Janukovyčius – mūsų šeimos asmeninis priešas

Na mes ne ukrainiečiai. Bet tas Janukovyčius....

Jei nuo pradžių tai vyresnė dukra gana protinga mergina. Sakau ne kaip tėvas,  o kaip protmūšio komandos kapitonas. Be jos dalyvavimo dešimt taškų per žaidimą prarandame kaip padėta. Arba ji štai dar praeitais metais politologiškai taikliai įžvelgė Šimašiuje būsimo prezidento potenciją kai dar niekas nematė.

Taigi ji studijavo viename tokiame Vilniaus universitete. Anksčiau ar vėliau studentaujant ateina nemaloni diena – reikia kada nors baigti tą easy time. Dėl bendro išsilavinimo lygio palaikymo baigiamą darbą nutarė parašyti politologine tema. Nors dirba jau dabar visai kitoje  sferoje.

Taigi tema buvo apie Lietuvos geopolitines kryptis. Darbas buvo parašytas per dvi spalio  savaites. Davė ir man vieną variantą paskaityti.

Kaip dabar prisimenu optimistines darbo pabaigas. Ten ir aktyvus Lietuvos  vaidmuo Rytų partnerystėje, geopolitinė Vakarų  pergalė Ukrainoje, Vilniaus konferencijos triumfas.

-         Vo darbas, - pakėliau nykštį ir taip įvertinau dukros darbą.

Dukra atidavė darbą ir palaimingai ilsėjosi. Palaima truko dvi  dienas. Kol Janukovyčius nepareiškė – babkių mažai duoda  ES, niekur jis nestos. Ant geopolitinių įžvalgų jis deda skersą. Klajos jis  brolių belarusų klystkeliais. Pofik jam ukrainiečių ateitis, pofik ir lietuvės studentės diplominis.

Ir  kaip jaustis studentei, kai jos darbą, atspausdintą, įrištą ir jau atiduotą dėstytojams, su raudonu rašalu subrauko toks pašlemėkas?

Kaip kaip, tik aktyviai pritarti vienam iš dabartinių Maidano šūkių:

Ukraina v Evropu,

 Janukovyč v žopu.

Gykas? Hipsteris?

Aš vėl autobusu važiavau. Kadangi BM mašiną vis dar remontuoja. Tai kartkartėmis aš vėl su džiaugsmu neriu  į autobusų pasaulį, kur bendravimas gyvas, ankštas  ir alkūnė į alkūnę.

Štai vakar spėliojau kas toks vienas labai gudrus vaikinas. Stotelėje buvo labai daug žmonių. Jis palypėjo ant laiptelio ir atsisukęs į minią besiveržiančią vidun išmaniai tarė:

-         Vietos nėra. Nesistumkite.

Aš kaip tik buvau už jo. Pažiūrėjau. Akinukai, barzdelė, kūdas kaip dviratis, mažas, madingas. Pats sau atrodė labai išmanus, kad taip gerai pasakė ir suvaldė vienu taikliu žodžiu minią begalvių keleivių. Žinojau, kad tokie kažkaip specialiai vadinami, bet per prakeiktą sklerozę niekaip negalėjau prisiminti. Gykas? Hipsteris? Bet nemaloniai už kalnieriaus  lijo ir mečiau apmąstymus apie šiuolaikines socialines  grupes.

Aš juk visą jaunystę sugebėdavau įlipti į bet kiek pritutintą  autobusą Dzeržinskio Turgaus sustojime.

Labai lėtai stumdamas gyką/hipsterį, kad neduok Dieve nepažeisčiau Ženevos konvencijos bei Strasbūro žmogaus teisių įstūmiau jį ir save į autobuso vidų. Į po manęs atsiradusią erdvę dar sulipo kokie penki žmonės. Gykas/hipsteris lėtai nešamas manęs ir kitų į vidų tylėjo. Jo veide atsirado garsiai nesakoma bet ryški mintis apie niekingus žemės grumstus, kurie štai dabar taip nekreipė dėmesio į jo išmanias mintis apie tai kiek telpa autobuse žmonių ir matyt artimiausiu metu ši kvaila minia sulaužys Zuoko turtą.

Ypatingai niekinga mintis jo veide buvo apie mane ir mano pilvą. Nes jo galvai kliuvo kaip tik mano ta ilgo materialiai aprūpinto gyvenimo išpuoselėta kūno dalis. O man vis jo knietėjo paklausti. Tai kas jis? Gykas ar hipsteris? Bet kažkaip nutariau neįsivelti į autobusines diskusijas. Ir be tos diskusijos jaučiausi  iškritęs kiek iš bendražmogiško europinio diskurso.

Pavyzdinis kalėdinių norų sąrašas

1. Diržas (ne auklėjimui, bet kelnių išlaikymui ant organizmo)

2. Šiltos bet nestoros kojinės (kad neplėšytų batų)

3. Bet koks protą lavinantis dalykėlis (pvz. trumpa  kelionė į Singapūrą arba 16 puslapių mokslo populiarinimo brošiūra "Kaip galų gale tapti turtingu  turint   50 metų")

4. Odekolonas (pageidautina ne Trojnoj, išoriniam vartojimui)

5. Dalai Lamos personalus leidimas valgyti neribotai nekenkiant kūno apimtims.

6. Pažyma iš privačios medicinos klinikos, kad iki 2030 metų kepenys atlaikys mezkalį, tekilą reposado, kašasą bei bet kokį kitą bet kokių pasaulio tautų gėrimų  kiekį.

7. Rumunijos ambasados kvietimas parašyti knygą apie Rumuniją su stipendija trims mėnesiams all inclusive gražiausiose Rumunijos vietose. Ambasada  gali būti ir bet kokios kitos pasaulio šalies. ES nebūtinai. Svarbu -  mėnesiai ir gražiausios vietos.

8. Neviešas noras, bo nepadorus.

9. Antras neviešas noras, kad nesakytumėte, jog neturiu fantazijos.

10. Geležinis Vilkas ne tik Baltijos II diviziono čempionas, bet ir Lietuvos. 

Vilniuje yra visko

Vilnius nesiliauna mane stebinti. Nors mes kartu jau virš 50 metų. Lyg  ir visur esu pabuvęs Vilniuje. Bet gi ne pasirodo, buvo  dar man nematytų  stebuklų Vilniuje.
Antakalnyje , už Petro ir Povilo, yra dar tokia labai prastai atrodanti nuo gatvės Trinitorių arba Išganytojo arba Joanitų bažnyčia. Tai aš iki šiol dar niekada nebuvau viduje. Vakar patekau...
Bažnyčios kupolas iš vidaus mane pritrėškė kaip Panteono kupolas Romoje. Panaši didybė ir susižavėjimo jausmas. Kupolas stovi ir šviečia dangaus šviesa visiškai dievop. Bažnyčioje kitkas menka ir siaura. Kupolas virš visko.
Italo darbas iš XVII amžiaus atrodo.
Jei  kas nematė - tikrai vertas pamatyti   kupolą  iš vidaus. Iš išorės liko tokia pati, užkampinė bažnyčia, daržuose už miesto  ribos...

Viktoras išbąla GUMe

Viktorui Maskvoje buvo smagu. Detskij mir, Arbatas, GUMas, pirmas tikras sniegas, Tretjakovka. Dūšia tiesiog ilsėjosi su plačiai žengiančia Rusija. Соотечественннники, pagalvojo švelniai Viktoras, дорогие мои москвичи.

Ir tada su šaltuku prisiminė tuos, nuo Baltijos jūros,  tuos masiulius ir kitus vis aplojančius jį, persekiojančius... Ech, pagalvojo Viktoras, kur наш žmogaus teisių teismas, kad tik  Archangelske jis būtų, o ne tam Strasbūre. Paskutines sulopytas kelnytes Lietuvai numaučiau, nereikėtų ir Stokholmo arbitražo.

Taip maloniai galvojo galvojo ir užsimiršo, agi stovi GUMo viduryje. Ūmai šaltukas vėl perbėgo drebu  per visą kūną. 

Lorka taigi tebeloja vargšė viena ten palikta. Niekas nepasakė sustok, fū. Ir nubėgo greitai Viktoras į GUMo šunų maisto skyrių. Pačią brangiausią, pačią geriausią  parveš vargšei dešrą Sobačja radost  iš Maskvos.

Tai apsidžiaugs Lorka. Šokinės aplink ir džiūgaus.

 Ir vėl širdį užliejo tokia plati ramuma kaip Volga prie Žigulių...

Sandro ir atsarginė mamytė

Mano vyresnei dukrai patinka kuo tamsesni vaikinai. Taip jau yra ir ji negali kitaip. Matyt kažkur genetiniame lygmenyje tai užkoduota.

O dabar du nutikimai  su maže iš savaitgalio pramogų. Šeštadienį po vaikų teatriuko abu  su maže nuėjome paragauti chačapurių į chačapurinę prie stoties. Klientų daug nebuvo ir smalsią mažę įleido į virtuvę pažiūrėti kaip kepami šie gruzinų virtuvės skanėstai.

Mažei virtuvėje virtuvėje patiko ir diplomatiška mergina (juk jau ketveri metai) ta proga prisistatė savo naujam virtuvės draugui:

-         Aš vardu N., o kuo tu vardu?

-         Sandro, -  atsakė juodas juodas gruzinas. Ir kaip dera tikram gruzinui kalbant  su mėlynakėmis blondinėmis lietuvaitėmis pratęsė mintį, - o tavo labai gražios akys...

-         Tavo irgi labai gražios akys, - nesutriko ir rėžė atgal mažė.

Antra sesė – išsigandau.

Pavalgiusi mažė gavo dovanų du saldainius nuo Sandro.

Sekmadienį nuėjome į Valdovų rūmus. Mažė pasimetė nuo mūsų grupės ir net mes su Balkanų moterimi po kiek laiko sunerimome. Sunerimusi BM pasiuntė mane ieškoti vaiko. Optika man vis dar nepadarė akinių ir aš lėkiau per muziejaus sales vargdamas. Ne viską mačiau ir kliuvau akimis vis už ko nors. Kartą  akis užkliuvo už vienos aukštos tobulai  sudėtos blondinės, kuri kažką meiliai šnekėjo su savo vaikučiu. Net be teisingų akinių galima buvo pastebėti blondinės grožį.

Bet pats save subariau, privalau ieškoti mažės, kodėl taip neatsakingai elgiuosi, aš juk atsakingas tėvas. Ir vėl laksčiau po sales. Bebėgant  antrą kartą pro tą pačią blondinę ir nevalingai sulėtinus žingsnius  pažįstamas  vaiko balselis  nuo blondinės rankų suriko:

-         Tėte!

Bliamba, tai ta gražuolė ir prieš tai ramino mano mažę, o aš...na bet padėkojau blondinei už vaiko gelbėjimą ir nesusilaikęs pagyriau mažę, kad labai gražią atsarginę mamytę susirado.  Atsarginė mamytė tada  irgi pasakė ačiū.

Tai va. Genai rodos  tie patys,  bet vieną kartą juodukai, o kitą kartą blondinės.

Teisininkas Ramutis

Lietuvoje tiek daug teisininkų, kad ne visiems pakanka darbo. Taigi mūsų namo bendrijai ėmėsi vadovauti teisininkas Ramutis. Toks tipingas profesijos atstovas, geibus ir droviu kiek nustebusiu dėl šio pasaulio juridinio netvarkingumo žvilgsniu, bet popieriukus parašo labai dailiai. Tad kol buvo tvarkomi popieriukai viskas buvo labai gražu. Bendrija pradėjo naują šviesų teisiškai pagrįstą gyvenimo etapą.

Bet teisininkai turi keistą savybę, jie šiek tiek atitrūkę nuo realybės. Maždaug kaip poetai ar kiti laisvi profesijų atstovai.

O kad būtų jums aiškesnė dramaturgija tai iš kitos pusės veiksme dalyvavo: aš (vis dar be akinių) bei Balkanų moteris visą savaitę sėdinti  namie, nes mažė sirguliavo. Tad magma ir kitos tektoninės slinktys jau kunkuliavo.Visą savaitę  rytais/vakarais eidavau laiptine graibydamasis už sienų, nes tamsu nors akį durk ir akinius vis dar daro optika. Lemputės su judesio davikliu neveikė. Be to po kojomis šiureno jau gerą mėnesį nevalytos laiptinės visokie įdomūs daiktai. Iš laiptinės viršuje sklido chemikalo dvokas, lyg name jau aktyviai veiktų kokaino išgryninimo laboratorija. Taigi paskatintas BM parašiau apie tai e-mailą teisininkui Ramučiui.

Teisininkas Ramutis su visa pagarba atmetė mano pretenziją, kadangi pagal gaunamas  sąskaitas laiptinė valoma ketvirtadieniais. Praėjo teisininko Ramučio minėtas ketvirtadienis ir laiptinėje dar gausiau šiugždėjo  gainiojami rudeninio skersvėjo visokie daiktai bei žvyras. Kvapas iš laboratorijos vyravo laiptinėje, nors taip gal dar geriau, bent kitų kvapų neužuodėme.

Kai dar kartą su visa kiek pajėgiu  ironija ir pažadu nukreipti kol kas taikią namie sėdinčios ir laiptinę stebinčios BM energiją į Ramutį kreipiausi, tai teisininkas informavo, kad tikrai jam visai netikėtai valytoja nevalė pasamdytos valymo firmos žiniomis laiptinės. Bet paaiškino -  kadangi vakar ženyjosi valytojos dukra. Na mano giliu įsitikinimu, valytojos dukra ženyjosi taip jau visą mėnesį. Būna ir taip, toks seksualiai aktyvių moterų gyvenimas. BM pareiškė į tą raštą, kad jos nuomone valytojos dukra taip ženyjasi  jau nuo vasaros ir ji šio  reikalo kontrolę  bei būtinus geresnei teisininko Ramučio veiklai skatinti   postūmius perima iš manęs.

Na ką aš galiu pasakyti – gerai, teisininke Ramuti, kad dar spėjai lemputes vakar laiptinėje  įsukti....