Istorija jeigu (Imperijos Darymo motyvais)

2050 m. Irkutskas

- Azijietiškos mano akys, siauros, neišdaviau aš protėvių, mėlynos akys tik įprasta mutacija, aaa, - rėkė vargšas mėlynakis rusas klūpodamas sniegu užverstoje Angaros krantinėje.
- Ugnis, - sukomandavo karininkas ir mėlynakis sukniubo sniegan. Sniege kraujo dėmė liko mažutė. Šaulys jau šaudė meistriškai.
Mažytis šaulys sugrįžo rikiuotėn. Žiūrovai tylėdami išsiskirstė. Visų akys buvo siaurutės siaurutės, tikriausiai nuo atšiauraus vėjo svaidančio ašakotą sniegą po visą Poliarinės Kinijos kraštą.

2050 m. Odesa

- Mums svetimo nereikia, - pasakė lietuvių siūlomas vietininkas ir kartu nedidelės uosto karinės įgulos viršininkas, - reikia tik tvarkos ir kad visiems užtektų pragyvenimui, - pabeldė į savo seną golfuką vietininkas.
Visa Laisvojo uosto Odesos bosų rada suošė:
- Tiesą kalba. Tegu būna vietininkas!
- Bus tvarka. Žinom, buvome Kijeve!
- O ir mokesčiai mažesni nei pas maskolį buvo!
- Dabar gyvensime, brolyčiai!

2050 m. Paryžius

- Jūsų Ekscelencija, - sekretorius mindžiukavo ir nežinojo kaip pradėti kalbą, - rūmų sargyba ir tarnautojai sakė nestreikuos.
- Puiku, - atitarė senasis prezidentas, - juos įtikino mano argumentai?
- Ne, streiko komitetas sakė aplaistys kvepalais visus Žano Polio Gotje rūbus, apklos Eliziejaus rūmus jais ir padegs. Vartus užkals Luvro paveikslais. Jie alkani ir pikti, ekscelencija.
- Mano liaudis? Mano prancūzai...., - vos pratarė sunkiai atsistojęs prezidentas, kiek pastovėjo prie lango ir liepė, - skambinkite tiems, na kurie atvažiuoja golfukais ir padaro tvarką...priimsime riboto kontingento įgulą į Paryžių.
- Tuoj pat, - pralinksmėjo sekretorius.

2050 m. Maskva

- Kiek liko dar ikros ir silkės statinių? - paklausė Kremliaus komendantas, – ir žiūrėk nemeluok. Reikės daug statinių. Nuo Nižnio laukiame liaudies gynybos pulkų. Žadėjo kunigaikščiai Maskvą gelbėti...
- Nežudyk, komendante, ikros jau nei vienos. Už remontą sandėlių atidavėme. Silkės tai pilna ir Kolomnoje turime, - puolė ant kelių riebuilis sandėlio viršininkas
- Rusiją išvogėte, antikristai, šventąją Rusiją, - paspyrė komendantas koja sandėlininką, išsitraukė naganą, bet nešovė, nusispjovė ir šlubčiodamas išėjo.
Kai komendantas persižegnojo į Vasilijaus Palaimintojo bokštus skruostais riedėjo nesulaikomos ašaros.