Vanduo Nerimi tekėjo ir tada. Jo gal net buvo gausiau, kol belarusai kažkur prie Vileikos neužtvenkė.
Pirmiausia tai laivyba . Iki Valakampių aktyviai puškavo net trys garlaiviai: Ryga, Taškentas ir trečio pavadinimo nepamenu(lyg Talinas?). Tai buvo visiškai rimtos transporto priemonės ir saulėtą dieną pūškuodavo pilnutėlės. Su muzika ir triukšmu. Kieti chuliganai net šokinėjo į vandenį nuo garlaivių, kas savaime suprantama buvo griežtai uždrausta.
Žiemą garlaiviai stovėdavo Zatone(tokia įlanka Žirmūnuose). Seni žirmūniškiai man tvirtina jog valgė išsikepę bebrą nudobtą Zatone.
Iki Valakampių (jokių Valakupių girdėte nebuvome girdėję) dar važiavo 33 autobusas. Iki turbazės. Turbazė dabar Trinapolio bažnyčia su vienuolynu. Taigi prie turbazės išlipdavome ir keldavomės per upę keltu. Ir jau ten pirmas Valakampių pliažas. Antras buvo toliau link Verkių, vadinamas kažkodėl žydų pliažu.
Tačiau pliažai, gal ne visai oficialūs, buvo ir miesto centre, štai kur dabar Olimpinis komitetas – ten mes su tėvu vaikystėje gulėdavome išvertę pilvus. Tėvas pirmyn atgal net perplaukdavo Nerį kelis kartus.Aš mažas pavydėjau jėgos. Dabar kai pažiūriu – juokingas atstumas.
Žalieji ežerai taip pat buvo pasiekiami autobusu, bet tai jau toli. Ir garsėjo gerais šašlykais Žaliųjų ežerų šašlykinė Briedis. O gal Iešmas. Patikslinkite.
Visiškai proletariški proletarai maudydavosi ir Puškinovokje, nes ten stovėjo geras skardinis apvalainas bufetas, gerai įkalus ir Vilnelė nešalta.
Dar pamenu vieną smagią vandens pramogą su sado mazo elementu. Bet tai tik tikri vyrai galėjo. Pramoga vadinosi Ryžas Antakalnyje. Akademinėje valtyje, jos labai plonas dugnas, irkluodavai kuo toliau nuo Antakalnio kranto ir pamatydavai nedidelį berniuką ryžais plaukais. Tai surėki - ei, ry-žas - ir tas nedidukas nuobodžiaujantis su dailia krūvele akmenų berniukas atgydavo. Su neįtikėtina jėga ir vikrumu svaidydavo akmenis į tavo valtį, o jau mes valtyje iškritusiais liežuviais spurtuodavome. Akademinės valties specifika yra ta, kad irkluoji nugara į priekį ir nematai kas priekyje vyksta. Tik girdi švilpiant virš galvų akmenis. Irklavimo tempą palaikydavome puikų. Gėda būdavo gauti akmeniu į nugarą, o ir paįvairindavo monotonišką irklavimą. Bet kai kam ryžas ir pramušė valties dugną. Treneriai suprato: ryžą žaidėte – paklausė?
Bet jei nepasivardžiuodavai – ryžas akmenų nemėtė. Ir pasroviui nemėtė. Terorizavo tik prieš srovę yriančius.
Tiek tų vandens pramogų.
Prieš 2 dienas
7 komentarai:
Buvo Valakumpiai, o ne jokie Valakampiai.
Antrame pliaže gal labiau mėgdavo rinktis žydai šildyt savo kumpius. Nes buvo nuošaliau, ramiau, ir aukščiau prieš srovę. Gojai nesiusina į vandenį.
Baik - Valakampiai.
Valakumpiai.
V-A-L-A-K-A-M-P-I-A-I, Urvini - nejuokink pudelių su valakumpiais. Į juos dar 14 troleibusas važinėjo, iki pat antro pliažo.
O va Troy "zatonu" įvardijamą vietą mes vadindavome tiesiog Žiemos uostu. Ten ant kranto jau buvo išvilktas pats seniausias iš keleivinių laivų - Salomėja Nėris, vaikams buvo daug džiaugsmo landžioti po jo patalpas, kurios naudojamuose laivuose būdavo keleiviams neprieinamos.
Jūs esate paprasčiausiai per jauni, neatsimenate. Netgi senukas Troy gimė jau vėliau, kai tos vietos pavadinimas jau buvo "sulietuvintas". Aš irgi tada dar buvau visai mažas.
Įrodymui dabar ant greičio radau tik tokį gana savotišką šaltinį, Katalikų Bažnyčios Kroniką. :)
Citata iš vieno straipsnio:
"Ypatingai fanatiškai ateistai trukdydavo tikintiesiems nuvykti į Vilniaus Kalvarijas. 1961 metais teko būti tokių trukdymų liudininku. Sekminių rytą taksistai garaže pamatė skelbimus, draudžiančius važiuoti keliu link Kalvarijų. Mūsų prašomas taksistas kategoriškai atsisakė važiuoti į Kalvarijas, nes milicija gaudanti vairuotojus ir atiminėjanti vairuotojo pažymėjimus. Mūsų taksistas pasiūlė vykti keleiviams per Antakalnį ir ties Valakumpiais valtimi persikelti per Nerį. Deja, atvykę į Valakumpius, per Nerį persikelti negalėjome, nes čia budinti milicija neleido. Vietiniai Valakumpių gyventojai stengėsi maldininkams padėti. Jie pamokė mus eiti pakrančių krūmais Nemenčinės link. Ten milicijos nesą. Tačiau ir čia, persikėlus per Nerį, valtininką užpuolė draugovininkai ir prigrasino, kad daugiau nebekeltų."
http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=15&Itemid=32
Tai va. Dar kartą kartoju: aš tą pavadinimą taip tariant irgi girdėjau tik vaikystėje, oficialiai jau buvo rašoma "Valakampiai", bet žmonės tada dar sunkokai pratinosi prie "teisingo" pavadinimo. O kadangi aš gimimo iš vietovės, kur aplink gyveno aukštaičiai puntininkai (primenu: yra puntininkai, pantininkai ir pontininkai)- man žodis Valakumpiai mielesnis. :)
O kalbainiai paaiškina, kad pavadinimas, kurį girdėdavau vaikystėje, buvo, atseit, dar lenkiškas:
"Pastaba. Vardyno pakomisės narės dr. Marijos Razmukaitės nuomone, autentiškesnė forma yra Valakupiai: Ši forma Jono Jurkšto atkurta iš XVIII–XIX a. šaltiniuose rastųjų formų Walakupie, Walakapie (žr. „Vilniaus vietovardžiai“, Vilnius: Mokslas, 1985, p. 35–36). Užrašymas su priebalse m – Wolokumpie – istoriškai vėliausias (1938 m.), todėl greičiausiai nebeautentiškas. Tačiau forma Valakampiai turi ilgesnę vartojimo lietuvių kalboje tradiciją, todėl iš vieno šaltinio į kitą perteikiama kaip pagrindinė."
http://www.vlkk.lt/lit/4093
Dėkui, Grippen, už palaikymą.
Rašyti komentarą