Maistas ir veidas

Maistas ir veidas

Prakeiktas Gogolis. Ir aš nuo tų jo Mirusių sielų skaitymo persižiūrėjau iki soties jo akimis. Pilna keistenybių paprasčiausioje sanatorijos  valgykloje.
Štai lėkštėje pribarstyta burokėlių. Tai pakeliu akis į burokėlių valgytojo veidą. Liūdnas pailgas lyg kuino, atarusio laukus dvidešimt metų, dėmėtas veidas. Nėra ten jokio linksmumo. Ir tai tiesa,  iš kur linksmybės gali atsirasti. Nuo prancūziško maisto: alyvuogių, salierų, šampano ar kotletų gali. Nuo nykiai pigesnių net už bulves burokėlių niekaip. Kokia pragaištinga dvasinė ar fizinė negalia privertė žmogelį valgyti vien burokėlius, kai tiek gero maisto nemokamai aplink. Krauk kalnus į lėkštę. Graužk salierų kotus plačiai šypsodamas! Bet ne. Burokėliai...
Arba senučiukė su šypsena veide. Šypsena veide tokia saldžiai mandagi, kad ji buvusi baleto šokėja arba bibliotekininkė. Jokio sąlyčio su šiek tiek šiurkštesniu nei baleto kritikai pasauliu nepatyrusi.Tai ji neranda cukraus pasisaldinti arbatą. Šokinėja iš visų eilės pusių. Arbatos paketėlį rado. Vandenį rado. Net šaukštelį arbatėlei maišyti surado! Bet taip netvarkingai lyg Žizel laksto po sceną. Ir dabar trypčioja aplink tankią neurotikų eilę prie kavos. Senučiukė pabėga į priekį. Eilė priekyje sutankėja. Pabėga atgal ten vėl tankiau. Neurotikai labai nemėgsta tų gudruolių, kur be eilės. Senučiukei drovu net paklausti, kur jos cukriukas. Kol galų gale  išdrįsta neurotiko su pačiu nepikčiausiu veidu, ilgai darydama mandagiausią  įžangą, užklausti, kur ji čia galėtų pasisaldinti arbatėlę. Gauna be kalbų cukraus paketėlį  į dantis ir ilgai dar painiau dėkodama galų gale atsikabina nuo neurotikų eilės. Eilė, ką tik monolitinė it kareivių gretos parade, tiesiog suminkštėja ir išsidraiko akyse.
Prakeiktas Gogolis. Prisižiūri sanatorijoje, ko nematęs.