2011 m. kovo 18 d., penktadienis

Iš sovietikos: vandens pramogos

Vanduo Nerimi tekėjo ir tada. Jo gal net buvo gausiau, kol belarusai kažkur prie Vileikos neužtvenkė.


Pirmiausia tai laivyba . Iki Valakampių aktyviai puškavo net trys garlaiviai: Ryga, Taškentas ir trečio pavadinimo nepamenu(lyg Talinas?). Tai buvo visiškai rimtos transporto priemonės ir saulėtą dieną pūškuodavo pilnutėlės. Su muzika ir triukšmu. Kieti chuliganai net šokinėjo į vandenį nuo garlaivių, kas savaime suprantama buvo griežtai uždrausta.
Žiemą garlaiviai stovėdavo Zatone(tokia įlanka Žirmūnuose). Seni žirmūniškiai man tvirtina jog valgė išsikepę bebrą nudobtą Zatone.

Iki Valakampių (jokių Valakupių girdėte nebuvome girdėję) dar važiavo 33 autobusas. Iki turbazės. Turbazė dabar Trinapolio bažnyčia su vienuolynu. Taigi prie turbazės išlipdavome ir keldavomės per upę keltu. Ir jau ten pirmas Valakampių pliažas. Antras buvo toliau link Verkių, vadinamas kažkodėl žydų pliažu.

Tačiau pliažai, gal ne visai oficialūs, buvo ir miesto centre, štai kur dabar Olimpinis komitetas – ten mes su tėvu vaikystėje gulėdavome išvertę pilvus. Tėvas pirmyn atgal net perplaukdavo Nerį kelis kartus.Aš mažas pavydėjau jėgos. Dabar kai pažiūriu – juokingas atstumas.

Žalieji ežerai taip pat buvo pasiekiami autobusu, bet tai jau toli. Ir garsėjo gerais šašlykais Žaliųjų ežerų šašlykinė Briedis. O gal Iešmas. Patikslinkite.

Visiškai proletariški proletarai maudydavosi ir Puškinovokje, nes ten stovėjo geras skardinis apvalainas bufetas, gerai įkalus ir Vilnelė nešalta.

Dar pamenu vieną smagią vandens pramogą su sado mazo elementu. Bet tai tik tikri vyrai galėjo. Pramoga vadinosi Ryžas Antakalnyje. Akademinėje valtyje, jos labai plonas dugnas, irkluodavai kuo toliau nuo Antakalnio kranto ir pamatydavai nedidelį berniuką ryžais plaukais. Tai surėki - ei, ry-žas - ir tas nedidukas nuobodžiaujantis su dailia krūvele akmenų berniukas atgydavo. Su neįtikėtina jėga ir vikrumu svaidydavo akmenis į tavo valtį, o jau mes valtyje iškritusiais liežuviais spurtuodavome. Akademinės valties specifika yra ta, kad irkluoji nugara į priekį ir nematai kas priekyje vyksta. Tik girdi švilpiant virš galvų akmenis. Irklavimo tempą palaikydavome puikų. Gėda būdavo gauti akmeniu į nugarą, o ir paįvairindavo monotonišką irklavimą. Bet kai kam ryžas ir pramušė valties dugną. Treneriai suprato: ryžą žaidėte – paklausė?
Bet jei nepasivardžiuodavai – ryžas akmenų nemėtė. Ir pasroviui nemėtė. Terorizavo tik prieš srovę yriančius.

Tiek tų vandens pramogų.
Rašyti komentarą