Janukovyčius – mūsų šeimos asmeninis priešas

Na mes ne ukrainiečiai. Bet tas Janukovyčius....

Jei nuo pradžių tai vyresnė dukra gana protinga mergina. Sakau ne kaip tėvas,  o kaip protmūšio komandos kapitonas. Be jos dalyvavimo dešimt taškų per žaidimą prarandame kaip padėta. Arba ji štai dar praeitais metais politologiškai taikliai įžvelgė Šimašiuje būsimo prezidento potenciją kai dar niekas nematė.

Taigi ji studijavo viename tokiame Vilniaus universitete. Anksčiau ar vėliau studentaujant ateina nemaloni diena – reikia kada nors baigti tą easy time. Dėl bendro išsilavinimo lygio palaikymo baigiamą darbą nutarė parašyti politologine tema. Nors dirba jau dabar visai kitoje  sferoje.

Taigi tema buvo apie Lietuvos geopolitines kryptis. Darbas buvo parašytas per dvi spalio  savaites. Davė ir man vieną variantą paskaityti.

Kaip dabar prisimenu optimistines darbo pabaigas. Ten ir aktyvus Lietuvos  vaidmuo Rytų partnerystėje, geopolitinė Vakarų  pergalė Ukrainoje, Vilniaus konferencijos triumfas.

-         Vo darbas, - pakėliau nykštį ir taip įvertinau dukros darbą.

Dukra atidavė darbą ir palaimingai ilsėjosi. Palaima truko dvi  dienas. Kol Janukovyčius nepareiškė – babkių mažai duoda  ES, niekur jis nestos. Ant geopolitinių įžvalgų jis deda skersą. Klajos jis  brolių belarusų klystkeliais. Pofik jam ukrainiečių ateitis, pofik ir lietuvės studentės diplominis.

Ir  kaip jaustis studentei, kai jos darbą, atspausdintą, įrištą ir jau atiduotą dėstytojams, su raudonu rašalu subrauko toks pašlemėkas?

Kaip kaip, tik aktyviai pritarti vienam iš dabartinių Maidano šūkių:

Ukraina v Evropu,

 Janukovyč v žopu.

Gykas? Hipsteris?

Aš vėl autobusu važiavau. Kadangi BM mašiną vis dar remontuoja. Tai kartkartėmis aš vėl su džiaugsmu neriu  į autobusų pasaulį, kur bendravimas gyvas, ankštas  ir alkūnė į alkūnę.

Štai vakar spėliojau kas toks vienas labai gudrus vaikinas. Stotelėje buvo labai daug žmonių. Jis palypėjo ant laiptelio ir atsisukęs į minią besiveržiančią vidun išmaniai tarė:

-         Vietos nėra. Nesistumkite.

Aš kaip tik buvau už jo. Pažiūrėjau. Akinukai, barzdelė, kūdas kaip dviratis, mažas, madingas. Pats sau atrodė labai išmanus, kad taip gerai pasakė ir suvaldė vienu taikliu žodžiu minią begalvių keleivių. Žinojau, kad tokie kažkaip specialiai vadinami, bet per prakeiktą sklerozę niekaip negalėjau prisiminti. Gykas? Hipsteris? Bet nemaloniai už kalnieriaus  lijo ir mečiau apmąstymus apie šiuolaikines socialines  grupes.

Aš juk visą jaunystę sugebėdavau įlipti į bet kiek pritutintą  autobusą Dzeržinskio Turgaus sustojime.

Labai lėtai stumdamas gyką/hipsterį, kad neduok Dieve nepažeisčiau Ženevos konvencijos bei Strasbūro žmogaus teisių įstūmiau jį ir save į autobuso vidų. Į po manęs atsiradusią erdvę dar sulipo kokie penki žmonės. Gykas/hipsteris lėtai nešamas manęs ir kitų į vidų tylėjo. Jo veide atsirado garsiai nesakoma bet ryški mintis apie niekingus žemės grumstus, kurie štai dabar taip nekreipė dėmesio į jo išmanias mintis apie tai kiek telpa autobuse žmonių ir matyt artimiausiu metu ši kvaila minia sulaužys Zuoko turtą.

Ypatingai niekinga mintis jo veide buvo apie mane ir mano pilvą. Nes jo galvai kliuvo kaip tik mano ta ilgo materialiai aprūpinto gyvenimo išpuoselėta kūno dalis. O man vis jo knietėjo paklausti. Tai kas jis? Gykas ar hipsteris? Bet kažkaip nutariau neįsivelti į autobusines diskusijas. Ir be tos diskusijos jaučiausi  iškritęs kiek iš bendražmogiško europinio diskurso.

Pavyzdinis kalėdinių norų sąrašas

1. Diržas (ne auklėjimui, bet kelnių išlaikymui ant organizmo)

2. Šiltos bet nestoros kojinės (kad neplėšytų batų)

3. Bet koks protą lavinantis dalykėlis (pvz. trumpa  kelionė į Singapūrą arba 16 puslapių mokslo populiarinimo brošiūra "Kaip galų gale tapti turtingu  turint   50 metų")

4. Odekolonas (pageidautina ne Trojnoj, išoriniam vartojimui)

5. Dalai Lamos personalus leidimas valgyti neribotai nekenkiant kūno apimtims.

6. Pažyma iš privačios medicinos klinikos, kad iki 2030 metų kepenys atlaikys mezkalį, tekilą reposado, kašasą bei bet kokį kitą bet kokių pasaulio tautų gėrimų  kiekį.

7. Rumunijos ambasados kvietimas parašyti knygą apie Rumuniją su stipendija trims mėnesiams all inclusive gražiausiose Rumunijos vietose. Ambasada  gali būti ir bet kokios kitos pasaulio šalies. ES nebūtinai. Svarbu -  mėnesiai ir gražiausios vietos.

8. Neviešas noras, bo nepadorus.

9. Antras neviešas noras, kad nesakytumėte, jog neturiu fantazijos.

10. Geležinis Vilkas ne tik Baltijos II diviziono čempionas, bet ir Lietuvos. 

Vilniuje yra visko

Vilnius nesiliauna mane stebinti. Nors mes kartu jau virš 50 metų. Lyg  ir visur esu pabuvęs Vilniuje. Bet gi ne pasirodo, buvo  dar man nematytų  stebuklų Vilniuje.
Antakalnyje , už Petro ir Povilo, yra dar tokia labai prastai atrodanti nuo gatvės Trinitorių arba Išganytojo arba Joanitų bažnyčia. Tai aš iki šiol dar niekada nebuvau viduje. Vakar patekau...
Bažnyčios kupolas iš vidaus mane pritrėškė kaip Panteono kupolas Romoje. Panaši didybė ir susižavėjimo jausmas. Kupolas stovi ir šviečia dangaus šviesa visiškai dievop. Bažnyčioje kitkas menka ir siaura. Kupolas virš visko.
Italo darbas iš XVII amžiaus atrodo.
Jei  kas nematė - tikrai vertas pamatyti   kupolą  iš vidaus. Iš išorės liko tokia pati, užkampinė bažnyčia, daržuose už miesto  ribos...

Viktoras išbąla GUMe

Viktorui Maskvoje buvo smagu. Detskij mir, Arbatas, GUMas, pirmas tikras sniegas, Tretjakovka. Dūšia tiesiog ilsėjosi su plačiai žengiančia Rusija. Соотечественннники, pagalvojo švelniai Viktoras, дорогие мои москвичи.

Ir tada su šaltuku prisiminė tuos, nuo Baltijos jūros,  tuos masiulius ir kitus vis aplojančius jį, persekiojančius... Ech, pagalvojo Viktoras, kur наш žmogaus teisių teismas, kad tik  Archangelske jis būtų, o ne tam Strasbūre. Paskutines sulopytas kelnytes Lietuvai numaučiau, nereikėtų ir Stokholmo arbitražo.

Taip maloniai galvojo galvojo ir užsimiršo, agi stovi GUMo viduryje. Ūmai šaltukas vėl perbėgo drebu  per visą kūną. 

Lorka taigi tebeloja vargšė viena ten palikta. Niekas nepasakė sustok, fū. Ir nubėgo greitai Viktoras į GUMo šunų maisto skyrių. Pačią brangiausią, pačią geriausią  parveš vargšei dešrą Sobačja radost  iš Maskvos.

Tai apsidžiaugs Lorka. Šokinės aplink ir džiūgaus.

 Ir vėl širdį užliejo tokia plati ramuma kaip Volga prie Žigulių...

Sandro ir atsarginė mamytė

Mano vyresnei dukrai patinka kuo tamsesni vaikinai. Taip jau yra ir ji negali kitaip. Matyt kažkur genetiniame lygmenyje tai užkoduota.

O dabar du nutikimai  su maže iš savaitgalio pramogų. Šeštadienį po vaikų teatriuko abu  su maže nuėjome paragauti chačapurių į chačapurinę prie stoties. Klientų daug nebuvo ir smalsią mažę įleido į virtuvę pažiūrėti kaip kepami šie gruzinų virtuvės skanėstai.

Mažei virtuvėje virtuvėje patiko ir diplomatiška mergina (juk jau ketveri metai) ta proga prisistatė savo naujam virtuvės draugui:

-         Aš vardu N., o kuo tu vardu?

-         Sandro, -  atsakė juodas juodas gruzinas. Ir kaip dera tikram gruzinui kalbant  su mėlynakėmis blondinėmis lietuvaitėmis pratęsė mintį, - o tavo labai gražios akys...

-         Tavo irgi labai gražios akys, - nesutriko ir rėžė atgal mažė.

Antra sesė – išsigandau.

Pavalgiusi mažė gavo dovanų du saldainius nuo Sandro.

Sekmadienį nuėjome į Valdovų rūmus. Mažė pasimetė nuo mūsų grupės ir net mes su Balkanų moterimi po kiek laiko sunerimome. Sunerimusi BM pasiuntė mane ieškoti vaiko. Optika man vis dar nepadarė akinių ir aš lėkiau per muziejaus sales vargdamas. Ne viską mačiau ir kliuvau akimis vis už ko nors. Kartą  akis užkliuvo už vienos aukštos tobulai  sudėtos blondinės, kuri kažką meiliai šnekėjo su savo vaikučiu. Net be teisingų akinių galima buvo pastebėti blondinės grožį.

Bet pats save subariau, privalau ieškoti mažės, kodėl taip neatsakingai elgiuosi, aš juk atsakingas tėvas. Ir vėl laksčiau po sales. Bebėgant  antrą kartą pro tą pačią blondinę ir nevalingai sulėtinus žingsnius  pažįstamas  vaiko balselis  nuo blondinės rankų suriko:

-         Tėte!

Bliamba, tai ta gražuolė ir prieš tai ramino mano mažę, o aš...na bet padėkojau blondinei už vaiko gelbėjimą ir nesusilaikęs pagyriau mažę, kad labai gražią atsarginę mamytę susirado.  Atsarginė mamytė tada  irgi pasakė ačiū.

Tai va. Genai rodos  tie patys,  bet vieną kartą juodukai, o kitą kartą blondinės.

Teisininkas Ramutis

Lietuvoje tiek daug teisininkų, kad ne visiems pakanka darbo. Taigi mūsų namo bendrijai ėmėsi vadovauti teisininkas Ramutis. Toks tipingas profesijos atstovas, geibus ir droviu kiek nustebusiu dėl šio pasaulio juridinio netvarkingumo žvilgsniu, bet popieriukus parašo labai dailiai. Tad kol buvo tvarkomi popieriukai viskas buvo labai gražu. Bendrija pradėjo naują šviesų teisiškai pagrįstą gyvenimo etapą.

Bet teisininkai turi keistą savybę, jie šiek tiek atitrūkę nuo realybės. Maždaug kaip poetai ar kiti laisvi profesijų atstovai.

O kad būtų jums aiškesnė dramaturgija tai iš kitos pusės veiksme dalyvavo: aš (vis dar be akinių) bei Balkanų moteris visą savaitę sėdinti  namie, nes mažė sirguliavo. Tad magma ir kitos tektoninės slinktys jau kunkuliavo.Visą savaitę  rytais/vakarais eidavau laiptine graibydamasis už sienų, nes tamsu nors akį durk ir akinius vis dar daro optika. Lemputės su judesio davikliu neveikė. Be to po kojomis šiureno jau gerą mėnesį nevalytos laiptinės visokie įdomūs daiktai. Iš laiptinės viršuje sklido chemikalo dvokas, lyg name jau aktyviai veiktų kokaino išgryninimo laboratorija. Taigi paskatintas BM parašiau apie tai e-mailą teisininkui Ramučiui.

Teisininkas Ramutis su visa pagarba atmetė mano pretenziją, kadangi pagal gaunamas  sąskaitas laiptinė valoma ketvirtadieniais. Praėjo teisininko Ramučio minėtas ketvirtadienis ir laiptinėje dar gausiau šiugždėjo  gainiojami rudeninio skersvėjo visokie daiktai bei žvyras. Kvapas iš laboratorijos vyravo laiptinėje, nors taip gal dar geriau, bent kitų kvapų neužuodėme.

Kai dar kartą su visa kiek pajėgiu  ironija ir pažadu nukreipti kol kas taikią namie sėdinčios ir laiptinę stebinčios BM energiją į Ramutį kreipiausi, tai teisininkas informavo, kad tikrai jam visai netikėtai valytoja nevalė pasamdytos valymo firmos žiniomis laiptinės. Bet paaiškino -  kadangi vakar ženyjosi valytojos dukra. Na mano giliu įsitikinimu, valytojos dukra ženyjosi taip jau visą mėnesį. Būna ir taip, toks seksualiai aktyvių moterų gyvenimas. BM pareiškė į tą raštą, kad jos nuomone valytojos dukra taip ženyjasi  jau nuo vasaros ir ji šio  reikalo kontrolę  bei būtinus geresnei teisininko Ramučio veiklai skatinti   postūmius perima iš manęs.

Na ką aš galiu pasakyti – gerai, teisininke Ramuti, kad dar spėjai lemputes vakar laiptinėje  įsukti....

Apie taisykles

Optika vis dar nepadarė akinių...

Vakar prekybos centre judėdamas BM nurodyta kryptimi skaičiau įsigilinęs čekį, o kadangi reikia skaitomą objektą prisikišti labai arti akių, tai  netikėtai kelyje išdygo reklaminis stendas. Po staigaus susidūrimo smūgio stendas susvyravo, bet išliko stovėti.

Balkanų moteris ironiškai paklausė:

-         Taip kaip tu galėjai be akinių žaisti regbį?

Mintyse ji norėjo papildyti  - būdamas toks žioplas, ji aišku  to garsiai nesakė, bet kaip sako Odesos žydai tą mintį  ji buvo užsidėjusi ant  veido  nuo ausies iki ausies.

Teko moteriai paaiškinti regbio taisykles. Žmogus su kamuoliu veržiasi kaip nori. Tik negali spardytis kojomis arba mojuoti kumščiu. Jį stabdo gynėjai taisyklingais užgriebimais. Žiūrėti ar neskauda gynėjui ar bandyti pasakyti soriukas jei šiek tiek per plati alkūnės trajektorija – ne žmogaus su kamuoliu reikalas.

Taigi akinių aikštėje visai nereikėjo.

Tiesa veidą ir man vakar kiek paskaudėjo. Bet BM sužinojusi tiek daug apie  regbio taisykles neturėjo ką pasakyti. O tai retas reiškinys.

Ruduo, gumelė, Bangladešas

Kol buvau jaunas – galvojau taip man niekada neatsitiks.

Bet atėjo ruduo ir gumelė kaip čia buvus.

Gumelė tai ne ta, kurią iškart įsivaizduoja jaunesnė  ir aktyvesnė  patvirkusi visuomenės dalis. Kai  guldavo nepatogiai ar šiaip pasikreipė per daug akiniai,  tai juos pataisydavau keliais akinių rėmų metalo palankstymais. Metalas aišku pavargo ir vieną dieną perlūžo. Akinius nešioju 40 metų ir be jų niekaip neįsivaizduoju bent minimalios egzistencijos. Be akinių jaučiuosi  it  nuogas gėjus Raudonojoje aikštėje eilėje prie Lenino mauzoliejaus 1982 metų žiemą.

Optikoje pasakė viena jūsų akis beveik normali, kita visiškai niekam tikusi. Tarpas tarp akių centrų didelis. Jūs keistai matote pasaulį. Todėl naujų akinių reikės laukti ilgokai.

Kaip išgyvenęs brandžiame socializme susitvarkiau senuosius akinius taip – suveržiau rėmą su gumele viduje  tos konstrukcijos apspausdamas stiklą ir tada dar  nedarydamas staigių judesių galiu spoksoti į kompiuterio ekraną ar šiaip ką pakeverzoti ant popieriaus. Pasaulį šiek tiek matau. Bet kabo akiniai tik  ant vienos ausies ir bendras manęs su gumele suveržtu  stiklu vaizdas visiškai tragiškas.

Dar kabinete  šalta kaip per suomių - rusų karą ir todėl svajoju apie suomių snaiperių apatines kelnes iš to pat karo sušilimui.

Dar švarko alkūnės net blizga, nes valytoja bijo valyti aplink  klaviatūrą ir visus nešvarumus (nors ir nedaug) švarko alkūnių medžiaga  surenka nuo stalo paviršiaus. Dirbdama  valytojos darbą alkūnių medžiaga įgavo piktdžiugišką blizgesį. Derėtų dėtis tokius senovinius buhalterių antrankovius arba lopus ant alkūnių. Į daugumą kitų švarkų jau nebetelpu. Arba jei telpu, tai sproginėja sagos.

Dar kabinete senas medienos pano su Variniu raiteliu iš sovietų laikų. Dar Basanavičiaus  bareljefas, bet jį  aš pats pasikabinau, jau XXI amžiuje.

 Iš šešių lempų aukštai palubėje šviečia tik dvi. Jei uždegi daugiau, tai pasigirsta garsas pokšt ir vėl lieka tik lygiai dvi šviečiančios.

Kadangi vėsu, tai maloniai užsidėčiau ir vatinuką kaip kokio kolūkio sąskaitininkas nešildomame sandėlyje.

Pavasarį išmokome su dukra visas pasaulio vėliavas, bet kai dabar rudenį per protmūšį reikėjo Bangladešo vėliavos, tai aišku prisiminė tik ji.

Panoptikumas tiesiog kažkoks. Ruduo. Pačiam baisu.

Žąsiukus nesisekė auginti

Giminės iš pa Utenas vis bandydavo kaip nors prasisukti net ir karo ar kolchozų laikais. Kai kas sekdavosi (bulvių vežimas  į Leningradą, pavyzdžiui), kai kas nesisekdavo.

Bet jau ką prakeikė giminės tai žąsiukų auginimo verslą.

Na visų pirma kieme ir aplink nebuvo jokio rimto vandens telkinio. O žąsys tai vandens  paukščiai ir joms vanduo gyvybiškai būtinas.  O auginti reikia daug, kad apsimokėtų. Tai mažiems žąsiukams pasiteškenti netoli šulinio būdavo įkasama į žemę tokia didoka baleika (skardinė vonia vaikams maudyti) ir jie ten turkšdavosi. Vienu žodžiu kiemo vidury maldavosi didelė triukšminga  paukščių  gauja. Jei tapdavo baisu tai spiesdavosi žąsiukai į krūvą, po vieną neišsibėgiodavo.

Tai per karą rusų kareivių nervai neatlaikė to triukšmo viduryje kiemo. Gyveno giminės troboje tikras generolas, jis pats važinėdavo nuo ryto iki vakaro, bet jo buveinę su kareiviais  prižiūrėjo toks podpolkovnikas. Mandagus ir malonus žmogus. Jis prižiūrėjo visą štabo gyvenimą troboje bei kareivių palapinėje kieme. Bet vieną dieną visi žąsiukai dingo. Vanagai aišku nusinešdavo žąsiuką kartais, bet po vieną  ir ne kas dieną.

 Vaikai rado nusukiotas žąsiukų galvytes toli nuo namų. Tada parnešė ir padėjo prie štabo durų, kad podpolkovnikas matytų. Oi kaip jis rėkė ant tų išrikiuotų štabo kareivių, mojavo pistoletu ir atrodė tuoj kelis sušaudys. Padėjo. Vėliau jau  nieko nebevogė kareiviai.

Bet ir mintis auginti žąsiukus pradingo. Ką gero benuveiksi  su tom nusukiotom galvytėm. Ir kam erzinti nervingus žmones su ginklais?

Vėl žąsiukų biznis prasidėjo jau kai buvo įsikeroję kolchozai. Ta pati baleika, ta pati triukšminga krūvelė kiemo viduryje. Tačiau kadangi giminė turėjo  liūdną patyrimą, tai  nuo vanagų ir šiaip negerų žmonių saugoti žąsiukus su vytele rankoje buvau paskirtas aš, visai dar mažas 5-6 metų vaikelis.

Ganytojo darbas atsakingas ir gana nuobodus. Bet...jei meti mažu akmenuku į žąsiuką, tai jis labai juokingai šokčioja ir sukelia savo išgąstingu gagenimu paniką, visi žąsiukai puola krūvon, laksto gyvai po kiemą  ir tada įdomiau gyventi bei lengviau  pataikyti į dar vieną žąsiuką akmenuku. Ir vėl juokingas šokčiojimas, vel paniškas gagenimas. Gražu.

Bet po kelių ganymo dienų kai kurie žąsiukai pradėjo šlubčioti, keli visai pakratė kojeles. Nematyta  liga užpuolė žąsiukus. Kaimiečiai sunerimo, mano akmenukus  susekė ir demaskavo. Nors aš jau strategiškai apsižvalgydavau ar nemato budrios tetų akys. Gavau su ta pačia  ganytojo vytele lupti.

Aš ilgai verkiau, nes buvau iki tol mieste augintas ir visai nemuštas, o eilinis bandymas auginti žąsiukus nutrūko. Žąsiukų ganytojas  kardinaliai atsisakė   toliau ganymo veiklos dėl nepedagogiško vytelės panaudojimo ir žąsiukų verslas nebuvo atnaujintas. Štai taip nesisekė mano giminėms kai kurie versliukai....

Der tippisch bruder Grim pasaka

Tėvas sunkiai gyventi, nes mirė jo frau ir vaikai daug valgyti. Tėvas eiti į  miškas ir vestis  dukras, kurios daug valgyti ir princas joks neatjoti. Kad valgyti maistas pas princas.

Tėvas sugalvoti palikti dukras miške nykštukams, jei princas neatjoti, kol eiti per miškas.

-         Fater,  - pasakyti vyriausias dukra ir protingas jau. Ji suprasti fater bėdas ir mintis. – Einam paklausti senas frau iš miškas, ji pasakyti kaip padaryti gut. Neatiduok mūsų nykštukas. Jie labai kliaine.

Tėvas nueiti pas senas protingas frau raganas trobelis. Senas frau neatidaryti duris. Jai atsibosti tie amžinai alkani vokiečiai su kinder. Drang nach osten, ten geras juodžemis, ten daug maistas, galvoti senas frau.

Tada tėvas paimti senas šmaiseris dar jo tėvas ir gražiai suvaryti kulkas serijas į frau duris.

-         O, guten tag, fater, - iškart atidaryti duris senas frau. – Bitte schon.

Senas frau išklausyti tėvas grosse bėda ir duoti patarimas:

-         Duoti dukras suvalgyti vilkas iš šitas miškas. Kol sotus vilkas  miegoti nubėgti pas gretimas miškas  princas. Tas atvažiuoti su BMW ir atkalti  vilkas. Tada žiūrėsim.

Tėvas taip ir padarė, sumaitino senas vilkas savo dukras. Tada nubėgti pas bruder princas su BMW. Tie atkalti beisbolkėm vilkas. Vilkas be kalbų mirti.

-         Du, dunkelkopf, sena shwaine – sakyti princas bruder ir perpjauti senas gyvulys  pilvas.

Iš ten iššokti gyva sveikas abi tėvas dukros. Visi sakyti valio.

Daryti grosse balius. Gerti cwai grosse bier. Kita rytas vestuvės.

Po vestuvės visi gyventi gerai. Tėvas visada turėti maistas. Princas BMW visada švarus, nauja žmona  visada blizginti. Verkti tik jugend dukra. Jos princas neturėti BMW, tik senas Audi.

Į teatrą

Vieną vakarą  Balkanų moteris panūdo kultūros. Kitą dieną aš jau buvau prie Jaunimo teatro kasų. Kasininkė nuobodžiavo, klientas buvau vienintelis.

O juk aš dar  prisimenu laikus  kai D.Tamulevičiūtės dešimtuko teatre  žmonės prie šitų pačių kasų stovėdavo  naktimis ir kasininkės buvo maldų objektai.

Taigi paėmiau BM užsakytus bilietus į vaikišką spektakliuką . Ir stovėjau ilgai skaičiau afišą, kol išsirinkau ką nors suaugusiems  - Raštininką Bartlbį. Į šitą,  sakau, noriu du bilietus. Nebrangius. Maždaug po 10 litų.

Kasininkė liūdnai atsiduso, paaiškino  - tai praeito  mėnesio afiša, spalio, jūs ne ten žiūrite. Jūs žiūrėkite į lapkričio mėnesio spektaklius, kurie bus. Bilietus paprastai parduodame į būsimus spektaklius.

O po  dešimt litų turime tik į vaikiškus spektaklius.

Aha, atsakiau, ir pažiūrėjau į teisingą afišą, kur būsimi spektakliai. Mane suėmė nervas, ko ji su manimi šneka kaip su debilu. Aš gi net 1,75 knygos autorius. Galima sakyti rašytojas ir garsus blogeris.

Tada pabandžiau prisiminti, kuris  dabar garsiausias jaunimteatrio aktorius. Priblokšiu šitą moteriškę  intelektu.  O, šovė išganinga mintis, taigi Kazlas čia aktoriauja.

Sakau duokite kur Kazlas vadina. Bet pigesnius.

Kasininkė dar kartą atsiduso. Patriotai, kur Kazlas, bilietai po 50 litų.

Ūmai ji atkuto, savo spektalių meniu prisiminė man tinkamą spektaklį. Taigi Trys Mylimos, juokingas spektakliukas, ir tarmiškai šneka. Jums tiks.

Ai, nusispjoviau ir išėjau, nu sunervino  visai  ta išmanioji kasininkė  su savo žemaitėmis  - juokingais spektakliukais. Vos nepradėjau vietoje keiktis.

Kiek galima. Nu niekaip niekaip nekoreliuoja mano veido  išraiška bei  povyza  su  giliu vidiniu kontempliatyviu dvasiniu pasauliu. Todėl užteks mumi ir vaikiško spektakliuko. 

Kalbėkite su juo

Aplankėme gimines. Prisiminė teta kaip mane mažą augino kaime vasaromis...

Labai  tylus vaikas buvo. Žaidžia sau kampe tylomis kareivėliais ir viskas.

Tai moma (mano bobutė) išeidama į kolūkį vis prašydavo:

Tai  jūs bent kalbėkite su juo, o tai visai durnas išaugs