Apie Simą

Apie Simą ir pisimą

Aš specialiai  grubiai susiejau dabar skandaluose vartaliojamą  Simą Jasaitį ir patį grubiausią žodį, kuris aprašo vyro seksualinius veiksmus. Ir dar sueiliavau  kaip pigiausioje gatvinėje čiastuškoje.

Dėmesį jūsų pagavau. Man tik to reikėjo.

Vyrų seksualinis potraukis yra nevaldomas laukinis instinktas. Visas vyro gyvenimo variklis, vos persiritus dešimt ar dvylika metų, yra tame instinkte. Tai progreso variklis. Visuomenės vystymosi pagrindinis ingredientas. I r gal  maždaug nuo 45-50 metų jau protas ir taip vadinama išmintis kiek apvaldo aistrų gyvačių kamuolį, kuris yra vadinamas vyro galva. Ta taip vadnama išmintis yra  visuomenė uždėti pavalkai žirgui, kad jis prunkšdamas ir kandžiodamas žąslus sugebėtų bent jau laikytis bendros tvarkingos rikiuotės. Tai tramdymas ir grandinės, bet toje rikiuotėje vis dar nuveikiame bendrus reikalingus darbus..

Aiškiau gal  paaiškinsiu su jūra. Vyro seksualinis potraukis yra lyg jūra. Jūra gali laukti ženklo gana ramiai. Jūra tada yra rami iki pat horizonto linijos. Mes matome  ramios jūros tykią savimi pasitikinčią galią. Nes ji tokia – iki pat ten, kur mūsų akis nemato ir dar velniai žino kiek už tos ribos.

Mažas ženklas –vejėlis iškart suraibuliuoja jos paviršių ir vėl iki pat horizonto linijos matome  baltas besišiaušiančias bangų keteras. Ir jei tas  palankus vėjas stiprėja – iškart pakeliamos bangos ir jos nenuilstamai daužo ramų krantą, kuris čia amžiams. Ir kai audra įsišėlioja kranto smėlis nuplaunamas velniop.Tas kuris buvo sudėtas amžiams. Kažkur į jūros gelmes. Niekas nebežino ar grąžins jūrą smėlį..

Tai šių laikų vyrų, kurie nesuvaldė savo įgimto potraukio, visuotinis smerkimas man primena neatsargius poilsiautojus  vaikštinėjančius po pajūrio smėliuką ir barančius jūrą. Jūrai yra visiškai pofik tos margos pleputės bei plepučiai. Ji ramiai laukia kol vėl ją įsiūbuos vėjas. Tie drausminantys pokalbiukai nesukelia nė mažiausios bangelės. Tik bėda, kad plepučiai įsikalba sau ir kitiems kalbeles, kurios atseit panaikins pavojingą jūros bangavimą ir visuose pajūrio pliažuose kabos nukarusios baltos vėliavos..

Na nebus taip. Jūra banguos sau, kada norės. Plepalai draikysis pavėjui sau.

Jei kuri kvaila jūra bandys klausytis kas plepama ant kranto, tai bus priversta užmiršti savo prigimtį ir niekada nebanguos. Nebanguojanti jūra yra pelkė. Purvina dvokianti bala. Ligotas nelaimingas padaras.

Keisti veido pagerėjimai

Jau arčiau 60 nei 50. Tad didelio veido gražumo nebesitikiu. Bet pastarosiomis dienomis atsitiko štai tokie įvykiai.
Mažės mokytoja vos atvykus mažės pasodina ant savo kėdės, paduoda šaukštelį ir sumaitina po du jogurto indelius. Vieną dieną net davė tris gabalus bankucheno.
Pilsudskio parodoje, kai kažko kultūringai paklausiau, nedažlibindamas užrašų, mane prižiūrėtoja pakvietė į atskirą salę ir net parodė filmuką apie Bronislovą Pilsudskį man vienam. Dar labai atsiprašė, kad lenkiškai.
Šiandien užėjau į rašytojų sąjungą, nes BM liepė susitvarkyti gyvenimą ir sekretorės pasakė laisvai. Davė net 20 lapų vienam pareiškimui ir garantavo - rekomendacijų nereikės naujų. Jos pačios užlauš Šlepiką. Nes aš pusę metų iš jo laukiau rekomendacijos praeitą kartą.
Sekasi lyg ir...
Sėkmės ratas pasisuko į mane?
Ar čia veidas labai dvasingas gražus  pasidarė ar švarkas per didelis? Kas vyksta su manimi? Džiaugtis ar liūdėti, kad taip moteriškės globoja?

Kojinė Agatai

Kojinė Agatai (kalėdinė istorija)

Nelaimė atsitiko paskutinę dieną sanatorijoje. Iš baseino iki Sūručio vonios buvo tik dvi laiptinės ir apsirengus minimaliai galima nušlepsėti. Net kojinių nesimoviau. Palikau kojines batuose.
Sūrutis jau buvo paskutinė procedūra ir buvau visiškai nusiteikęs iškart lėkti namo. Pasiilgau namų. Apsirengiau. Ir - o po velnių! Nėra vienos kojinės. Lauke minusas. Peršalsiu basas eidamas iki opelio.
Grįžau į baseiną ieškoti. Truputį keikdamasis. Kojinę ant laiptų treneriai matė. Nustebę buvo   - kuris čia turtuolis svaidosi kojinėm. Treneriai parodė rankas. Kojinės jie nei vienas neturėjo. Liko įtartinais tie, kurie baseine su manimi buvo. Šliaužė paskui mane ir pavogė kojinę.
 Ilgaplaukis Šlaunikaulio sudėtingas lūžis su dviem ramentais buvo knygos prezentacijoje. Ne jis.
Diedas po dubens sąnario operacijos.  Nesusilenktų net.
Inteligentė  su operuotu keliu. Irgi buvo knygos prezentacijoje. Žmonės skaitantys mano knygas mano kojinės nevogtų!
 Juki pensininkė su čiurna. Įtartina. Bet ji greičiau savo kojinę pamestų šalia nuo juoko.
Rimta lenkė. Bet per rimta kojinės vagystei, nes matyt į bažnyčią vaikšto. 
Situacija kaip gerame angliškame detektyvų. Įtartini visi ir nei vienas.
Galėjau apeiti visus ir pareikalauti kojinės. Bet pagalvojau taigi Kalėdos ant nosies. Aš ne koks anglas, aš rytų europietis, o jei visai tiksliai iš Europos centro! Ma juos šunes, tegu užauga grybelis pavogusiam mano kojinę ant pirštų - taip kalėdiškai katalikiškai dvasingai  atleidau nusidėjėliui. Bus tų kojinių. Juk barmenai sovietiniuose Vilniaus restoranuose tų kojinių net neplaudavo.
Įkišau pliką koją į batą ir beveik bėgte nubėgau iki opelio, kur bagažinėje radau atsarginę kojinę prie atsarginio rato.
Nesusirgau! Sveikas gyvas grįžau iš sanatorijos. Matyt aukščiausios jėgos išsaugojo man sveikatą už tai, kad pats atleidau savo kaltininkams.
O Agata? Tai Agatha Christie. Ji būtų ieškojusi kojinės ir gal net  radusi. Godūs nekrikščioniški britai!

Maistas ir veidas

Maistas ir veidas

Prakeiktas Gogolis. Ir aš nuo tų jo Mirusių sielų skaitymo persižiūrėjau iki soties jo akimis. Pilna keistenybių paprasčiausioje sanatorijos  valgykloje.
Štai lėkštėje pribarstyta burokėlių. Tai pakeliu akis į burokėlių valgytojo veidą. Liūdnas pailgas lyg kuino, atarusio laukus dvidešimt metų, dėmėtas veidas. Nėra ten jokio linksmumo. Ir tai tiesa,  iš kur linksmybės gali atsirasti. Nuo prancūziško maisto: alyvuogių, salierų, šampano ar kotletų gali. Nuo nykiai pigesnių net už bulves burokėlių niekaip. Kokia pragaištinga dvasinė ar fizinė negalia privertė žmogelį valgyti vien burokėlius, kai tiek gero maisto nemokamai aplink. Krauk kalnus į lėkštę. Graužk salierų kotus plačiai šypsodamas! Bet ne. Burokėliai...
Arba senučiukė su šypsena veide. Šypsena veide tokia saldžiai mandagi, kad ji buvusi baleto šokėja arba bibliotekininkė. Jokio sąlyčio su šiek tiek šiurkštesniu nei baleto kritikai pasauliu nepatyrusi.Tai ji neranda cukraus pasisaldinti arbatą. Šokinėja iš visų eilės pusių. Arbatos paketėlį rado. Vandenį rado. Net šaukštelį arbatėlei maišyti surado! Bet taip netvarkingai lyg Žizel laksto po sceną. Ir dabar trypčioja aplink tankią neurotikų eilę prie kavos. Senučiukė pabėga į priekį. Eilė priekyje sutankėja. Pabėga atgal ten vėl tankiau. Neurotikai labai nemėgsta tų gudruolių, kur be eilės. Senučiukei drovu net paklausti, kur jos cukriukas. Kol galų gale  išdrįsta neurotiko su pačiu nepikčiausiu veidu, ilgai darydama mandagiausią  įžangą, užklausti, kur ji čia galėtų pasisaldinti arbatėlę. Gauna be kalbų cukraus paketėlį  į dantis ir ilgai dar painiau dėkodama galų gale atsikabina nuo neurotikų eilės. Eilė, ką tik monolitinė it kareivių gretos parade, tiesiog suminkštėja ir išsidraiko akyse.
Prakeiktas Gogolis. Prisižiūri sanatorijoje, ko nematęs.

Dzūkiškas mineralinis

Vienoje vietoje, tiksliai nenurodysiu dėl savaime suprantamų aplinkybių, prisėdau ant baro kėdės.
Pakalbėjom apie Azijos reikalus, sovietinio Vilniaus restoranus. Užsisakiau vieno tokio gėrimo , kuris skiriasi nuo škotiško raide e. Na bet įstaigos šeimininkas pasiūlė tikro dzūkiško mineralinio.
Įdomu atsakiau. Mėgstu ragauti vietinius nacionalinius gėrimus. Pasitikslinau, o kokia šio mineralinio mineralizacija?
- Na tuoj patikrinsime, - atsakė šeimininkas.
Jis papylė ant baro krašto iš mažos bonkelės mineralinio ir uždegė. Liepsna šovė dangaus mėlynės spalva.
- Ne mažiau 50! - nustatė mineralinių medžiagų koncentraciją miligramais litre profesionalas.
Aš paprašiau mineralinio įpilti vos vos ant dugno. Nes pavojingai stipri mineralizacija.
Dzūkų gėrimą atsargiai pateliuškavau, kad skystis nusėstų ant stiklo ir taip plačiau atsiskleistų mineralinio aromatas. Jaukiai padvelkė namine duona iš trobelės pamiškėje.
- Jo, - pasakiau, - iš duonelės aromato ryškiai jaučiu puikią mineralinio kokybę .
Paskui paragavau. Paėmė toks nuo skrandžio kylantis šiltas pasididžiavimo lietuviškais produktais jausmas. Žymiai šilčiau ir aromatingiau nei tas, kurį prieš tai.
Turtinga Dzūkijos žemė kvapniu mineraliniu vandeniu!  Ne visi mineralinio gamybos tarp samanų meistrai pasodinti!
Paėmė dzūkas pinigus tik už airišką gėrimą! Dzūkai geri žmonės!

Elitas

Sanatorijoje, kaip ir visur, yra elitas. Tai neurotikai. Kurie popinami švelnia muzika, kvapų terapija, jautriais pokalbiais, specialiu būdu migdomi. Mes vargšai, kurie su sąnariais, esame visiškai neelitas. Mes vaikomi po mankštas, kur kuo labiau tau lenkiantis skauda, tuo maloniau šiepiasi kineziterapeutų veidai. Elektra dirginamos kojos, kad net spazmuoja raumenys ir po užpakaliu kaišiojamas purvas. Iš švelnumų mums paliktas tik maistas, bet ir ten vis gąsdinami, kad daug nepriryti. Nes tada susitraiškys paskutiniai dar besilankstantys sąnariai. Save dar vis patraukdavau link elito seselių akyse, nes jas išgąsdindavau tampomomis su savim Škėmos arba Gogolio knygomis. Kas šiais laikais skaito tokias sunkybes?
Kartą valgykloje išpuoselėtas neurotikas prieš mane eilėje dėjo sau kiaulienos gabaliukus. Po to suprato, kad įsidėjo per daug. Bet galų gale nutarė , kad šį kartelį valgys daugiau. O eilė už manęs llga ilga. Tada taip pat dvejodamas jis pirmyn atgal dėliojo padažo šaukštą. Man kaip ne neurotikui ir neelitui nedalaikė nervai:
- Gal galite greičiau apsispręsti. Ilga eilė.
- O kur jūs taip skubat, mums jau nėra kur skubėti, -
 iššaukiančiai garsiai atsakė apgydytas neurotikas. Jis jau buvo visiškai nuramintas muzikos ir kvapų.
Pagalvojau - kur aš lendu? Ar dabar sąnaristui muštis su neurotiku dėl  požiūrio į pasaulio suvokimo greitį.
 - Ai tiek to. Medituokite! - likau už jo.
Tai neurotiko pastabos išsigandusi eilė tą dieną buvo nematyto ilgio. Eilės uodega vingiavo koridoriuje. Nes taip pageidavo sanatorijos elitas.
Bet taip buvo vienintelę dieną. Kitą dieną kaip visada medituojantys buvo posūkiuose aplenkiami.
Nes nu nafik tiek ilgai dvasingai laukti maisto!

Ramentai su atšvaitais

Aš esu protingas ir galva mano ohoho. Protmūšio komandos kapitonas. Pasaulio viktorinoje ketvirtas Lietuvoje. Mane beveik priėmė į Rašytojų Sąjungą.
Bet vakar paskambino BM bei  neramiu balsu paklausė:
- Tu ramentus turi?
Aš išsigandęs apsidairiau. Stovi kampe.
- Turiu. Alkūniniai. Su atšvaitais. Dar namie pažstiniai.
- O tai kodėl namie radau dar vienus alkūninius. Be atšvaitų.
Na būna tokie moteriški klausimai (pvz. kada mane vesi), į kuriuos gali atsakyti tik mykimu ar ryžtingu galvos kratymu. Pamykiau į telefoną. BM neatlyžo. Galvok, sakė. Vis sakai, kad nesi durnas. Aš nežinau iš kur tie pas tave su atšvaitais. Gal atėmei per klaidą iš ko nors sanatorijoje?
Aš logiškai paaiškinau, kad jei atimčiau, tai atimtasis gulėtų ant žemės ir ropodamas link policijos skyriaus klaikiai rėktų.
Tikriausiai, ne.
Galvok, jau barėsi BM. Geras žmogus paskolino, o mes net nežinome kas. Tai yra tu nežinai.
 Aš pagalvojau.
Žemiau oficialus pranešimas.
Gerieji žmonės, per tuos lakstymus prieš ligoninę kažkas iš jūsų paskolino man daug ramentų. Visus pamenam. Bet kas paskolino alkūninius su atšvaitais prisipažinkite! Nes kitaip BM vadins mane nelabai protingu. Ar net išraiškingiau kaip nors.
Ar mums to reikia?

Naujokas

Sanatorijoje maisto gali prisikrauti kiek telpa. Neleidžiama tik išsinešti. Naujokus galima atpažinti iš pilnų lėkščių, nes gal netyčia šiandien tiek davė ir rytoj lieps grąžinti.
Prisėdu prie stalelio. Didelis penkiasdešimtmetis vyras neatsako į pasisveikininą. Jis totaliai susikaupęs naikina maistą. Man atėjus dar matomi trys cepelinai bei du mėsos gabalai. Garnyrų ir daržovių padrėbliota kur liko vietos lėkštėje. Vyras jau valgo lėtai. Tuoj nukris pirmi prakaito lašeliai nuo nosies. Jis kartais pasižvalgo kaip kitiems sekasi valgyti. Visi valgo! Atkaklus vyras vėl lėtai mala žandikauliais. Aš suvalgau savo daržoves su keliomis mėsytėmis. Atsinešu desertui žele. Vyrui sužibo akys. Aha, yra dar žele! Slėpė tik jiems žinomose vietose!
Nelaukiau iki atkaklaus naujoko pergalės prieš lėkštes. Nuėjau į biblioteką. Po gero laiko gabalo atsargiai įtapeno naujokas. Jis švelniai nešė prieš save pilvą. Novicijaus veide švietė romus pasitenkinimas lyg po šventų mišių ir šiek tiek dvasinio nerimo: kodėl jis jau rojuje?
Rojaus naujokas pavaikščiojo tarp knygų ir išsirinko pačią didžiausią.
Tai buvo rusų-lietuvių ir lietuvių- rusų kalbų žodynas.

Sanatorijos gėdos lenta

Sanatorijoje gerai. Bet kaip būna  gyvenime visko būna. Štai šiandien gydomosios mankštos baseine moterys aptarė vakarykštį koncertą. Gerai ansamblis grojo, bet niekas nešoko. Ir visų baseino kaimynių žvilgsniai įsirėmė  į mane. Jau parazitas slankioja aplink valgyklą be ramentų, vandeny kaip vandenis, o šokti neina!
Vikriai pakeičiau temą ir paklausiau, kodėl prie mūsų baseino įrengtas toks padorus baras stūkso visai be alkoholinių gėrimų. Treneris guviai atsakė:
- Vytenis 2014 metais liepė uždaryti šitą barą.
 - Andriukaitis? - išmaniai patikslinau.
 - Taip. O Šalaševičiūtė vėliau patvirtino.
Ir baseinas grėsliai suūžė. Aš pajaučiau, kad į sanatorijos gėdos lentą pirmu numeriu nuėjo Vytenis.
Mano nešokimą iškart pamiršo.

Apie kojines

- Taip, - atsakė patyręs barmenas, - buvo tokio pižonizmo. Druskininkų trauktinės? Neplaudavo kojinių, o išmesdavo nešvarias. Maudavosi tik naujas. Nes baisius pinigus barmenai užsidirbdavo, o jais pasirodyti nebuvo kaip.
Kaip uždirbdavo?
Tai Pliska ar Zlaty breg bonka tik septynis rublius restorane kainuodavo. Po pirmos taurelės niekas neatpažindavo. Ar ten Penkios žvaigždutės ar Pliską geria. Štai toks garsus Lietuvos viešbučio barmenas Šlianderis dar ir su pirštinėmis ir veido kauke dirbo. Ir ką tu jam - jis mokėjo anglų ir prancūzų! Meniu visomis kalbomis surašydavo! O AIDS bijojo.
Šiaip barmenas buvo tragiška profesija. Daugybė prasigėrė, pasikorė. Tik keli, kurie dabar turtingesni, investavo į butus ar auksą. O kiti - tragedija.
Lova? Taip nerimtos moterys ten prie Dainavos rinkdavosi. Kas keisčiausia beveik vien lietuvės. Gintare prie stoties tai valiutinės nelietuvės, bet jos visos dirbo ir kitur. Suprantate? Tos tai šokdindavo oficiantus. Aš Gintare trumpai. Nes kubiečius aptarnavau kaip jaunas. O jie arbatpinigių nepalieka, nes viskas pavedimu. O tie mulatai baltais kostiumais. Visi tokie dailūs. O aš ant vieno šaltibarščius netyčia išpyliau. Raudonu ant balto. Jo, neilgai ten dirbau.
Visi gerdavo. Paryčiui Dainavoj susiskaičiuojam kiek uždirbom ir geriam. Kitus ateidavo žmonos parsivesti. Birutė Dambrauskaitė kaip gerdavo! Ant kojų nepastovi.  O į sceną išeina ir atidainuoja.
Taip, kitokie žmonės buvo. Gal tvirtesni.

Bare

Sanatorijos bare trečiam aukšte radau seną barmeną. Dirbo Vilniuje, kai dar pirmoji Lemano žmona buvo gražuolė Neringoje. Kaip supratote  - nu labai seniai.
Abu prisiminėme graikiškas apelsinų  sultis skardinėse po litrą. Su antilopėmis. Man jos buvo tada skonio atradimas. O barmenams didelis džiaugsmas, nes su natūraliomis sultimis galėjo pradėti daryti normalius kokteilius už gerą kainą ir dar visokius bajerius su komponentais. Pvz. Šiaudelį įstatyti į tą vietą, kur stipriausias koktelio komponentas. Po to dar buvo pasirodę mango sultys iš Vietnamo.
Dabar tokių gerų sulčių nėra...
Arba džinas. Sovietų laikais  prekybos valdyba gavo kelias dėžės tikro angliško džino. Šulai išsidalino. Ir ką? Toniko tai neužvežė. Šulai gėrė anglišką džiną be toniko ir baisiausiai spjaudėsi.
Arba brendis. Čia jau neišlaikiau smagių memuarų: užsisakiau ir aš 50g ispaniško brendžiuko. Barmenas atsiduso - šiais laikais pilam po 40g. Ir jokių brendžiukų nebuvo: tik konjakas.
Ir sovietų laikais konjaką buvo privalu paduoti su citrinos skiltele. Visi užkasdavo citrina. Nors citrina užmuša konjako aromatą.
Bet kas šiais laikais žino tas senovines paslaptis. Pacanai po mokyklos dirba barmenais. Ką jie žino?
Abu atsidusome. Ak. Aš išgėriau brendžiuką. Ir net neėmiau centų grąžos.

Savaitgalis su trimis savo merginomis

 Trys mano merginos aplankė, kad nebūtų nuobodu. Su pačiais geriausiais ketinimais.
Buvo sunku. Rašau lovoje ištiesęs skaudančią koją. Prisivaikščiojau!
 Dabar palaimingai ilsiuosi.
Joms reikėjo visur. Eglutės atidarymas, inhaliacija, masažas, kavinės. Popkornas. Pašokinėti su tėtės ramentu. Nusipirkti kepurę su ausimis. Pamaitinti antis ežere. Pavaikyti pamaitintas antis, kad pasportuotų. Pašokti šokius. Prakartėlės atidarymas. Pažiūrėti kaip tėtį maitina valgykloje ir ta proga suvalgyti dvi kulšeles iš tėtės davinio. Lynų kelias. Reikalauti iš ramiai sėdinčių žvejų parodyti kiek pagavo žuvų. Pamatyti Geną. Fejerverkai, koncertas. Pašokti koncerte. Skambinti fortepijonu kavinėje. Vėl kavinė, pieno kokteilis.
....ir baisiausiai nustebti, kodėl tėtei nebeliko pinigų. Ačiūdie, nėjome į Gyčio Paškevičiaus koncertą po 35 euro už bilietą.
Bet tai dar pusė velnio.
Karlita patyrė didesnę bėdą. Gėdą!
Prakartėlės atidaryme ji nutarė apuostyti nematytą žvėrį juodu snukiu ir kailiu kaip megztas megztinis. Karlita labai giliai įkišo į gardelį savo snukį, nes žvėris įdomus, visiškai nematytas. Žvėris patrepeno priekinėm kojytėm, palenkė galvą ir trenkė kieta kakta Karlitai į snukį. Šuo sucypęs bemat atšoko nuo aptvaro. Aplojo po to aišku aviną. Bet buvo baisus nelygis šuniui.
Iš Karlitos nuoskaudingo lojimo buvo aiškiai girdėti:
-Tos juodasnukės avys baisiai nekatalikiško elgesio, kaip jas įleido į Druskininkų kalėdinę prakartėlę! Gėda merui!
Tad kaip supratote savaitgalis buvo kai kam sunkus.

Gena

Krokodilai (nes Gena) būna tylūs. Tik šlumšt triuškinantys dantys iš drumsto vandens ir nėra po saule dar vienos antilopės gnu.
Mano palatos kaimynas Gena toks pat tylus. Lietuviškai nemoka, nes iš autonominių Šalčininkų. Jiems ten ir taip gerai. Man pasirodė, kad ir televizoriaus pultelio nematęs. Nes jo bijo. Pultelį - valdžios simbolį - aš valdau  truputį sadistiškai: tik lietuviškas žinias. Bet laida Farai Genai patiko. Kažkas buvo atpažįstamo.
Gena buvo vyras kaip vyras. Dirbo, išgerdavo, važinėjo į Baltarusiją, kur aiškiau. Bet vieną dieną  pajudėjo trombas per jo kraujagysles ir išvežė jį Santariški, po to į Druskieniki. Tai čia bet kuriam Solečnikų vyrui plaukai atsistotų visose kūno vietose nuo siaubo. Buvo dar vienas Genos žemietis užėjęs. Irgi širdis. Kalbėjosi abu. Tik mirties baimė privertė abu pajudėti maršrutu Santariški - Druskieniki. Bet draugelis Geną paguodė, kad ir čia galima gyventi. Valgis geras. Po savaitės pripras.
Naktį Gena atsipalaidavo. Dūsavo, po to duso (nes širdis), po to užmigo ir pradėjo drebinti palatos sienas sveiko 30 metų kontrabandininko knarkimu kaip namie.
Aš pasikankinau. Bandžiau diskutuoti su Gena ta tema. Jis patvirtino, kad tai aišku minusas ir ant nugaros jis neguls. Ant nugaros jis išgauna bažnyčios vargonų aukščiausius registrus.
Ant šonų irgi buvo įspūdinga. Taip, tyliau nei ant nugaros. Bet klastingai - tik prisnūsti, Gena pradeda dūsti.
Nubėgau pas naktinę seselę. Ji davė stiprių migdomųjų. Jie nukalė mane kelias valandas. Bet penktą ryto aš pyktybyškay pradėjau skaityti detektyvą įjungęs naktinę lempelę. Knarkimas liovėsi. Dūsavo nemiegantis Gena.
Kai tik pradėjo dirbti sanatorijos registratūra vienas pasišiaušęs, piktas ir neišsimiegojęs vyriškis paklausė kiek reikia primokėti už vienvietį numerį. Bet kokį. Bet kokia kaina.