpilta jam be eilės trys stikliukai degtinės ir portugalas  jau nebenorėjo nueiti nuo lietuvių svetingo stalo niekaip.

Kalėdos Anglijoje - 1

Pabuvau ir nieko nesupratau. Tad neišbaigti iki aksiomų pastebėjimai ir pasibaisėjimai.

Fantazija ir molis

Anglija yra skausmingai nyki šalis pavėjui visiems vėjams  nuo Atlanto iki Skandinavijos  ir tik  vasarinių padangų  žiema  Pirma nykybė jau man buvo aiški po dvidešimties minučių toje žemėje. Plytos raudonai vienodos ir vienodai raudonos. Žmonės, kurie statė Angliją, neturėjo jokios vaizduotės. Tik  molio. O dabar eina kaip ir viska eina Anglijoje – iš inercijos. Bet pamatytas po savaitės tame krašte nutepliotas klaikia  mėlyna spalva  namas sukėlė didelį džiaugsmą. Kažkas keičiasi ir ten.

Lietuviški užrašai

 Tas miestas, kuriame ilgiau pabuvau, buvo Piterboras. Pagrindiniame  jo Lincoln Roade kas antras pastatas turi kokį nors užrašėlį lietuvių kalba. Arba išvis tik užrašą be jokių nereikalingų anglizmų – restoranas Kaimas arba Krautuvėlė (su dviem ė) arba Reikalingos kirpėjos. Pastebėjome toje gatvėje baisų kirpėjų trūkumą. Piterborą kažkada pastatė romėnai, po to gyveno anglosaksai, bet dabar miesto ekonominius reikalus perima lenkai  su lietuviais. Net internetas Piterbore greičiausias Anglijoje, nes atvažiavę lietuviai nesuprato vietinio interneto greičio ir griežtai paprašė normalaus. Tik taksi vairai dar tvirtai  indų rankose. Gal tik šunų lenktynėse buvo pakankamai gausiai anglų, ir gal dar knygyne...

Ar labai vargsta emigrantai? Na, kiek mačiau tai nelabai. Škotiško viskio jau nebegeria. Kai atsinešiau pas vieną Famous Grouse(etiketė su žąsimi) litrinį butelį – sakė greit išnešk, priduok atgal parduotuvėn, geriau airiškas Bushmill ar airiškas Jameson. Nuo prasto škotiško(šešiolika svarų bonka!) jam skauda galvą. Dažnas emigranto sportas – elektroninių devaisų pirkaliojimas. Pas vieną mačiau gal aštuonis devaisus, visi įnamiai turi ir dar gal pusė tų devaisų neveikia, tai vėlgi  - geriau nusiperka naują nei krapšto gyvybę iš seno.

Kur gyvena?. Irgi problemos, štai vieni skundėsi nusipirkę namą, bet po mėnesio jau išlindęs pelėsis. Na mano galva nėra ten tokio  namo, kur  neišlenda  pelėsis, klimatas toks.  Gyvenom visai naujame name, anglams statytame ir ten, jei nevėdini, per tris dienas pelėsiukas pamatomas  plika akimi.

Meningitiniai

Anglai dar nėra praradę imperinės didybės likučių ir kaip tikri kariai  vaikšto basnirčiom žiemą. Vaikai laksto plikomis galvomis ir beveik pusplikiai. Visi atseit kieti ir užsigrūdinę. Lietuviai  gi vaikšto šilčiau apsirengę. Žiema yra žiema, net jei +8. Jie kantriai laukia, kol anglų vaikai persirgs meningitu ir tada darbe tokį meningitinį anglą labai lengva apeiti karjeros laiptais. Nuo to imperiški didingo  grūdinimosi – kaip kalbama – labai daug meningito atvejų. O lietuviai jau  tykiai mokosi koledžuos ir taiko  progų pakilti karjeros laiptais.