Kultūrinis gyvenimas prie turgaus

Rašiau  ta tema. Bet vėl keli nauji štrichai.

Prie Kalvarijų turgaus riaumodavo naktimis liūtai. Afrika taip ateidavo pas mus,  mažus vilniečius. Mėnesienos naktį staiga pasigirsdavo galingas liūto riaumojimas. Ir mes jau pabudinti  naktyje blizgančiomis akimis   žinodavome be skelbimų: zooparkas atvažiavo. Apart  liūto visada būdavo dar ir meška, kuri šizofreniškai kinkuodavo siaurame narve – vagonėlyje už grotų ir ten buvo negailestingai apmėtoma  saldainiais tarybinių žiūrovų. Už šokį. Narvai maži, kelioniniai, bet lapėms kokioms ar beždžionėms visai tiko. Bet be liūto ir meškos didingo pasirodymo buvo neįmanoma egzistuoti kilnojamam zooparkui, tad ir tuos vargšus administracija būdavo priversta vežiotis ankštuose  narvuose. Kitaip bilietų pardavimo planas blinkt ant šono ir фиг вам premija.

Dar mums pasikultūrinti atveždavo atrakcioną  “Mirties statinė”. Jis kažkaip humaniškiau vadinosi, juk pas mus ne kapitalizmas. Gal taip -  lenktynės vertikalia  siena? Bet idėja tokia: poaukštis medinis cilindras, jo viršuje susirenka keliasdešimt apibilietuotų  žiūrovų. Ir motociklininkas suka ratus kol išcentrinės jėgos veikiamas geba važiuoti lygiagrečiai žemei. Reginys aniems laikams efektingas, sujaudindavo net grubias Dzeržinkės chuliganų sielas.

Vienintelė Romanovų imperatoriškosios šeimos palikuonė, kuri liko gyva Sovietų Sąjungoje (tiksliau nepakartojamame Taškente) irgi važinėjo Maskvoje tokiame atrakcione. Buvo matyt palikta gyva dėl juoko ir jai jau nebebuvo baisu niekas. Kartą Vilniuje mačiau moterį ant motociklo šiame atrakcione, gal tai buvo ta pati  Romanovų namų kunigaikštytė...

Į teatrus buvo sunku gauti bilietus. Tik lengvai į rusų dramos teatrą. Tai mano vienas  klasiokas, vėliau vienas pirmųjų Vilniaus milijonierių ir dar vėliau jau stabili mėnesienos ir kitų psichinių siaubų  auka, eidavo tik į rusų teatrą, kuris buvo Jogailos gatvėje ten kur  dabar biurų  kamšalynė. Išgerdavo stiklą  vyno ir apžiūrinėdavo aktores sėdėdamas pirmose eilėse. Rusdramyje buvo  lengvi vaidinimai ir aktorės dažnai taip pat lengvai apsirengdavo. Dar ir Šapranauskas rusdramyje  vaidino. Bet kas jį anuomet vargšą žinojo.....

Savaime suprantama kultūrą skleidė kinoteatrai su švelniai šiugždančiu išgliaudytų semkių kilimu po seanso. Žmonės rėkdavo tik kai filma nutrukdavo. Kino mechanikai privalėjo keisti filmo rites kas dvidešimt minučių idant filmo rodymas nenutrūktų ir tos 20 minučių buvo toks nesėkmingas laiko tarpas, kad  kinomechanikai atitrūkdavo visokiais negerais užsiėmimais nuo darbo ir tada žiūrovai rėkdavo:

-         Sapožniki, davaj kino.

Ir šitas folkloras  buvo labai tikslus, nes sovietų laikais būtent batų gamybos meistrams sunkiausiai  sekėsi pasiekti bent kažkokią užuominą į kokybę.

O Žalgirio stadione rėkdavo

-          Teisėją į muilą.

Tai matyt buvo švelni aliuzija į fašistų muilo gamybos fabrikėlius iš žmogienos. Būtent futbolo stadione ir galėdavai išgirsti geriausius  miesto folkloro perlus, be jokių tautosakos rinkimo ekspedicijų. Gaila neužsirašiau, pražuvo tas įvairiakalbis Vilniaus  stadionų folkloras, bet pamenu kai jaunas tik sukiodavausi aplink ir išsišiepęs klausydavau raiškių tekstų....

Panašaus folkloro tik jau su dramatiniais intarpais  išgirsdavau  bendrabutyje priešais namus. Naktimis  pasigirsdavo ilgi  serialai su ašaromis ir prakeiksmais, dūžtančio stiklo garsais ir voronokų durų kaukšėjimais.

Ta gal tiek apie kultūrinę aplinką prie Dzeržinkės turgaus. Ta jaunų dienų kultūra  įsidiegė į mane ir dabar matote patys  -  galingai  įtakoja  mane  iki šiol...