Kiti laikai, bet nuotykiai tie patys

Ovalaus kamuolio meistras, pažaidęs Anglijoje visą regbio sezoną, grįžo namo pažaisti lietuvišką regbio sezoną už vilkus. Pirma savarankiška kelionė automobiliu per Europą. Amsterdamas, Berlynas, Varšuva.

Bet padarė viską taip pat, kaip visi pirmą kartą. Nusipirko iš afrobrito seną kledarą, susikrovė į opelį katę, draugę ir visą užgyventą Anglijoje turtą. Mašina iš vidaus atrodė kaip čigono namas.

Ekipažas persikėlė keltu į Olandiją ir ten prasidėjo kaip visuose pasakojimuose apie jaunystės nuotykius: opelio motoras pradėjo taškytis alyva taip, kad per Vokietiją važiavo nakčia, idant šviesiu paros metu fricai būtų užmovę antrankius po pirmo pasirodymo autostradoje.

Geri žmonės siuntė pinigus variklio remontui bei tepalų pirkimui. Kažkur viduryje Lenkijoje kiti  geri žmonės užkėlė kovinį ekipažą ant traliuko ir atvežė į Lietuvą. Tiesiog Keruako “Kelyje” vos ne pažodžiui.

Man patiko ovalaus  kamuolio meistro išvada apie kelionę – ai, bus ką vaikams papasakoti.

Sava patirtis yra svariausia. 

Turniškės. Kaip po karo

#Turnishkes

Senais laikais turniškėnai susipykdavo, vyrai netgi retkarčiais pasimušdavo, štakietus iš tvorų išsilupę. Bet tie štakietai buvo ploni, po pirmo smūgio perlūždavo. Ir tada vyrai prie parduotuvės apsikabinę per pečius susitaikydavo. Ir dar ilgai po parduotuvės uždarymo sklisdavo vyrų dainos po kaimą - ąžuolai žaliuos ten, mes pasaulį naują čia ir kitos už dūšios griebiančios meliodijos.

Nu bet kai vaidilutę gražiausią išvarė nuo krivių krivio kalno, prasidėjo kaime baisūs dalykai. Turniškėnai prarado gerąjį dalinimosi pradą savyje. Lupdavosi vienas su kitu be gailesčio. .Jei štakietas lūždavo, tai imdavo sau šešis naujus, o ir apie  jokį susitaikymą ar pinigų pasidalinimą jokios kalbos. Parkritusį priešininką dar suspardydavo.

Tvoros kaime paliko kiauros. Rūko trobesių nuodėguliai, išpustytais laukais svyravo lyg zombiai kruvini ir apdaužyti turniškėnai. Degli paršai rijo purvinus vėjelio nešiojamus po gatvikes mandatus ir partijų programas. Vienas sunkiai sužeistas vyras galųgatvyje dar silpnu balsu šaukėsi vaidilutės, bet taikliai gavęs per galvą drūtu akmeniu užtilo amžiams. Keliuose sveikesniuose tvarteliuose ūmai atsiverdavo vartai ir išbėgęs su srutų kibiru žmogelis šliūkšteldavo ant  visų aplink plačiu pusmėnuliu srutas ir vėl spėriai slėpdavosi po devyniais užraktais.

Uždaryti jau gal laikas mums tas Turniškes ar ką? Labai negražus kaimas pasidarė.

Meistrai auksarankiai

Jeigu žmogus moka puikiai darbuotis rankomis, tai kitomis vietomis jau nelabai. Nes pasaulyje turi būti harmonija.

Štai šviežias pavyzdys.

Skambinu meistrams:

-         Ar jau važiuojate?

-         Taip, į kalną kylame.

Lekiu ir aš, jaučiu pavėluosiu, jei jie jau ant kalno. Atvažiuoju prie namo – tyla ir tuštuma. Skambinu.

-         Kur jūs?

-         Dvarčionyse.

-         Mes tarėmės Viršupio soduose. Adresas toks ir toks.

-         Taip, žinau, mes Viršupio soduose kartą buvome.

-         Tai kodėl jūs dabar Dvarčionyse?

-         Tai čia viena moteriškė taip nurodė.

-         O kodėl jūs klausėte tos moteriškės, jei žinote kur važiuoti? 

Bet šioje pokalbio vietoje  aš nutariau mykiančių meistrų nebekankinti bei apklausos būdu išgavau  ką jie didelio ir aiškaus žino Saulėtekyje, tegu ten ramiai stovi ir nieko neklausinėja aplinkinių  Atvažiuosiu jų parsivežti.

Kam tėtis?

Aš jau pradedu bijoti rytinio važiavimo į  mokyklą. Mažė išklausinėja visą gyvenimą nuo Dievo iki šeimos.

Štai šį rytą:

-         O kam reikalingi šeimoje tėčiai?

Kaip tik su opeliu lindau ten, kur man reikia, bet nereikia kolegai vairuotojui iš dešinės, tad greituku leptelėjau taip:

-         Nu...Dėl grožio. Tėčiai dideli, barzdoti, ūsuoti, kalba storu balsu.

Mažė apmastė ir pritarė:

- Taaaip. Ir dar žaisti su vaikais,  - papildė ir užbaigė tėčio funkcijų sąrašą protingoji mano.

Gamta mus išgelbės

Mus. Na tokius jau ne visai sapiens nuo margo gyvenimo įvairių atsitikimų.

Mes šiaip drąsūs šeimoje beveik visi. Karlita kartais bijo dulkių siurblio, mažė su BM tai jau nieko. Anądien apšaukė tris morozus dideliame BMW kieme su numeriu trys siemiorkės. Bet būna taip: ateina ji tyliai, šnibžda nuo durų, sustingusi ir lyg nežinotų ką daryti. Man iškart baisu. Nes retenybė toks tylumas ir šnabždumas. Gal vėl vargšę škodą sudaužė?

 Kojos dalis prie piniginės džinsų kišenėje net apšalo.

-         Ateik pažiūrėti kas TEN.

Eidamas pagriebiau pagalį, gal užmušti ką reikės. TEN lindo iš daigintuvės augaliukai. Negražiais iškarpytais lapeliais. Jaučiau momento svarbą. Tyla buvo lyg Cezario legionuose prieš Rubikono upelį. Bet ką man pasakyti? Gražūs jie ar negražūs? Negi vėl tą patį nuobodų nu?

-         Čia ne salotos? – nedrąsiai paklausė mano internetinė daržininkė.

-         Nu, salotų įvairių būna.

-         Tavęs klausti apie salotas... - numojo į mane ranka ir nuėjo pergyventi viena lyg namie nebūtų vyro...

Salotų lapais vietoj dešros ir sūrio buvau kankinamas praeitą sodo sezoną, tai kažkaip ir neįsižeidžiau. Nejautėme švelnumo vieni kitiems. Aš - salotoms, patikslinu.

Dar porą savaičių stėbėjo internetinė daržininkė augalus. Augalai vystėsi, bet gražumu nespindėjo. Tie patys kreivi karpyti nesalotiniai lapai.

Bet viena dieną į mūsų namus atėjo šventė. BM įsiveržė lyg uraganas į Karibus:

-         Ne salotos ten! Ridikėliai!

Rado užkritusius sėklų pakelius. Salotos tai net nepasėtos buvo, o ridikėlių sėklų pakelis tuščias. Taigi – ridikėliai pasėti.

Abu maloniai gėrėjomės smagiai vešinčiais ridikėliais. Saikingai iš savęs pasijuokėme. Aliexpress mėlynų braškių sėklas praeitais metai kai daiginom, tai elementarus vienas kiškio kopūstas išaugo.

Tobulėjame vienok.

Apie soc.tinklų naudą

Nėra jau tuose soc.tinkluose taip blogai kaip rašo žurnalistai. Štai aš soc.tinklus naudoju geresnėms derybinėms pozicijoms derybose dėl gyvenimo patogumo pagerinimo.

Vakar pradėjau aiškintis, kur mano kampas name bus, jei užeis pasiutęs  noras parašyti stambios formos kūrinį. Būna, ištinka mane.  Net dabar kažką niežtinčio organizme jaučiu ir rudenį arba žiemą tai gali susiformuoti į rimtą darbą.

-         Rūbinėlėje po boileriu,  - maktelėjo kaip kirviu BM.

Ten vos 3 kvadratiniai metrai. Tilpčiau tik labai susilankstęs ir minčiai per siaura.

Gyvenimo partnerei maloniai priminiau, kiek aš turiu uždraustų temų skelbimui soc.tinkluose. Apie tai nerašiau, apie šitą ir apie kitą net nepaminėjau. Tiesa apie 5000 parašiau, nervai neatlaikė. Nors būna tokių vakarų, kad tik spėk užsirašyti šeimos mintis.purslojančias lava kaip iš islandiško vulkano. Patys net kartais juokiamės.

BM susijaudino, greitai nubėgo į feisbuką ir nustėro:

-         Bet nėra apie 5000?

-         Taip, nėra. Kol kas. Bet prašom pagalvoti apie mano kampelį ne rūbinėlėje po boileriu.

Tada žiūrėsim. 

Apie menotyros daktares

Tai bus liūdnas pasakojimas apie menotyros daktares ir plyteles.

Apie tokį  apie jas visas jaučiamą  keturgubą mano jausmą.

Pirma jausmo dalis. Aš jau pavargau stebėti skirtumus tarp turkio, salotinės ir jūros bangos. Ir man dar reikia pritarti tiems dizaino grakštiems sūkiniams nuo smaragdinės link kitos žalios su protinga veido išraiška ir giliai įsijautus, nes reikės ten gyventi iki smerties. Jei nesidomiu žalios atspalviais  tai esu niekuo nesirūpinantis egoistas – tą net pats suvokiu.

Kažkur prie Gargždų sandėliuose ramiai dulkėjo niekam nereikalingos plytelės, spalvos, kuri tokia, kokios reikia, po mėnesio rinkos tyrimų ir pigiai, nes kas jas matęs nors kartą gyvenime dar norėtų jas matyti antrą kartą. Kompe atrodė geriau nei realybėje. Ir tai taisyklė jei nežinojote. Vis tie samsungai pagražina mūsų gyvenimus savo paveikslėliais, o iš tikro ten...

 Bet kuo man patinka Balkanų žmonės – jie nepasiduoda. Jie po kiekvieno žiauraus Osmanų imperijos smūgio atsikeldavo ir vėl optimistiškai laikydavosi savo balkaniškos linijos.

Taip buvo  pranešta ir man: spalva nelabai, bet plytelės labai pigios. Nupirksme dar kitų ir jos atmuš tas pigias ir nelabai spalvos plyteles. Bus dar įdomiau.

Taip, jaučiu dar bus įdomybių, dar bus laminato atranka iš tūkstančio atspalvių (visi ten kažkodėl ąžuolo spalvos su pusspalviais, bet matyt laminato marketologai pasaulyje nusprendė, kad tik ąžuolo atspalvius žmonės perka).

Ir po visų šitų spalvinių kančių, išsigandusių sandėlių darbuotojų kratymo už atlapų ir akcijų gaudymo ateis kokia menotyros daktarė į įkurtuves mūsų namelyje ir išsišiepusi pareikš:

-         Nu žinoce...spalvos tai jau visai....o atrodėte inteligentiški žmonės....

O antras, trečias ir ketvirtas jausmas vis toks pats ir stiprėjantis – artėja pabaiga ir bus blogai. Prakeiktas kapitalizmas siūlo per daug variantų. Prie ruso statėmės ką gavom, o čia....