Teatras Lėlė; po dvidešimties metų

Apsilankiau vėl po dvidešimties metų teatre Lėlė. Kas nežino sekmadieninė įstaigėlė vaikams prie Jaunimo teatro. Kaip vaikščiojau su vyresniąja, taip dabar su jaunesniąja.


Ir pasakysiu pokyčiai įvyko. Kapitalistiniai vaikai drąsesni, mažoji nepuolė po kėde iš baimės vos tik užtemo šviesos salėje. Arba artistai jua nebešiurpina taip mažylių rėkavimais ir žibančiomis akimis tamsoje kaip kadais, menkai pamenu anų laikų siužetus.Bet jei buvo meninykai ir tada, tai rėkavo , ir buvo žibančios akys tamsoje. Bet pagrindinį skirtumą įvertinau aš pats. Šiais laikais padaugėjo tėvelių su vaikais, jei anksčiau būdavau pats beveik vienas kaip gaidys pulkelyje jaunų mamyčių, tai dabar pusė atėjusių - tėtės. Kaip tapo nuobodžiau per 20 metų.

Kur ritasi pasaulis?