Mano kietos moterys

Mano šeimos moterys yra kietos. Kiečiausia aišku yra mažė, kuri dar 3 metų būdama šoka balete, dainuoja ansambliuke ir dar vistiek turi milžinišką energijos perviršį, kurį naikinti geba  tik specialiai parinkti  žmonės. Pirmiausiai tai aišku mes su Balkanų moterimi, nors jau išsekę, bet dar kažkaip susitvarkome. Dar vyr.dukra ir mano mama.

Vakar pabandė BM duoti savo giminei pažiūrėti mažę. Rezultatas liūdnas. Viena prižiūrėtoja pateko į ligoninę iškart su kojos  trauma. Nespėjo paskui vaiką. Staigiame posūkyje griuvo. Mažės priežiūrai visgi reikia  specialiai paruošto žmogaus. Mažė pamatė gulinčią traumuotą giminaitę ir nuėjo atsivesti kitos giminaitės. Vaikas neverkė ir neraudojo. Tik atsivedė pagalbon kitą suaugusį. Pati pakelti dar maža.

Ačiū Dievui matau neprapuls gyvenimo kely.

 O kartu tai stipri rekomendacija mano vyresnei. Reiškia sugeba prižiūrėti aukščiausio energingumo lygio vaikus ir be traumų. Jei net mažę jai drąsiai paliekame ir gauname abi  sveikas atgal...

Tibeto varpelis

Vyko akcija ir kadangi mes taupymo režime Balkanų moteris dalyvauja visur kur ką nors duoda nemokamai. Taip aš gavau išmanųjį Vodafone ir vėl priverstas žengti koja kojon su progresu. Jau neįdomu man tas progresas, man mano sena  pabraižyta  Nokia yra kaip žmona, gal ir pabraižyta, bet labai miela. Deja BM kapstosi  progreso farvateryje ir dar grąsina pirkti el.knygų skaityklę, kai sulauks joms akcijos.
Bet išmanusis matyt ne visiems.
Užsidėjau šiandien rytui žadintuve garsą. Parinkau pagal aprašymą kultūringą ir dvasingą garsą - Tibeto varpelis.
Tibeto varpelis buvo pasirodo visas keliatonis varpas.
Rytą kaip   dunkstelėjo - prabudo pusė namo. Ir mažė - įprastai mieganti kietai - atėjo žiūrėti ar tėtė gyvas. Katė pabėgo ir slapstėsi visą rytą. Kaimynas Izraelis pradėjo vaikščioti virš manęs neramiu Izraelio kariuomenės patrulio Gazos pasienyje žingsniu. BM sureagavo tokiu pat kaip Tibeto varpelis garsu.
Ieškosiu kur patylinti išmaniajame žadintuvo garsą. Turiu 23 valandas...arba atims sakė...

Lietuvos bankų sistema gal ir išsilaikys

Kodėl? Todėl.

Pasakoju. Vakar protų korida prasidėjo tragiškai. Prizas, kurį džiugiai planavome pragerti, pasirodo pagal antialkoholinius įstatymus nėra galimas. Tai yra alkoholis negali būti panaudotas kaip prizas. Ir tokie pas mus  įstatymai liko po 4 metų liberalų valdymo? Kur mes einame?

Prizą teko pravalgyti. Kas atitinkamai sulėtino mūsų galvų reakcijų greitį.

Antra, Balkanų moteris niekaip nemotyvavo manęs į koridą, išleido be jokio nurodymo  ir aš buvau toks kažkoks nemotyvuotas labai. Trūko testosterono.

Trečia, bankininkai vieningai sakė būūū kai mūsų komandai pasisekdavo ir džiugiai visi plojo kai mums nesisekė. Tačiau pirmavme iki paskutinio turo. Bet visi tie būūū smarkiai išvedė iš pusiausvyros dar neatsparią gyvenimo verpetams mano vyresnę ir todėl vaizdų turą pralaimėjome. Užėmėm blogiausią vietą. Antrą. Vos taškas nuo pirmos vietos.

Kaip vieningai džiaugėsi Barclays, Western Union, SEB darbuotojai. Pasirodo jie dar kažką sugeba. Džiaugsmas buvo toks beribis kaip maždaug Pakruojo Kruoja įmuša įvartį Barcelonai. Jie net fotografavosi prie rezultatų lentelės ir bučiavosi. Kažkokių vilčių Lietuvos bankinė sistema dar turi.

Turi  dar kažkokius išsilavinimo rudimentus  ir tie bankininkai. Ir galvos jų truputį veikia. Tenka pripažinti.

Du bilietai kur nors arba bet kur

Mano kaip ir pavažiavęs stogas jei kalbame apie keliones. Pasiryžęs važiuoti bet kur, tada tik  turiu jausmą, kad gyvenu. Galiu keliauti net po Lietuvą. Užsiskaito širdyje kaip gyvenimas.

Anksčiau keliaudavau be komforto, dabar jau kaip apsikrovęs visiems žinomomis moteriškėmis – šiek tiek komforto naudoju. Bet kartais kelionės nebepavyksta arba štai yra net jų nemėgstančių. Antai vienas mano  klasiokas kelių knygų (net yra romanų) autorius taip griežtai ir atsisakė šito džiaugmso. Ne, sakė jis, tikram rašytojui keliauti net kenkia. Jam užtenka ir patirties prie rašomojo stalo. Bet jis jaunystėje sąžiningai bandė. Jaunystėje dakentėjo iki Kaspijos jūros vidurio ir Kaspijos jūros viduryje jį ištiko vertybinė krizė. Jis pradėjo ašaroti ir keiktis. Nereikia jam Azijos ir Dardanelų. Nes jį viduryje Kaspijos jūros pabandė suvilioti nemokamai visus apsiėmęs pervežti per jūrą ir manąs tokiu būdu gauti kompensaciją laivo kapitonas. Net būsimam romanų autoriui tai pasirodė per brangus gyvenimo patirties kaupimo būdas. Chebra jam padovanojo červoncą su savo parašais kelionei atgal į Lietuvą (dar buvo socializmas ir  TSRS laikai), pinigų daugiau niekas neturėjo ir jis laimingai parvažiavo namo neiškeitęs červonco.

Iki šiol laiko tą červoncą su parašais sekcijoje garbingoje vietoje ir rašo romanus apie  gyvenimą nuo  rašomojo stalo.

Panašiai atsitiko ir man kartą. Atsisakėme kelionės. Anais laikais įdomumo dėlei užvažiavome į Suchumio oro uostą. Turėjome dar pinigų ir sakome geriau pavažiuojame kur lėktuvu. Nes jau nuo Anapos iki pat Abchazijos prasidėjo baisūs pinigų reikalavimai už paprastą patranzavimą. Visa ta Juodosios jūros pakrantė gyveno ir sovietų laikais kaip kokiame kapitalizme. Visa pakrantė kalbėjo tik apie  pinigus. Taigi bandysime išsiveržti už tų prakeiktų pinigautojų užburto rato skrydžiu bet kur, į kitą TSRS vietą, kur žmonės nekankina tranzuotojų kvailais pinigų reikalavimais..

Oro uostas buvo paprastutis su paminklu herojiškai žuvusiai komjaunuolei Nadiai Kurčenko (jei neklystu). Pažiūrėjome paminklą. Šviežias tvarkingas. Įvykis matyt nesenas.

Ir staiga mintis. Čia gi Brazinskų darbas. Bliamba pirmas sėkmingas lėktuvo nuvarymas prieš kelis metus iš Sovietų. Kaip mes pamiršome Brazinskų reisą į laisvę maršrutu Suchumis – Trabzonas (Turkija). Kokie gali būti bilietai vėl dviems lietuviams šitame oro uoste? Ir dar su  pribaltišku akcentu  kasininkei pasakytu tekstu – duokite du bilietus kur nors arba bet kur?

Dėjome greitai į kojas iš to nelaimingo oro uosto ir toliau tęsėme kelionę krovininiais vagonais geležinkeliu...

Aido Marčėno eilėraštis

vargšas Jorikas

nebeišmokęs jambo ir chorėjo
aš skiemenis suskaičiavau ant pirštų,
ką parašiau – tik dvelksmas lengvo vėjo,
Šekspyras taip tikriausiai nusišnirpštų –
audra pakiltų! kuo gi jis čia dėtas –
dulkėt seniai padėtas į lentyną?
ant stalo scenos – kas dabar poetas?
nuodų į ausį, dukart tiek – į vyną
ir aktoriai, nunuodiję viens kitą,
žemai jums lenkias, bet tiktai iš ryto
nutyla fleitos, išsisklaido gaidos
ir princas meta knygą – ten tik žodžiai,
ir ima galvą – tuščią ir nuobodžią,
ir tyliai sako: vargšas, vargšas Aidas



Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Gerai pabartas vyras veikia

Mes kaip visada įkritome į nedidelę finansinę duobę ir Balkanų moteris iškėlė visai teisėtą iniciatyvą. Davaj stabdome visas  nebūtinas išlaidas. Na, pasakiau, sutinku, bet į protų kovas tai jau aš eisiu  reguliariai. Dūšia ten mano ilsisi ir Alzheimeris tokiu būdu sparčiai tolsta. Tau nereikės maitinti  manęs šaukšteliu jau nuo  2033 metų. Tik nuo kokių 2050 metų.
Ir čia BM pasielgė kaip tikra pirmykštė moteris: ji pareikalavo mamuto kojos, tpfu, laimėti pirmą vietą ir tokiu būdu užsitikrinti taupų dalyvavimą protų koridose be papildomo krūvio  šeimos biudžetui. Dar smarkiai pabarė (praeitą kartą tik trečia vieta ir jokio prizo).
Ir tai suveikė.
Pirmykštis vyro instinktas išlindo ir griebė intelektui už gerklės. Iš visų sąmonės užkaborių išlindo įvairios žinios ir mintys. Juk gerai pabartas vyras veikia kaip šveicariškas laikrodis.
Mūsų komanda nuo pirmo turo, kurį laimėjo  atspėdama 10 iš 10 klausimų, išsiveržė į priekį ir bankininkai –konkurentai liūdnomis akimis sekė mūsų triumfą. Laimėjome 10 taškų prieš antrą vietą. Visiškai žiauriai. Dabar bijome, kad neišvarytų kaip aukštesnės lygos atstovų. Kitą žaidimą jau panaudosime  gautą prizą - 50 litų alui.
Aišku kažkiek padėjo ir vienas draugas,  ir dar abi mano dukros ir dar vienas draugas regbistas. Bet neabejotinai pagrindinis impulsas buvo aršus  manosios moteriškės pasibarimas. Taip sakant gerai suaktyvino užslėptas organizmo galias ...

Per burokus ir mandelštamus

Pilies gatvė vadinosi proletarinio rašytojo Maksimo Gorkio garbei Gorkynu. O picerija ten pat šalia maisto prekių parduotuvės buvo kavinė Vaiva. Nuostabioji laisvės ir malonumų sala  Kava kavinėje Vaiva buvo prasčiausia  net pagal tarybinius  standartus. Nes kava buvo perkama tik vieninteliu tikslu  gauti puodelį,  į kurį susivanodavai vyną iš gilių kišenių pirktą per gretimas parduotuvės duris  ir tada va jau pradėdavai savo gyvenimą.

Daug žmonių iš Vaivos ir prasigėrė. Sakysim dabartinis  poetas laureatas Marčėnas buvo visiška tinkamas kandidatas į Kunčino vardo Vilniaus latrų broliją. Daug  prasigėrė, tačiau daug tapo įvairiais  kultūriniais žmonėmis  Mane nuo tų abiejų bėdų  išgelbėjo pomėgis sportui. Derinau abu hobius ir iki šiol ir net sakyčiau sėkmingai. Nebuvau šimtaprocentinis vaivininkas. Tad išlikau socialus iki dabar. Po 50 metų jau sportui tenka mažiau dėmesio kaip beje alkoholiui. Kaip ir moterims ar važiavimui greitai. Testosteronas tiū-tiū. Natūraliai.

Tagi kas ten vykdavo įsivarvinus  vyno. Ogi pirmiausia meilės, pokalbiai ape plotus, keliones į Aziją arba Piterį, knygas, ten net būdavo dalinamasi eilių nuorašais. Per rankas eidavo lapai neoficialių  Buroko  ir Mandelštamo. Kitos merginos net juos mintinai mokėdavo. Patackas, Borchesas  ir Jonynas kuris su raide A iš oficialių knygučių  ir mes – matyt nuo neįtikėtino jaunumo - viską pasaulyje apsvarstydavome ir žinojome. Toks anų laikų feisbukas. Iš to ir kildavo baisūs griekai. Štai vienas toks. Iki šiol prisimenu.

Pas  vieną draugelį bendrabučio kambaryje,  kuris buvo pusiau nudažytomis sienomis ir ten kur nenudažyta buvo parašyta likusiais dažas – čia mes juos sustabdėme – taigi ten vyko kažkoks dvasingas vaivininkų vakarėlis ir jaunuolis, nusiklausęs mano postringavimų, davė man paskaityti savo eiles.

Paskaičiau, kažkas ten dvasingo buvo. Bet man jau tada gedo nuotaika, kai vyras ne vyras, seilėjasi ir stena. Taip ir pasakiau jam – gerai, ale sentimentalu, kas per šūdas. Negali rašyti vyriškiau?

Jaunuolis  atsiėmė eiles ir su manimi daugiau nekalbėjo, net nesisveikino.

O dabar šis jaunuolis vienas garsiausių  Lietuvos poetų – Aidas Marčėnas - ir tikrai kai jį dabar  paskaitau – vertas kažkokio ten poeto  laureato vardo. Ir  aš turiu nuo tada tokį mažą griekelį  ant dūšios: o  jei  būsimasis poetas laureatas būtų manęs paklausęs...

Iš kokono į drugelį

Teko iš arti stebėti tokią  fazę ir net nedidelę dvasinę kovelę perėjimo stadijoje. Mano akyse bjauri lėliukė  išskrido dailiu demokratišku drugeliu.

Dabar bus keli neištariami vengriški žodžiai. Miškolctapolca – tai toks iš linksmiausio barako soclageryje laikų kurortėlis, su puse  išgriuvusių kurorto socialistinių statinių.  Bet jame dar sėkmingai veikia Burlongfurdo – maudyklos uolose, bene geriausios maudyklos Vengrijoje. Karštis apie +35  ir viena galvoje mintis visą dieną kol važiavome iš Lenkijos per Slovakiją – kaip kuo greičiau išsimaudyti.

Blondinė visiška mūsų viešbutuke pasakė, oi drąsiai, tas burlongas  dirba ilgai iki kokios 21. Apie šeštą nulekiame  su opeliuku, kad greičiau. Ir parkingas prie prestižinio viešbučio arčiausia maudyklos pusei dienos mokamas. Paklausiu vaikinukų – burlongas dar dirbs ilgai, aha ilgai – jie atsako, tada statau pas juos. Mokestis kažkiek tūkstančių forintų. Atrodo 8000 jei gerai pamenu.

Nušuoliuojame džiugiai prie maudyklių, o jos jau tuoj užsidarys, už valandikės. Bliamba. Susinervuoja Balkanų moteris, po to nuo jos ir suprantama visa šeimyna per kelias sekundes. Vyras  aišku kaltas dėl blondinės ir kitų. Vėlgi mokėti kaip už pusdienį. Sakau ne. Rytoj iš pat ryto visą dieną mirksime už tą kainą. Ir dar kitą dieną. O  iš parkingo atsiimsiu pinigus. Padlos tokie.

Į parkingą kaip tik įvažiavo atviru nauju BMW kabrioletu bosas. Plikagalvis, naglas, greit  40ties, visiška aktoriaus Ramūno Rudoko iš filmo Zero ir Zero-2  kopija. Parkingo berniukai net kramtyti užmiršo kaip kietas  buvo jų bosas. Bosas išlipo ir prie įėjimo po skėčiu gaivinosi vandeniu.

Berniukams pamojau pirštu  Back forintai  pasakiau, fucking apgavai, burlongas nedirba jau. Senas metodas – nežinai ka daryti tai rėk. Atbulinį įjungsi visada. Berniukai pakliuvo nedrąsūs, matyt buvo visai  neteisūs ir apgavo negražiai. Kaip glušą turistą. Bet laikėsi po boso akimi tvirtai ir šūkavo. – neduosią jie nieko. Neturi net jau. Siuntinėjo vienas prie kito. Kol nustačiau parkingo vyriausią. O bosas stebėjo.

Parkingo vyriausias klientus gerbė, kalbėjo mandagiai, bet pinigų nedavė, kol palūžo ir parodė bosą. Tai go and ask  boso, pasiūliau. Man tie atviri BMW nedaro didelio įspūdžio. Bosas per pačią tvankybę gavo iš parkingo vyriausio  berniuko dilemą. Plikoje galvoje susimetė kelios raukšlės,  bosas  svarstė. Aš stovėjau prie savo opelio vizualiai labai aiškiai.

Aišku, galima sukviesti vyrus ir suspardyti naglą tą turistą. Bet...+35, fucking gi mano prestižinis viešbutis, fucking kurorto  centras. Dar turistas su boba bei  mažu vaiku ir berniukams  nereikėjo jau imti pinigų beužsidarant maudykloms už pusdienį.

Pamojo ranka  - atiduok babkes.

Pamojavau pagarbiai bosui rankele. Gerbiu. Vyras ką tik mano akyse iš bandito vertėsi kūliais į verslininką. Sunkiai, su giliomis raukšlėmis galvoje. Bet pilkas kokonas pavirto dailiu drugeliu.

O man liko pinigai  8000 forintų. Bet šaltam alui  dar užteko ...ir maudyklose tikrai džiugiai mirkome kitas dvi dienas...

Kotletai kaip neteisingo pasaulio sutvarkymo simbolis

Balkanų moteris valgį daro  skaniai. Bet tik kai geroje nuotaikoje. Plovą beveik visada su džiaugsmu, nes plovas daromas geroje kompanijoje ar kokiam geram įvykiui atžymėti. Salotos – irgi smagu – nes tai sveikas maistas, į kūną neina. Dar jai patinka rasti kokio egzotiško chačiapurio ar turkiškos lęšių sriubos receptą. Tas eksperimentas irgi moteriškę žavi. Net dešreles ar koldūnus iš pakelio  gali išvirti beveik nesusinervinus. Tačiau kotletai...

Kotletai ya kažkoks buržuazinis  antiliaudinis produktas. Aš jų net niekada neprašau. Kažkokia  ten asociacija jai atsiranda galvoje, tiksliai kokia ir nežinau, gal net  niekada ir nesužinosiu,  nes taip baisu klausti. Kažkas panašaus į vergų grandines  ar neteisingo pasaulio sutvarkymo įvaizdį.

Iškepti kotletai nervingai suskaičiuojami ir kiekvienam paskiriama tiksli dozė. Du trys du. Nes nesuskaičiuotus  produktus aš naikinu be pasigailėjimo. O su suskaičiuotais jau atsargus.

Štai paskutinių kotletų ir nevalgiau. Ir skaičiuok sau, pedante ir buhaltere. Sakiau jei taip susinervini nuo jų skaičiavimo tai man jų ir nereikia. Turi vyrai  savo  išdidumą. Kaip pas Spartos Leonidą pavyzdžiui. Panašai didingai atsisakiau tų kotletų kaip jis kovojo prie Termopilų.

Buvau apkaltintas mėsos valgymu darbe kas dieną. Ko man visai nereikia, nes pilvas nukaręs. O juk šiaip tai aš pats žinau ko man reikia. Mėsos ar dietų...O jos draugė sakė, nuo antsvorio ir prasideda visos bėdos. O jokios draugės man nenurodys kiek galiu valgyti.

Ir buvo dar daug argumentų ir daug ginčų. Kelias dienas. Jau net pradedu įtarti ją slapta naktimis žiūrint Žibutės TV.

Bet moralas jau man aiškėja  ir jis toks aiškus kaip  faktas, kad tarp dangaus ir žemės yra horizonto linija. Kotletai man šviečiasi jau tik už tos horizonto lnijos...

Žmogus nenorėjo į šachtą

Motyvacijos būna įvairios ir labai originalios. Patyriau  vieną sėkmingą vieno lenko motyvaciją ant savo kailio.Tai buvo man rodos dar sovietų laikais. Kažkokiais būdais treneriukas suorganizavo išvyką į Lenkiją. Mes aišku važiavome, sakė parodys dar ir Krokuvą, Osvencimą ir su lenkais pažaisime.

Atvykome į  Silezijos miestą Bytomą. Perbrauki per palangę juodų dulkių sluoksnį, atidarai  langą ir še tau – per penkias minutes palangė vėl kaip buvusi, braukinio nė žymės. Šachtos, šachtos ir šachtininkai. Dulkinas niūrus miestas. Buvau gana išsilavinęs komandoje ir kažkurioje knygoje prisiminiau šachtininkai buvo aprašyti kaip išprotėję žvėrys. To ir paklausiau  treneriuko. Ne  - atsakė jis – komanda silpna, gal tokie kaip mes....

Tada buvau regbio pirmos linijos žaidėju. Tai sueini į fizinį kontaktą pečiu ir ranka su priešininku ir stumdai vienas kitą. Sueini su smūgiu. Jei blogai stovi ir iš užpakalio komandos draugai negerai stums  - traiško tave kaip spragtukas riešutą.  Iki tol buvau žaidęs net ir su gruzinais, bet tokio skausmo kaip lenkų šachtininkas niekas man nesutėikė. Lenkas buvo visai pablūdęs.

Kiekviena sueitis bvuo skausminga ir jam, ir man. Ir susikabinęs jis nerimo. Bandė mane visaip išmušti iš pusiausvyros. Laužė rankas, spardė man kojas. Gyvenime tokio bepročio pirmoje linijoje nebuvau matęs. Kamuolys jau kada išeidavo iš grumtynių, o jis urgzdamas vis dar nepaleisdavo manęs. Daugiau ką protingo jis aikštėje nenuveikė. .

Po varžybų prie stalo net paklausiau jo kolegų, ar jis visada taip žaidžia.

Ne, atsakė kolegos, tiesiog mums pasakė, kad  duos du laisvadienius  jei lietuvius aplošim...

Žmogus labai nenorėjo atgal į šachtą.

Gera poezija - ilgam

Kokie 1985 metai. Pskovas. Pskovas estiškai vadinamas Pihkva ir turi kremlių, kuris vadinamas Dovmontov gorod (Daumanto miestas).
Tagi ten valgome koldūnus su actu ir visam gyvenimui ta koldūninė prie stoties palieka savo poetinį užrašą  mano sieloje:
Помоги товарищ нам
Убери посуду сам!
Vertimas
Drauge, mumi tu  padėk
Indus savo pats sudėk!.

Šiuolaikiniai Romeo ir Džiuljeta

Jai 19, ji jau dirba, jam – tik 18, dar gimnazistas.. Atlipti vienas nuo kito nebegali. Tikri Veronos įsimylėjėliai. Bet ir šiuo atveju rūsti realybė braunasi į jų gyvenimus. Per šventes pabuvo dviese jos name tris dienas.  Įspūdžiai.

JI.

Nu jo, brangu jį išlaikyti. Kiek valgo! Per tris dienas suvalgė visą šaldytuvą. Dabar jis tuščias.

Perklausiau, tai gal atidirbo už tai kokius vyriškus ūkio darbus. Ne, ji atsakė, ūkis dabar užšalęs, vat būtų vasara tai daug nudirbtų...

JIS.

Patiekalai vis tie patys, kiaušinienė ir kiaušinienė. O rauginti agurkai per sūrūs.

Iš emigrantų laifo: nekultūringi lietuviai bei mandagieji anglai

Nauji metai provincialiame Anglijos mieste netoli Kembridžo. Krūva lietuvių su vaikiukais eina prie naujametinės eglutės miesto centre.Vietinė policija apsupusi eglutę ir leidžia prie jos  tik apklaususi  imigrantus ar jie eina su  savo vaikais ir ar nusiteikę pozityviai. Tai ne, vesis prie eglutės  lietuviai svetimus vaikus ir  niūriai  strakalios (pogins?) apie eglutę pagal metalistinės Katedros dainą Mes jėga.
Civilizuoti anglai  prie eglutės neina. Jie jau savo pabuose nepaeina. Merginas su storapadžiais batais vyrukai jau neša į taksus. Vešis - nepabijokime to smarkaus žodžio  - mylėti fiziškai  angles. Nes žodis mylėtis, kuris reiškia abipuses pastangas, čia jau netinka..Anglės jau tinkamos kondicijos  ir net per daug, trumpi daugumos sijonukai silpnavališkai ropščiasi aukštyn jau kokią valandą ir alaus dar išgerta daug per tą valandą. Kiekvienas pabas pakeliui paduoda tą patį vaizdą. Storapadžiai anglių batai, trumpo sijono britės be nuovokos arba dar šlitinėja arba jau guli.
Taigi anglės beveik be sijonų nešamos į taksus. O vietinė policija mirtinai susirūpinusi ar kalsis šiemet lietuviai su lenkais arba Šiauliai su Kaunu. Deja, policijos liūdesiui,  o tiek ruoštasi, nieko neįvyksta, lietuvių  prie eglutės dauguma ir lenkai pritariamai šypsosi lietuvaičių šventei. Anglų policija nusivylusi. Linksmi lietuviai irgi paseks atrodo tuoj mandagių anglų pavyzdžiu, bet žodis bus mylėtis. Abipusėm pastangom.
O policija ką, tyli rūsčiai ir nebent prisimena ankstesnes emigrantų linksmybes kai vežė į kitą meisto galą moterį atvėsti tik su pėdkelnėmis ir ten paleido. Geri buvo laikai....
Išgudrėjo tie  lietuviai.