Bambalinė velykinė atgaila

Ilgai mane graužė sąžinė, bet nutariau ir aš savo coming-outą pasidaryti. Visi tai visi. Ir krikščoniška visai atgailauti prieš Velykas.

Prieš daug metų buvau vieno alaus bravoro komercijos direktoriumi. Bravoro šemininkai buvo danai, tokie iš savo ramaus kosmoso ką tik įkritę į Rytų Europą. Kokio lygio jų iškritimas iš konteksto buvo? Štai jų vyriausias Lietuvoje hansenas sakė: nu vairuotojai pas jus visai mandagūs, kodėl jūs skundžiatės, kad bjauriai vairuoja. Mane visur mandagiai praleidžia.

Danas vairavo juodą banditišką džipą. Na, supratote koko lygio danų  nesigaudymas realybėje buvo?

Na o iš komercijos direktorių privalu pardavimų skatinimo idėjų. Mes jau tada pilstėme alų į litrinius bambalius. Danams tai atrodė nesusvietna Europos  pakraščio mandrybė. Litras. Alaus. Iš karto.Bet aš nesustojau. Pavariau per besipriešinančių, kryžiumi gulinčių danų lavonėlius  -  išleidau pusantro litro bambalius į rinką. Rizikavau.  Ir lietuviai kaip pašėlę pirko. Kiti bravorai puolė kopijuoti. Tada rinkoje greitai atsirado dviejų litrų bambaliai. Vėl visi į du litrus greitai peršoko. Pašalpiniai visoje Lietuvoje persivadino bambaliniais. Blogis.

Tai mane visada (ir ypač dabar, ant senatvės) graužė  sąžinė, taip pradėjus blogio virusą .. 

Mano kaltė.

Nu bet algą gerą danai mokėjo, šeimą išlaikiau....

Simonas Stulpininkas

Simonas buvo šventasis. Nes kentėjo ilgus metus dykumoje ant stulpo. Tuoj jaučiu ir aš išeisiu jo pėdomis.

Nuėjau į ESO. Gavau pagal numeriuką gražią merginą ir iškart viduje viskas įsitempė. Tik net tai ką pagalvojote. Su gražiom merginom bankuose ir kitose vietose su numeriukais ir švieselėmis patyriau baisių vargų.

-         Pasiimkite iš mano sklypo senus laidus ir seną stulpą. Nebereikia man jų, jūs patys įrengėte naują skydinę,  - aršiai neriu į biurokratinius verpetus.

Iš tikrųjų stulpas nepatiko BM. Man tai papuoštas tokiu kreivu inkilu varnėnams jis galėjo stūksoti dar dvidešimt metų.

-         Gerai. Užsisakykite projektą ir, kai mes leisime, galėsite nusiimti.

-         O kam man projektas. Galiu iškasti Tadziko ir Seriogos jėgomis tą seną stulpą.

-         Be projekto negalima.

-         O jums kur atvežti seną stulpą? Kai pagal projektą padarysiu.

-         Stulpo mums nereikia.

-         Tai jei stulpas dings be projekto – neieškosite?

-         Stulpo mums nereikia. Projekto reikia.

Dar padiskutavome. Graži moteris rado negražų vyrą, specialiai sukurtą problemoms spręsti. Bet ir negražus vyras nežinojo kaip čia padaryti.

Liepė parašyti raštą ir jie galvos savaitę. O aš einu skaityti šventojo Simono Stulpininko gyvenimo aprašymą. Prireiks jo stulpinės ištvermės ir šventojo kantrumo

Laikraščiai dingo

Šiandien Karlita mane tempė kaip eskimų rogučių šuo pasivaikščioti ir mes neberadome laikraščių. Taip, tai buvo geltonoji spauda, visiškai gatvinė mass media, nieko gero, jokių rimtų politinių įžvalgų ir filosofinių pastebėjimų. 

Bet Karlitai tai buvo visas gyvenimas. Takelių posūkiuose arba kryžkelėse ant pajuodusio sugriuvusio sniego iššaukiančiai geltonavo kampai. Visi patinėliai ten žymėjo savo gyvybes. Aš čia buvau, aš dar vaikštau, aš jau didelis, aš toks ir toks, mano tai teritorija. Ir Karlita net galėjo pasismaugti tiesdamasi link žinių it Žemaitė  – ar tie patys gražieji ilgakojai vengrų vižlai vis dar jos nepamiršo, jai palieka žymes? Net letena pakrapštydavo senesnius pranešimus. Ar dar gyvi jūs, ar pamaitinti, draugai? Ir taip juos godžiai uosdavo. Štai labradoras Čarlis žada  - dar pažais su ja. Kai abu susitiks. Karlita net pritariamai pamojuodavo uodega nuo tokių malonių žinių.

O šiandien tuščia. Vėjas tik sukasi. Geltonoji spauda dingo kartu su Čarliu ir vižlais. Prabėgom prabėgom paieškojom. Nei viename kampe nebėra. Ir truputį nusivylėm. Nesupratom tokio klastingai sėlinančio pavasario elgesio.

Kojos ir bendrabutis

Tada dar buvau visai jaunas. Vos 19 arba 20 metų. Nes pirmą kėlinį buvau atsarginiu, o tai galėjo būti  tik ankstyvoje jaunystėje. Atsarginiu vėliau jau nebūdavau. Net ir šimto kilų tada dar nesvėriau, vienu žodžiu stovi šalia aikštės toks bloznas bičelis it laukų berželis.

Žaidėme regbį prie kažkurios medicinos mokyklos bendrabučio. Merginos susirinko pavėpsoti: daug jaunų žirgų belaigančių po regbinę pievą, bet labai smarkiai  taisyklių nesuprato. Žiūrėjo, žiūrėjo  ir pradėjo įdomautis tuo, kas joms labiau rūpi.

O aš irgi žalias, nieko dar apie jas labai nesupratau. Man įdomiau kas aikštelėje vyksta. Jaučiau, kad greitai  ir man teks eiti žaist. Treneris vis pažiūri į žioplius aikštėje, paskui į mane. Tai prasitampau, kojas pakilnoju, pasilankstau, visas toks energingas budrus laukiu.

Medicinkės merginos girdžiu kažką aktyviai aptaria. Netgi žavisi. Cypauja ir kikena. Tos mergos. Numerius kažkokius pradėjo skelbti. Lyg ir  vyksta konkursas viena ausimi supratau. Bet aš regbistas, nekreipiu dėmesio į tas. Neregbistes. Tuoj man treneris lieps lėkti į aikštę. Koncentracija.

Staiga toks beviltiškas atsarginis prieina ir tempia mane už rankovės:

-         Tave kviečia. Numerį gi tavo šaukia.

Taip. Kol aš ten lanksčiausi ir kilnojau kojas aikštės pakraštyje  jos mane išrinko. Gražiausių regbistų kojų atstovu. Paveikė jas giliai tas mano kojų lankstymas ir grožis. Buvo tada tos mano kojos ilgos, saikingai raumeningos bei minimaliai plaukuotos. .

Aišku šiais laikais tuo niekas netiki, bet ... Nerūpėjo joms mano gilus dvasinis pasaulis ir eiklus intelektas. O tik kojos. Atėjo ir mano eilė padaryti coming outą, metoo ir giliai užslėptą jaunystės traumą.

Kur jūs dabar, medicinkės studėntės iš bendrabučio, ir kur mano jaunystės konkursinės kojos?

Apie spalvas

Man spalvos buvę nebuvę. Moterims tos spalvos svarbiau. Ramiai sau žiūriu 6nations, bet nuklausiau vyr.dukros ir BM  pokalbį apie virtuvės dangos spalvą (jos ten kartais prišneka):

  -    Turėtų būti spalva kavos su pienu. Bet tokios švelnesnės.

-         Kokia maždaug, parodyk?

-         Ėėėė, štai kaip Karlitos užpakalio kailio spalva. Tėti, pakviesk Karlitą, kad į mus užpakaliu atsisuktų.

Aš pašaukiu šunį. Karlita atsisuka į mane snukiu, į jas užpakaliu.

 - O,  - sako pažiūrėjusi šuniui po uodega BM,  - dabar supratau kokia spalva.

Mano akių ir smegenų sąsaja

Man tai gerai, esu šiek tiek žvairas ir beveik  nematau. Vieni akiniai vairavimui, kiti - žiūrėti į kompiuterį. Nusiėmus akinius – liūdnumas sėlina  iki pat kepenų ir noriu prisigerti iškart vietoje – nieko nebematau.

Bet tai nereiškia, kad galiu atsipalaiduoti ir akimis makaluotis  bet kur. Pasiruošiau naujas taisykles pagal laiko reikalavimus.

Sutikus moterį vengiu tų vietų, kur veido zonoje ryškios spalvinės  dėmės. Lūpos, akys. Šiukštu. Žvelgiant į ryškiai raudonas moters lūpas viskas aišku su vyrų mintimis. Raudonos lūpos tai raudona vėliava per revoliuciją. Tegali reikšti vieną -  Žiemos Rūmų  šturmą  Taigi, jei tai spalvota ir veido zonoje – nežiūrėti.

Nuo veido keliaujam žemyn. Nes nu jei kalbėsi su moterimi ir žvelgsi į dangų dar pažvairuodamas ar dar stovi su tavim tavo pokalbio adresatas, tai atrodysi keistai  it Hanibalas Lekteris ir pokalbio adresatas tols nuo tavęs sparčiu žingsniu. Nes nevertini moters intelekto, o tik....

Tad geriau akimis žemyn – štai dar viena banguota dalis. Jei žvilgsnis aprėps visą bangą ar net porą kartų pasisups su ta banga, tai kaput,  tai tau geriau savanorškai kviestis pareigūnus – vėl seksistinės priekabės. Tik  mažiau areštinės parų gausi, nes savanoriškai prisidavei.

Tad skubiai nudelbti akis dar žemiau. Štai čia ir papuolei. Ten labai labai intymi vieta. Tu moterį vertini tik kaip sekso objektą ir net nebandai bendrauti su ja protiškai. Iškart vizualizuoji savo alfa patino bjaurius kėslus.

Ką daryti? Akis dar žemiau? Ką gi, esi neįtikėtina šlykštynė. Tau rūpi tik moters kojos. Dar vienas seksualinis laikinai galią turinčių patinų džiaugsmas. Tiesiog per 30 sekundžių atskleidei visą savo primityvumą, mizoginiją ir gyvuliškumą.

Tai todėl aš dabar čia oficialiai pareiškiu. Nacionalinės negavau. Norėjau, svajojau, bet dabar nebenoriu. Buvau nacionalinėje viktorinoje, tą prisipažįstu, bet ir ten nesėkmingai. Akys mano silpnos, aiškios informacijos iš aplinkos man į smegenis neperduoda. Gauta iš akių informacija yra išskydusi, be aiškių kontūrų. Taip pat dalinai esu daltonikas. Todėl jei mano akys klaidžiojo ten, kur negalima, tai nieko nereiškia, akys ir smegenys manyje menkai susiję. Mano akys juda Brauno judėjimo principu – todėl nepakaltinamos.

Apie rankas paaiškinsiu kitame pasiaiškinime.

Aš -  nekaltas.

Nacionalinė viktorina. Septintas Vilniuje

Nacionalinė viktorina 2018. Vilniuje likau tik septintas. Labas, degradavime ir senatve.