Eilės, be eilės ir avoskos

Eilės tai visai ne poezija. Šių laikų jaunimui jau sunku įsivaizduoti masines eiles, . parduotuvėse trūkdavo  vietos  susirangyti eilių gyvatei, tai persikeldavo jos į lauką. Ir kažkas erotiško būdavo tokiame  vaizdelyje – krenta pirmos  snaigės ir lauke iš pilkarūbės eilės gniaužtų laimingasis  išsirauna prisipirkęs apsnigtų geltonų bananų ar oranžinių apelsinų...

Dar ir šiais laikais  – leiskite tik  pagalvoti -  yra likę eilių. Keli pavyzdėliai.  Į Ryanair oro uostuose, į vaikų darželius Vilniuje, ačiū  Zuokui, neleido mums visiškai persikelti  į laukinius Vakarus. Dar poliklinikose užtinki eiles, su visiškai tokiais pat gudriais personažais, kurie moka pralįsti  be eilės  iš anų tarybinių  laikų.

Eilės anais laikais buvo kelių tipų. Vyriškos  -  prie  alaus barų, priduoti smirdančiuose stiklo taros pridavimo punktuose tuščius butelius. Vyriškos eilės su šiokia tokia vienybe, jos turi didingą tikslą prisigerti.

Mišrios eilės tai kai  vyrai  ir moterys kartu, bet moteriškės šimtą kartų geriau žinojo ko jos nori tame tolame eilės pabaigos taške. Vyras dažnai tokioje eilėje stovėdavo prievarta atvarytas ir be didingo tikslo prisigerti, kuris  eilėje vyriškoje, todėl nuobodžiaudavo. Aš gerai prisimenu alaus, bananų ir apelsinų eiles. Jas stovėdavau beveik kryptingai, džiugiai, nes produktai patikdavo.

Patyrę tarybiniai žmonės pamatę eilę pirmiau  stodavo į eilės galą ir ten bandydavo apklausos būdu sužinoti “ką išmetė”. Būtent – “ką išmetė”. Nes pinigų turėjo daugmaž kiekvienas, nes bedarbių nebūdavo, prievarta vertė dirbti principialiai nemėgstančius darbo,  ir algos visų buvo beveik vienodos. Taigi pinigų buvo, trūko tik prekių.

Kartais eilė nuo pradžios iki galo stovėdavo dar nežinodama ką išmes. Bet ilga ir kantri. Tiesiog buvo išsivystęs šeštasis  jausmas tarybiniams  žmonėms, kad kažką  tuoj išmes  ir bus gerai.

Dar  vienas specialus žodis iš tų laikų  - avoska. Lietuviškai tai rezginė, toks pintas iš virvelių krepšelis, kuris lengvai tilpdavo kišenėje ir jeigu pamatai eilę tu jau pasiruošęs avoskon  prisikrauti netikėtai  išmestos prekės.  Avoska išvertus – atsiktinukė, netikėtukė, likimo dovana. Maždaug taip išversčiau iš didžiosios  rusų kalbos.

Eilės nemėgdavo gudreivų, kurie lįsdavo  be eilės. Oficialiai  teisę be eilės turėdavo VOVo veteranai. VOV tai velikaja  otečestvennaja vojna. Be eilės tik su knygutėmis to  VOVo dalyvio. Santrumpa skambėjo kaip Vovočka, visų nepadorių anekdotų herojaus vardas. Vova dar  kaip Putino vardas. Bet juokas neėmė,  tik tylus siūtas. Lietuvoje beeilių VOV nemušdavo - tylomis urgzdavo.

Tačiau  kitur.

Kažkuriam Azijos  mieste, berods  tai buvo Frunzė, dabar Kirgizijos sostinė Biškekas, panorome išgerti pigaus vyno. Nes miestas buvo sovietoidinis, visai be fantazijos.  Kirgizai tokie  kieti puslaukiniai vyrai, o dar tada papildomai papiktinti kaip ir visa tarybinė liaudis antialkoholinių eilių.  Taigi prie mūsų nedrąsiai svarstančių ar veltis į pastoviai rusenantį tarpnacionalinį konfliką eilėje, nes mes nei rusai, nei kirgiizai ir mus gali mušti ir tie, ir anie. Taigi, kol svarstėme,  prisistatė profesionalus karo veteranas su pažymėjimu. Dalykiškai paklausė kiek reikia ir kiek man duosite? Ir drąsiai nėrė į pačią žiauriausią piktos eilės vietą - be eilės. Rusai jo nemušė, bet kirgizai atidaužė karo veteraną. Išmetė iš be eilės.

Nusivalė veidą kruviną senelis ir  pasakė:

  - Ką aš ne rusas? Reichstagą  paėmėme, o čia  čiurkos kirgiziškos  neduos  mums  vyno?

Ir vėl lindo be eilės mojuodamas  VOV knygele, kirgizai senelį stumdė  jau nenoriai, neorus tai buvo užsiėmimas ir senelis galų gale pralindo be eilės. 

Iš  trečio bandymo senelis, kuris ėmė Reichstagą, paėmė mums  vyno...

Gyvoji istorija. Odesos tarmė

Vakar teko tokia pareiga per vieną renginį užnešti buvusią  šokių  kolektyvo koncertmeisterę į salę ketvirtame aukšte, o po to nugabenti ją namo. Senutei 89 metai. Menkai tepaeina, o šiaip  guvi, fotografavo savo buvusio  kolektyvo merginas mobiliu savo telefonu. Atminimui.

Senutė  lietuviškai vos vos. Kol gabenau ją į ketvirtą auktą be lifto vis susėdę pakalbėdavome

Aš kaip šioks toks rusų kalbos  mokovas, greit suklusau -  ji  kas aukštą  vis  pasakydavo kokią frazę visiškai odesietiškai.

Tai aš ir prisikabinau kol nešiau senutę;

-         Gal iš Odesos  tamsta?

-         Ne,   - sako,   - net nebuvus Odesoje..

Ir  baigėme tą temą, nes supuolė  sveikintis  moteriškės. Nešant atgal išsiaiškinome  daugiau.

Tėvas augo Odesoje. Buvo talentingas muzikantas-pūtikas ir grodavo  Odesos parkuose. Kalbame  apie  caro laikus dar iki revoliucijos. Bet kažkuriuo  metu tėvui besimokant junkerių mokykloje jam prasimušė revoliucinės nuotaikos. Caro valdžia kaip revoliucinį elementą jį nutrėmė. Taip tėvas atsidūrė Sibire, Irkutske. Ten ir ji gimė 1925 m.. Po to tokie  patys  revoliuciniai čekistai 1938 m.  jos tėvą per 8 dienas nuo suėmimo. sušaudė. Po karo jos  su mama atsirado Vilniuje, mama kėlė pramonę, o ji mokėsi Vilniaus konservatorijoje.ir dirbo koncertmeistere. Dar ir dabar atmintinai groja savo repertuarą.

 Viskas, atvežiau senutę namo.

Vėl kaip kartais stipriai  trenkia  nežinia iš kokių palėpių išlindusi gyvoji  istorija. 74 metus Odesos tarmės nešėjo šeimoje nebuvo, tik skaudus atminimas. O odesietiškos frazės liko. 

Pagavo

Mažė dabar viską išsiaiškina. Štai pradėjo aiškintis katę.

Paklausė:

-         Katė mūsų sena?

-          Sena.

-         Tai ji greitai mirs?

-          Taip.

-          O tu, tėte, senas?

-         Naaaa... Taip. (kuris parazitas jau vaikui paaiškino, kad aš senas, bliamba?)

-         Tai tu irgi greitai mirsi?

-         Naaaa....Ne taip greitai kaip katė.

-         Tai visi mirs? Ir aš? (bliamba, ką daryti, greitai, greitai galvojam, negi pasakysi,  kad ir šitos mėlynos akytės mirs?).

-         Na matai, kai mirsim, taip tik vadinasi. Pereisime  į kitą pasaulį. Na lyg išvažiuosime toli, toli.

-         O su kokia mašina tu išvažiuosi? Su savo? Tai mes ten galėsime atvažiuoti pas tave?

Šioje vietoje aš jau neišlaikiau ir liepiau mažei susitvarkyti kambarį.

Linksma restorane

Vakar buvome restorane be  mažės. Grupės susitikimas 30 metų baigus institutą.
Rytą mažė klausia:
- Ar buvo linksma restorane vakar?
- Taip,  -  atsakau pavargusiu balsu.
Mažė pasitikslina:
- Gaudėte vieni kitus?

Kas per šalis?

Dalyvavau nacionalinėje viktorinoje. Ten turėjo išrinkti kaip ir protingiausią lietuvį.

Užėmiau  tik septintą vietą Vilniuje. Vyresnioji dukra prašė aplenkti nors Tapiną iš LRT, daugiau  ji iš tėvo nesitikėjo. Net ir  to berniuko neaplenkiau.

Ir kokia prasta šios viktorinos  taškų skaičiavimo metodika.  Štai toks  plačiai žinomas  siauruose ratuose profesorius  Justinas parašė net aštuonis teisingai atsakymus  mažiau nei aš. Tačiau viktorinos taškų surinko  dviem  daugiau nei aš. Ir aplenkė mane.

Ir kas per mūsų šalis, jei protingiausias  šalies žmogus yra komikas Paulius, antras pagal protą  TV šoumenas Andrius T., Valinsko draugelis. Nesolidu kažkaip....

Nera teisibes.

Rezultatai čia

Svarainiai užderėjo

Viename sode svarainiai užderėjo gausiai it  vynuogės. Rinkti galėjau iškart kekėmis po tris po  keturis vaisius. Iš slėpiningų virtuvės spintelių Balkanų moteris dar ištraukė nuslėptą buteliuką svaraininės trauktinės, išbrandintą visus metus.. Žinote  tai visiškas reposado, aged  ir VSOP kartu. Išstovėjusi tiek svaraininė įgavo solidžią konjakinę spalvą. Vos pastebimas drumstumas ir atplaišos man nekelia siaubo – viskas savo rankomis ir  iš savo sodo. Ir jei yra įkritęs koks prakaito  lašelis, nehigieniškas toks, tai mano nuosavas.

Svarainiai apskritai  yra paskutinis kvapnus sodų pasispardymas. Sodai su jais pasibaigia ir todėl  tai dviguba šventė. Svarainiai mūsų namuose  eina tik  trauktinėms  ir cukatoms  gaminti  Jokių kvailų nealkoholinių kompotų/uogienių iš jų nedarome.

Tiesa, BM klastingai pasinaudojo mano egzaltuotu  polinkiu svaraininei.. Užspendė į kampą ir aš pasižadėjau pats  pripjaustyti  keturis-penkis  trilitrinius slovikus svarainių vaisių, kur jie mirks savaitę cukruje  sirupo gamybai. Dar pagalvojau, kad gal tiksliau tai kas vyks  pavadinti užpiltine nei trauktine, bet koks skirtumas. Svarbu sodai pasibaigia, nugaros dar lankstosi, vienas gyvenimo etapas įveiktas, ir svaraininės bonka  stūkso kaip dar gyvenimo etapo įveikimo tiksli  žymė.

Tą etapą vertinsime taip:

Koks nors lengvas reginys per TV  sudribus kaip katinui krėsle ir taurelė gelsvos aromatingos vasaros krištoliniame senoviniame stikliuke su kojele. Aišku, jei buteliai  bus paslėpti  man žinomos vietose. Jei  dalį aromatingos vasaros  paslėps BM, tai dar  geriau - po metų gausiu VSOP ir reposado svaraininę. Aromato tą pati gausa,  tik spalva kilnesnė. Svečiams beveik neduodame. Patys išgeriame, juk tai  mūsų gyvenimas.

Nes svaraininė toks dalykas - tiesiog  negali nepasisekti.