Bidzina ir Micheilas

Ilgų politologinių straipsnių apie Gruzijos situaciją mums nereikėjo. Politologais, ekonomistais ir apžvalgininkais mums atidirbo taksistai už tuos pačius larius.

 Taksisto Levano (apie 40) iš Tbilisio nuomonė:

-         Ne, penkių larių mažai. Septyni iki stoties. Va kai buvo Saakašvilis.tai per dieną surinkdavau 50 larių. Dabar per dieną geriausiu atveju tik 20 larių. Viskas sustojo. Kai buvo Micheilas visur vyko statybos, vagis sodino. Atrodė kažkas  iš Gruzijos bus. Į Europą už ausų tempė. Dabar kai Bidzina viskam vadovauja, tai....(keikiasi)....ir korupcija vėl, statybos  stoja, darbo nėra, Bidzina atseit pasitraukė nuo valdžios, bet iš tikrųjų tai jis viskam vadovauja ir organizuojasi sau milijardinius  biznius. Sau. Mafijos žmogus, tikras mafijozis. Jei bus teisingi rinkimai Bidzinos partijos tikrai  nebeliks. Ai, tiek to, geras tu žmogus, užteks penkių larių.

Taksisto Michos (65 metai) iš Batumio nuomonė.

-         Saakašvilis žudė žmones. Amerikiečius įsileido. Nuo pirmos klasės Saakašvilis liepė mokyti anglų kalbos ir kompiuterių. Žalojo taip mūsų vaikus. Amerikiečiai tikrai geria žmonių kraują, okupavo Kuveitą, Iraką ir Afganistaną. Sakot, Rusija atėmė Abchaziją ir Pietų Osetiją iš mūsų? O nereikia erzinti didelio kaimyno. Stalinas? Didelis vadas, gruzinas vadovavo Rusijai. Kodėl man nesididžiuoti?

Visa gruzinų politinių  nuomonių vaivorykštė ir telpa tarp Levano ir Michos nuomonių. Bet rusofilų mums pasitaikė netikėtai daug Gruzijoje. To nesitikėjome. Ir šiaip beveik  visi taksistai klauso  rusiškos estrados.

Gruzija, oficialiai ir rimtai

Smagi  šalis, atostogauti verta. Tik nereikia tikėtis europietiškos tvarkos, reikia atsipalaiduoti ir mėgautis Gruzija.

Ką mes galime rekomenduoti.Gailėjomės nebuvę Stepancmindoje ir Vardzia.

Tbilisis, dvi dienos užtenka, sieros pirtys, pasivaikščiojimai po Senamiestį, vakarinis Tbilisis, Mccheta - vienas laris maršrutke nuo Didube metro stoties.

Gyvenome senamiestyje, Abanotubani rajone, tikrame sename kieme su vietiniais gyventojais. Patiko.

 Hope guesthouse

Kachetija. Signakhis. Iš Tbilisio nuo stoties 6 lariai žmogui maršrutke iki Signakhio. Keturios dienos. Vyno turas, David Garedža vienuolynas, Lagodekhio nacionalinis parkas, šv.Ninos vienuolynas - 2km nuo Signakhio su originalia maudyne, prižiūrint vienuolei, šventame šaltinyje.Gyventi rekomenduojame pas Zandarašvilius. Jie labai artimi Lietuvai, vieno iš Zandarašvilių vaikas gyvena Anykščiuose...

Zandarasvili guesthouse

Adžarija, Batumis. Traukiniu iš Tbilisio pirma klase per 5 h.. Jau atidaryta Batumio geležinkelio stotis. Vagone kondicionuotas oras, WiFi, nemokamas min.vanduo, bet krėslai tik sėdimi. Kupe nebėra. Kaina apie 23-26 larius vienam. Gyvenome Machindžauryje, Batumio priemiestyje.Mums tiko.

White guest house

Juodoji jūra, akmenuoti nelabai švarūs pliažai, Batumio lyno kelias su koncertu viršuje virš naktinio miesto, delfinariumas, minizoosodas, dainuojantys fontanai, pasivaikščiojimai krantine, Ureki juodojo smėlio pliažas, Kobuleti pliažas, Turkijoje galimas šopingas, prie pat sienos prekybos centras, sieną kirtome per 0,5 h, Gonio ir Petre  tvirtovės, pats efektingai margas Batumio miestas.

Maistas. Išranki mažė labai pamėgo adžarulius, tai chačapuriai su įmuštu kiaušiniu, bei odžachurius, keptos su mėsa bulvės. Vyresnius žavėjo adžapsandalis (baklažanų troškinys), ostris ir chinkaliai su įvairiais įdarais. Aišku tkemalio padažas. Boranis - sūris keptas svieste. Turkiški ledai Batumio turkų rajone. Bet ragaukite viską, šašlykai nebūtini....

Kaip gerame moteriškame romane

Visi tikriausiai  pastebėjote: man atsitinka per daug atsitikimų. Dėl nežinomų priežasčių. Žymiai tankiau jie vyksta man nei padoriam statistiniam vidutiniam lietuviui. Kaip blogeriui tai labai smagu,  bet kaip pusamžiui šeimos vyriškiui jau norėtųsi kartais ir mažiau tų atsitikimų. Ypač tokių kaip vakar...

Sode gyvenome jau gerą savaitę, dirbau įvairius žemės darbus. Purvas, prakaitas. Savaitę naudoti darbiniai šortai jau iš dryžuotos spalvos pavirto į tolygiai žemės spalvos šortus, o marškinėliai dėl medžiagų natūralaus irimo nuo senumo priežasčių turėjo 20 skylių įvairiose vietose. Kvapas nuo savaitę neplautų darbinių rūbų buvo kaip bomžo Kalvarijų bei H.Manto gatvių sankryžoje 7,15 ryte belaukiančio iš lūšnynų  alkoholio surogatų už paskutinius centus. Na bet kam tai buvo įdomu kai laistai šiltnamį ar kasi žemę? Vakare nusiprausi po dušu, persirengi ir vėl esi civilizuotas vyras.

Vakar ankstų sekmadienio rytą mažė pristojo  - pavedžiokime šunį. Kas vaikšto po sodus sekmadieniais aštuntą ryto? Teisingai - niekas. Ir aš išėjau kaip stoviu suprakaitavęs, purvinas (nes jau kasiau, kol nekaršta) su tais pačiais darbiniais rūbais. Rytas buvo malonus, šuo bidzeno smagiai, nuklydome gana toli nuo savo sodo. Atkampiuose soduose buvo labai puikios architektūros namų ir netgi galėjai pavydėti tų namų gyventojams sotaus, aiškiai ne iš knygų rašymo uždirbto, gyvenimo lygio.Ūmai viename tokiame prabangiame name su dideliais stiklais iki pat žemės, kai mūsų šuo sustojo uostyti vartų, prasidėjo lakstymas ir mojavimas rankomis. Sustojau. Gal kvies policiją, pagalvojau. Kažkokie vagys soduose pasirodė – vagia dviračius ir žoliapjoves. Reikia sustojus paaiškinti žmonėms, kad aš ir mažė – padorūs, mes visai ne dviračių vagys, mes tik taip laikinai atrodome, nes sode gyvename jau savaitę.

Iš to namo su dideliais langais bruzdesio išbėgo moteris ir pradėjo rėkti:

-         Gyvenimo stebėtojau, labas!!!!

Ajomajo, taip. JI. Romantiška vasara  prieš dešimt metų. JI. Tokia pat graži.

Atsakiau:

-         Labas.

Ir išsišiepiau. Apsikabinti, pabučiuoti? Bet po to susičiaupiau. Prisiminiau kaip atrodau ir kaip smirdu. Durys į namą buvo praviros - viduje stilinga prabanga ir lepus gyvenimas minkštuose foteliuose. Mažę moteris pakvietė  į vidų, nes ten buvo dar šunų, kačių. Aš kaip vargšas  giminaitis likau prie durų. Suterščiau įėjęs žemėmis prabangą ir savo darbinio arklio kvapu bazilikais ir Provanso žolelėmis kvepiančią virtuvę.

Nu bliamba, pagalvojau, kaip gerame moteriškame romane. JI lėtai važiuoja kabrioletu Amalfio senamiesčio gatvele. Ūmai prieina apšepęs vyras ir paprašo centų pigiam vynui. Ji išberia iš rankinuko visus centus kiek turi, nes  kažkuo tas elgeta jai simpatiškas. Ir nuvažiuodama prisimena kur jį matė. Taip, tai buvo prieš dešimt metų. JIS. Kaip žemai JIS smuko...

Ačiū Dievui, JI valgyti nepasiūlė. Ir pinigų nedavė. Tiesiog matyt dar gerbė mano orumo likučius. Paskubomis atsisveikinau. Nu bliamba, tikrai būtų geriau jei tokių atsitikimų būtų mažiau. Aš juk irgi turiu marškinių po keliasdešimt eurų ir švarkų po kelis šimtus eurų...

Žydų perauklėjimas

Tikriems Niu-Jorko žydams Sofi ir Džonatanui atsitiko  bėda keliauti su mumis vienu taksu dvi dienas po Kachetiją. Mažei nauji žmonės, kad ir angliškai kalbantys, buvo proga pailsėti nuo tėvų  ir ji užsirioglino  niujorkeriams  ant galvų. Per tas dvi dienas išmoko amerikoniškų  eilėraštukų apie  ice cream ir krūvą angliškų žodžių. Bet tai dar nieko. Ši jauna žydų pora tvarkingai ilgai draugavo, sukūrė tradicinę žydišką šeimą,  tvarkingai planavo turėti vaikų  - o mes sugriovėme jų visas žydiškos pedagogikos sistemas.

Pirma info, kuri iškėtė Sofi akis iki ausų – mažė su mumis keliauja po pasaulį nuo 1,5 metų. Ir pradėjo keliones nuo saulėtojo Uzbekistano, kur būna +45 pavėsyje. Per šešerius jos gyvenimo metus – Gruzija bene dvylikta aplankyta pasaulio šalis mažei....

Antra. Mažė lipo į David Garedža vienuolyno ir Lagodekhi nacionalinio parko akmenis ir uolas kaip kalnų ožka, tik kartais dėl mažumo  pritrūkdavo kojų ilgio kur nors užsikabaroti ir reikėdavo tėčiui padėti. Ir tai per karštį +35. Ir beveik nezyzė, tik maldavo ice cream. Angliškai.

Po Lagodekhi parko keturių su puse valandų žygio besibaigiant antrai bendrų kelionių dienai susėdome alaus. Ir jie, pastatę mums alaus, nuoširdžiai ištarė - mes auginsime vaiką kaip jūs. Mums mažė patiko. Pas mus beveik iki paauglystės vaikai  niekur nevežami, sėdi kaip gete namie, prievarta kažko mokinami, vienu žodžiu auga liūdni ir uždaryti. Mes irgi taip tradiciškai buvome auginami. Norime  būt atviresni pasauliui.Tampysimės vaikus kartu visur, kur tik pajėgsime. Kaip jūs.

Džonatanas, kuris turi ir Bucharos žydų genų, dar papasakojo, kad Bucharos žydai yra kiečiausi tarp visų Niu-Jorko žydų, jie padaro pinigus iš oro, iš nieko. Ir neaugina prie savo namų žolės kaip visi padorūs amerikonai, jų kiemuose tik akmenys (Buchara dykumų zonoje). Ir taip netiesiogiai pagyrė mano romano skyrių apie Bucharą..

Tiek pagyrų buvo netikėtai daug. Aš tokia  proga užsisakiau  dar vieną bokalą alaus Džonatano sąskaita.

Po velnių, jeigu net mes su maže ir BM tapome pedagoginiu pavyzdžiu Niu-Jorko žydams, tai mes gal tikrai ohoho, visiškai  kieti ir mūsų šeima ohoho, ir pedagogika mūsų pavyzdinė. Nu nesitikėjom visiškai, ačiū aišku.

Kaip Batumio taksistas sirgo už baltą derybininką-sportininką

Nors ir kontaktiškas žmogus esu, tačiau būkime atviri – šalį per trumpą laiką iš esmės pažįsti per taksistus ir viešbutukų žmones. Ir šiaip  taksistai pirmas šalies snukis oro uoste. Nes veidu juos vadinti nekyla klavos pelė.

Ramazas, aišku kaip visi gruzinai, pažadėjo – nepadarė, pasiimti mūsų į Tbilisio oro uostą neatvažiavo, kažko nesuprato atvykimo skaičiuose. Gražiai ir maloniai vėliau  atsiprašė.

Bet atvykęs paryčiui buvau priverstas atiduoti save  Sopranams į rankas. Tikra Niudžersio mafija pagal manieras ir snukius tie oro uosto taksistai. Kainas žinojau. 30 larių pigu, 40 jau brangu. Išsirinkau beveik padoraus snukio  Tonį Soprano  - Gandolfinį ir pasakiau noriu į senamiestį. Aplinkui sukleketavo savo erelių nosimis ir rankų mostas kalnų ereliai – kiti Sopranai, bet Gandolfinis mane paėmęs nusivedė į taksi. Sumokėjau aišku 40. Nebuvo jėgų derėtis.

Bet. Po to atkeršyjau visiems Gruzijos taksistams nuo Kachetijos  iki Adžarijos. Sportiškai kerštingas žmogus esu.Derėjausi kaip pašėlęs ir kankinau vargšus transporto  darbuotojus  klausdamas kainos ir iškart išsižeidęs nueidavau po pirmos kainos. Toliau derėdavausi tik su važiuojančiu iš paskos. Tada jau artėdavome prie antros ir trečios kainos

Iš Batumio į Machindžaurio priemiestį kartais grįždavome vakare, jau kai autobusai nebevažiuodavo. Prie jūros  uosto kartą pasitaikė neteisingi  taksistai, 10 larių ir viskas. Mat lyg ir prasidėjo smulkus lietutis. Paėjau nuo jų – nevažiuoja bjaurybė nei vienas iš paskos. Tada kita taktika: paeiti 50 metrų nuo nederybine opozicija pasiskelbusių taksistų. Ir iškart vieno nervai neišlaikė ir nuvažiavo iš paskos.  Ai, numojau ranka, geriau grynas oras, pasivaikščiosiu iki Machindžaurio, naktis šilta, praėjo noras važiuoti taksi. Po diskusijų 7 larius sutarėme.

-         Na baltas žmogus, bet taip kietai deriesi lyg azijatas,  - paaiškino, kodėl manimi susidomėjo smalsusis taksistas.

Kai taip pagyrė sumokėjau 8 larius. Paaiškinau - larį pridėjau už balto žmogaus derybų meno pagyrimą.

Kitą vakarą nuomavausi tris dviračius. Dviračių biznelio savininkas buvo taip užsisukęs, kad neužfiksavo kaip aš jam į akis pareiškiau 12 už tris, o ne 15 kaip tarifas. Ir pradėjau pasibaisėjęs rėkti, kai jis sakė 15. Aš rėkiau 12, mes taip sutarę – nieko nežinau. Atėjo vakarykštis taksistas už 8 larius, pasisveikino su manimi. Ir kiek supratau paaiškino dviračių biznieriui - šitas baltasis durnas, nusileisk geruoju. Dviračių biznierius pasiuntė mano taksistą toliau. Tas paėjo ten kur jį siuntė ir išsišiepęs laukė atomazgos.

Mes smagiai parėkėme, už mano nugaros nematomi stovėjo a.a.Gandolfinis ir kiti sopranai, aš jau ruošiausi pakėlęs mesti tuos jo sušiktus dviračiu po 15 į jūrą, biznierius šaukė, nebuvo tokios kainos niekada, važinėk tu tada nemokamai, jei pinigų neturi, aš atsakiau, pinigais tave galiu užversti, bet mokėsiu už tavo dranduletus kiek buvo sutarta. 12.

Taip ir liko 12. Pasidavė.

Draugelis taksistas laukė kur buvo pasiųstas  ir kai sužinojo, kad 12, džiugiai pakratė kumščiu ore. Pergalė. Taip, mane išderėjo ir dviračių biznierių išderėjo. Sakė juk dviračių biznieriui - nesiginčyk, šitas durnas, derasi iki nukritimo.

 O aš  Tbilisio sopranams oro uoste atkeršyjau.

Spygliuotieji priešai

Gyvename sode. Nei Karlita, nei mažė dar nebuvo matę ežių. Vieną naktį kilo baisus lojimas, visi aplinkinių sodų šunys ėjo iš proto, o labiausiai skardeno naktį mūsų šuo. Iš šuns balso supratome įvyko kažkas baisaus. BM pareikalavo manęs pasiimti kirvį ir pažiūrėti atsargiai kiek ten lavonų.

Nukėblinau. Karlita susibadė snukį į mažą spygliuotą kamuoliuką - ežį. Todėl ėjo  iš proto.

Kitą dieną mažė klausė pasakojimų kaip Karlita mus saugojo nuo baisiųjų spygliuočių ežių. Vakarop atvažiavo ovalaus kamuolio meistras ir išsivežė šunį, nes jis vienišas, neturi šiuo metu nei vienos merginos ir jam reikia ko nors šilto bei gyvo šalia...

O mažė užmigdama ir vos neverkdama pasakė:

- Kas dabar mus saugos nuo ežių?

Gogis ir Grigorijus

Į Tbilisį atskridome  paryčiui, visai praradę nuovoką ar miegoti, ar būdrauti. Bet nugriuvome kelioms valandoms pamiegoti. Rytą prabudau pirmas ir kaip šnipų gyvenimų žinovas išvykau vietovės rekognosciruotei. Tbilisio senamiestis buvo žaviai neremontuotas ir visaip įmanomai sujauktas visų XX amžiaus Gruzijos valdžių.

Praslinkau porą šimtų metrų žemyn gatve ir radau praviras duris. Senas suvargęs gruzinas laukė. Pagal parduotuvės dulkėtumą jau porą savaičių laukė kokio nors pirkėjo. Bet prisiminiau Saakašvilio žodžius naikinant saninspekcijas – kuris šeimininkas nuodys savo klientus – ir paklausiau ką turite pusryčiams.

Parduotuvėlės šeimininkas  turėjo balto šaldyto naminio vyno, raudono naminio vyno, naminio konjako, čačos ir sūrio. Pasakė sėsk ir davė visų iš eilės paragauti. Pasakė savo vardą Gogis ir pasakė tu dar ateik. Nusipirkau iš ragautųjų pusrytinių raudono vyno ir šiek tiek to daikto, kuris ryžtingai vadinosi konjaku, dar vos panešamą arbūzą ir sūrio. Vos parvilkau tuos pusryčius, kai viešbutuko kieme pasirodė mažas gruzinas, bet su žvilgančiomis akimis bei nosimi. Na nosys visų gruzinų tokios – augti gruzino organizmas pradeda nuo nosies, o jau kūnui kas lieka. Grigorijui kūnui neliko labai daug. Bet gyvenimo džiaugsmas akyse sutikus savo kieme svečią spindėjo. Grigorijus peržiūrėjo mano pusryčių asortimentą ir paėmęs už rankos išvedė vėl laukan iš kiemo.  Nuvedė parodė kur tuoj tuoj bus iškepta krosnyje šviežia duona, kur geresnis baltas naminis  vynas nei pas Gogį (tik reikia pasakyti, kad atėjai nuo Grigorijaus), kur geresni vaisiai ir tie patys arbūzai.

Ir pasakė, klausk visko, jei nebūsiu užsiėmęs reikalais, tai pasakysiu .

 Ir tikrai  Grigorijus beveik visada buvo kieme, be reikalų, išsišiepęs ir viską apie Tbilisį žinojo.

Tai man pakako šios pirmos valandos Tbilisyje, kad Gruzija patiktų ir užvaldė kūną iki pat kojų pirštų galiukų nuojauta, kad atostogos bus visiškai prašmatnios.