Užvakar mano tėvui sukako 77, ta proga apie alyvas...

Mano tėvas prasprogus pirmiems alyvų žiedams iškilmingai išsitraukdavo švilpuką ir puoduką. Abu išsišiepę laukdavome pramogos. Galingas kaip Kilimandžaras alyvų krūmas po langais savo chuliganiška violetine spalva ir svaigiu kvapu suviliodavo kas vakarą kokį pusšimtį žmonių. Po vakarienės tėvas atidžiai prapūsdavo švilpuką, kad garsas būtų aidus ir skaidrus, pastatydavo balkone trilitrinį vandens, ne per daug šalto. Buvome humanistai. Tėvas atnešdavo į balkoną dvi taburetes - sau ir man. Ir laukdavome spoksodami žemyn pro balkono turėklus iš ketvirto aukšto.
Maždaug kas antras praeivis kėsindavosi į alyvinio Kilimandžaro šakeles. Pirmiausia tėvas tik sušvilpdavo. Dažnas susinepatoginęs ir nulėkdavo šonan. Drąsesni, nepabūgę įspėjamo švilpuko, gaudavo dozę - standartinį puoduką vandens ant galvos. Vanduo krisdavo gana ilgai ir dar buvo galima kiek pakoreguoti jo skriejimo kryptį. Reakcijos būdavo ir tylios, ir su keiksmais, ir tuoj ateisiu duosiu tau į snukį. Tėvas ramiai atsakydavo - ateik. Bet nei vienas neužlipdavo. Gyvenome aukštai, ketvirtame aukšte be lifto, o gal švilpukas suteikdavo mūsų chuliganizmui kažkokį oficialumą. Nelaužomas alyvų krūmas tad ilgai klestėjo, kol pirmo aukšto kaimynas nukirto. Mat užgožė jo langus.
Dabar senajame bute nėra ką laistyti vandeniu ir nėra kam švilpti. Didžiuliai alyvų krūmai auga po kitais balkonais.