Motinėlė artilerija, divizija bei vandens kliūtis

Sovietinėje mokykloje buvo labai originali pedagogų grupė – karinio parengimo mokytojai. Šie žmonės buvo visiški tarybinio muštro kosmonautai sklandytuvais nupleventi  į beveik fašistinę Lietuvą  mokyti džinsuotų jau vaikų..Tai buvo vien atsargos karininkai. Nebetinkami normaliai karinei tarnybai. Ir koks kvailys sugalvojo, kad jau tada tinkami pamokyti pašaipius lietuviukus, kurie klauso  Uriah Heep ir Slade plokštelių, kurias siunčia giminės iš Amerikos.

Bet gal  neteisus. Išmokau kai ko. Mokyklos rūsio  šaudykloje gana neblogai išmokau šaudyti gulomis su šautuvu TOZ-8. Kiek įžvelgiau  su savo regėjimu. Dar išmokau kaip  žygiuojant reikia kelti ranką priešingą kojai. Ta prasme jei keli tą pačią koją ir ranką, tai klasiokai krenta negyvi nuo juoko. Ir disciplina pamokos metu žlunga. Bet  buvo ir tokių kurie natūraliai nesugebėjo tokios įstabios koordinacijos. To priežastys buvo dvi: sustiprintas fizikos mokymas bei kelių vaikų  tėvai dėdės – ministrai ir CK....Dalinai proletariškos kilmės buvome toje elitklasėje tik du vyrai - aš ir dar vienas didesnis. Matyt abu dėl savo vyriško balso paduoti komandoms. Baubti mokėjome.

Taigi marširuoti mokėmės. Bet kaip tiems vojenrukams (karinio parengimo vadovams) buvo sunku. Normaliai bendrauti kaip armijoje  tai ni ni. Tik  kalbėti ir elgtis lyg popo namuose su popadja.

Kelti koją nuo žopos – už tokias frazes ir tikslius nukreipiančius judesius  ranka kažkurios gražiakojės trumpasijonės merginos tėvas išgrūdo vieną vojenruką greituoju būdu vadovauti Vilniaus  garnizono hauptvachtai Kosciuškos gatvėje. Tad sugebėdavo prisitaikyti kultūringoje lietuviškoje mokykloje jau tik visiškai keisti atsargos karininkijos egzemplioriai  arba nuokvakos galutiniai  nuo metų gausos arba patirtos kontūzijos.

Mes iš P.Cvirkos apsakymo žinojome, kad Rusija visada mums motina. Ir vieną dieną per pamoką mūsų vojenrukas įsileido į dvasingus karinius  memuarus. Pagalvojo kaip rusas dvasingai mus palenkti galų gale. Tas senas kariškis  buvo ribotų galimybių ir fizinių, ir protinių, bet nuoširdžiai norėjo parodyti mums gerąją armijos  ir karo pusę. Stengėsi kalbėti nuoširdžiai ir kaip buvo. Bet kultūringai. Jo pasakojime  artilerija, kurį juos gelbėjo – buvo matuška, divizija, kuri siuntė pagalbą, – matuška, kareiviai nuo fašistinės  ugnies įsirausė į matušką žemę. Ir kas kartą ta  matuška tariama ilgai, atsidūstant bei  su meilė tėvynei.

Mes pagyvėjome. Ką dar galima pavadinti matuška?  Pasirodo viską.  Galiniai suolai  po kiekvienos matuškos pradėjo skaičiuoti kiek jų jau yra. Vojenrukas pastebėjo klasėje  jau nebe standartinė snūdri nuotaika ir kažkas vyksta. Ko gero vyksta  į blogąją pusę. Bet kas? Jis nesusigaudė.

 Matuškų mėgėjas  kuo toliau tuo labiau painiojosi, klimpo siužete, tačiau atkakliai matuškavo, dar prašoko kliūtis su matuška jeda, matuška medsančastj, matuška pechota, bet ta matuška pechota turėjo keltis valtimis pagal siužetą per kažką su daug vandens ir aišku matušką, bet kas toliau...  na nuo tų rėksmingų bukagalvių užkrito jam ir viskas kas do matuška ta plati  su daug tekančio  vandens....matuška... matuška....jau garsiai  publikai juokiantis, ūmai vargšas karinio statuto nustekentose smegenyse rado žodį  tam plačiam daiktui su daug tekančio vandens - matuška vodianaja pregrada (išvertus motinėlė vandens kliūtis).

Auditorija suošė ir su palengvejimu pradėjo ploti. Išsisuko, šaunuolis.

Manau prilipusi   tam  vojenrukui pravardė jums jau žinoma – Vodianaja pregrada.

Vasara, vynas, laikas

Telefonas kartais sukvailioja ir perduoda pokalbiui keisčiausius  balsus. Štai neseniai sučirškė  man telefonas ir perdavė moters balsą. Ar dar atpažįsti, paklausė tas moteriškas balsas..

Aha, atpažįstu, pradžioje  kiek sudvejojęs atsakiau. Kur jau ne.

Pakvietė mane į savo jubiliejų. Moterys paprastai nesako kiek joms metų per jubiliejus, na bet šitos jubiliatės metus  aš gerai žinau. Metai tie patys, tie  manieji, kur buvo daug vyno ir jūros, ir mažai pinigų. Ar kokios nors dovanos nori, dar pasitikslinau. Ne, visko turime, namai pilni daiktų, atsakė, dovanokit pinigų, darysime draugams balių. Na taip...

Kaip toliau pasakoti šitą istoriją aš nežinau. Viskas labai asmeniška ir pasakojime bus detalės N-18. Bet jūs pabandykite suvokti, jog bandau savo menkomis galiomis išpasakoti ne erotiką, o vasarą, vyną, laiką.

Tad  atsargiai  ir kultūringai. Iš tolo. Sovietų laikais mes palyginti  su dabar nieko neturėjome ir todėl teisėtai klaustumėte  ką tada veikėme. Galiu atsakyti taip, mes labai labai turėjome, jaunos anų laikų moterys buvo gražios tada Lietuvoje arba Rusijoje. Gal net gražesnės nei dabar, nes dabar jei graži tai oksana pikul arba marina  bui, o tada – atvirkščiai. Jos buvo gražios be jokių užpakalinių minčių ir joks tarybinis rūbas jų nesugadindavo. O jei dar be tarybinių rūbų tai juo labiau.

Vėliau jau mes, vyrai, turėjome vidiakų laikais Silviją Kristel, plačiai  žinomą Emanuelės vardu. Bet ji buvo ten toli, už vidiakų ekranų, už kordono, vakaruose, o dar, kaip neseniai  sužinojau, ji dar ir Valeri Žiskar dEsteno, Prancūzijos prezidento meiluže buvo. Trumpai tariant  -  džinas, plaštakė, elfė, fėja,  tik   dvasinė  materija.  O iki Silvijos buvo moterys buvo iš mūsų draugų rato. Ir vis taip gyvenime susiklostydavo, kad pamatydavai vieną kitą jų įdomesnę detalę. Ta detalė pradžiugindavo jaunuolį iki širdies  gelmių (nes nebuvo nieko, net sekso TSRS). Ir tų detalių savininkė tyčia ar netyčia vis padovanodavo  mūsų akims ką  nors netikėtai draudžiamo. Tiesiog kad elektros srovė tekėtų laidais jei taip galima pasakyti fizikos terminais. Suremontuodavo tokia elektromonterė mus ir įstatydavo mintis ten kur reikia. Kad  gyvenimas gyventųsi.

Na apie ką aš čia vėl. Veliuosi į ką atsižegnojau veltis. Tad pabaigsiu  istoriją pasakojimu apie stalą. Vieną vasarą mes, dvi jaunos poros, ilgam patekome  į vieną kambarį bendrabutyje maždaug dvylika kilometrų nuo jūros. Ten buvo jubiliatė su savo nauju vaikinu, kuris dabar nebejaunas jubiliatės vyras. Ir  mūsų pora. Nepamenu, ar buvo blogas oras, ar jau nebeturėjome pinigų net autobusui  iki pajūrio ar dar kokia minklė.

Bet kaip dori tarybiniai jaunuoliai pastatėme stalą tarp mūsų lovų. Tada buvome dar labai nežiniukai,  drovėjomės. Tas stalas buvo visiškai prastas tarybinės pramonės produktas švietimo įstaigų bendrabučiams, visaip ištrupėjęs, nuremontuotas  ir aprašytas technikumine  išmintimi. Toks siaubas  iš drevesno-stružečnaja plita  liaudiškais   žodžiais papuoštas. Leidome poromis  visą dieną lovose. Mes vyrai aplamai neturėjome jokios juridinės teisės ten būti. Tad niekur nėjome. Stengėmės diskretiškai nematyti negirdėti vieni kitų. Buvo dar daug vyno. Taigi, o ta skiriamoji stalo plokštė apačioje buvo visai net ne  pertvara,  o erdvi tuštuma. Tik kuklumo  simbolis.

Mes stengėmės nežiūrėti vieni  į kitus, nes vyko  vasara, meilė ir vynas. Bet po kelių valandų jau užsimiršome ir perdavinėjome vienas kitam vyno stiklinę šypsodamiesi. Aš (gal tiksliau  mes) buvau laimingas, bet rankos atstumu  dar viena visiškai nuoga neįtikėtinai grakštaus liauno kūno ir sirpių krūtų jauna moteris  šypsodamasi paduoda vyno stiklinę. Ji koketiškai kvailai nesidangsto.. Ji tiesiog yra, jai  nereikia manęs gundyti. Ji turi vyrą. Ji graži ir žino tai.

Aš matau moters pilnatvę ir už lango vasara, už dvylikos kilometrų  jūra. Gal net  girdime  jūrą, bet tikriausiai tai ne jūros ošimas. Gal mašinų gausmas plente į jūrą.

Jei stipriau   išgersiu per jubiliejų (o tai ko ten eiti jei ne), gal išdrįsiu pagirti  jubiliatę, kad gyvenimas tai gerai, kad ji vis dar paduoda tą vasarą stiklinę vyno man. Todėl ir balsą atpažįstu. Kur jau ne.

Blogai atrodau

Vakar kelios minutės prieš 22,00 Ikiuke prie Santariškių jau nebesugebėjau surasti pieniškų džiūvėsių. Apibėgau panikoje keli kartus ikiuką- nu nėr pigių paprastų džiūvėsių. Visas sukaitęs prakaituoju, pats sergu, kosčiu, o mažei skubiai  reikia džiūvėsių, nes irgi guli jau infekcinėje  - Roto  ar norų virusas.

Tai jau taip blogai atrodžiau, kad pardavėja pasiūlė pakilti liftu į antrą aukštą , nes aš labai nustebau, kad jie turi antrą aukštą ir net laiptus į jį. Prabėgau tris kartus  pro laiptus ir neradau. Važiavau kaip ligonis pardavėjos nurodymu liftu. Pigių džiūvėsių į antrą aukštą.

Jooo, važiuodamas galvojau matyt visai blogai atrodau. Taip ir mirti galima. Bet atrodyti ligotu  ir būti  senam visai patogu. Liftai, komfortas, merginos užleidžia  eilę, ir taip toliau...

Pats sergu, sloga ir bronchitas, mažė gavo virusą, vemia, guldėme  į ligoninę. Taip vakar pirmą kartą praleidau protmūšį. Rezultatas nekoks, du atostogaujantys Kembridžo studentai nesugebėjo manęs sėkmingai pakeisti ir gavome vienu tašku nuo patys žinote ko.

Ukraina

Dabar visų akys  į Kijivą, Lvivą ir Ukrainą.

Ten ir dabar sprendžiama visos Ukrainos, Rusijos imperijos, ir netgi galbūt Europos ateitis.

Nurodau kokius  informacijos  šaltinius  mano galva būtina skaityti geriausiam Ukrainos įvykių vaizdui (jei kas dar nežinojo):

http://www7.unian.net/

https://plus.google.com/+AurelijusKatkevi%C4%8Dius

http://starshinazapasa.livejournal.com/

Vertėjas iš rusų kalbos

Rusų kalba man kaip antra oda. Rodos jau ką moku tai moku. Galiu vienodai greitai skaityti ar lietuviškai, ar rusiškai. Man nesvarbu. Tad BM kaip rusų kalbos speco paprašė išversti kelis techninės literatūros puslapius.

Neatsakingai ir naiviai sutikau. Kankinausi kelis puslapius, stūmiausi į priekį vėžlio žingsniu, bet kai sutikau frazę:

Перпендикулярно параллелепипиду

Suvokiau negailestingą tiesą – vertėju iš rusų kalbos aš nebūsiu niekada...ir iš jokios kalbos...

Danai

Teko dirbti vadovo darbą danų kontroliuojamoje įmonėje. O palyginti  su kitais skandinavais galiu, nes mano bosai kitose firmose buvo suomiai ir švedai. Ir švedai pusė velnio ir iš suomių pusės (bet irgi gera dalis švedų buvo) šiek  tiek spaudimo daryti pinigėlius, bet proto ribose ir kažkoks susidomėjimas kas jūs do čiūdikai, the locals, kurie daro mums pinigus..  Na o danai...bottom line buvo jų malda, tikslas ir gyvenimo prasmė. Bottom line – tai apatinė balanso eilutė kur pelnas arba, neduok Dieve, nuostolis.

Danus stebėjau  krūvomis, bet iš visų krūvų bent kiek mumis domėjosi tik autsaideriai. Padoriame darbe dirbantis  danas domisi Danija, Švedija, kažkiek dar Toskana per atostogas, bet tik ne atsilikusiais Baltijos kraštais. Tai būtų kraštutinis faux pas..

Taigi kam iš danų mes buvom įdomūs.

Andersenas suvis buvo alkoholikas (oficialiai, tai buvo jo darbe įgytas profesinis susirgimas, bedarbis, bet įdarbintas kažkokios socialinės darbo programos ir atsiųstas mums padėti montuoti įrengimus. Bet kaip viskas  alkoholikui Andersenui buvo įdomu, jis vaikščiojo po Vilnių, žaidė su mumis po darbo krepšinį visai jo  nemokėdamas, aišku ir gerdavo, bet kažkaip nepiktai, sakytume saikingai.

Kitas danas, maldavo nevadinti jo hansais, kristianais  ir hansenais, o pasidarė ispanišką trumpinį iš savo vardų raidžių ir tapo Chose. Taip tą danų blondiną ir reikėjo  vadinti – Chose. Smarkiai virš 40, vis dar bešeimis, nedirbęs Danijoje nuo pat perestroikos laikų, o vis po buvusias soclagerio šalis, tad užsikrėtęs visomis Rytų Europos bei Rusijos  depresijomis, idėjomis  ir jam, tokiam danui be tėvynės, Lietuvoje irgi  buvo labai įdomu. Jis mane prajuokino pirmą pažinties dieną, atvažiavo su juodu banditsku džipu ir  labai pagyrė vairavimo kultūrą mieste. Visi mandagūs ir praleidžia. Ne taip kaip Rusijoje. Na kaip negalėjo nepatikti toks naivus šaunuolis. Tiesa, perlipti  į kokią nors kitą mašiną jam nepasiūliau, būtų per žiauru. Taip ir liko laimingas savo juodame banditske džipe.

Kaip jis keikdavo saviškius. Ir savo kompanijos vadovus, ir visą valstybę. Buvo tiesiog  vietinis rusas monarchistas ar vietinis lietuvis tautininkas pagal pažiūras į Vakarus. Danijos visuomenė jo manymu buvo sustabarėjęs pasmerktas idiotiškas monstras, kuris kažkada iš vidaus supuvęs nuvirs palaidodamas po savimi visas socialistines  Danijos struktūras, emigrantus ir tautiečius, kurie jau nesusivokia realiame pasaulyje už Skandinavijos ribų. Ir dar danes moteris, su kurioms nesulyginsi pavyzdžiui gerųjų Rusijos moterų...

Planuojantis vyras

Tikras vyras privalo planuoti. Štai neplaningų veiksmų  sekos  krizė, vos nesibaigusi tragiškai.

Vaikino mergina šventė pusbrolio gimimo dieną kažkur soduose. Pasakė adresą, vaikinukas ramiai įsivedė adresą į savo išmanų telefoną ir išvažiavo automobiliu. Jei anksčiau kariai mūšio sėkmę  pavesdavo Dievo apvaizdai, tai  šių laikų riteriai – GPS išmaniame telefone.

Aš pavyzdžiui visada pasižiūriu žemėlapyje, arba net pasiimu žemėlapį su savimi, jei objektas  man nežinomas ir bijau atminties pajėgumų nepakaks.

Taigi, sodai buvo kitame miesto gale  ir visai netikėtai (neplaningai) telefonas išsikrovė. Vsio kapiec, kur aš ir kodėl aš čia klausimai kabo ore. Iš minties gelmių jaunuolis  iškrapštė sodo pavadinimą ir naktį žiemą kažkur netoli savo merginos pradėjo klausinėti žmonių kur jam važiuoti. Vienas namas įsileido, antras namas įsileido, bet nei vienas nežinojo  kur jo mergina. Trečiame name švietė šviesos, bet niekas neįsileido. Jaunuolis optimistiškai  mestelėjo sniego gniūžtę į langą, maždaug ei, vyrai, įleiskite.

Iš namo išėjo trys griežti vyrai su labai girtais snukiais ir pasakė chule.

Jaunuolis neatsargiai atsakė panašiu žodžiu ir greitai suprato bus blogai. Prisiminė mano pamokas – esant pranašesnėms priešininko jėgoms , jei ne su mergina, dėk į kojas be ilgų diskusijų. Jis šoko į mašiną ir nuvažiavo, bet vėl klaidžiodamas po sodus. Šiuolaikinis žmogus be GPS.

Ūmai klaidžiuose keliukuose jį pasivijo juodas džipas su tais pačiais mordomis.ir užspaudę akligatvyje atbaladojo mašiną kaip galėjo.Pats jis gerai, kad neišlipo. Būtų ir jį.

Po to  dar paklaidžiojo išdaužytais  žibintais po sodus ir galų gale ten vaikiną jau surado išėjusi ieškoti mergina. Na po to  jau policija, mordos jiems žinomos, draudimas, remontas.

Bet viskas  prasideda nuo planavimo. Net šiltos merginos negausi - nesuplanavęs.Būtų geriau  suplanavęs, būtų sau šalia šiltos merginos ir nebūtų jokių įvykių.

Gurzufe

Viena jaunystės laikų gražuolė nemelavo. Skaitinėjau  anądien Andrejaus Makarevičiaus alkoholinius memuarus ir autorius  kažkelintą  kartą vis  nostalgiškai prisimindavo  Gurzufą.su jo “gerlomis”. Gerdavęs  jis Gurzufe be pagirių, toks Gurzufas nuostabus  buvo. Tai ta mūsų pažįstama gražuolė vis girdavosi, kad ten pliaže gėrė su Makarevičiumi ir jis jai dainavo. Mes netikėjome. Bet dabar panašu - nemelavo.

Koks laikas  pagalvoji, Makarevičius dar dainuoja, o gražuolė seniai nebe gražuolė...

Dar Sigitas Geda “Poezijos pavasaryje” pripaistė niekų  apie siauras  totoriškas gatves, dar ten kažką apie karštas naktis, sušaudymus, jaučius, gražuoles ir Garsiją Lorką.  Ir Gurzufą. Na žinote tik jis vienas suprasdavo apie ką. Bet mūsų kompaniją užkabino. Berods Valdas atnešė almanachą ir parodė Gurzufo eilėraštį, ten važiuosim.  Ir mes išvažiavome į Gurzufą, nes ta gražuolė pasakojo ir dar tas Geda.

Tame šiltame, jaukiame Krymo pietinės pakrantės mieste  buvo galima net ir sovietiniais laikais miegoti bet kur, naktys šiltos, juk  Juodoji jūra, .o ramiausia vieta išsimiegoti  po dienos nuotykių kalnas virš miestelio – Blagatūra, jei gerai pamenu, kalno pavadinimas. Buvo ten ramu, nes oficialus tarybinis objektas su tarybine tvora, tad skylėta ir vienintelis vietos minusas  -  kartais neužtekdavo jėgų tomis siauromis vingiuotomis totoriškomis gatvelėms ropoti į viršų po dienos pliažuose.

Gurzufas buvo dėl mums nežinomų priežasčių lietuviams tinkama  vieta ir sutikdavome ten įdomių egzempliorių. Teko matyti vieną (primenu  pats zastojus) su amerikoniška maike. Maikėje ant krūtinės užrašas didelėmis raidėmis -  Vienybėje tautos jėga, tai tautininkų  šūkis berods, dėdė iš Amerikos jam atvežė..

 Veikėjas sakė, Lietuvoje niekaip tos maikės neužsidėsi, o Gurzufe pats tas. Taip ir pravaikščiojo jau pasmirdęs, bet visą savaitę, su ta amerikoniškai lietuviška maike Gurzufo lietuvių džiaugsmui. Vietos aura buvo tokia gera, kad  dėl  tokių dalykų ten niekas nesuko galvos.

Iškart palei jūrą po  Gurzufo ėjo Artekas, tarybinė pionierių sostinė. Menu kažkas iš mūsų klasės ano laiko elito buvo pakliuvęs ten ir visa mokykla tuo oficialiai didžiavosi. Mes ant Gurzufo –Arteko ribos tik kartą pernakvoję gavome kažkokius niežus. Tai Artekas nuo tada man nelabai.

Gurzufe dar mačiau  du įdomius dalykus: Kramarovą ir tarybinės armijos  jėgą.

Savelijus Kramarovas buvo toks garsus rusų kino komikas žydas. Jis  po to dingo Amerikoje ir vėl  jį pamatėme jau tik per vidiakus. Amerikoniškame filme “Maskva ant Hudzono” akims pailsinti  tarp Emanuelių  peržiūrų. Didžiavausi labai tuo -  vienas  paskutinių  mačiau Savelijų Kramarovą gyvą  SSSRe. Jis dar sustatė man specialiai savo firmines žvairas akis, nes spoksojau į jį labai išsižiojęs, jau tada nepasitikėjau savo akimis ir vis bandžiau sufokusuoti - jis, ne jis.

O siauroje gatvelėje teko kartą pakliūti į masines muštynes. Gerai buvau ką tik iš Kokteil-holo su vietine mergina ir ji greitai nurodė stogelį kur mums reikia dingti. Iš slėptuvės aukštai virš totoriškos vingiuojančios pamačiau tarybinės armijos jėgą. Išoriškai kietas vietinis jaunimas, visas stiliagiškas, buvo atluptas kelių geibių (matyt kokių ryšininkų) kareivių. Bet kaip tai  buvo strategiškai tobula.

Kareivukai išsirikiavo be tarpų per visą gatvelės plotį ir malė diržais snukius prieš juos iššokantiems kurorto kietuoliams. Kiekvienas iššokimas prieš  kareivukus  baigdavosi ištiškusia mėsa ar krauju. Ir kurorto jaunimas  traukėsi. Ryšininkai  lėtai rikiuotėje juos stūmė velniop iš gatvės. Diržų sagtys matyt buvo pasunkintos švinu, nes kirto kas kartą ryškiai, su žymėmis, net jei sagties smūgis kliudavo sienon.. Matyt kareivukai buvo paruošę gerą kovos planą ir jį tobulai įvykdė. Supratau nuo tada  ką gali drausmė ir rikiuotės išlaikymas armijoje.

Buvome taip įtikėję Gurzufo gydomąja galia, kad kartą pamenu, net buvau perkraustytas Gurjeve iš Azijos traukinio į Krymo traukinį, kad pasveikčiau Gurzufe nuo kažkokio azijinio sutrikimo. Tiesa tada  nepagijau, bet  šiaip ta vieta atmintyje  liko palaimingu  kampeliu.

Po  SSSR kracho ir nebuvau ten. Tiesa, mačiau panašių miestelių -  Mijas ir Ronda Andalūzijoje.

Prancūziškas buteliukas

Ale man įdomu keli  iš jūsų tikėjosi , kad baseine aš ramiai rankomis matuosiu atstumus nuo vienos baseino sienelės iki kitos ir man nieko neatsitiks?

Niekas? Taip, jūs teisūs, atsitiko gan greitai ir ten man toks balkaniškai gruziniškas atsitikimas.

Kai jau galėjau perplaukti 25 metrus vandens beveik nepavargęs kartą nei duše, nei krepšyje neberadau savo prausiklio. Perku specialų labai brangų prancūzišką, nes tik toks man tinka. Tikrai nesu pižonas, bet mane užpuola atopinis dermatitas nuo paprasto muilo. Buteliukas to prausiklio aišku su prancūziškais užrašais, visas  toks stilingas. Kaina apie 50 litų. Tai aš susinervinau pagalvojęs kaip susinervins Balkanų Moteris, nes ji ką tik man nupirko tą buteliuką ir jis dar buvo visiškai  pilnas. Bus sugadintas visas  sekmadienis, gal net su pratęsimu į pirmadienį.

Tad balkaniškai  - biškį rėkdamas savo sodriu balsu, su keliais nedideliais keiksmažodžiais vietoj kablelių, - pradėjau nervintis  ir apklausiau visus tris personalo darbuotojus – gelbėtoją,   valytoją ir administratorę, nes pirmas paplaukiojęs išėjau iš baseino  ankstų sekmadienio rytą. Baseino lankytojai negalėjo paimti, nes visi buvo dar likę vandenyje, įtarimams liko tik personalas. Nei vienas baseino darbuotojas savaime suprantama nieko nematė ir įtikinamai  gūžčiojo pečiais..

Tad prisiminiau, jog esu kaip ir protinio darbo atstovas (na šiek tiek), turėčiau  proto jėga  paveikti personalą, kad tie durikai baigtų mane laikyti idiotu ir grąžintų mano prausiklį. Gal apeliuoti  į jų sąžinę? Gal negražu taip rėkti, štai net V.Luckaus parodoje buvau. Gal kaip išsilavinęs kultūringas žmogus  turėčiau savo daiktus saugoti pats ir gal tai rūsti sermėginė tiesa. Administracija juk neatsako, ji visada tik dėl grožio? O liaudžiai  irgi reikia  prausiklių. Prancūziškų. Po 50 litų. Gal koks Tadikas iš Vilniaus rajono serga panašia  odos liga? Ir jam labai reikia?

Ir tada  mane išgelbėjo ką tik matyta inteligentiškoje parodoje V.Luckaus fotografija iš 1981 metų  Gruzijos.

Apvalainas  gruzinas milicininkas stovi atsainia  viso turgaus šeimininko poza. Liesesnis gruzinas nemilicininkas visas įsitempęs žiūri to milicininko pusėn ir laukia kas atsitiks. Nes milicininkas aiškiai nuobodžiauja su lazdele rankoje ir tuoj  sugalvos kaip prikibti. Toks nedidelis V.Luckaus reportažinės fotografijos blyksnis.

Taigi nutariau  motyvuoti personalą  logika. Tad dar  kartą prikibau prie  personalo ir kiek ramiau kiekvienam  paaiškinau, kad šito reikalo taip nepaliksiu, jiems jokios naudos iš to daikto. Nes prausiklis tinkamas tik mano odai. O patys matote koks aš žmogus.  Nežiūrėkite, kad ant buteliuko prancūziški užrašai, ten jokia prabangi kosmetika, o tik odos vaistai.

Be to pažadėjau skubiai skambinti ir kontorėlės direktorei, nors ir ankstyvas sekmadienio rytas ir direktorė dar palaimingai miega. O tai dar geriau, nes efektas stipresnis. Pusiau inteligentiškai išjudinau  dar snūdžiame rytiniame tingulyje esančią direktorę, išdėjau faktus ir pasiūliau susitvarkyti su savo kontorėlės kolektyvuku iki  pirmadienio  vidurdienio. Nors ką daryčiau po to pirmadienio vidurdienio pats nebuvau dar sugalvojęs. Bet išrėžiau matyt įtikinamai.

Po poros valandų paskambino iš baseino  ir atraportavo – radome šiukšlių kibire jūsų šampūną.

Na aš labai diskretiškai (kai ramus aš beveik  inteligentiškas žmogus, V.Luckaus paroda, daug perskaitytų knygų  ir все такое)  nebediskutavau kas per keistas sprendimas mesti 50 litų  vertės daiktą į šiukšlių dėžę. Nei aš, nei vagis negalėjo taip padaryti. Bet tiek to. Atsiėmiau tylomis savo prancūzišką buteliuką neramiai stebint administratorei bei  valytojai ir vėl esu  švarus bei su beveik sveika  oda. Ir sekmadienis su pirmadieniu liko nesugadinti.

Mes dainuodavome

Pats aš balso neturiu ir su klausa bėdos. Bet mes anais laikais visi ir be, ir su dainuodavome.

Kai kam net liaudies dainos, tautosakos ekspedicijos  buvo rezistencijos forma.

Aš kartą beveik sudalyvavau tokio tautosakinėje studentiško turizmo klubo  išvykoje. Pilno ekspedicijos plano dabar neatsimenu, nes ji nesibaigė pagal planą.

Prasidėjo taip. Atėjo porelė dvasingų studentų, atėjo negraži mergina, kuri visada dalyvauja  išvykose, nes negraži, atėjau aš.daugmaž tvarkingas, turėjau kuprinikę kaip dera anų laikų  studentui – turistui. Bet išvykos vado vis nebuvo, jau traukinys pasirodė horizonte ir tik tada atbėgo plevėsuojantis pilnais paltuko  skvernais be jokios kuprinės  išvykos vadas.

Aš jį gerai pažinojau, buvau kalnuose su juo, tai labai nenustebau. Bet vado povyza buvo visai neturistinė ir nė iš tolo  tautosakinė.

Dvasinga porelė vado nepažinojo. Traukinyje porelė   išsitraukė buterbrodus. Vadas pagyrė jaunus turistus, kad labai gerus  padarė  buterbrodus, nes jis tai nieko neturįs, spėjo skubėdamas užgriebti tik dvi vyno bonkas. Ir papildė jų žinias  – Perloją su Vytautu tai būtinai, o kitą tautosakos  ekspedicijos finalinę dalį gal geriau nusuksime į Alytų, nes pas jį ten mamos bute plotas dviem geroms dienoms.

Tas vadas toks  ir išliko iki šių dienų . Šiais laikais turi gal penkis skirtingų mamų vaikus, paskutinė žmona iš Vidurinės Azijos (irgi plovą daro...) ir mass media kartkartėmis praneša, kad anas vėl  prisidirbo suregzdamas neaiškius rezgalus su politikais. Bet nėsėdėjo/nesėdi, sėkmingai išbalansuoja  ant tokios  plonytės   ribos tarp Pravieniškių ir Monte Karlo, vis nuvirsdamas nuo tos plonytės  linijos  labiau į Monte Karlo pusę.

Bet grįžkime į anuos laikus.

Tautosakinė porelė tylomis nuslinko pas kitus turistus, kurie išrodė rimčiau  pasiruošę ir plano lyg  laikysis. Neliūdėjome, vyno jie aiškiai nebūtų pirkę.

Pirmą kartą pamatytas Perlojos Vytautas su savo “kol gyvas nors vienas lietuvis” sukrėtė mus anų laikų tarybukus ir dydžiu, ir postamento tekstais, tad pirmą vyno bonką išgėrėme tik stotelėje  per  ilgai belaukdami  Alytaus autobuso. Alytuje jau grįžome į normalų tarybinio jaunuolio dvasinį  kelią. Dvi dienos  vyno. Ai, sakė išvykos vadovas, nieko tame Alytuje  nėr ir neinam geriau  niekur, tik nebent dar vyno...

Bet vėl nukrypau nuo temos. Dainuodavome tikrai  daug ir daugiau nei dabar. Šimtą kartų daugiau. Dabar baliukas dažnai ir nepasiekia dainavimo kondicijos. Nebent vyresnių žmonių.

O tada  pamenu ir  jauni, dvidešimtmečiai, bebaliavodami uždainuodavome.

Buvo ir rimtų tautinių dainų, kaip pvz. “Negiedokit, gaideliai” arba “Paduok, sesule, kardą”. Čia jau dvasingų žmonių įtaka. Pasiekdavo net tokius lapsardokus kaip aš ir mano draugeliai.

Buvo ir kvailų dainuškų. Vienos tokios tekstas įstrigęs iki smerties matyt jau:

Visos silkės plaukia,

Tiktai viena silkė ne.

Oi, Zuzaaana, šiiirdis mano,

Koks gyveeeenimas puikuuuus.

Arba:

Aš tau čia, tu man čia

Mes abudu paslapčia

Kaaaarštai bučiuojamėėėės.

Ir daugybė kitų. Bet maloniausiai prisimenu kai dar mokykloje jaunų vyriškų balsų choru užtraukdavome dainą eidami po baliaus ar ploto namo,   jau naktį,  kokiuose daugialangiuose Žirmūnuose. Daina ta rodos net verstinė, lyg ir net nelietuviška. Bet buvo kupina meno jėgos:

Miegok raamiaaaai,

Mano mylimaaaas mieeesteeeeeee....

Kai užsidegdavo šviesos languose sprukdavome porą kiemų toliau ir ten vėl uždainuodavome dainą apie ramų mylimo miesto miegą. Ir žiūrovai vėl įžiebdavo langus. Paprasta akimi pamatydavome mūsų  meno jėgą.

Taigi, anais laikais mes dainuodavome.

Bioenergetikų naguose

Visos paslaptys anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo. Net aš galų gale perprantu kai kurias, kad  ir po kokių penkerių metų. Svarbu tiesa, net jei ji pavėluota.

Per šventes vežiojau į Naująją Vilnią pas tokią Baltarusijos estę mamą taisyti nugarą. Taisytoja matyt gera, nes matėme kaip pas ją į ketvirtą aukštą atneša nepaeinančius ligonius. Kartu ir pats tuo pačiu važiavimu taisiausi kelį, nugarą. Estė yra gera specialistė, štai pasakė, kad mano krūtinės ląsta yra labai didelė apatinėje dalyje. Gal nuo sportavimo kokio? Patvirtinau -  tiesa, nuo sportavimo. Ir taip dailiai pratęsė krūtinės ląstos mintį – todėl jūs atrodote kaip su dideliu pilvu, bet ten tik per gerai išvystytos krūtinės ląstos apatiniai kaulai kyšo.

Vėl tiesa. Buvo  visai smagu palikti moteriškei 20 litų taip mediciniškai tiksliai nustačiusiai  mano įvaizdžio problemas.

Bet kitas kalbios estės prasišnekėjimas mane sudomino dar labiau. Nu sako, gal dar reikia patvarkyti kokius vyriškus daiktus? Nu kaip tada, prieš vaikui gimstant. Na taip tada kai ruošiamės turėti vaiką irgi šita Vitebsko gubernijos  atstovė  mane vartė ir masažavo visą kūną  Balkanų moters  nurodymu. Ruošė...

Begulint ant tų masažinių lentų atsiminiau dar ir lenką, kovotoją su reketu nuo Olštyno. Šią vasarą buvome tokioje keistoje vasarvietėje. Lenkas meldė  padėkos iš BM,  nors ir  lietuviškai. BM sakė taip, verta, parašys. Ir parašė, kad labai dėkinga jam už viską ir už vaiką. Sakė, žmogui reketyrai  sudegino visą biznį, reikia padėti.  Pasirodo be manęs viešėdama Lenkijoje ji prieš penkerius  pas tą kovotoją su reketu sėdėjo čia ant akmenų rato. Akmenys nesudegė, ėjome pažiūrėti. Sudėlioti ratu, didingi, kiti su runomis, viena akmuo labai labai  nutrintas moteriškų užpakalių. Kovotojas dar pasiūlė BM atsisėsti, pasėdėti vėl,  bet BM kardinaliai atsisakė, paaiškino  mumi ir vienos energingosios užteks. Nesėdo. Apėjo tą nutrintą akmenį dideliu lankstu.

Vasarą tada prie Olštyno aš tik pasijuokiau... Dar vedžiojo lenkas mus po kemsynus, šabakštynus, mano blaiviu žvilgsniu visiškai  raganiškas vietas. Sakė prisisemsite ir čia  energijos, bet gal daugiau moterys....BM su vietine lenke išsišiepę braidžiojo  po tas  pelkes. Sėmėsi. Net man paaiškino, vietos čia senos, teisingos, nes dar nuo senųjų prūsų laikų. Tik nepamenanti kurių, sambių  ar bartų.

Taigi begulint ant masažinių lentų man susisiejo lenkas, prūsai, estė ir tie trys mėnesiai be alkoholio lašo, kai aš aktyviai dalyvavau visur dera dalyvauti vyrui, kad gimtų vaikas. Tai, bliamba, po gulėjimo ant lentų  visu rūstumu atsistojo man klausimas.

Tai kuo aš didžiavausi, kad tokį vaiką suveikėme, kad dar nors ir netoli penkiasdešimt, bet viskas puiku? Tai čia ne aš – o tie bioenergetikai? Olštyno akmenys ir Baltarusijos estės? Skaudu kažkaip. Tai negi vyrai net ir tokiais klausimais negali  būti tikri, kad neapsieita be pašalinių bioenergetinių jėgų įsikišimo??

Su užsieniečiais

Per šventes kartą teko pavaikščioti ankstų rytą Naujojoje Vilnioje. Kieme bėgiojo toks gauruotas šunėkas ir mažė užsigeidė jį paglostyti.

Mandagiai paklausė tokio susivėlusio berniuko:

 - Ar šuo nepiktas? Galima paglostyti?

Berniukas išsigando ir ilgai galvojo. Tada pasakė:

-         Nou.

Ir dar kiek pakrapštęs galvą rado ten ir lituvyškų žodžių:

- Šo pyktas.