Rūsys ir instrukcija

Arba štai rūsiai. Rūsiai būna toli, juose pilna voratinklių, raktai netinka, laiptai statūs, gyvena smulkūs graužikai ar stambūs bomžai ir šiaip tai gana pavojinga vieta. Dar juose būna tamsu bei klaidu. Retas vyriškis mėgsta vaikščioti į rūsį...

Taigi bet kuri atsakinga moteris siųsdama savo vyrą į tokią vietą  privalo nuodugniai instruktuoti savo vyriškį idant nepatirti žalos.

Vakar  mane Balkanų moteris siunčia į rūsį:

-         Atnešk tų ryžių. Du.

Pagalvoju kaip ir per daug manęs, kad neščiau du ryžius. Tad tikslinuosi:

-         Kokius ryžius?

-         Baltus pailgus tokius, nedidelius,  valgiui naudojamas grūdas, - atsako.

Man iš tolimų pasąmonės gelmių lėtai  išplaukia vėlyvos vasaros  vaizdinys - daroma balkaniška košė iš sodo gėrybių su ryžiais. Ir po to į indelius. Aha.

BM tuo metu ramiai sukryžiavusi rankas laukia kol aš su savo pasąmone išsiaiškinu ryžių klausimą.

Atsiminęs aš ironiškai nusišypsau ir atrėžiu:

-         Žinau,  kad ryžiai  ne juodi ir ne kvadratiniai.

Moteris įvertina mano ironiją ir dadeda:

-         Tik neišiminėk ryžių iš indelių. Man reikia visos košės. Aš noriu dviejų sveikų indelių su ta koše. Ir  ant laiptų nepargriūk.

Va taip kruopščiai instruktuotam man pavyksta sėkmingai nuvykti į tolimą rūsį ir atnešti du sveikus indelius su ryžių ir daržovių koše. Kita kokia neteisinga moteris šūkautų ir rėkautų bei neįstengtų tiksliai instruktuoti. Ir tada vyriškiui nepavyktų rodos  paprasta iš pirmo žvilgsnio užduotis. O manoji  BM žino, kad tik labai tiksli instrukcija padės susikalbėti  su nuosavu vyriškiu.

Senelis Ansbergis susiranda šautuvą

Turniškėse nors ir atpūtė nauji vėjai, bet niekas nieko jau nebesuprato. Valdys toliau patys turniškėnai ar geri vyrai atsiųs generalgubernatorių?

Visi pastovėjo, paburnojo ir vėl kožnas sau  išsivaikščiojo po savo gryčias. Viktoras irgi pavaikščiojo aplink savo gryčią. Bet labai nenutolo. Algirdas Kuris Buvo Jonas blaškėsi kaip rudeninis lapas lietuviškoje estradinėje dainoje.

Adamso akis išmintingai visus stebėjo pro tvoros statinius. Jis prižiūrėjo demokratiją.

Senelis Ansbergis sunkiai atsiduso   - kas jei nei mes - ir užsiropštė ant savo namo pastogės,  kur kažkadaise  po sija buvo užkišęs šaunyką. Mažu prireiks. Ir dabar prireikė.

Išvyniojo iš skuduro. Buvo šaunykas gerai suteptas, tai ir šiandien blizgėjo  kaip naujas.

Tik seneliui Ansbergiui  liūdna buvo, kad per tiek metų Turniškėse taip ir

neatsirado  kito kieto  vyro, kuris stotų prieš  Viktorą aiškiai,  tvirtai ir  su šaunyku. Vėl jam seneliui reikia....

Susimetęs į kuprą  Ansbergis lėtai lyg Vinstonas Čerčilis per antrą pasaulinį ėjo ūlyčios viduriu  per ranką persisvėręs šaunyką.

Viktoro gryčios ir visų namų pakeliui langinės umariai užsidarinėjo.Tuoj šaudys, oi, šaudys, kiekvienas suprato.

Viktoras daro higieną

Viktoras daro higieną

Gapšiokas jau bėgiojo  priekyje Viktoro su dviem lentelėmis, savo su titulu bei šiokiu tokiu herbioku ir  Viktoro. Kartais kur už kampo sustojęs dar papūsdavo bei meiliai pavalydavo švariu zomšiniu skudurėliu savo naująją lentelę. Bet darbai nelaukė, paklaikę Dalkos   prokurorai  vėl šiurpino  uždaryti juos su Viktoru  į daboklę. Tad reikėjo lakstyti.

 Tačiau  ir jis nustėro kai Viktoras pasakė besiimsiąs Turniškių higienos:.

-         Visi darom kur norim. Dimokratija. O ateis subotnikas tada kartu išvalysime visi. Subotnikas bus kasmet  – balandį. Vot teip bus tvarka.

Turniškės jau keletą metų buvo europietiškas kaimas. Kiekvienas turėjo prie  savo namo medinę susitvarkymo būdelę su širdele duryse. Būdelėse buvo pastatyti dezodorai su gėlių kvapais. Gatvės nebesmirdėjo. Ir staiga daryti bet kur. Tad turniškėnai susirinko prie Viktoro namų ir tylomis laukė, kas pirmas nusimaus kelnes  ūlyčioje ir pridarys.

Viktoras irgi laukė savo name su gonkomis. Bet kiek privėręs langines. Niekada nežinai kada šoks koks paklaikęs  prokuroras pro langą. Gapšiokas dėl visa ko paslėpė savo lentelę. Nešiojo  jau tik Viktoro.

Visos Turniškės įtemptai laukė kas pirmas nusitrauks  žemyn kelnes..

Viktoras taip pat laukė, negi gamta nei vieno neprispirs?

Slaptasis senelis

 

 Kažkaip prisiminiau. Net toks užkietėjęs diedas kaip aš irgi turėjo senelį. Tik iš vienos pusės ir slaptą. Iš kitos pusės senelio išvis nebuvo. Tik senelė, kuri kepdavo mielinius pūstus blynus. O bobutė kepdavo plonus, nemielinius. Apskritai giminėje vyravo matriarchatas. Moterys viską žinojo ir viską tvarkė. Tik tolimesnėje giminėje buvo protingų vyrų, kurie realiai valdė šeimas. Per tokią giminės bevyrystę ir aš neišmokau tvarkytis  su moterimis...


Slaptasis senelis negyveno su bobute, nes iš pradžių buvo  Vorkutoje (Komija, už Poliarinio rato atrodo) lageryje, paleistas iš lagerio persikėlė iškart už tvoros  pas kažkokią rusę, ta jau buvo jį nužiūrėjusi pro lagerio tvorą, pas tą rusę užsiaugino tokį bulvių derlių, kad kaimynai sakė tikrai vėl tave pasodins į lagerį, po to Estijoje, po to Lietuvoje, bet ne Utenoje. Vienu žodžiu nuo pokario jau ne su šeima. Lyg ir bandė grįžti. Bet jo jau nepriėmė bobutė. Todėl ir slaptas, man jo beveik nerodė.

Slaptasis senelis man pradėjo labai patikti per degtinę. Jau kai galėjau oficialiai vartoti alkoholį kartą jis sėdo su tėvu ir manimi gerti degtinę. Moterų prie stalo nebuvo. Tėvas greit atsipalaidavo ir užmigo. Senelis nužvelgė mane, aš laikiausi guviai. Matyt kažką vorkutiško turėjau ir slaptasis senelis pasišukavęs ūsus kaip pas Smetoną išdėjo viską. Aš ir aštuoniolikos mokėjau klausyti.

Geriausia tauta pasaulyje tai politiniai ukrainiečiai, Vakarų Ukraina, tie net lageryje atsilaikė prieš visus, net kriminalinius padurdavo jei reikia, atsikeldavai lageryje ir rytą dar rūbai būdavo sušalę, nors miegojai su rūbais, pasakė kas buvo skundikas, rado pas senelį daug ginklų, anas skundikas sutikęs senelį dar kažką apie tokį laiką slebizavojo, pasakė kokia dalis jų grįžo iš lagerių – trys iš šimto penkiasdešimt. Didelis buvo jų etapas iš Utenos. Tai tik trys sugebėjo grįžę susiskaičiuoti. Tikėjimą Dievu prarado lageryje, turtą reikia laikyti auksu, moterų meile netikėti, bet šiaip moterys yra labai smagu. Ta proga ir davė kelis auksinius caro rublius. Daug prikalbėjo. Nuo tada pradėjau didžiuotis jo kietais genais. Bei naiviai tikėtis kad ir man jo genų  kliuvo.

Kai sirgo vėžiu paskutinėmis  dienomis onkologiniame  po pagalve slėpė neišgertas tabletes. Niekuo netikėjo. Daugiau žiūrėjo pro langą. Dar šukavo ūsus. Aš dar spėjau atnešti iš prokuratūros  reabilitacijos lapelį. Nelabai susidomėjo.  Kompensaciją gautą už lagerį liepė po lygiai padalinti anūkams. Bet šiaip nebuvo labai  geras šeimai. Bobutė taip viena ir išaugino  po karo penkis vaikus.

Likusi giminė taip ir mykė apie slaptąjį senelį. Po smerties abu su bobute paguldė į vieną kapą. Iš jaunesnių niekas geriau ir nepažinojo jo. Liksiu kada nors ant svieto paskutinis su juo gerai pakalbėjęs.

Šerlokas

Užsikabinome už modernaus britų serialo Šerlokas per LRT sekmadienio vakarais. Tačiau jau antroje serijoje Balkanų moteris nachališkai pasakė, kad žudikas  - taksistas. Šerlokas tai irgi patvirtino baisiai įtemptai pamąstęs bei aplakstęs pusę Londono, bet po pusvalandžio.

Dabar dar žiūriu Šerloką ir gal žiūrėsiu, tačiau BM uždrausta skelbti savo spėjimus. Ji tada mezga ir labai dažnai ironiškai tyli.

Bet vėl, vakar. Grįžau su maže iš darželio. Įėjome į kambarį pasisveikinti, ji bemegzdama tik pakėlė akis ir pasakė, kad po pietų buvo jaunesnioji  auklėtoja.

It daktaras Vatsonas  pareikalavau paaiškinimo. Pasirodo elementaru. Mažės kuodukas perrištas kitaip,  nebalkaniškai. Taip daro tik jaunesnioji auklėtoja.

Va taip ir gyvename kaip seriale. Šerlokas tik užmeta akį ir viską žino...

Она еще и ходит

Tai Balkanų tautai, kuri yra ir mano mažės genuose, istorija susiklostė labai nesėkmingai ir iki mūsų laikų buvo perduoti tik mažų ir nesveikai energingų žmonių genai. Tai yra gebėjimas bėgti, slėptis arba rėkti. Visas pirmos pagalbos komplektas, kurio  reikėjo išgyventi margoje Balkanų istorijoje.

Tad pas juos viskas ne kaip pas mus, rambius, melancholiškus ir didelius lietuvius, kurių pelkės su giriomis mažai kam terūpėjo.

Taigi  kai mažei tebuvo aštuoni mėnesiai ji ūgiu dar atsiliko nuo bendraamžių, o aš – tėvas – jau lenkiau bendraamžius ne tik ūgiu, bet ir kūno apimtimi į šonus. Kūnų dydžiais skyrėmės neįtikėtinai, nors tėvas  su dukra. Kai  eidavom Vilnius Spa į restoraną  tai ne tik paprastai  negalėjau mažei paduoti rankos, bet dar ir turėdavau gerai palinkti jos pusėn, kad abu galėtume eiti susikabinę ranka. Be mano rankos ji išvis dar negalėjo paeiti.

Taip ir eidavome – it du invalidai - viena dar mokosi, kitas pagalbon  keturlinkas sulinkęs. Tačiau kadangi mažė lankė kūdikių pamokas vandenyje, tai baseine  išdidžiai praplaukdavo viena  įsitvėrusi plūdurą pro dėdes ir tetas. Viena rusė neatlaikė tokios smulkmės plaukiojmo vaizdo ir paklausė  kiek gi metų šiam stebuklui.

Paaiškinome, kad tik 8 mėnesiai. Ji pasigyrė nors  josios vaikui tiek pat, bet jis neplaukioja.  Bet  žymiai didesnis. Na mes į tai pažymėjome, kad ūgis tai dar ne išsivystymo rodiklis.

Ta rusė mus dar užtiko ir restorane. Mažė po baseino vaikiškoje kėdutėje patenkinta lapnojo restorano maistą, kažkokį omletuką. Rusės žvilgsnis vėl užstrigo už Balkanų ir Lietuvos jungtinės  veiklos produkto. Rusė jau nieko nesakė, tik  nešė savo vaikui skystą maistelį buteliuke. Restorano maisto josios atžala  aišku nevalgė. Rusė kažką prie savo stalo energingai papasakojo vyrui ir pirštu parodė į mus.

Tuo metu mažę kažkas sudomino prie gretimo staliuko. Mes ją paleidome iš kėdės ir ji pasilaikydama stalų bei kėdžių nuslinko link kito  vaiko.

Va tada rusės nervai  ir neišlaikė. Pasigirdo klyksmas  per visą salę:

 - Аркадий,  oна еще и ходит!!!!

Šoka visi

Savaitgalis prasidėjo visų mano baimių patvirtinimu. Darželio tėvų susirinkime mažė buvo demaskuota kaip labiausias energinga, mažiausias keturis kartus energingesnė nei bet kuris kitas  vidutinis  grupės  vaikas. Bet nieko,  sakė auklytės, susikalbėti su ja dar galima. Jauni tėveliai užjaučiamai šypsojosi žiūrėdami į vargšą žilą  tėvą, bėjėgiškai kratantį galvą ir skėsčiojantį rankomis. Nieko nepadarysi, būna nelaimių, sugalvojo pagyvenę  žmonės ant pensijos sau vargelį....

Tad jau kitą dieną tvirtai išvežėme mažę į Alytų, festivalį, kur šoka visi kaip kas gali.

Naikinti, naikinti  ir dar kartą naikinti tą energiją visais pasiekiamais būdais.

Iš garsenybių dalyvavo Medinis Buratinas iš garsiojo LNK šokių projekto. Iki šiol matyt Vladimirui Romanovui skauda  tą Valinsko numintą mozolį  ir jis grupėje senjorų Pro/Am skynė prizus vieną  po kito. Gavo tiek prizų, kad kai fotografavosi tai netilpo  rankose visi. Maža pastabėlė – toje amžiaus  grupėje konkurentų nebuvo. Neišdrįso niekas.

Mažė savo amžiaus grupėje  konkurentų irgi  neturėjo – buvo vėl mažiausia balerina. Bet kaip ir kolegai Vladimirui tai tik suteikė jai papildomai  džiaugsmo ir energijos. Svarbu ryškios scenos rampos šviesos.  Kaip ir Vladimiras mojavo rankomis smarkiai  ne taip. Vladimiras taip energingai  pradžioje prašuoliavo  kvikstepą, kad po to jau nuvargę jo rankos jau nepakildavo. Kojos dar, dar sukosi kiek tempė profė partnerė. . Bet abiems žiūrovai atleido. Vladimirui už Žalgirį, mažei, kad tokia laiminga kokia yra.

Dar šokinėjo ant parketo  visokiausių kitokių moterų amžiaus tarpsnyje tarp Roma Nova ir mažės, dauguma metė svorį, kelios seksualesnės,  o viena ilgakojė raudona iškarpyta iki visur  suknele tai net kirsdavo  vyrams per kelius neatsargiai pažvelgus kai tik ji pasisukdavo  ant parketo.  Tiko ji labai  ir vargšo priešpensijinio energingos mažės nustekento tėvo akiai. Ai,  bet numoju ranka, ar jau čia mumi tokios..... BM griežtai liepė prižiūrėti daiktus ir filmuoti kas įdomu. Po to peržiūrėjo filmuotą medžiagą ir už Romanovą nieko nepasakė, o už raudonąją suknią  davė pastabą: vaiko neužtenka  griežtai  pasakė? 

Matematikos žala jaunam organizmui

Vėl su manimi ginčysis šviesūs protai, kai aš pasakysiu keturi nebūtinai daugiau už vieną. Jūs sakysite - tai matematika, elementaru. Keturi daugiau arba stipriau už vieną. Ne. Ne ir dar kartą ne....Pasakoju.

Jaunystėje mokiausi sustiprintoje matematikos ir  fizikos klasėje. Suprantama kai kuriuos išmoktus dalykus bandėme įdiegti ir realiame gyvenime. Veiksmas  lygus atoveiksmiui pavyzdžiui. Ir jei kas iš bendraamžių devintokų prie mūsų kabindavosi sugebėdavome atlupti tokius. Tačiau mus kartą pastumdė ir dviem metais vyresnis vienuoliktokas. Stambus toks, bet ne matematikas.

Logiškai (sustiprinta fizika, matematika) mąstydami suvokėme – laikas ir tokius auklėti. Anksčiau ar vėliau būsime mokykloje vierchais, tai kodėl ne dabar.

Keturių klasės delegatų užteks sumušti tą mėsos kalną. Jis nejudrus. O mes visi sportininkai.

Mušimo vietai parinkome sporto salės rūbinę, gana uždara vieta, nes jei viešai mušti ir greitai atbaladoti nepavyks, tai pakvies kas kokį mokytoją.

Kad klasiokai to mėsos kalno neužstotų, slapta suderinome su tokiu jų klasės lyderiu, kad kiti  nelys kol auklėsime jų nepopuliarų klasioką.

Lyderis  žvengdamas pasakė:

-         Nu bandykite, leidžiu. Pasakysiu

Y dienos X valandą  įėjome keturi devintokai  į vienuoliktokų rūbinę. Būsimas vienos didelės ligoninės direktorius turėjo pasakyti:

-          Nu ką bliat, žinosi kaip stumdytis, padla.

Ir tada mes visi iš visų keturių kampų kalame jam per snukį..Bet per snukį iškart gavo ligoninės direktorius nepasakęs iki galo teksto. Tas mėsos kalnas  puolė pirmas. Mes pagal planą  laukėme teksto pabaigos, tad atakos planas iškart  žlugo. Mes tikėjomės, kad jis stovės ramiai arba verks. Kol mes jį. O jis, niekšas, pats puolė mus gaudyti po kampus, dar ne pagal planą  prisijungė jo draugas (matyt lyderis ne visus informavo). Ir mums nesisekė. Taškėmės, bet nuojauta buvo -  tai jo neįtikina. Mėsos kalnas viduryje rūbinės dar pastvėrė  kažkurio vargšo klasioko kelnes ir perplėšė jas pusiau  vienu ypu. Jis jau nebesumojo kiek čia jį puola ir ką dar atkalti.

 - Kas dar nori ? – paklausė aiškiai.

Mes jau nebenorėjome. Dingome.

 Ir nuo tada tvirtai žinau:  keturių jėgos tik matematiškai  sudėtos  oi gali nepakakti vienai gerai atskirai jėgai....4 gali būti mažiau nei 1.

Į Ružova gatvę

Prisiminiau vieną vaizdelį. Bet jau čia reiktų kinematografininko. Nes vaizdai taip ir stovi akyse.

Į vidutinišką tokį čekų miestelį Olomoucą mūsų pilnas regbininkų autobusas tyliai įčiuožė lyg kaubojai į priešų pilną miestą užvertomis langinėmis  ankstyvą ankstyvą rytą, dar prieš aušrą. Mums reikėjo rasti Ružova gatvę. Bet vairuotojui nepakako duomenų iš žemėlapio.Tad reikėjo rasti kokį blaivų čeką tikslesnei krypčiai nustatyti.

Pakeliui pamatėme turgų, ten tikrai rytą rasime  blaivių rimtų žmonių.

Autobusas minkštai stabtelėjo. Apsižvalgėme. Tikrai, netoliese judėjo žmonės mašiniuke su maišais ant stogo.Vairuotojas nuėjo paklausti. Ūmai sustojo ir stovėjo ir neklausė. Tada  pakilo komandos vadovas. Jis nuėjo ten pat ir irgi sustojo ir neklausė ir dar sumojavo rankom. Jau visas autobusas pabudo ir prilipo nosimis prie langų – kas ten vyksta. Tada paraginti vyrų nuėjau aš. Sustojau prie jų ir irgi nepajėgiau žengti nė žingsnio.

Mašiniuke fermeris susikaupęs darė papildomą darbo jėgą savo ūkiui su žmona. Viena akimi jau pastebėjo mus, bet kaip rimtas vyras darbą baigė. Tada apsimovė kelnes ir išėjo pas mus. Mato juk trys rimti vyrai su dideliu autobusu fone rimtai laukia. Reikalas suprantama rimtas. Kitų gyvų žmonių parodyti Ružova gatvę tai aplink nebuvo. Vyriškis aiškiai nurodė kryptį į Ružova gatvę  ir mes padėkoję išvykome. Iš fermerių mašiniuko mums atsisveikindama pamojavo ir laiminga fermerio žmona.

Praktiški  žmonės, pagalvojome, laiko tuščiai nešvaisto. Turgus buvo dar uždarytas  ir jie spėjo nuveikti kelis gerus darbus....

Baltas megztukas su retomis sagomis

Į valdišką darželį mažės pasiimti einu retai - maždaug kartą į savaitę. Bet mano galva per dažnai. Geriau išvis neičiau.

Štai kas atsitinka kai aš nueinu.

Prieš dvi savaites buvau informuotas, kad vieno berniuko  mama rado namie apdraskytą savo berniuką. Tas pasakė - šita mažė apdraskė. Sureagavau, bandžiau visą savaitę stabdyti dukros aršumo proveržius. Daugiau skundų nebuvo

Prieš savaitę vėl nedrąsiai pravėriau duris į grupę ir auklytė apsidžiaugė. Iš tolo sušuko – megztuką reikės atiduoti. Ką aš žinau ką jos ten su žmona tarėsi, linktelėjau galva - atiduosime. Besirengiant auklytė dar priėjo ir aiškiau  man paaiškino. Mano toks veidas. Žmonės man daug aiškina ir kartoja, mat nepanašu jiems, kad suvokiu iš pirmo karto elementarius dalykus. Tai auklytė papildomai  paaiškino. Berniuko mama sako, kad toks baltas megztukas tai gali būti. Bet sagos su laiveliais labai retos ir jai dingo namie tiksliai toks megztukas. O mažė tiksliai tokį  nešioja.

-         O tai kaip mes jį galėjome paimti, - garsiai pasvarsčiau - nurengėme ir atėmėme darželyje? Iš jų namų tai negalėjome paimti?

Akies krašteliu mačiau mažę. Ji suprato kaltinimų rimtumą ir pirštuku krapštė tą retą sagą su laiveliu kaip pagauta nusikaltimo vietoje.

Auklytei profesinė savigarba neleido pripažinti, kad jos grupėje dienos metu vyko plėšimas atviru  būdu. Ji irgi pradėjo galvoti kada ir kur mes galėjome atimti iš vargšo berniuko  baltą megztuką su retomis  sagomis. Nesugalvojo, tik pasakė, kad taip mama sakė.

Variantai buvo tokie: mes varganai atrodome, mašinos abiejų nenaujos, jau po penkis-šešis  metus, markės neprestižinės - škoda ir opelis, manęs su Armani niekas darželyje nematė, tik su Lelijos kostiumais. Matyt toks jau mūsų renome – prastai atrodome. Liumpenai ir ilgapirščiai. Reikės eiti aiškintis policijon dėl vagystės. Gerai, kad prisiminiau Balkanų moterį, paskambinau, gal ji ką žino. Jos rezoliucija išgelbėjo mane. Taip ir perdaviau auklytei;

-         Į nesveikų žmonių pastabas mes nereaguojame, rekomenduojame ir jums.

Auklytė daugiau pastabų nebereiškė. Megztuko neatidavėme  ir išdidžiai išėjome iš darželio. Bet vėl su baime laukiu eilinio vizito darželin. Šią savaitę dar nebuvau, tuoj prisireiks, ką vėl praneš....o privačiame darželyje buvo ramiau, ten tokių originalių  mamų nebuvo. Su retomis sagomis.

Diktatoriaus vaikai

Vakar gavome progą su Balkanų moterimi  ramiai atlikti vandens procedūras  Trasalyje. Savo atžalą klastingai įgrūdome močiutei su įtarimu, kad gal lengva sloga, tai baseinas mažei jokiu būdu. Atsipalaidavome labai puikiai, net jaunatviškai nučiuožėme kelis kartus nuo čiuožyklos. Buvome vieni tai savo žaibiškosios    palikuonės gaudyti nereikėjo ar bėgti paskui su klyksmu – nemušk, neimk, atiduok, grįžk, tyyylos, neeeee...

Po maudynių persirengęs dar žinojau ilgai lauksiąs BM, kurios  organizmas neįtikėtinai šlapias ir ji džiūsta gerą  pusvalandį, tai nuslinkau restoranan – Trakai gi, tai kibinai, jantykai. Suvalgysiu pats krūvelę ir BM kokį vieną gal paliksiu.

Restoranas buvo pilnutėlis rusiškai kalbančių paauglių.  Bendras aprangos stilius ir tylus jų kuklumas leido man lengvai identifikuoti  iš kur jie. Respublika Belarus. Kaimynai. Neturėjo jie turtingosios Maskvos aplombo ar Piterio intelektualinio pranašumo.

Penkių litų moneta vienam prieš mane stovinčiam vyrukui buvo ganėtinas turtas, jis tris kartus primygtinai prašė draugių neužmiršus jos jam  atiduoti, dėjo monetą  į savo piniginę pagarbiai ir atidžiai. Kai jiems atnešė kibinus ir buljoną termosuose  jaunuoliai dailiai susibūrė į seniai matytą dalinimo eilutę, jie nuo mažumės žinojo seną tarybinę taisyklę -  jei pavėluosi gali ir nebegauti.

Tėviškasis Luka gražiai išmankštino savo pavaldinius - nemušk, neimk, atiduok, grįžk, tyyylos, neeeee... Jie organizuotai grupėje egzistavo  pagal tas taisykles. Visiškai lengvai ir įprastai lyg kvėpuotų.

Aš net susigėdau.

Mano vaikas mano išsvajotame idealiame  pasaulyje irgi turėtų būti kaip tie diktatoriaus vaikai. Ojojoj, tėvai...

Mažas juodas verkiantis tarakonas be krypties

Šiandien Balkanų moteris ilgesingu balsu pasakė yra pigių bilietų iš Varšuvos per Kalėdas Anglijon. Ji ten važiuotų. Turi pas ką.

Pamenu kai anksčiau  abi su maže išvažiuodavo. Pirmą po jos su maže grižimo iš atostogų dieną  rytą pamačiau prabėgant be krypties mažą juodą ir atrodo net verkiantį tarakoną, nes Balkanų moteris grįžusi surado jų šeimos lizdelį ir visus sunaikino. Išskyrus tą vargšą kuris dabar blaškosi be krypties ir be šeimos.

Tiesa, Balkanų moteris leido sumakaluoti degtinę su svarainių sirupu. Bet neleido paslėpti į man vienam žinomą vietą. Pilnus namus primėtė įvairių moteriškų ir vaikiškų daiktų, sūrelių ir saldainių popierėlių. Mažoji pirmą naktį po atostogų reikalavo tėtės dešimt kartų. Suprantama tai malonu, bet dešimmmmt kartų. Organizmas rytą tabalavo net po dviejų stiprios espresso. Net beresnevičiškoji Norkaus Imperija nebelindo į galvą, nes Balkanų moteris per atostogas tiek prikaupė informacijos, kad tos informacijos pliūpsniai savo reguliarumu priminė Islandijos geizerius.

Bet vis dar tikriausiai nesupratote apie ką aš čia. Apie tą patį – amžinąjį laisvės troškimą, ilgą miegą su gera knyga šalia, tarakoną su pilna šeima ir kupinus alkoholio butelius tik man žinomose vietose.

Gal ir vėl išleisiu jas vienas atostogų….tik va svaraininę šiemet gaila įveikiau jau, rodos nebėra ir paslėptos.

Bulvės Leningradui

Tęsiu Vėlinių savaitės ciklą. Šį kartą apie jau senas tetas...Paklausiau  kodėl vyriausioji teta liko neženota. Gi jaunystėje buvo aukšta išvaizdi merga? Iškart visos pagyvėjo. Sužibo tetulių akys.

 Turėjo ji kavalierių. Turėjo daug. Ir su matociklu taksai brigadininkas buvo. Gražiausias tai jūrininkas iš Liepojos, aukštas, gražus, kvietė su savimi į Liepoją. Narėjo labai ale nevažiava. Verkė. Anas mirė neseniai. O tai kodėl nevažiavo, klausiu. Taigi mūsų ji nepaliko mažų su moma. Rūpinosi užauginti. Tada  sakau:

-         Kalūkyje  tai visas dirbat?

-          Kaksai tadų buva kalūkyje uždarbis.... –  numojo ranka moteriškės. – Ašaras...

Net Stalino laikais, kad prasimanytų kiek pinigų,  teta važiuodavo  špekuliuoti.

Kaip tai buvo daroma. Supirkdavo iš visų kaimynų bulves. Paimdavo  dėl apsaugos vyrą. Nusisamdydavo iki Leningrado porą mašinų. Abi  pakraudavo supirktomis  bulvėmis ir  važiuodavo gulomis ant bulvių maišų iki Leningrado turgaus. Šonus taip atmušdavo, kad – labai visų persiprašo – net nusimyžti iš ryto negalėdavo. Taip visus raumenis  skaudėdavo.

Taigi atvažiuoja tokia sudaužyta į turgų iš ryto, ruskai nelabai smarkiai moka, bulvių penkios tonos, parduoti visos dienos darbas, o toks akiniuotas inteligentas perka tik  vieną kilogramą ir dar klausinėja, o iš kur tos bulvės, ar geros, ar moka lietuviai auginti bulves, o kokia rūšis.

Pažiūrėjo teta į jį, paklausė inteligento išvedžiojimų  ir atrėžė kaip mokėjo ruskai:

-         3,14зда называется эта сорт картофель.

Eilė iškart puolė pirkti tokias bulves nieko  nebeklausinėdama ir ne po kilą, o po penkis. Kiti ir maišiokais.

Tai sakau turtingos buvot. Ne, sako, nuperki kam suknelę, kam kelnes, dar cukraus maišą, arbatos, sau rankinuką ir visas uždarbis iš bulvių pradingsta. O dar ОБХСС kabinėjosi. Ir areštavę buvo. Važiuodavom visur – Leningradas, Lvovas, net Odesa. Viską vežiodavome – bulves, vyšnias, obuolius. Bet užtat vaikai nebadavo.

Aha, supratau – toks buvo gyvenimas. Tetoms virš 70, bet piršto tarp dantų nedėk iki šiolei ir dar žiaurus matriarchatas šeimose…

Rimti ir nerimti proseneliai

Eilinį kartą susirūpinome su vyresne giminės medžiu ir per Vėlinių savaitę apklausėme daugybę prie giminių kapų sutiktų žmonių.

Vaizdelis nekoks. Dar atsimenami XX amžiaus pradžioje gimę keturi broliai. Ir jie buvo skirtingi. Ir iš esmės nusprendė savo palikuonių likimus beveik iki pat  XXI amžiaus.

Pats nerimčiausias buvo Juozapas. Jam labiau rūpėjo moteriškės ir pasisvečiuoti pas ką nors. Galėjo svečiuose išgerti aštuonias stiklines arbatos. Jei duoda. Net savo žemę prarado. Atėmė Vyžuonų klebonas Mileika už skolas. Tada blaškėsi  Zarasų  pusėje, po to vėl grįžo  gimtinėn. Tačiau turėjo dvi žmonas ir vaikų daugiausiai iš visų brolių – aštuonis. Tačiau jaunėlis ir jo palikuonys tiko visoms valdžioms, jie niekur nesėdėjo, jų netrėmė.

Pats protingiausias  buvo Boleslovas. Rimtas ūkininkas. Vienas sūnus mokėsi medicinoje, kitas mokytojavo. Pokaryje du Boleslovo sūnūs pakliuvo kalėjiman -  medikas gydė partizanus, o mokytojas  pakliuvo su ginklais, po to tremtis Buriatijon  ir pačio Boleslovo ir visų jo palikuonių . Tai Boleslovo palikuonys dabar tokie: keli maišyti su buriatais, du  gyvena Sibire išvis išsižadėję lietuviškos pavardės, trečias Škotijoje, dar keli Lietuvoje.

Per vidurį tarp šių brolių buvo Povilas, mano senelis. Turėjo ir Boleslovo rimtumo, ir Juozapo polinkių. Tai jam ir sekėsi per vidurį. Turėjo penkis vaikus ir į lagerį Vorkuton pateko vienas, be šeimos. Oficiali  versija sovietų laikais buvo tokia; labai mėgo kolekcionuoti ginklus, pagal sutartis ir prie vokiečio, ir prie ruso prižiūrėjo Utenos kelią tai ir prisirinko besimėtančių ant Utenos kelio ginklų arsenalioką per karą ir po karo netyčia....Povilo žmona, mano senelė, viena išaugino penkis...

Ketvirtas buvo visai ramus ir mokytas. Girininkas. Tai jis padarė gudriausiai, per karą prieš ateinant rusams movė Argentinon. Ir Argentinoje dirbo kažkokiame medžių departamente, o vaikų atrodo  ir neturėjo. Paskutiniai laiškai iš Buenos  Airių apie 1957 metais, jame rašė,  kad virš 40 laipsnių karščio, tad atostogauja  kalnuose ir naujam automobiliui taupė ilgokai...

Tai  šios mano  dalies giminės medžio trumpa apžiūra man inspiravo  labai stiprų moralą: reikia  domėtis moterimis arba Argentina, kiti mokslo, įdomių dalykų kolekcionavimo  ir rimto ūkininkavimo keliai veda kalėjiman arba į lagerį.

Neverta  būti rimtam.

Biliardas ir koja

Sovietų laikais žmonės parodydavo neįtikėtiną sumanumą  besigerindami savo buities sąlygas. Štai čia papasakosiu ganą neįtikėtiną įvykį ta tema.

Vienos įstaigos raudonajame kampelyje, kur man teko laimė darbuotis, anuo metu stovėjo normalaus dydžio  biliardo stalas. Tad per pietų pertrauką, o kartais ir po darbo, kaldavomės prie jo iki užsimiršimo. Viršininkas tvirtai buvo įsitikinęs, kad tas stalas blogis ir jo reikia atsikratyti. Bet kolektyvas stojo mūru už kultūringą laisvalaikį. Kitaip  - grasino kolektyvas - visi prisigers darbo metu.

Bet nuo aktyvaus naudojimo biliardo  lazdos eižėjo ir ypač kentėjo lazdų galiukai ten kur uždėta tokia lyg ir guma. Bet be jos tikslaus smūgio neišgausi. Jau kiekvienas turėjome  savo mylimą lazdą ir naktį galėjo pasakyti kuria vieta reikia  mušti rutulį kai tiesus ir kuria kai savas. Bet nauja gumelė ant lazdos galiuko  būtų išgelbėjus padėtį. Bet jų niekur negalėjome gauti.

Mėgdavo biliardą ir Kostas, skyriaus viršininkas, didžiulis vyras, bet be vienos kojos. Sakė tuoj gaus superkoją, protezą iš švediškos medžiagos. Kai gavo iškart atšlubavo pasirodyti nauja koja. Nu sakė šedevras, palietus  kaip tikra koja  beveik. Labai gera švediška medžiaga. Vyrai sako: tai parodyk. Kostas atsmaukė kelnių klešnę. Pačiupinėjo vienas, pačiupinėjo kitas – o bliamba, minkšta maloni medžiaga, bet su sveiku kietumu smūgio tikslumui, lyg  guma, lyg dar kas, bet biliardo lazdų galams 1000 procentų tinkama. Taip Kostui ir pasakėme.

-         Ne,  - atsakė Kostas,  - tai mano koja. Neduosiu.

Per kelias dienas, pasiremdami mechanika,  medžiagų atsparumu  ir kitais įtikinėjimo metodais (kliuksinčiais), įtikinome ir įsitikinome, kad nupjovus plonai ir atsargiai paviršinį sluoksnį nuo kojos nieko neatsitiks. O tik gausime  visi, tame tarpe  ir Kostas, tik didelį malonumą nuo tobulo žaidimo biliardu. Kostas pasakė aš pats bei su geru peiliu atskėlė kojos gabaliuką kaip tik keturiems lazdų antgaliams.

Kaip mes žaidėme tada - kaip švediški dievai! Savi guldavo į lūzas neįtikėtinom trajektorijom.

Ir kai   tie antgaliai sudilo, Kostas atsidusęs vėl pjovė ploną ploną savo kojos gabaliuką... vėliau išėjau iš to darbo ir nežinau kiek Kostas nuskobė  savo koją. Dar ne kartą galvoju.

Nes biliardo rutuliai su nauju švediško protezo medžiagos antgaliu guldavo į lūzas fantastiškai...