2011 m. kovo 31 d., ketvirtadienis

Iš sovietikos: stadionai ir blaivykla

Kas tarp jų bendro? Labai daug, bet nuo pradžių. Anų laikų Lokomotyvo stadionas dabar Vėtros (bet jau irgi amžiną atlsį) stadionas. Darbo rezervų stadionas tai stadionas Vingio parke, šalia jo link Neries pagrindinis Vilniaus regbio stadionas. Vietoj Jaunimo stadiono(beje ten prie 50 metų įvyko pirmas Lietuvoje regbio mačas) dabar LR Seimas. Regbio stadionas kariniame dalinyje Šiaurės miestelyje dabar tik Ulonų gatvės asfaltas. VRM stadionas Kalnų parke tai buvęs Dinamo.


Žalgirio taip ir liko Žalgirio, bet įdomu ar sugebės nauja Vilnaius valdžia nurauti pakankamai babkių iš medinio buratinoRomanovo ir sunaikinti taip šį istorinį dar vokiečių belaisvių statytą Vilniaus stadioną. Marakanos stadionas – tai atsarginis Žalgirio stadionas. Dar praeitą sekmadienį pasitikrinau Marakaną. Gyva senutė. Po baisia supluktą aikštę duodasi jauni ir seni odinio kamuolio meistrai bei plačiai aidi rusiški keiksmažodiai kaip prieš 30 metų(mazyla ir blogesni).

Gyviausias iš visų aišku buvo Žalgirio stadionas. Apie 80-sius kai Žalgiris kaldavosi TSRS čempionatuose ir namie aplošdavo tokias komanda kaip Kijevo Dinamo ar Maskvos Spartaką prisirinkdavo pilnutėlis stadionas. Gyvenau netoliese ir iš triukšmo galėdavau tiksliai nustatyti kada įmušdavo įvartį o kada skirdavo 11 metrų baudinį. Gausmas kai 11m būdavo dvigubas, o įvarčio iškart be 11m viengubas bet su ilgu išlaikymu. Geri momentai, bet nepasibaigę įvarčiu – gausmas su skausmingai silpstančia pabaiga aaaaa.

Po žymesnių Žalgirio pergalių sirgalių kolonos sugebėdavo išmarširuoti beveik iki Lukiškių aikštės. Tai čia sovietiniais laikais. Ten jau išsklaidydavo milicija. Skanduodavo įvairias skanduotes. Bet valdžia sugebėjo apsimesti kad tai tik sporto fanų šėlsmas ir nieko daugiau. Lakstydavo visokie neaiškūs civiliai saugumiečiai tarp eilių, bandė stabdyti. Jei milicininkai elgdavosi per žiauriai juos aprėkdavome Pi-no-če-tais. Tinkama skandavimui pavardė.

Paklausite o prie ko čia blaivykla? Pasakoju. Kartą jau besimokant aukštojoje teko man kaip draugovininkui padirbėti blaivykloje. Kaip įdomių gyvenimo įvykių stebėtojui toks vakarėlis man tiko, o jiems reikėjo pakrovimo-iškrovimo darbams stiprių vyrų.Važiavome per miesto milicijos skyrius ir krovėme beveik nebejudančius į kėbulą. Profai iškart perspėjo darbo bus daugiau, nes mieste futbolas. Visi atsiduso ech darbelio bus daug. Taip ir buvo.

Dar vykstant pirmam kėliniui stadiono nusikaltėlių talpykla buvo pilnutėlė. Gulėjo kokie devyni kūnai, skleisdami įvairaus stiprumo garsinius ir kvapinius signalus. Visų neimsime, nėra vietos, tvirtai pasakėme. Stadionininkai atsakė, gerai, tik paimkite nors porą. Mes paimsime vieną, bet patį gražiausią, atsakė mūsų komandos profai.

Apėjome visus devynis kūnus. Visi vienodai apmirę. Iš vieno kūno tekėjo plona srovelė. Šitas, nusprendėme, labiausiai prisirpęs blaivyklai. O ir svorio atrodė nedidelio.

Kol atrinkinėjome gražiausią klientą, publika kėbule nuo stadiono riksmų atsigaivaliojo ir pradėjo patylomis skanduoti Žalgiris. Gavo į kompaniją mūsų šlapuką ir tas netikėtai atsigavo.

Kol važiavome iki blaivyklos Kosciuškos gatvėje matėme jaudinantį vaizdelį. Šlapukas iš stadiono vis bandė apkabinti senuosius klientus, tie jį apuostę ryžtingai šalinosi ir stumdė smirdžių, kad nesikabinėtų. Jis kiek pasėdėjęs vėl prisipildydavo draugiškų jausmų ir vėl iš pradžių. Apsikabinimas – niuksas.

Taigi stadionai ir blaivykla sovietų laikais buvo stipriai susiję. Faktas.
Rašyti komentarą