Gena

Krokodilai (nes Gena) būna tylūs. Tik šlumšt triuškinantys dantys iš drumsto vandens ir nėra po saule dar vienos antilopės gnu.
Mano palatos kaimynas Gena toks pat tylus. Lietuviškai nemoka, nes iš autonominių Šalčininkų. Jiems ten ir taip gerai. Man pasirodė, kad ir televizoriaus pultelio nematęs. Nes jo bijo. Pultelį - valdžios simbolį - aš valdau  truputį sadistiškai: tik lietuviškas žinias. Bet laida Farai Genai patiko. Kažkas buvo atpažįstamo.
Gena buvo vyras kaip vyras. Dirbo, išgerdavo, važinėjo į Baltarusiją, kur aiškiau. Bet vieną dieną  pajudėjo trombas per jo kraujagysles ir išvežė jį Santariški, po to į Druskieniki. Tai čia bet kuriam Solečnikų vyrui plaukai atsistotų visose kūno vietose nuo siaubo. Buvo dar vienas Genos žemietis užėjęs. Irgi širdis. Kalbėjosi abu. Tik mirties baimė privertė abu pajudėti maršrutu Santariški - Druskieniki. Bet draugelis Geną paguodė, kad ir čia galima gyventi. Valgis geras. Po savaitės pripras.
Naktį Gena atsipalaidavo. Dūsavo, po to duso (nes širdis), po to užmigo ir pradėjo drebinti palatos sienas sveiko 30 metų kontrabandininko knarkimu kaip namie.
Aš pasikankinau. Bandžiau diskutuoti su Gena ta tema. Jis patvirtino, kad tai aišku minusas ir ant nugaros jis neguls. Ant nugaros jis išgauna bažnyčios vargonų aukščiausius registrus.
Ant šonų irgi buvo įspūdinga. Taip, tyliau nei ant nugaros. Bet klastingai - tik prisnūsti, Gena pradeda dūsti.
Nubėgau pas naktinę seselę. Ji davė stiprių migdomųjų. Jie nukalė mane kelias valandas. Bet penktą ryto aš pyktybyškay pradėjau skaityti detektyvą įjungęs naktinę lempelę. Knarkimas liovėsi. Dūsavo nemiegantis Gena.
Kai tik pradėjo dirbti sanatorijos registratūra vienas pasišiaušęs, piktas ir neišsimiegojęs vyriškis paklausė kiek reikia primokėti už vienvietį numerį. Bet kokį. Bet kokia kaina.