Lenkijoje – Lietuvoje. III dalis

Charonas

Lenkai visus mus atvažiavusius laisvai susodintų į turistines flotilijas ir liktų dar vietos. Štai Augustave plaukėme 303 žmones talpinančiu laivu mes trise, penki indai, du lenkai. Mažė bėgo ratu po laivą nesustodama pusantros  valandos taip buvo erdvu ir  linksma. Kitu to laivo reisu plaukė dar mažiau turistų. Bet lenkai kaip šalis - Europos magnatas išdidžiai varinėjo tuščius laivus po ežerus.

Liūdėjo tik BM. mes atžvažavpme pagal kelionės planą  paplaukti Augustavo kanalu. O  kaip visada į kelionės laivu pabaigą išaiškėjo, kad Augustavo kanalu šis laivas neplaukia. Aš jai ramiai paaiškinau, kad Ostrūdos – Elbliongo  kanalai, kuriais plaukėme pernai  yra žymiai efektingesni ir Augustavo kanalai tik blyški kopija. BM kaip visada nepatikėjo manimi. Ir vis zyzė dėl kanalų. Tad priėjome  pėsti ir pažiūrėjome į kanalą ir jame nei vieno laivo nebuvo. Pasakiau, gal kanalas  sugedo arba  per aukštas vandens lygis dėl lietaus šliuzams ir todėl jie laikinai neveikia. Bet ir vėl iš pasipūtusio žmonos veiduko mačiau netiki ji savo vyru ir viskas. Tas moterų nepatiklumas....

Tad Vygriuose savaime suprantama vėl iš pat ankstyvo ryto puolėme į vandens pramogas. Liūdnas vienišas (ta prasme nei vieno turisto kiek akis užmato) valtininkas it Charonas iškart mumyse atpažino lietuvius. Pasakė jo mama buvo lietuvė ir prieš mirtį tekalbėjo tik lietuviškai. Dėdė mamą tik suprato,  o jis jau bemokėjo tik “laba diena”. Na taip, pagalvojome, tik cepelinai ir  laba  diena likę iš mūsų čia...Dar Vygrių ežero ar Ančios upės pavadinimas.

Nors Augustave, paminkle  Žygimantui Augustui,  miesto įkūrėjas nepamirštas tituluoti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Taigi kiek paplaukiojome irkline valtimi Vygrių ežeru ir užkabinome net gabalėlį Juodosios Ančios upės. Buvome pirmi tą rytą, tai narai, laukiai ir kitokios antys dar leido pažiūrėti į savo vaikus. Juodąja Ančia ko gero smagus žygis baidarėmis. Nes koks tūkstantis baidarių Vygriuose ir  apylinkėse kankinosi sausumoje visuose kiemuose kiek akis mato keliais aukštais. Kai jos visos suplaukia į Ančią tai paukščiai matyt  jau  turi dingti su visais vaikais nuo triukšmo  ir alaso. Bet kol kas kol nėra turistų....

Durniukai šopinge 

Po to pradėjo lyti, dar labiau šalti ir su liūdesiu atvykome  į paskutinę kelionės atrakciją – šopingą Suvalkuose. Atrodėme matyt liūdnai, nes vaikų žaidimo aikštelėje Plazoje mus prėmė žaisti kartu su durniukais – dauniukais ir  kitais vargšais vaikais. Nemokamai.

BM šopingavosi  viena, sakė šopingas geras ir mane pavargusį jau nuo dviejų parduotuvių apipirko pigut pigutėliai cygan style batais su blizgančiomis žvaigždutėmis bei užrašais Venezia, Moscow, NewYork. Dėl Moscow aš kiek priešinausi, bet BM pasakė taigi Moscow tik ant pado. Aha, pagalvojau, tada tinka.

Dar nusipirkome grybų džiovyklę džiovinti pomidorams, svarainiams  ir obuoliams, trešnių, skrandžio karčiosios  trauktinės ir maišą kitokių reikalingų, bet man nesuvokiamų daiktų

Apibendrinant – Punsko kraštas  ilgam savaitgaliui visiškai tinka.

Lenkijoje – Lietuvoje. II dalis

Maistiniai  kazusai

Žuvies nemėgstu, tai žuvies vakarienėmis iš prigimtinio moteriško bjaurumo  BM mane kankino Šilainėje. Sakė labai  sveika šviežia žuvis tiesiai iš ežero. Vakarienės eidavome prie ežero į barą. Ir ten atnešdavo kibirą įvairių žuvų. Mano galva jas gaudė prie ežero su meškere pastatytas tylus Albino žentas.

Paklausdavo kurią kepti. Mėsos  tai tam kibire mano dideliam liūdesiui  nė ženklo. Kol išgerdavome po bokalą alaus Albino vaikai iškepdavo žuvį. Kartą kai reikėjo pakeisti Punske detalę iš staiga sugedusios fritiūrinės bulvytėms, tai laukėme du bokalus laiko ir antras bokalas buvo nemokamas. Klastingi tie Punsko dzūkai.

Na dienomis tai išvažiuodavome ekskursauti ir ten jau maitinomės normaliai -  žuvų nevalgėme.

Bet štai  prie Vygrių vienuolyno .patekome į visiškus lenkiškus kulinarinius spąstus. Prie  pat išėjimo išalkome ir akysna   pakliuvo didžiulė maisto panašaus į cepeliną fotografija. Lenkiškai ten buvo pasigirta, kad turi jie to ryškiai nufotografuoto nacionalinio patiekalo kartacze daug ir pigiai ir karšto. Ir tik 8 zlotai vienas.

Užsisakėme. Ir ką jūs sau galvojate. Atnešė po tipingą Lietuvai cepeliną (didžkukulį) su tipingais spirgais ir pridėjo dar lenkišką kulinarinį pagardą – kopūstus ant salotos lapo. Na kam? Ėjau net  šeimininkės klausti ar taip iš tikrųjų reikia. Taip, atsakė, net neraudonuodama tamsaus gymio lenkė, čia jų vietinis miestelio paveldas ir viso krašto Suvalščyznos paveldas ir taip tikrai reikia. Pats cepelinas buvo didelis ir skanus. Lenkiškai  – kartacze. Na bet tie kopūstai...

Kopūstus lenkai deda ir į savo pierogi (koldūnai), bet ir vėl ten jie ne į temą kažkaip. Skanesni pierogi  su grybais ar mėsa.

Dar kepa bulvinius blynus, bet juos paduoda  be grietinės. Bet bent jau cukrumi nebarsto kaip visiškai bulviniuose blynuose nesusigaudantys vokiečiai.

Ir paskutinis kulinarinis lenkiškas kazusas. Per keturias dienas matėme tik vieną kebabinę. Kaip ten  išgyvena/prasimaitina lenkų jaunimas?

Lenkijoje – Lietuvoje. 1 dalis

Šaltą Joninių ilgąjį savaitgalį buvome  Lenkijoje, kuri Lietuva. Tai visos žemės nuo Lietuvos iki Netės upės Augustave, tai yra senosios sienos tarp Lietuvos  ir Lenkijos. Trumpos impresijos.

Dzūkavimas

Pabandžiau pas Punsko lietuvius užsisakyti nakvynes telefonu. Tai galima susileisti išgirdus jų šneką - dzūkuoja kaip pasiutę. Ce, laidziam, gaudzik ir panašiai. Ir žmonės dzūkiško gerumo, leistų apsigyventi, ale nežino ar bus laisvų vietų. Kai paskambini į fiksuotą tai žmona be vyro nesprendžia (kas aišku pagirtina). Kai paskambini vyrui į mobilų, tai jis neturi užrašų kurie namie. Tai nusispjovėm skambinėti ir užsisakėm  per seną gerą booking. Anas  veikia ir Punske. Tai gavome nakvynes pas tą patį Albiną  Šilainėje, kuris telefonu visai neturėjo vietų.

Senoji karta charakterio dzūkiško, vakarais, kai tik susitikdavo mano ir Albino žvilgsniai, tai jis paslaptingai pamodavo ranka man ir eidavom kur žmonos nemato. Po taurelę, po kitą vis išragaudavome kažkokios skanios vietinės  miškų trauktinės. Kartą ir visą butelaicį. Nemokamai. Tai jie ten visiška  Lietuva, automobiliai su lietuviškais  numeriais, pasai lietuviški. Gyvenviečių pavadinimai ir lenkiškai, ir lietuviškai. Albinas dar net  buvo gavęs Vatikano pasą. Vaikus grąsinasi leisti tik už lietuvių. Sūnus – būsimas Šilainės paveldėtojas -  Kaune mokosi.

Sovietų laikais Albinas važiavo 5000 km per aplinkui aplankyti už šešių kilometrų gyvenančią pusseserę. Ana  davė kelias butelkas  samagono rusų pasieniečiams, kad įleistų Albiną su lenkišku pasu iki josios. Kai pamatė iš Lietuvos pusės Punsko bažnyčios bokštus – ašaros pabiro Albinui.

Sarmatų citadelėje

Albino kaimynas ir draugas Petras yra slaptos sarmatologijos citadelės šeimininkas. Oficialiai nuorodos  - prūsų ir jotvingių sodyba. Bet ko neįsilaidzia. Reikia tartis telefonu labai iš anksto. Petro Lukoševičiaus telefonas +48603977637. Visa laimė, kad Šilainėje kartu buvo ir Lietuvos krepšinio rinktinės fanai su Sėkla priešakyje atvykę į Punską palaikyti lietuvybės. Tai mus su Sėklos komanda  įsileido.

Galiu drąsiai sakyti – ryškiausias kelionės epizodas. Vienas nedidukas žmogelis pristatęs jotvingių pilių, alkaviečių, kosminės energijos priėmimo  perdavimo centrų,   prūsų vadų šlovės alėjų. Taip, keistokas, bet ar standartinis šiuolaikinis  žmogus užsiimtų pilių statyba šiais laikais.

Dar įdomesnių dalykų galima išgirsti ekskursijos metu.  Koks  nupiepęs nuo knygelių Universitete vartymo istorikas gali ir kojas pakratyti nuo sarmatologinių įžvalgų, bet aš matęs visko – atlaikiau ramiai. Buvo net įdomu apie žodžių arielka ir arijas ryšį išgirsti. O iš mažės mano net pinigų nepaėmė  Petras už ekskursją, nes labai gera energija iš jos rankos ėjo. Iš mūsų su Balkanų moterimi paėmė po šešis zlotus (arba galima penkiais  litais), - su  energija rankose matyt prasčiau.ar sarmatiškos dvasios akyse neturėjome. Kelios senyvos tylios žmogystos su gera sarmatine  energija akyse tylomis blaškėsi po miškelius aplinkui, kol mes su Sėkla ekskursavome. Laukė kol išeisime. Gal kokiom apeigom  ruošėsi....

Į naujus vadovėlius

 

Suvokiau, kad filosofinius terminus reikia kiek praplėsti.

Savam naudojimui. Taigi.

Mačofeminizmas – Tai kai mačo socialiniuose tinkluose, o namie – nu nafik – jos geriau susitvarko su buitimi  ir gyvenimu. Kam lyderiui vargintis.

Egosocializmas – Visi su manimi turi elgtis kaip padoriam socializme, bet kiti tegu tvarkosi kapitalistiškai. Tada visuomenė greičiau vystosi.

Futurosolipsizmas – Aš ką nors padarysiu didinga. Bet tikriausiai rytoj.

Honorarožurnalizmas – Kai vėl  pradės mokėti gerus honorarus ot tai parašysiu.

Rusoliberalizmas – Kremlius  daro  ką nori.  Kiti - ne.

Grafai gelbsti garstyčias

Sudėliotas mano kūnas gana stambiais  gabalais ir ypatingo grakštumo/galantiškumo  iš tokio kūno negalima tikėtis. Bet – kitiems  klaviatūros   kolegoms, kurie gal pergyvena dėl savo  gabaritų – pasakysiu; niekada nepasiduokite ir kovokite už teisę maitintis kaip jums skanu. Tai mano  galva pagrindinė žmogaus teisė, o ne gėjų paradas centrinėje miesto gatvėje.

Tai man Balkanų moteris vis mėgo prikišti, kad valgyčiau salotas, petražoles, špinatus ir salierus. Piršo  gyvenimo  būdą misti  tokiais ir panašiais  žaliais  lapais lyg triušis būčiau. O sardelės su garstyčiomis tai tiesus kelias į širdies ligas, plebėjiškas tonas ir sovietinių valgyklų  atgyvena. Tokiuose metaliniuose indeliuose pridžiūvę garstyčios jei kas mena mėtydavosi valgyklose.  Ir dar tiesiosios  žarnos vėžys.

Man sunku greituoju būdu diskutuoti su emocionalia BM. Jos argumentai pilasi greitai ir jų daug lyg minia prie parduotuvės durų per akciją kai minus 90 procentų.. Aš tiesiog nespėju argumentuotai atsakyti. Nepakanka  intelekto greičio. Šiaip  intelektas  yra, bet nepajėgiu jo išreikšti tokiu greičiu, kad įsiterpčiau į BM tiradas.  Bet kelis argumentus klastingai  įsidėmiu ir  patylomis rezgu  rūstų atsaką.

Štai apie garstyčias. Jas mėgstu, jaunystėje net  pas dariausi iš garstyčių miltelių  man tinkamomis proporcijomis. BM  gi  tvirtino, garstyčios tai jau tikrai sovietų išmislas, kad paslėpti celiuliozinį  sosiskos skonį ar tiesiog  nekokybišką ar sugedusį produktą.   Fū, vienu žodžiu. Ne lygis.

Bet kaip būdinga pastaram  metui mane išgelbėjo lenkai. Tiksliau grafai,  lyg ir Potockiai. Varšuvos priemiestyje Vilanove yra rūmai, neįspūdingi, bet pasivaikščioti galima. Kaip Varšuvai pusė velnio. Lengvai domėdamasis grafų buitimi  XVIII amžiuje maklinėjau  po muziejuką. Radvilos savaime suprantama pagal lenkų muziejininkus čysti lenkai. Lietuvių muziejuje nė kvapo, nors kas trečias portretas yra LDK didikų. Bet tiek to. Tą lenkų ligą žinome ir kol kas atleidžiame, kol Kremlius toks.

Bet štai XVIII amžiaus sidabrinis servizas. Grafų. Indelis pienui, indelis cukrui, o štai dar vienas didelis indelis, vienas - kaip džiugiai suvokiu - iš kertinių servizo elementų – garstyčinė. Pasitikrinu kitomis  muziejaus kalbomis. Mustard. Tas pats mano mylimas, kitų   smerkiamas maisto produktas.

Atitempiau iš kitos salės  BM. Štai, sakau, va šitas sidabrinis indas sudaužo jūsų paskutinių kelerių metų argumentus dėl  mano maitinimosi  stiliaus. Vienu ypu ir į šipulius. BM  iš mano įžangos  suprato - bus blogai. Atidžiai perskaitė ką nurodžiau pirštu, bandė sakyti, kad gal ir grafams prasto skonio maistą tiekdavo, tai todėl  tiek garstyčių reikėjo ant stalo.

Aš išdidžiai nusijuokiau. Paaiškinau, kad jau grafai tai valgė gerai, kad sovietinė virtuvė buvo vargana  prancūzų virtuvės parodija. Ir  tos sudžiūvę garstyčios aliuminio lėkštėse darbininkų valgyklose tik  istorinis kazusas  bei  neišmanių (šioje sakinio  vietoje pažiūrėjau atidžiu žvilgsniu į BM) žmonių klaidinimas.

Garstyčios yra gerai. Ir niekas nuo Vilanovo grafų laiko  nebedrįsta ginčyti  mano žmogiškos teisės namie turėti įvairių garstyčių. Sidabras moterims stiprus argumentas.

Iš emigrantų laifo: viena koja jau stovi tvirtai ant laiptelio. Du butai sveikinasi.

Tęsiu pasakojimą apie kilimą socialiniu liftu Anglijoje.

Stiopai sukako trisdešimt. Jis metė šitą anglišką provinciją, alkoholį, gyvūnėlius ant savęs, besijuokiančią merginą  ir išvyko barmenauti į Londoną. Ten pradės naują gyvenimą. Rodos kad gyvūnėliai sukrėtė net  Stiopą.  Sakė į provinciją negrįš. Liūdžiu, nes per Kalėdas man  matyt  neteks pamatyti Stiopos. Nors ką gali žinoti, ne pirmą kartą Stiopa metė gerti.

Mūsiškis  emigrantas liko naujame anglų name provincijos mieste. Sako situacija gerėja.. Nors ir po dezinfekcijos nuo Stiopos gyvūnėlių.  Trys anglų šeimos vis dar nesisveikina. Viena tūlžinga ledi iš apačios jau parašė oficialų skundą dėl per didelio triukšmo emigrantų  bute, nors oficialių įkurtuvių vakarėlio lietuviai dar net nedarė. Dabar stengiasi prisiskaitę norvegiškų siaubų nors vaiko vieno namie nepalikti.

Bet portugalų šeima jau sveikinasi dėl artėjančio futbolo čempionato, nes jiems labai rūpėjo  daugiau rasti draugų sirgimui  už Braziliją ar Portugaliją. Kai mūsiškis pasakė sirgs gal už Braziliją -  viskas, draugas, savas, šypsena iš tolo.

Dar labai maloniai sveikinasi viena gyvenanti labai graži anglė blondinė. Tai stebuklas, kad anglė ir gražuolė, bet būna ir taip. Pas ją reguliariai lankosi vis skirtingi anglų džentelmenai, tad ji kaip ir jaučia sielų  ryšį su lietuviais  emigrantais.

Tad po truputį, po vos vos, gal ir kiti pradės sveikintis.

Seksime ir informuosime apie mūsiškių socialinę sėkmę anglų name anglų rajone. 

Vikramas Džošis laimėjo pasaulio viktorinos čempionatą

Pasaulio viktorinos čempionate kaip ir visur kitur. Dešimt metų karaliavo anglosaksai, o šiemet jau laimėjo indas Vikramas Džošis  (176 taškai). Azija puola.

Lietuvoje šeimų įskaitoje pirmą vietą laimėjome mes su vyresne dukra. Mažę sakėme irgi imsime, bet tik kai išmoks skaityti. Deja, jokio prizo geriausiai šeimai nebuvo (prakeikti tolerantiški laikai). Tad teko pasitenkinti prizu - Senekos knyga -  kaip geriausiam Lietuvoje Kultūros skyriaus klausimų žinovui. Tad galite nuo šiol mane oficialiai laikyti kultūringiausiu Lietuvoje. Metus  iki kito čempionato.

Bendroje įskaitoje Lietuvoje likau penktas su 79 taškais. Vyr.dukra – 45 vieta. Kiek tolokai nuo Vikramo Džošio rezultato, bet gal kokioje tolimoje šalyje ir būčiau laimėjęs. Lauksiu viso pasaulio detalių rezultatų.

Renginys įdomus, tik jau organizatorių popieriaus taupymas mane sužlugdė. Klausimai buvo tokiom mažom raidėm, kad kelių nesugebėjau perskaityti ....

Žaidėme

Senyn durnyn. Patarlė teisinga. Štai dabar man parūpo vaikiški žaidimai, kurių vaikai šiandien nebežaidžia kiemuose.

Na mergaitiškų žaidimų aš nežaisdavau. Bet aiškiai pamenu du:  Klasės ir Gumelė. Nors Klases esu žaidęs. Prisipažinsiu. Nes beveik panašu į futbolą. Šaligatvio plytelės sunumeruojamos kreida ir reikia per kiekvieną plytelių skaičių prastumti  koja akmenuką šokinėjant viena ar abiem kojom. Bet prašokti negalima. Skaičius po skaičiaus.

Gumelės tai tikrai nežaidžiau. Nors kojos gana ilgos ir būčiau žaidimui tikęs. Dvi mergaitės laiko įtempę gumelę, per kurią šokinėja sudėtingais piruetais kita mergaitė. Palaipsniui ta gumelė keliama aukštyn. Pamenu sveiku protu nesuvokiamose aukštybėse įtemptą  gumelę. Bet mergaitės peršokdavo.  . Žaidimas labai geras, nes lavino merginų kojų ilgumą ir grakštumą.

Buvo ir griežtai berniukiškų žaidimų. Pavyzdžiui – peiliukai. Žemėje apibrėži ratą ir smeigi peiliuką į tą ratą ir kaip nukrito peilis, taip atsirėži žemę. Metimas peilio irgi  buvo visaip sudėtinginamas. Nuo alkūnės ir kitaip. Čia jau beveik tikro gatvių chuligano žaidimas. Po to ištobulėdamas jau tuo peiliu galėjai švaistytis gatvėse.

Ali Baba dar buvo, bet tas jau visai rusiškas žaidimas. Iškvieti iš priešingos  eilės žmogų ir tas veržiasi į tavo eilę.

Berniukiškas  žaidimas buvo Dramblys. Tas vystė jėgą ohoho kaip. Pavyzdžiui trise stoja  į eilę pasilenkę ir tvirtai  laikydamiesi vienas kito. Tad kiti žaidėjai sušoka trise ant jūsų ir dar taiko užšokti ant silpniausio. Apatiniams – Drambliui -  reikia praeiti nors porą metrų. Žaidimas linksmas, bet  tik viršuje esantiems. Apatiniai  dejuoja ir griūna, beveik garantuotai  kas nors gaudavo kokią nors traumelę. Bet jėgą lavino.

Na o  pats žiauriausias anų laikų  žaidimas buvo Žuvis ir Tinklas. Atrodo tyras doras ir net lietuviškas tautinis žaidimas. Pamenu mokykloje žaisdavome jį  iki pat vienuoliktos  klasės. Tai yra beveik 18 metų 180 cm ir po 80 kg arkliai. Paskelbus  žaidimo pradžią visi mažiukai bėgdavo panikoje iš mokyklos kiemo. Mokytojai  bandė drausti mums tą daryti. Bet tai jau buvo principo reikalas. Padorus žaidimas, nerūkome ir negeriame. Mokomės gerai, tai turime teisę prasiblaškyti per  pertrauką. Tinklą pradėdavo susikabinę rankomis dviese. Palietus nors vieną laisvą žaidėją – žuvį,  paliestasis jungdavosi  prie tinklo. Tinklas vis augo ir visai  sėkmingai šlavė visus iš kiemo. Traumų irgi būdavo...

Tai tiek tų senų mėlynių įsistatymo būdų. Jei šis nedidelis memuaras padės atitraukti kokį vaikį nuo kompo – bus malonu. Bet tikriausia nepavyks...