Elitas

Sanatorijoje, kaip ir visur, yra elitas. Tai neurotikai. Kurie popinami švelnia muzika, kvapų terapija, jautriais pokalbiais, specialiu būdu migdomi. Mes vargšai, kurie su sąnariais, esame visiškai neelitas. Mes vaikomi po mankštas, kur kuo labiau tau lenkiantis skauda, tuo maloniau šiepiasi kineziterapeutų veidai. Elektra dirginamos kojos, kad net spazmuoja raumenys ir po užpakaliu kaišiojamas purvas. Iš švelnumų mums paliktas tik maistas, bet ir ten vis gąsdinami, kad daug nepriryti. Nes tada susitraiškys paskutiniai dar besilankstantys sąnariai. Save dar vis patraukdavau link elito seselių akyse, nes jas išgąsdindavau tampomomis su savim Škėmos arba Gogolio knygomis. Kas šiais laikais skaito tokias sunkybes?
Kartą valgykloje išpuoselėtas neurotikas prieš mane eilėje dėjo sau kiaulienos gabaliukus. Po to suprato, kad įsidėjo per daug. Bet galų gale nutarė , kad šį kartelį valgys daugiau. O eilė už manęs llga ilga. Tada taip pat dvejodamas jis pirmyn atgal dėliojo padažo šaukštą. Man kaip ne neurotikui ir neelitui nedalaikė nervai:
- Gal galite greičiau apsispręsti. Ilga eilė.
- O kur jūs taip skubat, mums jau nėra kur skubėti, -
 iššaukiančiai garsiai atsakė apgydytas neurotikas. Jis jau buvo visiškai nuramintas muzikos ir kvapų.
Pagalvojau - kur aš lendu? Ar dabar sąnaristui muštis su neurotiku dėl  požiūrio į pasaulio suvokimo greitį.
 - Ai tiek to. Medituokite! - likau už jo.
Tai neurotiko pastabos išsigandusi eilė tą dieną buvo nematyto ilgio. Eilės uodega vingiavo koridoriuje. Nes taip pageidavo sanatorijos elitas.
Bet taip buvo vienintelę dieną. Kitą dieną kaip visada medituojantys buvo posūkiuose aplenkiami.
Nes nu nafik tiek ilgai dvasingai laukti maisto!