Apsakymas apie rašytoją Joną VII dalis

Apsakymas apie rašytoją Joną VII dalis


- Jūsų nėra sąraše. Nėra. Pasitraukite, jau trečią kartą jums sakoma. Pakviesime apsauginį.
Sąrašas buvo rašytojų ir Jono jame nebuvo. Jonui palikus gėjus bei grįžus pas idealus taip norėjosi su normaliais žmonėmis maktelti stiklelį kitą. Arba dešimtą jei būti nuosekliam.
Jonas pasitraukė. Apsauginių, ypač jų kumščių, nemėgo iš principo. Jie kažkokie neintelektualūs. Dar pasitraukė ir kelnes, nes jos iš didelio liūdesio kartu su šeimininku smuko kaip ir Jono savivertė. Nesupainiojote su savivarte? Savivartė varto smėlį, o savivertė tai ką Jonas apie save gerai galvoja. Ai ką čia su jumi neišsilavinusiais kalbėtis.
Jonas apsisuko ir išėjo. Suokalbio sąrašuose jo nebuvo. Kaip koks Kybartų kolonijos nusikaltėlis Tomas A. Rudokas tik per langelį galės gauti savo suokalbiškąją degtinę. Viduje jo neaptarnaus.
O ir kam tada rašyti, jei negali išgerti Suokalbyje? Pinigų už rašymą nėr, garbės nėr, kas tam rašytojavime belikę? Vedinas tokiomis mintimis Jonas išėjo į gatvės tamsą. Tamsoje it charonai stovėjo policininkai.
- Beresnevičiaus laukiate, niekšai?! - dar spėjo riktelti nuo degtinės nepakankumo organizme ir viso gyvenimo tragizmo susinervinęs Jonas prieš nutrūkstant filmui.
Kas atjungė Jono filmą: policininkai ar degtinė?Kur nuplukdys charonai Jono sielą? Kaip paprastai baigiasi neatsargūs pokalbiai su angelais sargais?Ką šveis velniop Jonas: rašytojavimą ar degtinę? Nedrįstu net spėlioti. Laukite kitos serijos. Jei sulauksite...