Iš sovietikos: diskoteka šeštadienį

Šeštadieniais anais laikais reikėjo eiti į mokyklą!!! Čia kad būtų jums ganėtinai baisu.
Taigi amžinas žaidimas – vaikinas ir mergina būdavo žaidžiamas ir tada. Todėl buvo ir diskotekos. Garsiausia anais laikais buvo Visiukų Vizbaro diskoteka( tai dabar kur Bazilijonų kiemas, tiesiai prieš įėjimą į unitų bažnyčią). Pamatiniai dalykai buvo diskotekos stiklinis rutulys. Nieko šventiškesnio nuo tada žmonijos ir nesukurta. Antras kertinis dalykas Vizbare buvo:
- Čin – čin – čingischan.
Šitą melodiją išgirdę jei susidomi žmonės tai jie buvo Vizbaro diskotekos dalyviai ir jiems palei 50 metų. Įkaltas Čingischanas iki kepenų.
Ir trečias fantastinis dalykas toje diskotekoje buvo karštis. Storas mūras, gausa jaunų kūnų, ventiliacijos nulis. Sako žmonės specialiai matavę temperatūrą žiemą diskotekoje ir rodė virš 40 Celsijaus. Iš kitos pusės tai buvo labai pigu apsvaigti. Išgeri nedaug vyno, kad prasmuktum pro duris be svyravimo ir kvapo. Viduje kiek pajudi, karštis, ir tada visiškas kaifas. Neša, neša...
Sėdi kur nors pašalyje prie lango kur vienas kitas tyro oro gurkšnis ir bandai atgauti savivoką. Bet sekasi sunkiai.

Merginų bijojau, jos manęs irgi. Kažkaip ankstyvoje jaunystėje nelabai mokėjau susišnekėti su jomis. Susipažindavau tik per vikresnius draugus. Kliedėdavau apie savo, tai yra apie knygas, tai joms pasirodydavau kiek trenktas. O dar tas vynas dėl drąsos. Rimtos merginos net neidavo šokt su pagėrusiais. O dar plikai skusta galva. Taigi pravalas. Bet su draugeliais kartais ir nusispjaudavome. Išgerdavome vyno prie diskotekos ir net neidavome. Arba neįleisdavo. Eina jos, geriau paklajosime po Senamiesčio kiemus.

Kaip dabar prisimenu ir suprantu, tai reikėjo trupučio takto, kiek nuovokos ir būtų laimė bei džiaugsmas. Štai kartą lydėjau labai gražią dailininkę rusę namo per visą Vilnių. Ir neradau geresnės temos kaip pasakoti koks aš nacionalistas. Ir kas įdomiausia – ji nepabėgo pirmą vakarą. Nustebo ir susidomėjo unikumu. Dar susitikome kelis kartus ir jau jau...bet kai paprašė papozuoti jai piešimui(nuogam suprantama) aš kaip kvailys atsisakiau - nevyriškas užsiėmimas. O gal būtų...

Va su kita gražia slave panašiai. Tėvai kai išvažiuodavo į Pietus atostogauti, tai palikdavo didelę sumą pinigų pragyvenimui. Aš remdamasis sveiku, nors kiek aš jo tada turėjau, bet susiskaičiuoti pinigams pakako, taigi remdamasis sveiku studentišku protu vienai rimtai gražiai baltarusei paduodavau visus tėvų išskirtus pinigus, o ji man kasdien duodavo tik po du rublius, savaitgaliui - tris. Prigrasinta neduoti daugiau, nors ir kaip prašysiu. Ir neduodavo. Pinigų. Reikėjo stverti tokią rimtą merginą, o aš...

Štai tokios diskotekos, tuščias reikalo gaišimas mano dabartine galva, pasaulio pažinimas per strykčiojantį moters kūną priešais, bet kiti eidavo reguliariai ir gyvendavo jomis, kaip ir dabar...

Kas čia paniekinančiai kalbėjo apie socialistinį realizmą?

Kažkas juokėsi iš merginų su irklais sovietiniuose parkuose. Ir aš tuo piktnaudžiavau, kaltas . Bet žiūrint į pirmąją merginą su irklu nuo kurios viskas prasidėjo, kol dar ji nepriveikta daugkartinio citavimo,  mane užpuolė netgi jausmai.
Man  ši mergina patinka. Ir  pažiūrėkite koks kūno gracingumas šioje jos fotografijoje.  Sveika, stipri. Ir dar net sakyčiau šiek tiek pleibojiškas užpakalio judesiukas. Ir visa tai kokių šešių metrų aukščio ir iš betono. 1936m.
Didinga.
Gražu.
Iš čia;
http://sarmata.livejournal.com/218924.html

Iš sovietikos: bibliotekininkių bendrabutis Kamčiatkoje

Kamčiatka Vilniuje ir dabar Kamčiatka. Tai Saulėtekio paskutiniai bendrabučiai. Vienas anais laikais buvo tik bibliotekininkių. O jos jau buvo tokios vargšės, pasiilgusios vaikinų, nes retas normalus biblioteninkystėje studijuodavo. O tiksliau nei vienas. Tai apsauga buvo labai įdomi to bendrabučio. Matyt smarkiai pergyveno dėl merginų ateities ir dėl galimybių joms susipažinti su normaliais vyrais. Šiaip kituose normaliuose bendrabučiuose prie durų tupėdavo cerberiai ir bet ko neleisdavo, ypač naktį.


Kaip tai vykdavo? Su tokiu dvimetriniu draugeliu ėjome į svečius pas pažįstamas bibliotekininkes. Pažįstamų neradome, bet tą draugelį moterys pamildavo iš tolo, tai tam pačiam aukšte radome kitas drauges. Bet naujos draugės pasirodė ne tokios meilios kaip anksčiau numatytos, tai vidury nakties išdidžiai išvykome iš jų kambario ir nusileidome prie išėjimo. Dieną komendantė nė žymės nebuvo, o dabar niūriai smaksojo prie stalo. Durys užrakintos.

Mes sakome, kad išeiname, išleiskite mus. Ta niūra sako, neleisiu, pilnas bendrabutis merginų, o jūs tokie aukšti(abu) ir gražūs(gal daugiau apie draugą) – grįžkite pas tas kvailes. Ir neišleido.

Mes negrįžome pas kvailes. Susinervavę išlipome pro kažkurių neaukštai gyvenusių merginų langus, jos kažkaip dar mus išleido...štai kokie žiaurūs papročiai tvyrojo bibliotekininkių bendrabučiuose sovietų laikais.

Šventas Antanas?

Šventas Antanas?
iš čia: http://pavaryk.blogspot.com/

Sunkus tapsmas treneriu

Regbio treneriu dirbau jaunystėje, bet blokados laikais – tai apie du metus be jokio atlyginimo. Trenerio karjerą baigiau, nes reikėjo išvažiuoti į Ameriką.


Bet man tas hobis patiko. Per jubiliejų ir prasitariau regbio klubo prezidentui kai gerai ant dūšios paėmiau alkoholio – treniravimas geriausias darbas pasaulyje. Tai jis ir užsikabino, kitą dieną skambina:

- Kada pradėsime?

Man galva plyšta, galvoju kaip gerai žmogus siūlo alaus nueiti. Ne, niekšas koks, pasirodo susitarėme, jog treniruosiu. Na bet jau pareiškiau susitarimo pabaigos neprisimenu, pradžia ir ta kaip miglose, sėdame kalbėtis blaivūs. Ir reikia mokėti, be pinigų nieko nebus. Prasidėjo sezonas, pats prezidentas dar nutarė vadovauti, bet vieną naktį, po eilinio klubo pralaimėjimo vienu tašku, prezidentas skambina ir klausia, tokiu geru geru balsu:

- Ką veiki?

- Galvoju, kad laikas miegui, - mandagiai atsakau.

- Žiūrėk, - sako, - čia su vyrais pasitarėme, duosim tau po tūkstantį į mėnesį, bet grynais, eik teniruoti.

- Na tūkstantis visai neblogai, - sakau, - ko gero taip, bet pasikalbame blaivūs. Noriu matyti pritariant visą valdybą tokiam reikalui.

Ragelyje girdėjau vyrų, kurie duoda tūkstantį grynais, linksmą alasą. Dar pasakė komplimentą, kad mano treniruota komanda buvo jam geriausia Vilniuje per visus laikus. Padėjo ragelį.

Pirmadienį prezidentą sutikau stadione. Tokį suvargusį ir pajuodusiu veidu. Na sakau, kaip? Kas kaip – išskėtė akis. Na sakau tūkstantis į rankas ir pradedu. KADA?

Prezidentas net pritūpė ir sumojavo rankomis, kiek? Tūkstantis? O jomajo, čia ne jis, čia sponsorius žadėjo matyt, jis neprisimena. Bet sakė man paskambins. Pasitars su sponsoriumi ir valdyba. Ir paskambins.

Taigi laukiu vėl kurį neramų šeštadienį skambučio naktį ir vėl tūkstančio. Grynais.
Juk mane jau net Balkanų moteris išleido treniruoti. Tokio mažmožio betrūksta.

Kaip Rimas grūdinosi

Rimas tarnavo desantininku ir kai grįžo nutarė likti tokiu pat kietu. Gyveno Žvėryne, tai kas rytą bėgdavo nuogas iki pusės( buvo raumeningas) iki Neries. Neryje pasinerdavo kelis kartus ir paplaukiodavo šiek tiek. Vasarą jis ramiai bėgiojo. Rudenį irgi. Ir net žiemos pradžią sutiko ramiai bėgiodamas nuogas iki pusės.

Vieną labai stipraus šalčio žiemą Nerį surakino ledas. Rimas nepasidavė. Kas rytą bėgdavo iki Neries, bet net savo raumeningomis rankomis negalėjo perplėšti ledo.

Toliau pačio Rimo pasakojimas:

- Nebesportuoju. Milicija man uždraudė sportuoti. Kas rytą ramiai sau bėgdavau ir kas rytą jie atvažiuodavo manęs areštuoti. Dažnai atvažiuodavo ir greitoji.

Kas per velniava? Kodėl žmogui negalima pasportuoti. Net ir tarybinėje šalyje sportas juk skatinamas. Juolab grūdinimasis.

Tada įsivaizduokite. Žiemos rytas. Termometras už lango rodo minus penkiolika. Jūs žiovaudamas žvelgiate pro langą. Pasikasote pilvą po maike. Ūmai ramioje Žvėryno gatvelėje pasigirsta garsus šnopavimas. Kažką ritmingai ūkčiodamas gatvele bėga šerkšnotas raumenų kalnas, iki pusės nuogas ir su blizgančiu kirviu rankoje.

- Rimai, o kirvis kam????

- Eketę prasikirsti. Juk Neryje visada pasineriu kelis kartus.

Ramūs Žvėryno gyventojai pamatę šį sportišką vaizdelį iškart paskambindavo milicijai ir greitajai. Kiekvienas. Net kuris niekada gyvenime neskambindavo.

Gerai ir blogai - Baltarusija

Ekonominis bardakas(kito žodžio ir nebėra) Baltarusijoje turi  pliusų ir minusų;
Pliusai.
1. Sustos Astravo AE statyba prie Vilniaus. Ne batkos skylėtam biudžetui tokie projektai.
2. Šlapiu skudru tvota per veidą realpolitik, kuri buvo daroma Daukanto aišktėje. Teks skubiai šluostytis veidą...
3. Piguva ir piguva tęsis pasienio kontrabandininkams.
4. Diktatoriui geras smūgis per snukį. Įdomu ar atsilaikys.
5. Lietuva kažkam  dar pavyzdys bei siekiamybė.

Minusai.
1. Rusija visiškai užvaldys Minsko valdymo organus. Pavojingai artėja prie mūsų sienų.
2. Vis daugiau baltarusių pakeis lietuvius darbo vietose. Eilinė penktoji kolona kursis Vilniuje.
3. Mažės turtingų baltarusių Lietuvos kurortuose ir parduotuvėse.
4. Nestabili valstybė prie mūsų sienų.
5. Yra pavojus, kad Lietuvai gali tekti purvintis rankas šluojant galimos katastrofos liekanas.

Zombių gira

Atsigaivinimui nusipirkau Nefiltruotos Tauro giros. Skanu, smagu. Bet nelemtas įprotis - skaitau etiketes, ten visada būna nekasdienės informacijos, jei nėra kompo tinka ir etiketės. Skaitau:
Mes, TAURO aludariai,  žinome, kokia turi būti...gira
Mistika. Gyvieji numirėliai. Tauro bravore Vilniuje  jau gerus penkerius metus nei gyvos dvasios. Nei alus verdamas, nei gira. Bet štai mums gyviesiems iš nežinomų požemių siunčia  savo sielos šauksmą TAURO aludariai. Neveltui dar paryškina didžiosiomis raidėmis,  kad jie esą iš TAURO. Matyt zombiai pajautė, kad numarinti neteisėtai, tai dabar bando prisišaukti mus, gyvuosius.
Jei rytoj nebeparašysiu į blogą, tai žinokite išgėriau visą bambalį tos giros ir matyt  mane nusitempė JIE.

Kokie yra tarptautiniai regbininkai

Į Vilnių regbininkai iš įvairių šalių gegužę atvažiuoja kiekvieną savaitgalį pažaisti. Ir su kai kuo bėdos yra, su kai kuo ne. Bet rašau būsimų regbininkų tėveliams, nebijokite Vilniaus Geležinio Vilko regbininkai yra normalūs, bent jau kiek man žinoma. Ir nuogi po Vingio parką nebėgioja.
Šėlioja užsieniečiai.
Anglai, kurių humoro jausmas yra visiškai kvailas, padarė pragaištingą įtaką regbio kultūrai. Štai ir Austrijos regbio rinktinė prieš keletą metų atliko masinį striptizą ant Gedimino 9 laiptų. Prieš savaitę nuogi po parką lakstė olandų regbininkai pagal savo tradicijas(tie kas pirmą kartą žaidė užsienyje privalėjo..). Anglų veteranai atėjo po dviejų naktų gėrimo tarantinuose apsirengę kaip Havajų šokėjos į aikštę. Bet mes žiūrime ramiai. Alaus po varžybų įpilame visiems lygiai. Vistiek aikštėje matosi esmė - regbis tai  rimtas vyriškas sportas, o po varžybų tai jau visokie atsipalaidavimai. Nes aikštėje visi per daug rimtai dirba, neatsipalaiduosi, jei atsipalaiduosi - išveš su greitąja.
Vakar ko gero pirmą kartą šį pavasarį žaidė tylūs ir normalūs regbininkai. Tai buvo lenkai iš Sedlce miestelio.  Jie beveik nieko neiškrėtė, į snukį aikštėje  neorganizavo, maloniai domėjosi kaip lietuviškai ačiū, prašau ir labas. Tik tikrino seselę, nes jo labai aptempti rūbai išryškino moteriškus privalumus ir lengvai nutrenktas lenkas krisdavo ant žolės kaip pakirstas priešo kulkos, kol atbėgdavo seselė.  Tada atsikeldavo. Bet tik tiek.  Nuogi nelakstė. Ir ačiū Dievui, reikės draugauti su lenkais. Regbio įvaizdžiui sveika.

Reakcijos pablūdo

Įtariu kažka sugedo, bo reakcijų  rezultatai labai pagerėjo. Geriau rašyt tai nepradėjau. Taip negali  būti.
Klausimas, jei paspaudžiate reakciją  vieną kartą - ji iškart dvigubėja ar kaip kitaip?
Pakomentuokite, please. Tuščios garbės man nereikia.
Pataisiau - atsižvelgdamas į Rokiškio nusistebėjimą. Pats galvojau apie vieną , o parašiau apie kitą. Būna...pavasaris..

Kaimynas virš manęs

Kaimynas virš mano buto yra vardu Izraelis. Kartą per pusę metų užpila mane, bet aš apsidraudęs, tai net neremontuoju, o tik imu pinigus, o ir atneša jis man dar papildomai grynų už tą bėdą. Kaip ir susitaikiau su tuo..


Bet pasižymi įdomiu požiūriu į turtą. Apie tai rašinėlis.

Kai susitikdavome žiemą jis manęs pirmiausia klausdavo ar pas mane šalta. Šalta bute – atsakydavau, nėr net 20 laipsnių, gal tik 18…O jis man krečiamas drebulio sako, o pas mane +14. Balkone pasitikslinau? Ne sako, kambariuose. Teko išgirdus tokią įdomią informaciją net pažvelgti kas ten. Ogi, o joštvaraz, iki šiol dar nepasikeitęs langų į plastikinius. Pro tokius tarpus ne tik kad oras, o ir žiurkė gali įbėgti. Na pagalvojau, nieko nuostabaus, žmogus grūdinasi, žydai apskritai nevertina nekilnojamjo turto. Jų tautos istorija moko turtą laikyti tik kilnojamąjį, nes patys žinote…šiandien taip, rytoj kitaip.

Atėjo pavasaris, šiluma +14 jau ir lauke. Ūmai į kiemą įvažiuoja pati didžiausia mašina visuose kiemuose per penkis namus aplink – juodas naujas Citroenas C5 tiesiai iš gamyklos. Solidu. Izraelis išlipo iš mašinos ir gerą pusvalandį negalėjo nueiti. Glostė veidrodėlius, kapotą ir langus. Apeidavo ir vėl grįždavo paglostyti. Vyras taip glosto jauną žmoną kokią savaitę po vestuvių. Kitomis dienomis tupinėjo mažiau, bet įtariu gal kurią naktį galėjai rasti miegantį joje.

Ir štai vieną rytą didelis juodas sitroenas 7,05 pasuko iš kiemo, kuriame koks šimtas mašinų ir 7,05-7,20 bent 50 mašinų išvažiuoja į darbą. Pasuko ir didingai sustojo, nei pirmyn, nei atgal. Naujas, didelis, blizga, bet nejuda. 7,10 susirinkome keli skubantys ir pabandėme nunešti . Bandūra pasirodė net mums per sunki. Izraelis daužo kumščiu prancūzų š. per panelę, bet veltui. Atlikinėja visu kitus tokiu atveju būtinus veiksmus: maigo mygtukus, varto tech.vadovą ir riebiai keikiasi rusiškai.

Koks dvidešimt kaimynų apstoję ratu, pataria patarimus(pačius labiausiai nervinančius, ar turi benzino, o gal karbiuratorius ir.t.t) ir tylomis galvoja – ar reikėjo šalti visas žiemas dėl tokio šou?

7,20 kažkoks sitroenų guru patarėjas rasta telefonu lovoje gerai pataria, Izraelis paspaudžia tą kurią reikia knopkę ir mes bent jau nustumiame į šalikelę prancūzų inžinierių kūrinį.

Kaimynas iš viršaus dabar jau į darbą išvyksta kuo anksčiau(maža kas) ir visai nebeglosto automobilio. Atšalo ūmai jam visi jausmai tam C5. Visų vyrų karštieji jausmai trumpalaikiai.

O mes visi kiti džiaugiamės pirma pasirūpinę nekilnojamuoju turtu.

Apie daiktų esmę: kojinės

Kojinės būna dviejų rūšių. Dailios ir užburiančios vyro sielą – moteriškos ir nevykėlės vyriškos.

Moteriškos yra brangios su rašteliais ir gumelėmis ant kraštų. Dar yra prisegamos ir su gėlytėmis. Yra juodos ir nuogo kūno spalvos. Silpnesnių nervų ir neatsparių grožiui vyrų jos netgi sudraskomos skubant. Vis per tą kojinių gražumą. Kai kurios moterys mano, kad vyrai neatsparūs tam kas po kojinėmis, bet jos apgailėtinai klysta.

Visiškai priešingas likimo pirštas yra įdūręs į vyriškas kojines. Netgi sakyčiau ne pirštas, o apgailėtinas papuvusios drebulės pagaliukas. Vyriškos kojinės yra daltonikės, žioplos, nešvarios iš prigimties. Štai užsidėkime vyriškas kojines, kad ir skalbtas. Atlikime eksperimentą, pavaikščiokime su jomis nors penkias minutes. Ir jos jau įgauna nekokį kvapą. Taigi eksperimentas patvirtina – jos nešvarios iš prigimties.

Žioplos? Taip, ar galima pavadinti nežiopla kojinių porelę, kuri jau metus laiko neatranda savo puselės. Visos poros kaip poros, net žmonių pasaulyje jei ir kiek pasiblaško, bet anksčiau ar vėliau suranda savo porelę. Gi kojinės taip ir taikosi viena nuo kitos pradingti. Net išmaniausias vyras nesugeba suporuoti sėkmingai savo visų vyriškų kojinių. Kaip nustatė Amerikos mokslininkai patys geriausi vyriškų kojinių suporavimo rezultatai niekada nesiekia ir 50 procentų.

Prie to prisideda ir kojinių socialistiškumas. Parduotuvėje jos parduodamos gražios, kapitalistiškai išsiskiriančios. Tik panešiojus nors kartą jau ištrauki iš skalbyklės bendrą pilką kūtvėlą kažkokių tai kosminių pabaisų ataugų. Jos socialistiškai suvienodėja kaipmat. Reikalauja visoms kojinėms lygių teisių, streikuoja, išeina į pogrindį. Jokio išskirtinumo nei viena nebeturi. Pabandyk ką nors tarp jų atrinkti įdomesnio.

Savaime suprantama kojinių esmės stebėtojas irgi rašo šį tekstą skirtingomis kojinėmis. Su  batais tai ir nėra labai aktualu. Gal tik kokiems pižonams.

Bet mes - ne pižonai.

Lietuviškoji rusiško teatro ir krepšinio okupacija

mes.....kaip žydai, tikrai  kaip žydai...tykiai tykiai okupavome Rusijos Superlygos krepšinio vyr.trenerių postus(keturi vyriausieji treneriai lietuviai), o dabar ir Maskvos teatrus. Iš pradžių Rimas Tuminas, o dabar ir Mindaugas Karbauskis  tampa Majakovksio teatro meno vadovu.
Nachališka kiek sakyčiau...sukils dar rusų aktorius prieš tokią neteisybę...
http://gazeta.ru/news/culture/2011/05/18/n_1844053.shtml

Kavą vėl sveika gerti, bet tik vyrams

Žinau, pačiam juokinga, kas pora mėnesių viso pasaulio mokslininkai  keičia savo požiūrį į kavą kaip Kazanova moteris. Tai Balzakas mirė nuo kavos, tai nemirė. Bet galų gale paaiškėjo paskutinė tiesa. Kava sveika tik vyrams. Ko aš visada tikėjausi iš kavos nuo kokių 15 metų. Ir sulaukiau.
Taigi madingiausias  Amerikos  mokslininkų(iš pačio Harvardo, ne Kanzaso kokio...) žodis - kava mažina  mirtinos formos prostatos vėžio riziką:
60 procentų mažėja rizika, jei daugiau nei šeši puodeliai  per dieną. Bet net man Balkanų moteris  tiek neleidžia.
30 procentų........, jei vienas-trys kavos puodeliai per dieną.
Mano kasdieniai trys puodeliai man tampa nuo šiol dar skanesni.
O visokios ten arbatos - moterims.
Iš čia;
http://www.bloomberg.com/news/2011-05-17/prostate-cancer-risk-may-be-reduced-by-drinking-coffee-harvard-study-says.html

Garsieji narkomanai XIX amžiuje

Kas nežino vaikškos knygelės Alisa stebuklų šalyje. Tai yra kaip ir vaikų literatūros klasika. Bet Luisas Kerolas, šio kiek makabriško kūrinėlio autorius, buvo opiumo narkomanas. Tai Alisoje daugiau ko - visai teisėtai galime paklausti – fantazijos ar opiumo. Anglų klasiko pramintu keliu suko ir garsiųjų BBC vaikiškų teletabių kūrėjų komanda - neįsivaizdavo savo kūrybos be narkotikų. Dabar kai reguliariai žiūriu Tinkį Vinkį ir Pou suprantu juos – kitaip neišlaikytų…

Kitas rašytojas, kurio nesveikai aistrai labai prijaučiu – Onore de Balzakas, išgerdavo po 20 puodelių aromatingos kavos ir kitaip negalėjo. Buvo visiškai priklausomas nuo kofeino. Na bet pas Balazką daugiau realizmo nei Alisoje. Ko gero kofeinas realistiškesnis nei opiumas. Tačiau minusas - Balzakas mirė 50 –ties nuo širdies ligos.

Kokaino prisiekęs gerbėjas ir net mokslinis tyrėjas buvo Zigmundas Froidas. Tiesa kai mirtinai kokainu nugydė pacientą kiek apsiramino su kokaino propagavimu.

Nors gal Froidas ir nekaltas. Tiesiog buvo toks laikas. Kokaino audringame XIX a. fanai buvo net Romos popiežiai. Štai už populiaraus kokos vyno sukūrimą apdovanojo net gėrimo išradėją korsikietį Mariani.

Moralas? Jokio moralo, visi klystame…

Druskininkai

Na juos iš mūsų matyt greitai atims, bo miestas susitvarkęs ir  centrinėse gatvėse savaitgalį girdėjau tik lenkišką ar rusišką kalbas. Maži vaikai dar lakstė lietuviškai šūkaudami, bet tuoj atsisės prie kompų, tiek juos ir matysime Anglijose bei Germanijose.


Vaikščiojau po miestą atsargiai, nes griežtasis Druskininkų naujienų  redaktorius visus lietuvius vadina žydšaudžiais tai patys suprantate...žodis ne taip ir...

O šiaip akvaparkas mažei patiko, kaip ir vis kiti lakstymo - dūkimo objektai. Tėveliai turseno iš paskos. Tik savo išsekintus kūnus nedrąsiai pamalonino masažais ir inhaliacijomis.

Vaikas mano neįtikėtinai aktyvus. Tai pvz. keliolikos kiniečių delegacija Forto dvare panaudojo visas foto ir kino priemones parodyti saviems kad ir jie europiečiams gražūs. Nes mažoji pastvėrė dvigubai didesnį kinietuką pažaisti su balionais. Tas vos neverkė iš baimės. Puola blondinė su mėlynomis akimis! Tai kiniečiams taip patiko kad blondinės vilioja jų vaiką...rodys ir rodys parvažiavę giminėms... Oi, dar atsirūgs man mano abiejų dukrų tamsaus gymio vaikinų pomėgis, oi jaučiu atsirūgs...

Aktyviai per savaitgalį susidūriau su visuomeniniu maitinimu. Tai pasibaisėjau Čili picos porcijų menkumu. Visai jau nusitaupė klientų sąskaita. Šlykštus visgi tas tinklinis maitinimas.

Dar pastabos merui Malinauskui. Alyvų Druskininkuose mažiau nei Vilniuje. Tai trūko svaiginančio alyvų aromato, bet buvo pakankamai spygliuočių kvapo miške. Taip pat per garsiai puškavo garlaiviukas parplaukdamas Nemunu iš Liškiavos, pažadino mane skaniai prisnūdusį ant saulėtos pievelės.

Pulkininkas Pociūnas, ministras Kreivys...

http://m.alfa.lt/topics/11428/

Dar kartą sudėliojami šiame straipsnyje taškai ant i. Lietuvos žiniasklaidą už mūsų pačių pinigus diriguoja Gazpromo berniukai - agentūra Publicum. Gazpromo vyriausias berniukas Stonys gali užsakyti bet kokio žmogaus suvalgymą(ar net kaip labai panašu nužudymą) mūsų šauniajame Lietuvos Ryte ar kitame spaudos organe (kitaip ir nesinori vadinti). O kai kurie šios parsidavėliškos žurnalistikos šulai(Valatka, Račas) aktyviai dalyvavę Pociūno šmeižime ar Kreivio naikinime dar sugeba užsidėję kiaulės akutes mus moralizuoti.
Mano galva tai tylėtų pasislėpę po šluota.

Antifa ir kiti(LGBT, veganai, anarchistai, pedofilai, antiglobalistai)

Nepažangioji interneto dalis labai nervinasi dėl antifos.
http://zeppelinus.livejournal.com/32117.html

Ponai, reikia skaityti istoriją. Ir tada visi veiksmai bus normalūs.

Europoje įvyko Didžioji prancūzų revoliucija. Tada buvo pasmerktos tokios sąvokos kaip šeima, tauta, tikėjimas, moralė. Svarbiausiomis tapo – lygybė, brolybė. Viskas prasideda nuo žodžių, kurie svarbiausi.

Tai ir raškome tuos revoliucijos vaisius jau kelis šimtmečius. Vaisiai revoliucijų kartūs, bet labai patrauklūs jaunimui( iš natūralaus nesubrendėliško maištingumo), taip pat vadinamiems naudingiems idiotams ir naujai tarptautinei biurokratijai. Mano galva lietuviai turėjo labai gerų vaistukų nuo kairumo lygos per 50 okupacijos metų. Deja, vaistukai ne visus paveikė. Arba kitus per stipriai – visiškai išplovė sveiką protą.

Mano prognoze kairumo nenormalių apraiškų daugės, kol neprasidės Europos atgimimas. Jei ne, kitas vienintelis galimas variantas – Europos saulėlydis.

Ukbariečiai kaip paukščiai

Ukbare kažkada buvo akmenimis klotas kelias iki Tliono, bet kaip anksčiau rašėme palaipsniui suiro. Tačiau Ukbaro valdovai nelabai ir pergyveno dėl kelio, ar kaip gyvena paprasti ukbariečiai, kur jie dings. Sausumos kelio beveik nėr, jūra tik keli drąsesni ukbariečiai gali išplaukti. Ir gyveno taip valdovai numoję ranka ir ukbariečiai gyveno atgal numoję ranka.
Bet ukbariečių vis mažėjo ir mažėjo, miestų aikštėse jau nebuvo kam klausytis įsakymų, valdovai barė moteris, bet tos sakė gimdome nuo savo vyrų. Ir ne tik nuo savo. Tai kur tada žmonės - pagrįstai pyko valdovai.
Ir tada vienam išminčiui vieną rudenį jie liepė išsiaiškinti kur dingsta ukbariečiai. Išėjo išminčius rudens vakarą, atsisėdo ant akmens veidu į Liu kalną ir pamatė. Sutemus dangumi skriejo vienas eilė ukbariečių po kitos, sumojuodavo rankomis paskutinį kartą virš Ukbaro ir dingdavo kažkur už Liu kalno, Tliono pusėje. Pagalvojo išminčius, kas tai per gyvenimas, jog žmonės rudenį ir vasarą,  pavasarį ir žiemą išskrenda kaip paukščiai. Gal tikrai reikia kažką daryti…
 
Daugiau Ukbaro gyvenimo čia;
http://ukbaras.blogspot.com/search?updated-min=2010-01-01T00%3A00%3A00-08%3A00&updated-max=2011-01-01T00%3A00%3A00-08%3A00&max-results=5

Mechanistinis balkanizavimasis

Minis pasiūlė  išaiškinti šią jo silpnu chemiko protu sunkiai suvokiamą sąvoką - mechanistinis balkanizavimasis. Aš galiu. Aš kasdien esu permanentiniame balkanizavimosi procese. Jis vyksta jau nevalingai manyje, tad galiu sakyti mechanistinis.
Pirmas požymis kad esi giliai tame procese - ugningas  šokis užgrojus muzikai bent kiek primenančiai Bučos dūdorių festivalio garsus. Kartais bandau išsisukti, flegmatiškoji lietuviškoji asmenybės dalis protestuoja prieš kvailą šokinėjimą ir rankų mostagavimą, bet tada išsižeidžia mažoji ir verkia. Tėtis nešoka, tai tokia tragedija, kad stenėdamas mojuoju rankomis, nesvarbu kokia  mano nugaros būklė tuo metu. Mažoji prisitaiko šokti net pagal Tomą Waitsą. Dabar įžvelgiu, kad ir tas gergždžiabalsis turi krūvą genų iš Balkanų.
Antra  proceso žymė tai raganiškas  polinkis visus sudėtingus būties  reikalus spręsti degančiomis žvakėmis, švęstu vandeniu po kampus ir glostant katę. Logiškas sprendimas mažei susirgus alergija buvo išpirdolinti katę kuo toliau iš namų. Bet pagal Balkanų tradicijas tai yra namų dvasia, ji gydo ir šiaip juodas daiktas su blizgančiomis akimis, taigi visiškai balkaniškas.Tad dabar namų dvasia šlaistosi kur nori, reikalauja klaikiai miaukdama maisto ir draskosi nagais jei namų dvasią paglostai jai netinkamu būdu.
Trečias - duona. Duona kepama tik kai virš Transilvanijos giedras dangus  arba kitu man nežinomu požymiu remiantis. Tad kartais duonos yra per daug, kartais visai nėra. Mechanistiškai prisitaikau, kapoju dešrą be duonos arba varškę su uogiene. Ir  nereikia, svarbesni gyvenime kiti dalykai  nei prisikimšti pilvą. Kaip supratote paskutine frazė ne  mano, o tokios mums visiems gerai žinomos moteriškės.
Tad kiek gal praskleidžiau jumi širmą nuo paslaptingos sąvokos mechanistinis balkanizavimasis, tamsūs lietuviai.

Iš sovietikos; žurnalai ir knygos, kurių negalima

Sovietų laikais buvo keli lygiai negalimų visiems, kai kam ir labai kai kam skaityti knygų ir žurnalų. Pabandysiu atgaminti jų negalimumo laipsnius.


Ekskliuzyviniai, tai yra labai kai kam tai žurnalai Amerika ir Anglija rusiškai. Juos leido patys amerikonai ir anglai tarybiniams žmonėms. Ir tarybiniai žmonės juos gaudavo. Ir net galėdavo užsiprenumeruoti. Bet kokio lygio? Lygesni, maždaug ministrų pavaduotojų lygio Lietuvoje. Na bet ministrų vaikai išnešdavo ir tautai, tad kartkartėmis pavartydavome tokius ideologinius stebuklus. Lietuviškų toks Nemunas jau buvo pakankamai  laisvai pasiekiamas. Ten spausdino tikrai gerą prozą ir poeziją, puikiąją anų laikų lietuviškąją fotografiją ir dar Nemune buvo užsienio puslapiai, kur net parašydavo apie rokerius. Skaitydamas Nemuną beveik galėjai intelektualiai komfortiškai jaustis. Faktiškai buvai Vakarų kultūros farvateryje arba bent taip atrodė….

Literatūra ir menas jau kažkaip buvo po Nemuno, antraeilis ir beveik visada kioske gausi.

Iš rusiškųjų pagal limitą net mano tėvams kai kuriais metais pavykdavo užsiprenumeruoti tokius žurnalus kiap Inostrannaja literatura, Rovesnik ar Vokrug sveta. Rovesnik buvo gabaliukai apie roką, Vokrug Sveta – National Geographic, gera užsienio literatūra – Inostranka. Irgi vykdavo darbuose savotiškos derybos kas gaus, kas šiemet kas kitais metais tokių deficitinių žurnalų prenumeratą. Bet net ir paprastas darbininkas jau galėjo tikėtis po metų kitų…

Juokinga ar ne bet net totalaus deficito sąlygomis sporto leidiniai irgi tapo anais laikais deficitu. Atsimenu reikėjo specialiai gaudyti kioske Futbol Hokej pvz.

Knygos. Buvo išleistas Keruakas, Kortasaras ir Markesas lietuviškai. Pasiekdavo nekantrų skaitytoją kiek padriskę nuo rankų gausybės, bet pasiekdavo. Atvirai sakant iki šiol nesuprantu kaip buvo praleista spausdinti Keruako Kelyje lietuviškai sovietijoje. Bet taip buvo. Gal klystu bet kažkas pasakojo, kad Keruako nebuvo net rusiškai, o lietuviškai buvo. Dar tempdavau makulatūrą priduoti į tokias skarda muštas būdelės, ten gaudavau talonų knygoms.

Dar iš sovietinio laiko  stebuklų pamenu sėdėjau teatre už kelių eilių nuo Normano Meilerio(žinojau kaip amerikonų dramaturgą ir tikrą Merilin Monro vyrą) ir bytniko poeto Aleno Ginzbergo. Ką tik perskaičiau oficialioje geriausių Amerikos poetų knygoje(puslapis angliškai, puslapis rusiškai) Ginzbergą kaip visiškai paklaikusį neribotos laisvės šauklį ir še tau gyvas tas Amerikos bytnikas Jaunimo teatre. Negalėjau savo akimis patikėti. Ir tuo ką matau, ir tuo ką skaitau.

Samizdatas. Vilniuje lengviau pasiekdavo rusiškasis samizdatas. Katalikų bažnyčios kronika - tik per radiją. Gal kad tarp draugų nebuvo tikinčių. O iš rusiškojo samizdato perskaičiau rusiškai Solženicyną, Bulgakovą, Mandelštamą jau sovietų laikais. Per rankas dar vaikščiojo Ivano Denisovičiaus diena lietuviškai, Trimito , Kuntaplio komplektai, tokia rūsčiai antitarybinė vokiečių per karą išleista knygelė Čekistų naguose.

Bet samizdatą reikėjo skaityti labai greitai. Gaudavai vienai nakčiai ir jei nori dar – reikėjo laikytis greito skaitymo tasyklės. Knyga nenakvodavo vienoje vietoje…. Jaunam nekliūdė prasta kopijos kokybė, praleisti puslapiai, ar nuklydusios eilutės. Svarbu buvo gauti tiesos žodį.

Mandelštamo laisvės šaukimasis Шевеля кандалами цепочек дверных – apskritai buvo it visraktis į savus žmones. Pasitikrindavau naujus pažįstamus ar girdėję.

Tada buvau bibliotekų išsekintas spuoguotas paauglys, tik kai jau nei vieno prisitraukimo nepadariau – išėjau į sportą. Juokinga bet net bibliotekose retesnių tekstų ieškodamas rasdavai nuorodas pieštuku kur dar ieškoti. Štai visiškai uždraustą Mandelštamą rasdavai neslaptuose fonduose kažkokiuose Kazachstano literatūriniuose žurnaluose. Bet bibliotekininkės jau žinojo kas ir ko ieško. Tylomis šypsodavosi iš kazachų literatūros gerbėjų. Bet buvo ir niekšų – rasdavai iškirptus puslapius. Arba tai buvo atitinkamų organizacijų darbas.

Mūsų kelioniniai pridurkai vėl kelyje - kartą Pietų Amerikoje

Mūsų kelioniniai pridurkai(vartoju tik gera prasme, dėl jų pasisunkinančių kelionių pobūdžio) Starkus ir Radzevičius vėl kelyje. Tango, pingvinai ir sugedę kledarai. Viskas beveik kaip ir visada.
Dienoraštis čia:

http://www.kartapietuamerikoje.lt/#

Istorijos prisilietimas

Savaitgalį mus aplankė anglai. Tai buvo savotiškas istorijos prisilietimas. Lichfield RUFC vienas seniausių regbio klubų Anglijoje, egzistuoja net nuo 1874 metų. Ir aišku tokio senumo klubo veteranai moka žaisti net ir būdami apie 50 metų. Tiesa vienas iš jų net žaidė kažkada Anglijos regbio rinktinėje - toks Potter. Taigi Geležinio Vilko vyrai gavo nuo anglų vieno taško persvara. O GV veteranai laimėjo, bet veteranai laimėjo jau kai anglai  gėrė dvi dienas visokiuose tarantinuose per naktis(patys man skundėsi) ir jėgų nebeturėjo...Vilniuje paklysdavo ir niekaip nerasdavo savo viešbučio.
Tiesa mūsų veteranus pastriprino keli jauni vyrai, bet taip jau yra, norisi laimėti, kad ir nesąžiningai. O ir anglams leidome pajusti Rytų Europos koloritą. Išdurs, apvogs ir apgaus:)
P.S. O Lietuvos regbio rinktinė važiuoja per savo varžovus kaip buldozeris. Savaitgalį Zagrebe sumalė Kroatijos rinktinę 29-12 su keturiais kamuolio prispaudimais. Vėl rinktinė gerame  kelyje.

Niekingieji naftininkai ir ūkininkai

Vakar pasaulio rinkose nusirito nafto kaina, beveik 10 procentų. Kadangi važinėju beveik tuščiu baku, nes benzinui Balkanų moteris davė  tik 20 litų, tai viltingai žiūrėjau šįryt kaip benzino kainą nuiminėja pasilipę kopėtėlėmis degalinių darbuotojai. Deja, nei vieno darbuotojo nuimančio kainas, gal vakare? Bet tai matyt durniaus viltis.
Šiaip kai pasaulyje kilo kainos, tai degalinės reagavo operatyviai, galima sakyti žaibu, lyg naftą vakar atsivežė tiesiai iš Saudo Arabijos.
Taip ir ūkininkai, jau kokius metus nesigirdėjo jų verkiant kruvinomis ašaromis vis parodant į kamerą pūslėtus delnus. Pasaulyje kabojo maisto kainos aukštai lyg Mongolfjerų balionai. Vakar paskui naftos kainas ritosi ir maisto kainos. Na ir ...neskubėkite į parduotuves, ten dar vis tos pačios augančios kainos...niekingi ūkininkai su prekybos tarpininkais aiškiai vakar nepastebėjo kainų kritimo. Gal neturi kompiuterių paskaityti žinias, mano galva, tai vienintelė rimta priežastis.

Baltosios šlepetės

Balkanų moteris kartais važiuoja į savo pedagoginį darbą, bet labai retai. Lietuvos aukštojo mokslo sistema kažkaip sėkmingai sugeba verstis vistiek. Bet daug praranda – giliu Balkanų moters įsitikinimu – nemokėdama tiek daug jai, kad būtų motyvuotesnė motyvacija dažniau važiuoti į aukštojo mokslo sistemą. Jos abi su maže tūno namie(darželio dar negavome) ir kažką veikia.

Kad tolimesnis tekstas būtų aiškesnis priminsiu tokį aktorių Papanovą ir jo auksinę frazę iš Briliantinės rankos – в гробу у белых тапочках. Prisiminėte? Važiuojame toliau.

Mano mėgiamos šlepetės yra rudos. Jas mažė ir paduodavo visą laiką atėjus man iš darbo. Bet, vieną dieną mažė atėjo su baisiu skandalu, rėkdama ir šaukdama kaip Balkanų vaikas ir atsitempusi už piršto koridoriun nurodė autis kitas šlepetes – baltas. Supratau bus daug bereikalingo triukšmo tai persiaviau. Ir dabar visą laiką vaikštau baltomis šlepetėmis, budriai sekamas laisva nuo multikų akimi. Su baltomis storapadėmis šlepetėmis aišku aš aukštesnis, bet ir taip viršiju visų kitų buto gyventojų ūgius visa galva, o kai ką ir keturgubai.

Kam joms prireikė mane apauti baltomis šlepetėmis? Ir ar mažoji aplamai apskritai (aplamai jau vartojame ar ne?) matė Briliantinę ranką.

Neramu kotais.

Rubežius bus tarp Utenas ir Vilniaus

Senyvas toks ir ne per daug išsilavinęs žmogus iš Aukštaitijos vidurio vilniečiams-svečiams  atsisveikindamas  pasakė:
 - Nu kų, gal jau paskutinį kartų matamės.
 - Ko taip liūdnai, tamsta, gal mirti jau susiruošėt?
- Ne, ale matyt greitai rubežius bus tarp Utenas ir Vilniaus, lenkas girdėjam Vilnių ruošias atsiimti...

Latvija beviltiškai atsiliko kaip ir aš

Latvija beviltiškai atsiliko nuo Lietuvos regbio. Vargšai latviai kaip ir tikėjausi. Šeštadienį Kaune švenčiant Lietuvos regbio 50metį Latvija gavo 57-3. Latviams tai rekordinis pralaimėjimas, tokio dar neturėjo jų rinktinė. Bet svarbiausia gal net ne rezultatas, o tiesiog kiekvienas latvių žaidėjas buvo asmeniškai silpnesnis už lietuvį oponentą.
Į Lietuvių fizinį ir žaidybinį pranašumą buvo tiesiog malonu žiūrėti. Ar Peterborough Lyons žaidžiantys ar Lietuvoje  -  visi žaidėjai buvo puikūs. Buvo saulėta ir labai gražu pažiūrėti tokį reginį..
Mano asmeniniai įspūdžiai iš veteranų žaidynių liūdnesni, po metų pertraukos ir 50mečio judėjimo jokio,  net atsirado nesveikas baimės  jausmas(nebuvo jokio noro pvz. pulti  tokio 140 kg veterano iš Kauno). Laikas persėsti ant dviračio. Ir maksimali galima apkrova tai pasivaikščiojimas po parką, bet netoli...iš pliusų - pabėgiojau ant tos pačios žolės kur ir Villa su Iniesta bėgiojo prieš kelis mėnesius.