Šita paslaptinga
istorija prasidėjo gegužės mėnesį Kalvarijų turguje. Kadangi Podhalės turguje
beveik ir nebūnu, tai ateityje gal net neminėsiu žodžio Kalvarijų. Tiesiog - Turgus.
Viename Balkanų
moters nubraižyto sodo plano kampe buvo palikta kaip tik vieta trims
vertingiems krūmams. Tai mes pas tokią turgaus
kampe kiūtančią ir todėl gal sąžiningą
moterį paėmėme tris skirtingus daugiamečius krūmus. Aš prisiminiau apie juos –
gydanti arbata, kvepės ir miegui gerai bei
senas lietuviškas primirštas
prieskonis.
BM irgi kažką
žinojo apie tuos krūmus, bet ne per daug. Ji galvojo, kad aš viską prisimenu.
Juk protmūšistas ir šiaip mėgėjas papasakoti, kad turiu galvą ant pečių.
Rudenį atėjo
laikas derliui nuimti. Nuskabėme ir tuos krūmus. Ilgai namie džiovinome jų šakeles
pakabinę aukštai, kvepėjo jie smagiai, kol
vieną dieną BM išdrįso manęs paklausti;
-
O tai
kokie čia augalai? Ir nuo ko jie?
Aš liūdnai pažiūrėjau į BM. Ji tebežiūrėjo į mane. Pasiūliau internetą, nes
nu nieko nepamenu. Mano galva taip keistai surėdyta, kad jei tai buities
reikalai, tai man galva automatiškai ištuština tą atsiminimą, nes reikia vietos
įdomesnėms mintims.
Gal mėta ir mairūnas? O šitą su
mėlynais žiedeliais tai iš Kroatijos pamenu. Visur jo ten buvo. BM irgi buvo Kroatijoje tai bendrom pastangom gana
greitai nustatėme - tikrai levanda.
Liko dar du krūmai. Levanda tai baidyti kandis ir gerai miegui. Taigi liko
arbata ir/arba prieskonis. Mėtą atmetėme, nes ant virtuvės palangės
augo mėta su etikete ir nebuvo į nei vieną mūsų krūmą panaši. Mairūnas internete
buvo visi kitoks nei mūsiškis krūmas. Dar pasiskolinome storą knygą
apie žoleles. O ta stora knyga tai
visai. Įtarėme kad vienas krūmas tai juozažolė, o storoje knygoje visai nėra
tokio augalo. Dar iškrapščiau sąmonės
užkaboriuose, kad juozažolė gali būti vadinama ysopu. Radome ysopą knygoje. Lyg
ir jis. Na bet kaip sunku atskirti krūmus knygose, visi su šakelėmis,
lapeliais... Ir trečias krūmas buvo beveik paprasta – rozmarinas, nes su
tokiais lyg ir spygliukais.
Sudėjome į talpas, užklijavome etiketes, bet tvirtai žinome tik vieną –
levandą. Ir dabar kas naktį draskomės kas pasidės šalia savo pagalvės levandų
maišiuką. Tikrai gera užmigti prie vienintelio tvirtai žinomo sodo krūmo.
Ir aromatas klaikiai malonus.
Iš kitų sunkiai atrastų krūmų šakelių kol kas arbatos virti nedrįstame.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą