Atostogų planas

Mano liepos  atostogų maršrutas su opeliuku toks:
Lancut - Miškolctapolca - Sapanta - Voronet - Humor - Vama Veche - Sinaia - Bran  - Brasov - Turda – Tokaj.

Tai Rytų Lenkija, Rytų Slovakija, Rytų Vengrija, Rytų Rumunija  pagal Baltarusijos, Ukrainos bei Moldovos pasienį iki Juodosios jūros.
Jei kas norėtų protingai ką pasiūlyti pakeliui (verta sustoti) - please. 
Pastabas apie Drakulą, čigonus ir kaip baisu Rumunijoje pasilaikykite sau.
Transfagarašo BM neleido, nes su maže važiuojame.

Ramūs sodai

Balkanų moteris mane sugundė nakvoti kelias  naktis sode. Ramu, gamta, pailsėsime.
Keturi kaimynai bulgarkėmis visą šviesią paros dalį pjaustė kietas medžiagas. Po to bandė prikalti jas. Jos nepasidavė. Jie pasakydavo tada ką galvoja apie tas medžiagas.
Vienas kaimynas kaip pasakojo namelį taip pertvarko  dešimt metų kasdien ir niekas dar nepamatė akivaizdžių rezultatų. Bet bent jau negeriantis.
Alkani šunys lojo kai mes kepėmės dešreles lauke. Ir liūdnomis akimis  tiesiai  į mūsų sažinę stovėjo prie tvoros kol valgėme.
Lėktuvai iš Vilniaus oro uosto riaumojo pavydetinai dažnai lyg patvirtindami gerą liberalo Masiulio  darbą.. Irgi visu šviesiu  paros metu.
Karštos diskusijos kaip geriau apdirbti žemę reguliariai kildavo pas kaimynus ir pas mus.
Aš nemoku kasti žemės. Nors atrodo kitame sode visai tikdavo. Net malkas ne nuo to galo deginu.
Piktžolės gudrios ir gyvai slepiasi kai ateini jas rauti.
Mažė kokis šešis kartus parvirto ir stipriai susižalojo du kartus.
Kirvis ne sandėliuke, o voliojasi tankioje žolėje  ir grėblis ne sandėliuke, o kabo ant medžio su tankia lapija kažkodėl pakabintas.O man užduotis juos rasti.
Vienžo supratote - gamta, ramu, pailsėjome...
.

Knygynas tai....

Pagaliau vyresnioji atgavo savo algą iš knygyno. Teisėtai uždirbto atlyginimo  iškrapštymas užtruko beveik šimtą dienų. Kadangi pats  sudalyvavau to proceso galinėse fazėse (nervas suėmė, kad dukrą kvailina) tai teko išgirsti ir man įdomių minčių kodėl nemoka darbuotojams pinigų:

-         pinigų nėra ir nebus.... Kada bus? Niekas nežino...

-         duosiu kiek šiandien apyvarta, oi,  nieko šiandien nepardavėme,

-         knygyno kita funkcija, knygynas nėra verslas, knygynas pinigų neuždirba,

-         aš pati  pinigų negaunu jau tris  mėnesius,

-         terorizuokite, terorizuokite mane, išvis nemokėsiu,

-         jūs manęs čia negąsdinkite, išvis nemokėsiu,

-         jūs apie savo verslus nepasakokite, jūs nesuprantate knygyno darbo,

-          man baudą davė 4000 litų, o jūs...

-         buhalterė bus tik pirmadienį, o gal ir nebus, gal trečiadienį bus...
-     o gal ji ir neuždirbo to savo atlyginimo...

Statistika

Aš  jus nutariau išmėsinėti ir ką nors sužinoti. Statistiškai.

Ir štai - mane labiau myli mano pliuso skaitytojai nei mano blogo.

Štai duomenys:

Tekstas                     Blogo reakcijos                       Pliuso reakcijos

Plovas                                  9                                           30

Amerika                             16                                           26

SSB                                    11                                           39

Strateginis mąstymas         23                                           34

Papamo                                8                                           18

Čembalo                             15                                           32

Viso                                    82                                         179

Pliuso skaitytojų meilės koeficientas 2,2 karto (179/82)  ryškesnis nei blogo skaitytojų.

Darykite išvadas.

Plovas pafrontėje

  

Šį kartą per visą Balkanų moters plovo istoriją daugiau nei pusė plovo liko. Buvo verdamas lauke ant laužo, senoviniame lietuviškame špyžiniame puode. Su specialiu pečkuriu laužo ugnies stiprumui reguliuoti. Nors pečkurys buvo iškart apšnypštas. Mat parazitas kišo rankas prie plovo. Vos nebuvo nužudytas kai pamaišė svogūnus su verdančia aviena, kas yra griežtai uždrausta Taškente. Tada pečkurys kas penkios minutės bėgdavo pas Balkanų moterį klausti ar gera ugnis.

Viskas lyg ir buvo tvarkoje, kilograminis  avienos gabalas, kiti ingredientai. Bet matyt dingo tas subtilumas kuris apima uždaroje erdvėje  susėdus glaudžiu ratu apie puodą. Lauke visi vaikštinėjo kur nori, nebuvo  drausmės  prie stalo, kas vartojo tekilą, kas  - degtinę, net reikėdavo kviestis baisiu balsu kai laikas gerti iš- siblaškiusius po platų kiemą. Taip ir šnekos buvo palaidos, apie Uzbekiją nepletkinome. Tad  šį kartą pritrūko atmosferos.

O ir buvome beveik pafrontėje. Vilniaus rajone, už  Europos centro 2 km. Kur lenkiškumo ir lietuviškumo pafrontė. Lietuviai pastatė nachališkai europietiškos išvaizdos lietuvišką mokyklą. Lenkų fondas atsakydamas išdažė bažnyčią ir uždengė nauju skardiniu stogu. Kapinėse Wabalis vis dar su W. Siemaszko su sz ir o. Sodybos šeimininkas ėjo degtinės į  miestelį su Lietuvos kariuomenės maike. Kad anie žinotų. Įtariai  žiūrėjome į gražią gandrų šeimyną eidami degtinės. Nesupratome už ką jie kalena. Parduotuvėje tuteišiai  šnekino mažę lietuviškai. Sodybos šeimininkas sakė  vistiek jie nelabai mus mėgsta.

Keli vyrukai praeidami dzūkavo. Mašinas varinėja, sakė. Po to dar praėjo šeimyna didelė, vėl girdėjome lietuviškai. Paštininkai paaiškino. Kas per lietuvių teroras - apleido lenkišką nedidelį miestelį kokiais septyniais lietuviškais paštininkais.

Daugiau nuo vietinių nekentėjome.

Taigi kaip supratote -  įtemptas savaitgalis buvo.

Amerika mūsų sąjungininkė, tačiau...

.

Mėgstu Ameriką, nes ji labai mane įkvepia kaip mūsų sąjungininkė, kaip verslių žmonių šalis ir kaip pasaulinės tvarkos prižiūrėtoja.

Tačiau...na gerai pasakosiu nuosekliai ir nuo pradžių.. Mūsų mažė vėl savaitės pradžioje kelis kartus apsivėmė, tupėjo liūdna. Tik prieš mėnesį buvome ligoninėje ir štai vėl. Balkanų moteris visiškai susinervino.

Net darbe pasiskundė studentėms kaip vaikas kenčia nuo rota virusų ir šiaip. Studentės  jos matę pasaulio ir patarė, kad  Šveicarijoje ir Prancūzijoje nuo tokių rotavirusų geriama kokakola. Ji  -  kokakola -  tuos virusus iškart. Ir tikrai pati Balkanų moteris prisiminė kaip kokakola nuvalo šeimyninį sidabrą, dar ten kažką dezinfekuoja. Parėjusi namo su kokakolos bambaliu ji padavė mažei puodelį atsigerti.

Mažė naviai pasitikėdama motina prisėmė pilną burną rudo gėrimo ir sustojo. Jos akyse tvyrojo siaubas ir mažė kratė galvą. Ji tokio siaubo nė lašelio neprarys. Išspjovė atgal ant grindų. Mažė pripratinta prie žolelių arbatėlių, giros, airanų ir vandens. Jai tokių siaubų tris metus nė lašo ir štai – vaikas nepasiruošęs gyventi šiuolaikiniame Amerikos tvarkomame pasaulyje. Bus kokia antiglobalistė, tėvų auklėjimo klaida.

Balkanų moteris dar bandė kelis kartus įkišti vaikui kokakolą. Nė pro kur. Išgėriau aš pats. Gėrimas saldus, visai skanus, kodėl mes jį taip? Per vakarą smagiai išsiurbiau pats vienas visą bambalį. Juk Amerika mūsų sąjungininkė...

O mažė pasveiko ir be kokakolos. Panika buvo be reikalo.

Iš sovietikos: SSB

Taip tokia  fašistine abreviatūra SSB Tarybų Lietuvoje buvo vadinami studentų statybiniai būriai. Geriausiai  uždirbdavo išvažiavę Jakutijon ir Jakutijos SSB galėjo patekti tik rimčiausi komjaunuliai ar šiaip kieti vyrai. Likimo ironija: į Jakutiją veržėsi visi lietuviai studentai ...

Ne tokie kieti  dirbdavo Lietuvoje. Bet irgi kai kurie užsidirbdavo šiek tiek. Teko ir man statyti fermą Molėtų rajone. Šiuo metu  visiškai įsitikinęs, kad ji jau seniai sugriuvusi. Kodėl?

Ilgai neaiškinsiu, bet aš vadovavau kolonų ir sijų, tai yra pagrindinių fermos konstrukcijos elementų,  montavimui.

Kaip jau visi žino balsą ir kūną turėjau didelius, keiktis mokėjau, tai statybų vadovas, kuris turėjo kelis objektus ir mažai laiko, mane parinko grandies vadovu, sakė brėžinius skaitai, stropuotojo pažymą turi, su žmonėmis susikalbi, montuosite.  O aš ir sutikau, vis geriau nedideliu viršininku būti, o ne betoną šiupeliais tampyti.

Gavau du žmones – kranistą, kuris neišlipdavo iš krano, nes tada griūdavo ir nepaeidavo bei  suvirintoją Svarsciką. Svarsciku vadinome, nes dantys buvo išpuvę ir vietoj norėto prisistatyti solidaus  - aš svarščikas -   jam tepavykdavo pasakyti  - as svarscikas.

Tada visai blaiviai (nes tik toks vienas  ir buvau iš jų) paklausiau:

-         Tai ką darom, vyrai?

Nes tikrai nežinojau ką šiems statybų vilkams  suvadovauti. Tai jie pasakė brėžinius nelabai mėgsta, aš turįs skaityti juos ir pirštu parodyti kurią siją  dabar ir kuriuo galu kelti. Jie pakels ir privirins.

Kolonos su sijomis buvo netvarkigai išmėtytos po didžiulį lauką. Vizualiai galėjau jas vienu ypu aprėpti tik iš aukštai. Tad užsikabarojau aukštyn, kur vyko montavimas ir ten viena ranka laikydamasis už kažkokios sijos kita ranka varčiau brėžinius ir iš viršaus ieškojau akimis kuri sija panašesnė į brėžinyje nurodytą. Po kelių valandų supratau, kad yra tik trys jų rūšys ir pagavau kartojimosi sistemą, tad galėjau nulipti ir atsainiai reguliuoti savo vyrus jau apačioje, pavėsyje,  kaip tikras Svarsciko ir kranisto viršininkas.

Po savaitės jau net iškeikiau  patį statybų bosą, nes  sijos  buvo užvežtos ne tos, kurių man reikia.

Po mėnesio pastatėme visą kolūkinės  fermos karkasą. Tik fermas jau montuoti  atvažiavo rimtesni vyrai ir sukrovė sėkmingai jas ant mano sijų bei kolonų.

 Karkasas stovėjo.

Tada padarėme kitus smulkesnius darbus.

Ir karkasas vis dar stovėjo. Man net gerus pinigus sumokėjo. Nes karkasas vis das stovėjo.

Taip aš visam gyvenimui užsikabinau už viršininkavimo. Nes man patiko. Rodai pirštu ir rėkauji, o karkasai stovi.

Na bet šiais laikais jau  manau tikrai  sugriuvo manoji ferma, nes taip negali būti, kad tik vieną kursą aukštosios baigęs studentas sugebėtų sėkmingai vadovauti fermos karkaso sumontavimui. Ir Landsbergis juk griovė kolūkines fermas

Uzbekistanas populiarėja

Vakar grįžtant iš varžybų visai netikėtai radome Vilniaus centre, Dainavos konferencijų centre, Vienuolio g..4 antrame aukšte naują restoraną Uzbekistanas. Iš pradžių buvome atsargūs. Bet kai  pamatėme meniu garsią Taškento korėjiečių šaltsriubę kuksi palūžome.
Sėdome ir užsisakėme. Deja, kuksi ir nebuvo. Vienintelio dalyko iš gausaus  meniu. Tada užsakėme  airaną , sriubą lagmanas ir samsa paplotėlius. Bei mantus.
Laukėme abejodami. Ta vieta visiems restoranams nelaiminga, o ir Čaichana jau pakankamai gerai  atstovauja Vilniuje uzbekų virtuvę.
Vienintelė užsakymo klaida buvo airanas, litrinis ąsotėlis kainavo 25 litus, kiek nežmoniškai brangiai  mano galva kaip raugintui gėrimui. Bet mantai, lagmanas ir samsa maloniai nunešė ant atminimo bangų į Uzbekiją. Viskas buvo taip kaip turi būti činarų pavėsyje. Teisinga puiki virtuvė nebuvo sugadinta, pabodusioms kiniečių ir picerijų pakaitai puikiai tiks rytietiškoji ir nesupainiojama  su niekuo uzbekiška virtuvė. Žmonės uzbekiškais veidais sukiojosi, virtuvėje irgi  dauguma darbuotojų iš Taškento. Galimas minusas - restoranas tinklinis, yra tų pačių šeimininkų restoranai  Maskvoje bei Rygoje. Tiesa dar meniu daug klaidų, pvz.  mašas yra mano galva lęšiai, o jie rašo uzbekiški žirniai. Na bet sakė pataisys meniu greitai.
Ką gi stebėsime kaip jiems sekasi. Tikrai ateisime dar kartą kai bus kuksi ir šiaip atgaivinti sielą... vertinga vieta.

Strateginio mąstymo pradmenys

Strateginis  mąstymas yra reikalingas kiekvienam aukštesnio lygmens vadovui. Be to nė pro kur. Bet nuomonė, kad galima to išmokti mano giliu įsitikinimu yra blefas. Jei jis yra tai nuo gimimo.  Jei nėra, tai pasiduok aukštesnėm jėgom ir kokiai Verslo žinių leidžiamai knygelei. Geriau  su nuolaida kai išpardavimas. Nereikia pulti iš karto kol brangi. Jos visada atpinga...

Kaip supratote aš strateginį mąstymą turiu. Ir visada turėjau,  net  po paskutinių egzaminų baigus vidurinę mokyklą. Pasakoju kaip pasireiškė. Man rūpėjo tokia panelė L. Ji tiksliai nusakė koordinates Molėtų rajone, kur bus išvežta mėnesiui močiutės ir žemės ūkio perauklėjimui dėl blogo elgesio. Klasiokai pasidavė mano įkalbinėjimams važiuoti stovyklauti į Molėtų rajoną, kur daug ežerų, miškų ir gamtos gėris. Yapč gražus ežeras X netoli Molėtų ir plento Molėtai – Labanoras.  Kaip supratote niekas tikrojo mano plano  nežinojo.

Su klasiokais smagiai žygiavome su atsargomis kuprinėse link ežero X  Molėtų rajone. Pakeliui miškelyje Y mus pasitiko ant samanų pakloto besėdinti mergina L. Ji nusiskundė jau laukianti gerą valandą. Pasakiau – matai mūsų daug, sunku buvo taip tiksliai suorganizuoti. Klasiokai susikeikė. Vsio, jie suvoke - vieną palapinę aš jau aiškiai iš jų išplėšiu  su tokiais neįmanomai atsispirti  jokiam tarybiniam jaunuoliui raudonais importiniais merginos L. šortais.

Kitą dieną mergina L. ražydamasi mūsų atskiroje palapinėje pareiškė, kad bus blogai. Tėvai tiksliai atvažiuos ieškoti mūsų. Jai neleido niekur dingti iš močiutės namų. Ji močiutei prisipažino, kad bus prie ežero X. Iš ryto tikrai nueis močiutė kolūkio kontoron paskambinti jos tėvams. Mintyse paskaičiavau kada atsidaro kolūkio kontora bei kiek laiko lekia įsiutusio merginos   tėvo vairuojamas  žiguliukas iki ežero X iš Vilniaus. Einam, atsakiau, laiko  nėra. Anais laikais merginas tėvai dar godojo.

Kaip atpasakojo klasiokai mano bei jos tėvai pasirodė maždaug po valandos mums išvykus. Matyt kontorą vėlavo atidaryti....Jie atvyko nuo Molėtų pusės, bet mūsų pakeliui nematė. Klasiokai tvirtai žinojo mano įpirštą informaciją (kurią išdavė tik palaužti  rūsčių  grąsinimų), kad mes iš Molėtų dar varysime į Palangą.

Iš tikrųjų pasukome į priešingą logikai pusę - Labanorą (tai yra keliu ilgesniu 50 km), o iš ten  į Pabradę, ten  traukiniu Vilniun.

Tėvų pasala Molėtų autobusų sotyje ir ant plento Utena  - Vilnius tęsėsi  visą dieną. Aišku rezultatų buvo lygiai  nulis, bet nors vakare parvežė į Vilnių klasiokus, kuriems sugedo nuotaika stovyklauti prie ežero.

Tėvams  užteko proto prisiminti, kad proto pradmenis turiu ir Palangon jau nevažiavo ieškoti.

Tuo laiku strategiškai  išmąsčiau, kad reikia smogti ten kur mūsų nelaukia. Pas jokius draugelius į jokius plotus nesiveržėme ir taip sėkmingai nuslėpėme savo buvimo vietą. Paskambinome rusų kalbos mokytojai, kadangi abu buvome jos mėgiami. Ji pasakė, vaikai, ką darote, bet leido dar pagyventi pas ją  vieną  dieną ir patylomis išėjo.

Po to kitą dieną ji ir sutvarkė reikalus nuramindama abiejų tėvus ir perduodama  nusidėjėlius į namų areštą.

Moralas:  jei tai ne tvirti strateginio mąstymo pradmenys prasimušę net pro raudonus importinius šortus, tai kas tada?

Papamo

Pamenu sovietų laikais  skaičiau man užstrigusį fantastinį kūrinėlį, kupiną socialistinio   realizmo teorijos pagrindų. Ten tame apsakymėlyje buvo šviesus rytojus ir vienintelis žemėje likęs alkoholio vartotojas. Net specialią santrumpą pagal tarybinę madą tam žmogui socrealizmo fantastas  buvo sugalvojęs. Jei teisingai pamenu lyg ir челпоспоал – человек последний потребляющий алкоголь.

Savaime suprantama socrealizmo fantastiniame kūrinėlyje net ir tas paskutinis  alkoholio vartotojas džiugiai džiaugėsi esąs paskutinis toks. Ir tvarkingai vaikučiams pasakojo kokis blogis jis besąs.

Įsisiautėjęs šių laikų liberalizmas paskutinio alkoholio vartotojo  nė nemano rasti net ir drąsiausios fantastikos kūrinyje. Mano galva artimiausioje ateityje mes jau galime pamatyti kitką.

Paskutinę paklusnią moterį. Papamo.

Kai ją rodys per televiziją jau tada tvirtai žinosiu, mūsų laikas pasibaigė, mūsų civilizacijai – atia. Laukiame kas įsikurs mūsų vietoje.