Vienoje vietoje, tiksliai nenurodysiu dėl savaime suprantamų aplinkybių, prisėdau ant baro kėdės.
Pakalbėjom apie Azijos reikalus, sovietinio Vilniaus restoranus. Užsisakiau vieno tokio gėrimo , kuris skiriasi nuo škotiško raide e. Na bet įstaigos šeimininkas pasiūlė tikro dzūkiško mineralinio.
Įdomu atsakiau. Mėgstu ragauti vietinius nacionalinius gėrimus. Pasitikslinau, o kokia šio mineralinio mineralizacija?
- Na tuoj patikrinsime, - atsakė šeimininkas.
Jis papylė ant baro krašto iš mažos bonkelės mineralinio ir uždegė. Liepsna šovė dangaus mėlynės spalva.
- Ne mažiau 50! - nustatė mineralinių medžiagų koncentraciją miligramais litre profesionalas.
Aš paprašiau mineralinio įpilti vos vos ant dugno. Nes pavojingai stipri mineralizacija.
Dzūkų gėrimą atsargiai pateliuškavau, kad skystis nusėstų ant stiklo ir taip plačiau atsiskleistų mineralinio aromatas. Jaukiai padvelkė namine duona iš trobelės pamiškėje.
- Jo, - pasakiau, - iš duonelės aromato ryškiai jaučiu puikią mineralinio kokybę .
Paskui paragavau. Paėmė toks nuo skrandžio kylantis šiltas pasididžiavimo lietuviškais produktais jausmas. Žymiai šilčiau ir aromatingiau nei tas, kurį prieš tai.
Turtinga Dzūkijos žemė kvapniu mineraliniu vandeniu! Ne visi mineralinio gamybos tarp samanų meistrai pasodinti!
Paėmė dzūkas pinigus tik už airišką gėrimą! Dzūkai geri žmonės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą