Kurčias ir isterikė

Jei bute daug kambarių tai žmonės susvetimėja ir nebesupranta vienas kito. Gerai nutolusiuose kambariuose geriau susikalbėti telefonu, nes rėkti nekultūringa. O pokalbiai tarp savų nemokami.


Taigi vakar Balkanų moteis pasisakė blogai besijaučianti ir atsigulė į lovą miegamajame. Mes su mažąja svetainėje žiūrėjome multikus.

Staiga Balkanų moteris paskambino telefonu ir paprašė pritildyti televizorių. Viską per daug raiškiai girdi. Pritildžiau. Vėl paskambino. Vėl pritildžiau tiek kad pats nebegirdėjau, bet mažoji mačiau iš akių kažką dar girdėjo. Va taip ateina senatvė eilinį kartą pagalvojau. Visi girdi net už kelių sienų kiekvieną žodį, o aš negirdžiu nieko. Bliamba, gal pas gydytoją verta, kaip jie ten vadinami – ausų gerklės?

Bet vėl skambina ta isteriška(aš jau taip pagalvojau…) moteris. Sako tokiu įtemptu balsu - girdžiu kiekvieną žodį. Patildžiau tiek kad reguliavimo skalė rodė vieną mažiausią padalą. Mažylė atsikėlė ir ėjo klausytis prie pat ekrano. Nes ir ji dar nesugadinta jokių Deep Purple ir Slade staugimų klausa negirdėjo.Kai dar kartą Balkanų moteris paskambino aš ryžtingai nuėjau pats išsiaiškinti akis į akį kodėl tokios durnos ir isteriškos jos pretenzijos. Prie pat miegamjojo durų supratau. Vaikų kambaryje, arčiau miegamojo, kuo linksmiausiai geru garsu vienas linksminosi visų pamirštas televizorius. Moteris galvojo, kad mes vaikų kambaryje žiūrime ir nachališkai iš neteisingai suprasto vyriškos nepriklausomybės jausmo netildome.

Ilgai juokėmės. Abu durniai. Prisipažinome ką galvojome.

Kurčias ir isterikė. Aš.

Nachališkai nepripažįstantis jokių sugyvenimo normų patinas. Ji.