Namų fronte nieko naujo

Tik kaip visada naujos nelaimės. Pirmoji – po gimdymo nei iš šio nei iš to Balkanų moteris įjunko skaityti knygas. Šiap turėjau geras dvi spintas iki lubų pilnas knygų, tai ji jau jas (nors kiek paskaitomas) perskaitė. Dabar baigia per jubiliejų gautas dešimt knygų. Aš lengvoje panikoje, kai tokios knygų kainos. O jau Balkanų moteris reikalauja naujų. Mano skonis jai tinka ir patinka, tik Salmanas Rušdis per daug žodingas. Ką daryti? Su tokiu skaitymo tempu ji prarys vieno automobilio benzino pinigus. Vakar štai perskaitė Philipą Rothą per dieną.


Antra nelaimė – mažoji suprato, kad moterų pareiga palaikyti tvarką visur, kur reikia ir kur nereikia. Dabar eina iš paskos ir man pirštuku nurodo kur ką palikęs ar numetęs neteisėtai. Jei iškart nereaguoju - triukšmauja lyg pametus mylimą meškiuką. Jėzusmarija, o aš tikėjausi ramios senatvės. Ir iš kur šitoje mažoje galvutėje jau tilpo tas amžinas moteriškas supratimas kaip sutvarkyti pasaulį. Iš manęs to išmokti negalėjo.

Trečia nelaimė – vyriausioji pasidalinus vasaros atostogų planų vykdymą gavo užduotį rasti Belgijoje ir užsakyti pigų viešbutį. Lėktuvų bilietai jau nupirkti, Belgija atmintinai išmokta(vien ko vertas Belgijos miesto pavadinimas Huy, kuriame yra atominė) - mano užduoties dalis įvykdyta. Matyt teks nakvoti oro uostuose. Vyriausioji labai ‘sėkmingai” susiorganizavo kelionę į Londoną, tad man neramu. Bet dar šarvuojuosi kantrybe.

Vienžo, namų fronte nieko naujo, visada kas nors vyksta…