2011 m. kovo 10 d., ketvirtadienis

Iš sovietikos: kinoteatrai Vilniuje

Kino teatrų Vilniuje buvo krūva. Vilnius dabar Zuoko Benetonas, Pergalė – kazino, Lietuva – madingų operų ir politinių kovų šiukšlynas, Spalis (kažkada šildytas krosnimi) dabar prašmatnus bankas Nordea, Tėvynė tapo Niujorku(gražiausiasis man kinoteatrų pavadinimų pasikeitimas), Draugystė N.Vilnioje – šiukšlynas, kino lūšna Žvaigždė Žvėryne – net nebežinau kas dabar, Taika – LNK, Kronika Dievo valia gražinta tikintiems, Aidas Naujininkuose – nė žymės, Pionierius – Žydų muziejus, Aušra – pilies sienoje Komjaunimo gatvėje – neaišku kuo. Maskva – dabar septyni restoranai su Rimi. Trumpai tariant kuo kino teatras nusipelnė praeitame, tai yra sovietiniame gyvenime, tuo ir tapo.


Vingis tik išliko kaip kinas, bet tada buvo žymiai mažesnis, viena salė.

Popkorno dar nebuvo, tai žiūrovai dažniausiai salėse valgė semkes. Po seanso kartais eidavai kaip mišku šiurendamas išgliaudytų semkių paklotą. Šiaip gerais bufetais garsėjo Pergalė ir Vilnius. Vilniuje buvo bene geriausi mieste pieniški kokteliai. Tad būtina procedūra buvo ateiti kuo anksčiau ir dar atstovėti eilę prie kokteilio, bo gali nespėti. Kartais net praleisdavai dokumentinį prieš kiną. Dokumentinis – tai ideologinis užtaisas prieš kiną. Nėra ko be ideologinio darbo smegenims sėdėti. Patetiška dokumentika apie CCCP pasiekimus arba Fitilis, tokie satyriniai filmukai. Fitilis patikdavo žmonėms. Pavarydavo ten rusų kino garsenybės.

Jei būdavo geras užsienietiškas filmas taip pvz. eilė prie Lietuvos kasų vingiuodavo po visą aikštę prieš kino teatrą po kelis kartus. Gerieji kinai tai – Goiko Mitičius, Anželika, Makenos auksas, Naujieji centurionai, Belmondo, visos Rišaro ir Lui de Fiuneso komedijos.

Plakatus piešdavo kinoteatrų dailininkai. Kas sau. Pasakojama kad už gerą butelį galėjai pakliūti į filmo reklamą. Teptuko meistrai sugebėdavo suderinti kino meno auklėjamąją - informacinę pusę ir užsakovo kuklų norą įsiamžinti kino plakate.

Uždarose peržiūrose meno ir kompartijos veikėjai galėjo žiūrėti visokius felinius ir antonionius, bet ne paprasta liaudis.

Bene didžiausią karjerą padarė dokumentinių filmų kinoteatras Kronika. Nusipelnė. Kronika tokia specifinė vieta kur kada nori ateini, kada nori išeini. Visi kiti kinai tik tiksliai pagal seanso laiką. Labai juokinga būdavo. Baigia tik rodyti sceną su nuoga moterimi, suūžia vieningas atodūsys, vyrai pakyla ir išeina. Kai kas lieka dar vieną kartą žiūrėti. Ar išsimiegoti. Laikas neribojamas. Tauta mėgdavo Michailo Rommo filmus O vis dėlto aš tikiu ir Paprastas fašizmas, nes juose mirguliavo papuvusių Vakarų kino vaizdeliai, Atsiminmus apie ateitį(Dinikeno), dar medicininius filmus apie krūtų priežiūrą(beveik vien vyrai). Man pamenu - kai buvo 14 ar 15 metų - bilietai nekainuodavo. Klasiokai kasdien klausdavo eisi į kiną, aš tingiai atsakydavau – šiandien nuotaikos neturįs.Tai jie sakydavo mes tau bilietą nupirksim, varom. Varydavom, aš kaip atrodantis kokiais keturiais metais senesnis nei klasiokai lengvai nupirkdavau bilietus, padalindavau juos smulkmei ir išsikėtęs salėje per šešias vietas laukdavau kiek gi prasmuks pro kontrolierę mano smulkiųjų draugų. Riba Rommo ir medicinos filmams buvo 16 metų. Iš šešių prasmukdavo vienas, du, dar kartais atbėgdavo bilietų pardavėja į salę ir sukeldavo skandalą. Suaugęs žmogus kaip negėda, vaikus tempti. Kas ką tempdavo...

Įvairesnių pramogų aname Vilniuje buvo sunku rasti, tai kinoteatrai ir klestėjo.Merginą galėjai vesti pasivaikščioti arba į kiną....bilietai pigūs, bet darydavo dvi serijas iš vieno kino, ir bilietai būdavo dvigubai brangesni. Bet ir ne dabartis kai trims žmonėms – 50 litų
Rašyti komentarą