Bare

Sanatorijos bare trečiam aukšte radau seną barmeną. Dirbo Vilniuje, kai dar pirmoji Lemano žmona buvo gražuolė Neringoje. Kaip supratote  - nu labai seniai.
Abu prisiminėme graikiškas apelsinų  sultis skardinėse po litrą. Su antilopėmis. Man jos buvo tada skonio atradimas. O barmenams didelis džiaugsmas, nes su natūraliomis sultimis galėjo pradėti daryti normalius kokteilius už gerą kainą ir dar visokius bajerius su komponentais. Pvz. Šiaudelį įstatyti į tą vietą, kur stipriausias koktelio komponentas. Po to dar buvo pasirodę mango sultys iš Vietnamo.
Dabar tokių gerų sulčių nėra...
Arba džinas. Sovietų laikais  prekybos valdyba gavo kelias dėžės tikro angliško džino. Šulai išsidalino. Ir ką? Toniko tai neužvežė. Šulai gėrė anglišką džiną be toniko ir baisiausiai spjaudėsi.
Arba brendis. Čia jau neišlaikiau smagių memuarų: užsisakiau ir aš 50g ispaniško brendžiuko. Barmenas atsiduso - šiais laikais pilam po 40g. Ir jokių brendžiukų nebuvo: tik konjakas.
Ir sovietų laikais konjaką buvo privalu paduoti su citrinos skiltele. Visi užkasdavo citrina. Nors citrina užmuša konjako aromatą.
Bet kas šiais laikais žino tas senovines paslaptis. Pacanai po mokyklos dirba barmenais. Ką jie žino?
Abu atsidusome. Ak. Aš išgėriau brendžiuką. Ir net neėmiau centų grąžos.