Šildymo problemos

Šį kartą  ne apie Zuoką.

Katukas tai yra mamos kornišreksas. Kas nežino kačių veislių – kornišreksų labai keisti snukiai: neįtikėtinas vampyro, šikšnosparnio ir nuskriausto berniuko su didelėmis ausimis veidų miksas. Miauksėti net nemoka tas padaras, leidžia sunkiai pakrauto geležinkelio vagono stabdžių garsą kai įjungtas stopkranas – tai jo miaukimas. Kai geri kavą kornišreksas Katukas susijaudinęs laksto  ir valo letenėle visus paviršius aplink puoduką. Lyg savo kakučius, taip jam smirda kava. Dar jis moka pakelti dviejų centų monetą nuo grindų letenėlėmis. Viskas. Visiškas sarkastiškos anglų genų inžinerijos produktas.

 Bet net ir tokius kornišreksus žmonės myli.

Nakvojau pas tėvus. Bute šalta kaip Laplandijoje. Sakau mamai :

-Yra gi reguliatorius ant radiatoriaus. Kodėl taip šaldotės?.Pasukite reguliatorių nuo 2  iki 4,5,6....

-         Negalime  daugiau šildytis dėl katuko.

-         Taigi katės mėgsta šilumą?!

-         Taip, Katukas mėgsta šildytis ant radiatoriaus, bet kai padala pasukta  ant keturių jo pilvukui tada per karšta…

Vilniaus mero kreipimasis į brangius vilniečius

Brangūs vilniečiai!!!!

Matau jūsų akyse tokį man atpažįstamą akių  blizgesį, kai jūs žiūrite į mano naująjį šedevrą – viaduką į trikampį. Taip, kartais tas viadukas tuščias net per piką. Bet atidus stebėtojas gali pastebėti kartais pravažiuojančią viaduku mašiną ir ne vieną ( jei stebės parą).

Man irgi panašiai blizgėjo akys, kai vaikinai man pristatė projektą ir dar kai ką man asmeniškai.

Brangūs vilniečiai, aš kaip jūsų amžinas meras nenurimsiu. Mano akys vėl sublizgės būsimu vaikinų kai kuo man ir Vilniaus negirdėta šlove nuo kitų tokių ir geresnių  projektų:

-         Įstrižas tiltas per Nerį (net Detroitas ir Bilbao tokių neturi)

-         Obelų sodas Marse, kurios bus taip pasodintos (obelys, ne jūsų mylimas meras), kad Kalifornijos astronomai su teleskopu Hubble 24 h per parą matys užrašą obelimis Vilnius.

-         Gondola nuo Gedimino bokšto iki Kernavės piliakalnių kaip Lietuvos istorijos tęstinumo  simbolis.

-         Juodu kinietišku bazaltu  klotas mano pabėgimo kelias į Lenkiją (neteisingo politinio persekiojimo aukų paminklas).

-         Vilniaus bankrotas ir Vilniaus įlipimas į tokių šlovingų miestų kaip Detroitas gretas. Tai globalizacijos iššūkis, į kurį Vilnius tikrai  atsilieps. Gerai bankrutavęs  verslas su naujomis jėgomis atgimsta it paukštis feniksas. Taip bus ir Vilniui.

-         Kanalas mano jachtai įplaukti nuo Adrijos  jūros iki Neries, kad vilniečiai  galėtų džiugiai mojuoti nuo krantų vėliavėlėmis namo parplaukiančiam  su naujomis  idėjomis merui.

-         Air Lithuania  skrydžiai į Hanojų ir Hongkongą, kur persikelia  pasaulio ekonomikos širdis. Ir Vilnius  bus ten. Nuo tokio reiso Vilniuje atsiras naujų darbo vietų  5 tūkstančiams taksistų iš “Vilnius veža”.

Didžiuokimės, brangūs vilniečiai, savo mero akių blizgesiu žiūrint į tokius ir dar įdomesnius  projektus. Manęs nesustabdysite. Svarbu , kad vaikinai ateitų netuščiomis ir mes Vilniuje padarysime viską, ką įsivaizduoja  žmogaus protas ir dar daugiau.

Valio, draugai! Vaikų darželį irgi pastatysime, jei liks pinigų nuo šių reikalingesnių Vilniui projektų....

Serbų-kroatų karas

Štai dabar žiūrint  Donecko pusėn kažkaip galvon ateina serbų ir kroatų nesenas karas. Mano galva istorija sukasi spirale.

Tada pamenu važiavau berods 2003 metais per  visą Kroatiją  ir mačiau kaip sadistiškai metodiškai masiškai į kroatų trobų stogus buvo padėta po vieną sportiškai taiklų serbišką artilerijos sviedinį. Galiu pasakyti idealiai ir maloniai sau  dirbo serbų artileristai.

Tačiau,  po to, su ginklais  pateiktais  “Vatikano”  ir “Argentinos”, papiktinti kroatai per kelias  savaites nušveitė  serbų armijas su jų taikliaisiais artileristais  iki pat  Serbijos sienos.

Tai bręsta kažkas panašaus į Vatikano ir Argentinos pagalbą ir viskas kas bus, tai elementarus istorijos pasikartojimas?

Akcijas trumpam paverčiau pinigais ir laukiu.

Ir aš išmanus

Jėzau, jau aš galvojau liksiu ramiai sau tarp knygų, progreso paraštėse, ir nesuksiu  sau galvos dėl ...nu ten visokių programėlių ir išmaniųjų telefonų.

O dar kiekvienas  redaktorius vis paprotina, kaip suskaičiuoti raides su tarpais tekste, kaip tarpelius suriktuoti tik tokius, kokių reikia kalbos komisijai. Nėra ką daryti  - mokausi. Lyginu  tuos tarpelius kaip reikia  - su gadžetu. Tursenu, taip sakant, ir aš paskui septynmyliais žingsniais žengiantį progresą

Balkanų Moteris, sparčiau žengianti  į kažkur, įprūdijo ir man išmanųjį telefoną. Mažei, kuriai vis dar penkeri, mano naujas telefonas baisiai įdomus ir ne tik  įdomus, bet ji ten dar nemokėdama skaityti greičiau susigaudo ką kur nuveikti nei aš. Štai pastebėjau, kad dukra telefono diktofonu įrašo pasakas vakarais, kai aš jas seku.

Cha, bet ir aš nedurnas. Anksčiau, kai eidavau į protmūšius pirmadieniais  ir mažei neskaitydavau pasakų, antradieniais už bausmę skaitydavau dvi pasakas. Net burna išdžiūdavo, kol Uspaskicho balsu išvinguriuodavau Vilko klastas  iš Raudonkepuraitės. Dabar pasiūliau  mažei pačiai įsirašyti pasakas išmaniojo diktofonu ir kai manęs nėra pirmadienio vakarą  – klausytis iš mamos telefono pasakos, kurios tik širdelė geidžia..

Va taip va. Ir aš, ir aš pasikinkiau progresą! Dabar antradieniais skaitau tik vieną pasaką, ne dvi kaip anksčiau, nes pirmadieniais seku pasakas iš mamos telefono.

 Ir aš, ir aš sumojau kaip pasinaudoti  progresu!!!

Kam atsiduosi šiandien?

Kaip visada rytą stabtelėjau prie namo Kalvarijų 19. Prie Kalvarijų 19 vos gyvas stovėjo žmogus apsirengęs kaip turistas. Laikė rankoje puodelį, bet  šiaip jau jam kava nerūpėjo – iš jo kūno svyravimo amplitudžių supratau - ruošiasi mirti. Kita ranka laikėsi lyg  sienos, lyg  širdies. Na tai įprastas vaizdelis Kalvarijų  gatvei ir perkėliau akis į kairę. Ten milžiniškame plakate ant nugaros gulinti pusnuogė laiminga moteriškė kryžiaus fone skelbė ‘Kam atsiduosi šiandien?”. Dar kažkas buvo smulkiom raidėm, bet neįžiūrėjau. Nes nuvažiavau.

Važiuodamas kankinausi. Nieko  nesupratau. Tai prostitučių profesijos reklama? Iki to jau išsitoleravome? Ar aš jau visai nesusigaudau nūdienio  marketingo minties šuoliuose?

Eilės, be eilės ir avoskos

Eilės tai visai ne poezija. Šių laikų jaunimui jau sunku įsivaizduoti masines eiles, . parduotuvėse trūkdavo  vietos  susirangyti eilių gyvatei, tai persikeldavo jos į lauką. Ir kažkas erotiško būdavo tokiame  vaizdelyje – krenta pirmos  snaigės ir lauke iš pilkarūbės eilės gniaužtų laimingasis  išsirauna prisipirkęs apsnigtų geltonų bananų ar oranžinių apelsinų...

Dar ir šiais laikais  – leiskite tik  pagalvoti -  yra likę eilių. Keli pavyzdėliai.  Į Ryanair oro uostuose, į vaikų darželius Vilniuje, ačiū  Zuokui, neleido mums visiškai persikelti  į laukinius Vakarus. Dar poliklinikose užtinki eiles, su visiškai tokiais pat gudriais personažais, kurie moka pralįsti  be eilės  iš anų tarybinių  laikų.

Eilės anais laikais buvo kelių tipų. Vyriškos  -  prie  alaus barų, priduoti smirdančiuose stiklo taros pridavimo punktuose tuščius butelius. Vyriškos eilės su šiokia tokia vienybe, jos turi didingą tikslą prisigerti.

Mišrios eilės tai kai  vyrai  ir moterys kartu, bet moteriškės šimtą kartų geriau žinojo ko jos nori tame tolame eilės pabaigos taške. Vyras dažnai tokioje eilėje stovėdavo prievarta atvarytas ir be didingo tikslo prisigerti, kuris  eilėje vyriškoje, todėl nuobodžiaudavo. Aš gerai prisimenu alaus, bananų ir apelsinų eiles. Jas stovėdavau beveik kryptingai, džiugiai, nes produktai patikdavo.

Patyrę tarybiniai žmonės pamatę eilę pirmiau  stodavo į eilės galą ir ten bandydavo apklausos būdu sužinoti “ką išmetė”. Būtent – “ką išmetė”. Nes pinigų turėjo daugmaž kiekvienas, nes bedarbių nebūdavo, prievarta vertė dirbti principialiai nemėgstančius darbo,  ir algos visų buvo beveik vienodos. Taigi pinigų buvo, trūko tik prekių.

Kartais eilė nuo pradžios iki galo stovėdavo dar nežinodama ką išmes. Bet ilga ir kantri. Tiesiog buvo išsivystęs šeštasis  jausmas tarybiniams  žmonėms, kad kažką  tuoj išmes  ir bus gerai.

Dar  vienas specialus žodis iš tų laikų  - avoska. Lietuviškai tai rezginė, toks pintas iš virvelių krepšelis, kuris lengvai tilpdavo kišenėje ir jeigu pamatai eilę tu jau pasiruošęs avoskon  prisikrauti netikėtai  išmestos prekės.  Avoska išvertus – atsiktinukė, netikėtukė, likimo dovana. Maždaug taip išversčiau iš didžiosios  rusų kalbos.

Eilės nemėgdavo gudreivų, kurie lįsdavo  be eilės. Oficialiai  teisę be eilės turėdavo VOVo veteranai. VOV tai velikaja  otečestvennaja vojna. Be eilės tik su knygutėmis to  VOVo dalyvio. Santrumpa skambėjo kaip Vovočka, visų nepadorių anekdotų herojaus vardas. Vova dar  kaip Putino vardas. Bet juokas neėmė,  tik tylus siūtas. Lietuvoje beeilių VOV nemušdavo - tylomis urgzdavo.

Tačiau  kitur.

Kažkuriam Azijos  mieste, berods  tai buvo Frunzė, dabar Kirgizijos sostinė Biškekas, panorome išgerti pigaus vyno. Nes miestas buvo sovietoidinis, visai be fantazijos.  Kirgizai tokie  kieti puslaukiniai vyrai, o dar tada papildomai papiktinti kaip ir visa tarybinė liaudis antialkoholinių eilių.  Taigi prie mūsų nedrąsiai svarstančių ar veltis į pastoviai rusenantį tarpnacionalinį konfliką eilėje, nes mes nei rusai, nei kirgiizai ir mus gali mušti ir tie, ir anie. Taigi, kol svarstėme,  prisistatė profesionalus karo veteranas su pažymėjimu. Dalykiškai paklausė kiek reikia ir kiek man duosite? Ir drąsiai nėrė į pačią žiauriausią piktos eilės vietą - be eilės. Rusai jo nemušė, bet kirgizai atidaužė karo veteraną. Išmetė iš be eilės.

Nusivalė veidą kruviną senelis ir  pasakė:

  - Ką aš ne rusas? Reichstagą  paėmėme, o čia  čiurkos kirgiziškos  neduos  mums  vyno?

Ir vėl lindo be eilės mojuodamas  VOV knygele, kirgizai senelį stumdė  jau nenoriai, neorus tai buvo užsiėmimas ir senelis galų gale pralindo be eilės. 

Iš  trečio bandymo senelis, kuris ėmė Reichstagą, paėmė mums  vyno...

Gyvoji istorija. Odesos tarmė

Vakar teko tokia pareiga per vieną renginį užnešti buvusią  šokių  kolektyvo koncertmeisterę į salę ketvirtame aukšte, o po to nugabenti ją namo. Senutei 89 metai. Menkai tepaeina, o šiaip  guvi, fotografavo savo buvusio  kolektyvo merginas mobiliu savo telefonu. Atminimui.

Senutė  lietuviškai vos vos. Kol gabenau ją į ketvirtą auktą be lifto vis susėdę pakalbėdavome

Aš kaip šioks toks rusų kalbos  mokovas, greit suklusau -  ji  kas aukštą  vis  pasakydavo kokią frazę visiškai odesietiškai.

Tai aš ir prisikabinau kol nešiau senutę;

-         Gal iš Odesos  tamsta?

-         Ne,   - sako,   - net nebuvus Odesoje..

Ir  baigėme tą temą, nes supuolė  sveikintis  moteriškės. Nešant atgal išsiaiškinome  daugiau.

Tėvas augo Odesoje. Buvo talentingas muzikantas-pūtikas ir grodavo  Odesos parkuose. Kalbame  apie  caro laikus dar iki revoliucijos. Bet kažkuriuo  metu tėvui besimokant junkerių mokykloje jam prasimušė revoliucinės nuotaikos. Caro valdžia kaip revoliucinį elementą jį nutrėmė. Taip tėvas atsidūrė Sibire, Irkutske. Ten ir ji gimė 1925 m.. Po to tokie  patys  revoliuciniai čekistai 1938 m.  jos tėvą per 8 dienas nuo suėmimo. sušaudė. Po karo jos  su mama atsirado Vilniuje, mama kėlė pramonę, o ji mokėsi Vilniaus konservatorijoje.ir dirbo koncertmeistere. Dar ir dabar atmintinai groja savo repertuarą.

 Viskas, atvežiau senutę namo.

Vėl kaip kartais stipriai  trenkia  nežinia iš kokių palėpių išlindusi gyvoji  istorija. 74 metus Odesos tarmės nešėjo šeimoje nebuvo, tik skaudus atminimas. O odesietiškos frazės liko. 

Pagavo

Mažė dabar viską išsiaiškina. Štai pradėjo aiškintis katę.

Paklausė:

-         Katė mūsų sena?

-          Sena.

-         Tai ji greitai mirs?

-          Taip.

-          O tu, tėte, senas?

-         Naaaa... Taip. (kuris parazitas jau vaikui paaiškino, kad aš senas, bliamba?)

-         Tai tu irgi greitai mirsi?

-         Naaaa....Ne taip greitai kaip katė.

-         Tai visi mirs? Ir aš? (bliamba, ką daryti, greitai, greitai galvojam, negi pasakysi,  kad ir šitos mėlynos akytės mirs?).

-         Na matai, kai mirsim, taip tik vadinasi. Pereisime  į kitą pasaulį. Na lyg išvažiuosime toli, toli.

-         O su kokia mašina tu išvažiuosi? Su savo? Tai mes ten galėsime atvažiuoti pas tave?

Šioje vietoje aš jau neišlaikiau ir liepiau mažei susitvarkyti kambarį.

Linksma restorane

Vakar buvome restorane be  mažės. Grupės susitikimas 30 metų baigus institutą.
Rytą mažė klausia:
- Ar buvo linksma restorane vakar?
- Taip,  -  atsakau pavargusiu balsu.
Mažė pasitikslina:
- Gaudėte vieni kitus?

Kas per šalis?

Dalyvavau nacionalinėje viktorinoje. Ten turėjo išrinkti kaip ir protingiausią lietuvį.

Užėmiau  tik septintą vietą Vilniuje. Vyresnioji dukra prašė aplenkti nors Tapiną iš LRT, daugiau  ji iš tėvo nesitikėjo. Net ir  to berniuko neaplenkiau.

Ir kokia prasta šios viktorinos  taškų skaičiavimo metodika.  Štai toks  plačiai žinomas  siauruose ratuose profesorius  Justinas parašė net aštuonis teisingai atsakymus  mažiau nei aš. Tačiau viktorinos taškų surinko  dviem  daugiau nei aš. Ir aplenkė mane.

Ir kas per mūsų šalis, jei protingiausias  šalies žmogus yra komikas Paulius, antras pagal protą  TV šoumenas Andrius T., Valinsko draugelis. Nesolidu kažkaip....

Nera teisibes.

Rezultatai čia

Svarainiai užderėjo

Viename sode svarainiai užderėjo gausiai it  vynuogės. Rinkti galėjau iškart kekėmis po tris po  keturis vaisius. Iš slėpiningų virtuvės spintelių Balkanų moteris dar ištraukė nuslėptą buteliuką svaraininės trauktinės, išbrandintą visus metus.. Žinote  tai visiškas reposado, aged  ir VSOP kartu. Išstovėjusi tiek svaraininė įgavo solidžią konjakinę spalvą. Vos pastebimas drumstumas ir atplaišos man nekelia siaubo – viskas savo rankomis ir  iš savo sodo. Ir jei yra įkritęs koks prakaito  lašelis, nehigieniškas toks, tai mano nuosavas.

Svarainiai apskritai  yra paskutinis kvapnus sodų pasispardymas. Sodai su jais pasibaigia ir todėl  tai dviguba šventė. Svarainiai mūsų namuose  eina tik  trauktinėms  ir cukatoms  gaminti  Jokių kvailų nealkoholinių kompotų/uogienių iš jų nedarome.

Tiesa, BM klastingai pasinaudojo mano egzaltuotu  polinkiu svaraininei.. Užspendė į kampą ir aš pasižadėjau pats  pripjaustyti  keturis-penkis  trilitrinius slovikus svarainių vaisių, kur jie mirks savaitę cukruje  sirupo gamybai. Dar pagalvojau, kad gal tiksliau tai kas vyks  pavadinti užpiltine nei trauktine, bet koks skirtumas. Svarbu sodai pasibaigia, nugaros dar lankstosi, vienas gyvenimo etapas įveiktas, ir svaraininės bonka  stūkso kaip dar gyvenimo etapo įveikimo tiksli  žymė.

Tą etapą vertinsime taip:

Koks nors lengvas reginys per TV  sudribus kaip katinui krėsle ir taurelė gelsvos aromatingos vasaros krištoliniame senoviniame stikliuke su kojele. Aišku, jei buteliai  bus paslėpti  man žinomos vietose. Jei  dalį aromatingos vasaros  paslėps BM, tai dar  geriau - po metų gausiu VSOP ir reposado svaraininę. Aromato tą pati gausa,  tik spalva kilnesnė. Svečiams beveik neduodame. Patys išgeriame, juk tai  mūsų gyvenimas.

Nes svaraininė toks dalykas - tiesiog  negali nepasisekti.  

Paskutiniai nusistebėjimai Čekija

1. Čekijoje visiškai nieko egzotiško nėra. Nuotykių ten nepatirsite. Nebent absentinėse. Yra tokios visapasaulinio blogio kupinos vietos. Deja, buvome su maže....
2. Čigonų yra. Trutnove net gyvenome  klaikiame buvusiame statybininkų barake atseit viešbutyje, kur pusė administracijos  buvo čigonų kilmės. Ar jei tolerantiškiau – čekoromų. Ar romočekų? Bet nieko - pernakvojome. O viena čigonė netgi išgelbėjo mano mažę atvirame  Podolės baseine Prahoje. Pagavo krentančią nuo baseino krašto žemyn galva ne  į tą pusę kur vanduo.Tai buvau labai priverstas vikriajai čigonei dėkoti.
3. Radome net ir Čekijoje cepelinų. Jie ten vadinami bulviniais knedlikais ir yra paduodami ant stalo perpjauti pusiau. Bet čysto lietuvio neapgausi – cepelinai.
4. Gatvėse kai kur parašyta ant asfalto “Pozor- deti”. Gėda turėti vaikų maždaug išsiverčiau. I r tikrai  ten vaikų pasirodė žymiai mažiau nei katalikiškoje Lenkijoje. Visiškai jau sueuropėjo tie čekai...BM pasmerkė   čekes mamas – jos kerpa mergaitėms plaukus trumpai ir net nepina joms kasų. Vienžo “Pozor – deti”.
5. Pilių  per daug. Net nervino. Mes tai žinome yra Trakų pilis ir taškas. Ar yra nors vienas čekas kuris visas tas pilis apėjo? Tiesa, Jogailaičiai pilių statyboje ir čekų krašte  ryškiai pasireiškė...

jau...

Raudonas, iš savo sodo, skanus, lietuviškas arbūzas. Nedidukas, tai tiesa. Bet savo sodo.

Mes juos padarėme.

Dar devyni tokie....

Genų mišinys atrodo bus sprogus

Dukrai  jau penkeri ir taip įdomu stebėti,  kurie jos  gimdytojų genai kuriame gyvenimo etape suteikia jai džiaugsmo.

Veidukas pailgėjo ir mamytės jau giria  -   dukra į tėtuką. O tai paprasčiausiai europiečio  veido forma. Kitą gerą savybę paveldėjo vaikas iš tėčio – lygioje vietoje  įklimpti į nuotykius. Kas yra gerai. Gyventi bus nenuobodu.

Kai kuriuos blogus genus aišku turime iš mamos, bet jau ką bepadarysi, nutiko tokia nelaimė ir viskas, genų inžinerija neužsiimsime.

Štai atsitikimas iš kelionės po Čekiją, kur pasireiškė gerieji tėčio ir blogieji mamos..

Prahos zoologijos  sode yra mažyčių gyvūnėlių aikštelė kur galima glostyti visokius mažylius.

Tėčiai  meta kronas į aparatą,  iš ten iškrenta labai nedaug maistelio. Be tas maistelsi yra dieviško skonio ožiukams ir jie sekioja su ryškia meile kiekvieną vaiką su maisteliu..

 Mažė ištirpo iš džiaugsmo. Ji galėjo paglostyti gyvūnėlius, atkakliai ją mylinčius, kol   turi maistelio. Man buvo gaila tiek leisti kronų ožiukų maisteliui, kai diena tokia karšta ir buvau numatęs už tas kelias kronas kelis bokalus Velkopopovicky Kozel alaus iškart  kai tik. Mąsčiau tik kokį Kozelą pasirinkti: černe ar šviesų.

Be maistelio rankose mažei išlindo blogieji mamos genai. Ji pradėjo  reguliuoti aptvare ožiukus, stumdyti juos kam eilė ėsti, o kam negalima nes ir taip storas pilvas. Mojavo  rankomis kaip eismo  reguliuotoja -policininkė.  Didžiausias tarp mažiukų ožiukas susikaupęs stebėjo naujo aptvaro  reguliuotojo  atsiradimą. Aš irgi smūksojau  prie aptvaro vis labiau belinkstąs link tamsaus Kozelo. Tas ožiukas vis dar stovėjo  ramus ir stebėjo mano mažę reguliuojančią eismą jo aptvare. Keistas ožiukas, stovi ir spokso, pagalvojau, geriau  eitų prašyti vaikų maistelio kaip kiti ožiukai.

Ūmai pasišokėjęs tas didžiausias ožiukas savo ragiukais tvojo mano vaikui visa jėga į užpakalį. Mažė nuvirto ir pradėjo  rėkti. Aš juokiausi, bet puoliau gelbėti savo vaiko besijuokdamas

. Skauda, -  rėkė  mažė. Buvau priverstas perlipti tvorelę ir kelti  savo vaiką. Tiesa, dar įspyriau tam negeram ožislovui dėl tvarkos. Kad žinotų. Mažė pritariamai sušniurkščiojo nosimi kai ožislovas mekendamas nubėgo slėptis.

Apžiūrėjau mažę. Plati kraujosrūva raudonavo  ir plėtėsi akyse. Minkštoji dalis  tarp kelių ir nugaros  buvo traumuota visu to ožiuko ragelių plotu  Netgi buvo pastebima ragų forma ant minkštosios dalies.

Taigi. Patyrė lygioje vietoje nuotykį, tai mano genai, pagalvojau. Gavo už kvailą vadovavimą ne ten kur reikia ir ne tiems kam reikia. - mamos genai. Sprogstamas mišinys.

Užpakalis normalią spalvą atgavo  tik po poros savaičių, jau  Lietuvoje. Lietuvoje  mažė išmoko liūdnai išpasakoti kaip jai trenkė ožislovas, nes visi reikalavo šitos liūdnos istorijos ir būtinai su ragelių žymių pademonstravimu.. O  linksmoji dalis  – visi giminės suprato  už kuriuos genus  gavo tas  vaikas...taip taip, už vadovavimą ne vietoj...Niekam tai nebuvo paslaptis.

Merunkova palinka

Per daug gerai pramokau planuoti keliones automobiliu po Europą. Gal jau laikas pasisiūlyti Martynui Starkui į kelioninius partnerius vietoj vidutinio amžiaus krizės kamuojamo Vytaro? Beveik be didesnių nuotykių šią vasarą vyko kelionė po Čekiją. Turizmas ten tvarkingas, visur kur tik gali čekai nusiima savo  kapeikėlę nuo turistų.. Rumunijoje, pavyzdžiui,  turizmas  labiau improvizacinis, todėl smagesnis. Turistai čekui rūpi tik tiek, kiek ruošiasi palikti kronų..

Gal tik vienoje vietoje  iki čekų giluminių sluoksnių  man pavyko prisikasti.. Tokiame etnografiniame jaukiame  Čekų Rojaus kaimelyje Vesec u Sobotki pačiame Čekų Rojaus viduryje. 2 km iki pilies Kost, 2 km iki pilies Humprecht. Labai puiki kaimo sodyba, jei kas rekomenduoju, labai tinka Čekų Rojaus tyrinėjimams.Čia.

Jau  buvau kiek pavargęs nuo alaus, tai vakarui paėmiau kriaušių degtinės. Buvau ragavęs ir pamėgęs austriškąjį kriaušinį šnapsą. Tai čekišką pamaniau verta pabandyti.Visas tas dvarelis buvo vien mūsų: su baseinu viduryje kiemo, su tikromis vištomis ir kaimišku tvartų kvapu. Baseine maudėmės nuogi, vartai užrakinti, klaikiai karšta, kaifavome dvarelyje visai vieni. Atsigaivinę sėdome  valgyti, pasistatėme  ant stalo ir kriaušinę kaimiškam vakarojimui.

Bet staiga pas mus įsibrovė čekai pro vartus su škoda. Vienos neaiškios tvartelio durys pasirodo slėpė jų nuomojamą kambarį. Čekas, čekė ir čekiukas nekalbėjo jokia kalba, tik čekų. Pagalvojau, na va, dabar kaip vilkai vaikščiosime  ir spoksosime vieni į kitus. Negerai. Pripyliau du stikliukus ir pakviečiau čekus  sėsti prie mūsų. Mūsų vaikai  greit susikalbėjo lakstymo ir gaudymo kalba.

Mano gyvenimo patirtis sako – visada verta įpilti stikliuką vietiniams. Atsiperka keliagubai. Čekas pasipurtė  išgėręs ir apžiūrėjo etiketę. Gut, pasakė, moment. Ir nuėjo prie savo škodos.

Tai buvo didelė bonkė Pietų Moravijoje  namie varytos “merunkovos palinkos”. Po poros stikliukų tos kvapnios gintarinės spalvos naminės pradėjome suprasti vieni kitus. Įsivėliau  net į literatūrinę  diskusiją su čekais. Pasakiau, kad jų geriausias rašytojas rašo prancūziškai ir ūmai užmiršau pavardę, sakiau dar vardas jo kaip Italijos meisto. Čekė ir čekas  netikėjo. Mes dar išgėrėme, pasakiau dar čekų rašytojų  pavardes Hrabalas, Čapekas, Božena Nemcova su babičko, iškeikiau komunistu Hašeką ir tada jie suprato – aš kažką žinau apie juos. Vyras pasiėmė planšetę, ilgai ten krapštėsi ir galų gale maloniai nustebęs suriko – Milan Kundera!

-         Yes, of course, - ir aš pliaukštelėjau sau kakton.

Už Kunderą  dar išgėrėme. Paskui už Hrabalą. Čekė baisiai stebėjosi, kad Kundera  rašo prancūziškai. Čekai baisiai  mane užgerbė. Čekė buvo su ilga ir nelabai vykusia nosimi, bet visa kita figūra buvo daili. Tokios moterys labai kompleksuoja ir bais nustemba kai  jas užkalbina vyrai. Bet ir tuo tada džiaugiasi labai. Mes vis labiau  su ja supratome vienas kitą. Be to naminė buvo kaip ji pasakojo 53 laipsnių, namie  varyta iš jų seno sodo abrikosų prieš kelias  dienas jos tėvo rankomis. Parduotuvėse  tokių gėrimų nebūna. Solidžiai patvirtinau – aš kaip alkoholio pramonės buvęs darbuotojas jos tėvo  palinka žaviuosi.

Balkanų moteriai  “merunkova palinka” buvo per stipri ir ji sėdėjo kiek pasipūtusi. Nevartojant palinkos kalbos jai nesisekė.

Vėliau  čekė visai laisvai čekų, anglų ir vokiečių kalbų miksu  išbrokavo  mano pristatytą Čekijos kelionės planą. Mes visai neplanavome  užvažiuoti į jos Pietų  Moraviją, kur labai  gražu, kur vietinis  vynas, abrikosai ir šilta kaip Italijoje tik be jūros.

Primygtinai liepė važiuoti taip: iš Česky Krumlovo į Jindržichuv Hradec, Telč, Tržebon su žydų kvartalais, Znojmo su katakombomis po visu senamiesčiu, ir dar kažkokios pilys prie Austrijos sienos, jau pamiršau pavadinimus.

Apie Lietuvą čekei papasakojau apytiksliai, nes labai sunku man buvo rasti žodžius  -  mano vokiečių ir čekų kalbų pradmenys  labai silpni

Lietuva tai graži šalis toli šiaurėje su minus trisdešimt žiemą, su daug ežerų  ir miškai vien. Yra gal trys  miestai, o šiaip vien miškai. Miškuose vaikšto aukšti, niūrus, flegmatiški žmonės, kurie, jeigu nežaidžia krepšinio, tai  visą likusį laiką galvoja apie savižudybę. Mes tik vienu dalyku pirmaujame pasaulyje – savižudybių reitingu. Čekė labai klausėsi, juokėsi  ir sakė tikrai atvažiuos pažiūrėti.

Išdiskutavome mūsų kelionės planus  iki pat palinkos didžiojo  butelio dugno. Mano valdiška kriaušinė stovėjo dar artipilnė. Būtume ir ją pabaigę, bet BM parvedė mane į kambarį, nes ji  ragavo tik vyną, todėl  mus su  čekais  pasmerkė. Čekas jau smūrksojo apsnūdęs, aš pasiūlau eiti maudytis į baseiną, kad kriaušinė geriau eitų, čekė paklausė su rūbais ar be rūbų? Ir todėl  mane BM parvedė namo, nes jau buvo naktis - laikas migdyti vaikus.

Koks  šios istorijos  moralas?

Ir  čekus galima išjudinti, bet tuo pat metu  reikia Balkanų moteriai duoti  tą  patį gėrimą, kuriuo  judini čekus...

Čenstakava

Prieš įvažiuodami į Čekiją pakeliui sustojome nakvynei Čenstakavoje. Įvažiavimai į jos centrą buvo pakeisti arba remontuojami, net gatvių kiti pavadinimai nei žemėlapiuose, taigi patekome  į savo viešbutį per aplinkui ir sunervinti. Abu nerūkome ir portje traukdama savo neįšimamą iš burnos 24 valandas kaip vėliau pastėbėjome cigaretę, patvirtino – jūsų numeris nerūkantiems. Apsidžiaugėme, kad numeris antrame aukšte, nevisi dūmai i apačios pateks ten  ir kilome laiptais. Laiptuose  mus pasitiko trys nustebę alchašai , bet kaip ir dera visos Lenkijos šventovės  miestui – dvasingi. Dvasingi tiek, kad kūnai jų it pirmųjų krikščionių  - dykumų asketų vos besilaikė ant plono vegetacinio  siūlelio ir tos  smilkstančios cigaretės rodės yra vienos iš paskutiniųjų  jų gyvenime. Lauke prie viešbučio durų dar  sukaliojosi bene dešimt ilgamečių alkoholio adeptų. Lyg lauktų ženklo iš dangaus  – eikite ir pirkite.

Paaiškinau žmonai, gal Jasnos Guros vienuolyne kokia akcija vyksta prie Dievo Motinos paveikslo išgelbėti Lenkijos alkoholikus ir todėl jie visi dabar čia gausiai suvažiavę, tame tarpe ir į mūsų viešbutuką. Tiesiog žmonės gelbstisi. BM sutiko – jei taip, tai gal....

Vakarop jau einant link virš miesto kabančio  Jasnos Guros vienuolyno  pamatėme, kad tolstant nuo mūsų viešbutuko ir artėjant link vienuolyno girtuoklių žymiai sumažėjo ir liko vien padorūs žmonės bei turistai. Miestas ir aplinka aiškiai pagerėjo. Visai  tvarkingas miestukas. Ir su tuo vienuolynu virš viso miesto  netgi gražu. BM jau nieko nesakė, bet aš paaiškinau vistiek:

-         Mes negalime tikėtis pačių geriausių viešbučių, jei užsakydami viešbučius taupome kaip dera  vidutines pajamas ir kelis honorarus  per metus gaunantys lietuviai. Ir šiaip juk mes gyvename Kalvarijų gatvėje, tai mūsų viešbutukas tokiame pat rajone. Tai tik įprasta aplinka, skirta nepatirti  kultūrinio šoko nuo pirmos atostogų dienos.

Žengėme  per visą miestą  link Jasnos Guros gerą valandą. Nuotaika šviesėjo. Gerai primelstas vietas aš atpažįstu, pamenu netoli Bucharos   vieno sufijų šventojo kapavietėje irgi panašiai gera aura tvyrojo ore  aplink skambant arabiškoms mulų maldoms lyg muzikai

Ant kalno bažnyčioje  buvo daug, o jau pačioje Dievo Motinos koplyčioje buvo pilna maldininkų ir jie tiršta minia keliais ėjo aplink šventąjį paveikslą, sienos buvo  nukabintos išgydytųjų votais, ir akmeninio tako aplink paveikslą duobės buvo išduobtos  nuo maldininkų kelių, ir žmonių susitelkimas tiesiog tvyrojo ore, ir pasidarė ramu. Aš sėdėjau ant suolo ir ten besėdint man romiai įslinko galvon viena mintis. Šalia Lietuvos yra didelė Lenkija, su aiškia tapatybe, su tikinčiais žmonėmis. Sąjungininkė. Valstybė tvirtai besiremianti  ne tik europinėmis  minkštosiomis galiomis, kurios labai akivaizdžiai šiomis dienomis nieko vertos.

Gal ir nepralošime šito karo.... 

Aišku kitą rytą Čenstakavos  turgelyje įkišo man lenkų turgininkai  pigias bet labai geras kojines, nuo kurių vėliau išbėrė kojas, bet juk ir jiems reikia gyventi.

Apie moterų meilužius

Dabar esu tokiame amžiuje kai moterys pasipasakoja beveik viską. Na kaip tas senas gruzinas, anksčiau jis skubėjo įrodyti vyriškumą ir nieko per tą skubėjimą nematė, dabar jau pastebi  grožį. Ir neskuba įrodinėti vyriškumo.  Na beveik.

Taigi tik dėlei literatūrinio darbo užduočių  išsiaiškinau tokius įdomius dalykus.

1. Normali  moteris gali turėti ir vyrą, ir meilužį. Tačiau  antras meilužis jau per daug ir nedora.  Vyras ir vienas meilužis – dera, tai druska ir pipirai. Gyvenimas su prieskoniais. Vyras ir du meilužiai  – ištvirkimas. Tai lyg pridegęs kotletas keptuvėje. Nespėji....
2. Aktyvaus seksualinio gyvenimo pabaigoje moterims maloniausias vaizdas – buvęs meilužis. Viena sakė, kad jei būtų jos valia tai į savo jubiliejų kviestų vien buvusius meilužius. Deja, visuomenė dar tam nepribrendusi. Patys vyrai  iš meilužių sąrašo to nesuprastų,  kiti gal ir susimuštų išsižeidę kai pamatytų  kitą...nesubtilūs tie vyrai.....
3. Taigi nereikia imti į meilužius smarkiai vyresnio vyro, nes per jubiliejų anas  bus jau miręs....

Pasinėrimas į čekų kultūrą – 1

Kelias  savaites su šeima prabuvome  čekų šalyje Čekijoje. Labai teisingai pradėjome: pasinėrėme – ir tai visiškai pažodžiui – į čekų kultūros pradmenis  -  nuo pat pirmų dienų. Užsakėme  tikro alaus vonias ir net su papildomu apynių įbėrimu. Patyrimas buvo vertingas. Mano oda iškankinta įvairių odinių negalavimų  maloniai priėmė karšto alaus vonias. Balkanų moteris irgi sakė atjaunėjo n metų. Nors tos alaus vonios įrengtos  ir alaus darykloje, bet alaus galėjo įpilti daugiua, kadangi į dvivietę  vonią tilpo ir BM, ir mažė, ir aš. Tai visiškai pasinerti niekaip nesugebėjau, tik atskiromis dalimis. Procedūrai priklausė ir du bokalai šalto alaus per skrandį į vidų bei  ramiai atvėsti-pagulėti po karšto alaus vonių pusvalandį. Gal toks pasinėrimas ir brangokas jei kasdien, bet kaip startas pažinti Čekiją – visiškai optimalu. Kaina apie 200 litų, bet tai pasienyje su Lenkija, kitur brangiau.

Iš užburto čekiško alaus rato taip ir neišsiveržėme per visas atostogas. Negėrėme alaus tik vairuodami. Jo kaina 25 kronos ( 3 litai ) ir puikiausia kokybė užeigose tik užtikrino magiškos alaus rato kreidos poveikį. Nepatyrę turistai gali sumokėti kokioje Vaclavo aikštėje ir 95 kronas už alų. Bet tik nepatyrę. Mes daugiau kaip 30 kronų mokėjome gal tik vieną kartą. Už vaizdą į Karlo tiltą. Taip pat ir maistas restoranėliuose. Vienas kilogramas čekų firminio patiekalo koleno (karka) kainavo apie 16 litų....

Lietuva  jau taip toli nužengė savo progreso keliu, kad tokia Čekija iš Vidurio Europos yra žymiai pigesnė turistui šalis nei Lietuva. Komuniaga Jaroslavas Hašekas padarė vieną gerą darbą. Porai šimtų metų į priekį išgąsdino visas čekų vyriausybes – šiukštu liesti alaus kainas, bus alų branginančiai vyriausybei riesta. Mes tokio savo raštijos  klasiko apie  alaus kainas neturėjome, vis mūsų raštininkams rimtesni dalykai rūpėjo - trakų pilys, metų laikai  ir štuthofai. Tad dabar turime dvigubai brangesnį alų nei Čekijoje....

Čekai labai atsipalaidavę, rusų nebijo, rusų ir taip Prahoje ar  Marienbade pilna kaip kokiame Voroneže. Rusai perka namus, butus Čekijoje. Leidžia savo vietinius laikraščius. Matyt stabilus alaus vartojimas palengvina čekų požiūrį į gyvenimą, atpalaiduoja ir geopolitiniai  procesai jiems iki lemputės.

FIFA: negalima Rusijoje. Peticija

Negalima leisti FIFA Rusijoje vykdyti pasaulio futbolo cempionata

Gyvenimas yra trumpas, todėl...

Visi  gerbiami mano blogo skaitytojai pastebėjo – blogas retėja ir trumpėja. Noriu pasiaiškinti, kad tai ne nuo proto išsekimo ir senatvinių marazmų pirmųjų požymių. Ne, dar galva veikia. Tiesiog  nebegaliu gadinti savo stiliaus. Nuo bloge naudoto trumpo aforistinio-aferistinio stiliaus priverstas pereiti  prie ilgo lėto romano per 700 puslapių stiliaus. Tam yra labai svarbi priežastis. Kaip jau minėjau šio teksto antraštėje viršuje  – gyvenimas yra trumpas. Todėl atėjo laikas kam nors stambesniam savo forma nei blogas   ar short story.

Šį mano brandžiam žmogui derantį užmojį  palaikė ir viena brandi Lietuvos leidykla. Dar kartą išreiškiu  nenumaldomą pagarbą tai leidykla už tokį protingą ir tikėkimės finansiškai teisingą žingsnį

Tad porą metų užsiimsiu stambios formos kūrinio kūrimu bei sodais. Dar gal protmūšiais ir arbūzų bei vaikų auginimu.  Blogas bus kiek primirštas, bet neužmirštas. Tiesiog kiek rečiau pasirodys įrašai.

Šiek tiek paslapties skraistę nuo didžiojo projekto praskleisiu, bet ne viską, nes esu susaistytas  žodinių  ir įvairių kitų įsipareigojimų.

Darbinis projekto pavadinimas   -    “Į Kembridžšyrą”.

Siužeto pradžia tokia. Įvyksta geotektoninė katastrofa ir palangiškė  Basanavičiaus gatvės pabaiga ties jūros tiltu  įsiremia į Šventosios Trejybės koledžo duris Kembridže.

Pagrindiniai veikėjai numatomi tokie:

Buvęs Rusijos armijos  majoras Solovjovas, niekaip nesurandantis tikslaus  kreipinio  kaip kreiptis  į Kembridžo gyventojus – kembridžšyriane ar kembridžšyrovcy.

Solovjovo dukra gražuolė Marija, sėkmingai ištekėjusi už lietuvio  Mindaugo.

Pats lietuvis  Mindaugas, ne taip sėkmingai gavęs kaip vestuvinę dovanėlę  uošvį majorą su filologinėmis ir alkoholinėmis problemomis bei granatsvaidžiu Mucha.

Redžepas Tunda, nedidelės albanų grupuotės  vadas, nuolat pilnas idėjų kaip ūmai praturtėti.

Mylimas Redžepo brolis  Ismailas invalido vežimėlyje, beviltiškai įsimylėjęs  Mariją.

Pasimetęs britų premjeras Kvarteronas.

Lygiai  taip pat pasimetę keli britai, išvydę Kembridže Basanavičiaus gatvę ir jos žmones.

Škotų nacionalistas Danny, mylintis visus minėtus personažus, išskyrus anglus

Arbūzai, nauja Aristofano meilė ir kitos avys

Arbūzai kiek man žinoma dėl rudeniško birželio pralaimėjo beveik visur. Jie dar gyvi,  bet be didesnių perspektyvų išaugti į bent jau ką nors tinkamą parduoti už dešimt litų Kalvarijų  turguje. Ir ką ten Zuokas daro su tuo vargšu turgumi, aš matau jo nebeatpažinsiu po rekonstrukcijos, ten bus kažkokia madinga vieta, su madingai barzdotais jaunuoliais  ir dvasingomis merginomis. Nebe mano turgus...

Taigi sekmadienį nuvažiavome prie Elektrėnų pas lietuviškų arbūzų techonologę (buvusi molekulinės biologijos mokslininkė) ir paklausėme neramiai – ką daryti? Mes naiviai dar tikime progresu ir klimato atšilimu.

-         Nieko,  - atsakė arbūzų žinovė,  – birželis buvo  neįtikėtinai lietingas šaltas, ko gero neišaugs, bet dar galite gelbėti natūraliomis trąšomis Aminocat iš jūros dumblių..

Ir paguodai parodė  savo avis. Pagrindinis bandos patinas Aristofanas buvo taip gražiai įsimylėjęs į pačią jauniausią avytę (ką tik subrendo), taip meiliai kur buvęs kur nebuvęs  taikėsi prie jos vilnos prisiglausti. Buvusios kaimenės meilės jau visos išmylėtos. Naujoji debiutantė  nelabai ir bėgo nuo Aristofano. Vizualiai matėme avių meilę. Nesitikėjome, kad jie taip subtiliai....O arbūzininkės auginta  ant rankų avytė tapo paaugle ir metė draugystę su žmonėmis. Mama tos mažės buvo atsisakiusi. Grįžo pas avis, nors buvo maitinama pienu iš bonkutės žmonių rankomis kol buvo mažytė.  It šuniukas sekiojo žmones, bet atėjo paauglystė ir dabar linksmai  bėgioja avių krūvoje. 

Už maitinimosi strategiją bandoje atsako vyriausia bandos patelė, o Aristofanas pavojaus metu išveda visus mažylius toliau nuo pavojaus. Pavojų pasitinka tik avys tetos ir avys mamos.

Taigi  pas avis kaip pas žmones ir Lietuvoj kaip Lietuvoj. Lyja  ir lyja.. Kokie čia arbūzai?

Bet dar nusipirkau  šimtą lietuviškų arbūzų sėklų. Taip lengvai nepasiduosime....

Iš paskutinės angelų atliktos vėlių apklausos

Buvo apklaustos visos per savaitę patekusios  dangun vėlės, nepaisant jų lyties, tautybės, amžiaus ir tikėjimo. Tad apklausa gana reprezentatyvi. Rezultatai tokie:

1. 80 procentų vėlių patvirtino, kad joms nereikėjo paduoti stiklinę vandens. Prieš smertį visai netroškino, o kai kurios vėlės  jau buvo ir šiaip Žemėje atpratę gerti vandenį. Tad visai logiškai nusistebėjo  - kam vargo augindami  tiek vaikų?
2. 20 procentų vėlių pasitikslino ar tikrai alaus nėra? Tai koks čia rojus?
3. 50 procentų vėlių susirūpino ką danguje  veiks, jei niekaip neįžiūri išorinių  lyties požymių pas kitas vėles.
4. 10 vėlių procentų pareiškė ir toliau sėkmingai netikintys  kitu pasauliu. Angelai yra miražas ir tiesiog josios  per daug pavartojo  vakar. Taip jau  jiems yra buvę ne kartą...  
5. 10 procentų vėlių parašė skundus dėl nesaugaus eismo tunelyje, kur šviesa yra tik jo gale. Negi Visagalis negali tvarkingai apšviesti viso tunelio?

Batyras (1970-1993)

Eilinį kartą supykau ant gyvenimo. Aš gi tada buvau Alma Atoje, kai jis buvo gyvas, judrus  ir kaip tik jau penkerius metus kaip pradėjęs  kalbėti. Batyras buvo Indijos dramblys, jo tėvus padovanojo Tarybų Sąjungai Džavarchalalas Neru ir jis kalbėjo žmonių kalba (rusų). Ką ten kalbėjo, įkyrius televizionščikus pasiuntė nac.h.u.i. Bet  kaip viskas TSRS buvo padaryta per kairę ranką ir dar per užpakalį – zoosodo darbuotojai nunuodyjo Batyrą. Užkniso jis juos matyt juodai. Atseit per klaidą. Nežinau, jei mane gyvulys siuntinėtų  na...., sakytų duok duok duok ir dar skaičiuotų vienas du trys.....ir taip šešiolika metų....

Полный список слов и словосочитаний, которые Батыр произносил:

«Батыр» — отрывисто (хобот во рту); 
«Я» — очень отрывисто и в сочетании со своим именем, при длительном, хвалебном произношении, так что «Я-Батыр», звучало почти слитно; 
«Батыр» — задумчиво-ласково и протяжно (хобот во рту); 
«Батыр, Батыр, Батыр…» — радостно бегая по вольеру (хобот во рту); 
«Воды» (хобот во рту); 
«Хороший» (хобот во рту); 
«Батыр хороший» (хобот во рту); 
«Ой-ё-ёй» (очень звонко — хобот во рту); 
«Дурак» — редко и отрывисто (хобот во рту); 
«Плохой» — редко (хобот во рту); 
«Батыр плохой» — редко (хобот во рту); 
«Иди» (хобот во рту); 
«Иди (на) ***» — первый и единственный раз во время съёмки телепередачи (хобот во рту); 
«***» — редко и отрывисто (хобот во рту); 
«Ба-ба» (хобот во рту); 
«Да» (хобот во рту); 
«Дай» (хобот во рту); 
«Дай-дай-дай» (хобот во рту); 
«Раз-два-три» — кружась и пританцовывая (хобот во рту); 

Lenkijoje – Lietuvoje. III dalis

Charonas

Lenkai visus mus atvažiavusius laisvai susodintų į turistines flotilijas ir liktų dar vietos. Štai Augustave plaukėme 303 žmones talpinančiu laivu mes trise, penki indai, du lenkai. Mažė bėgo ratu po laivą nesustodama pusantros  valandos taip buvo erdvu ir  linksma. Kitu to laivo reisu plaukė dar mažiau turistų. Bet lenkai kaip šalis - Europos magnatas išdidžiai varinėjo tuščius laivus po ežerus.

Liūdėjo tik BM. mes atžvažavpme pagal kelionės planą  paplaukti Augustavo kanalu. O  kaip visada į kelionės laivu pabaigą išaiškėjo, kad Augustavo kanalu šis laivas neplaukia. Aš jai ramiai paaiškinau, kad Ostrūdos – Elbliongo  kanalai, kuriais plaukėme pernai  yra žymiai efektingesni ir Augustavo kanalai tik blyški kopija. BM kaip visada nepatikėjo manimi. Ir vis zyzė dėl kanalų. Tad priėjome  pėsti ir pažiūrėjome į kanalą ir jame nei vieno laivo nebuvo. Pasakiau, gal kanalas  sugedo arba  per aukštas vandens lygis dėl lietaus šliuzams ir todėl jie laikinai neveikia. Bet ir vėl iš pasipūtusio žmonos veiduko mačiau netiki ji savo vyru ir viskas. Tas moterų nepatiklumas....

Tad Vygriuose savaime suprantama vėl iš pat ankstyvo ryto puolėme į vandens pramogas. Liūdnas vienišas (ta prasme nei vieno turisto kiek akis užmato) valtininkas it Charonas iškart mumyse atpažino lietuvius. Pasakė jo mama buvo lietuvė ir prieš mirtį tekalbėjo tik lietuviškai. Dėdė mamą tik suprato,  o jis jau bemokėjo tik “laba diena”. Na taip, pagalvojome, tik cepelinai ir  laba  diena likę iš mūsų čia...Dar Vygrių ežero ar Ančios upės pavadinimas.

Nors Augustave, paminkle  Žygimantui Augustui,  miesto įkūrėjas nepamirštas tituluoti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Taigi kiek paplaukiojome irkline valtimi Vygrių ežeru ir užkabinome net gabalėlį Juodosios Ančios upės. Buvome pirmi tą rytą, tai narai, laukiai ir kitokios antys dar leido pažiūrėti į savo vaikus. Juodąja Ančia ko gero smagus žygis baidarėmis. Nes koks tūkstantis baidarių Vygriuose ir  apylinkėse kankinosi sausumoje visuose kiemuose kiek akis mato keliais aukštais. Kai jos visos suplaukia į Ančią tai paukščiai matyt  jau  turi dingti su visais vaikais nuo triukšmo  ir alaso. Bet kol kas kol nėra turistų....

Durniukai šopinge 

Po to pradėjo lyti, dar labiau šalti ir su liūdesiu atvykome  į paskutinę kelionės atrakciją – šopingą Suvalkuose. Atrodėme matyt liūdnai, nes vaikų žaidimo aikštelėje Plazoje mus prėmė žaisti kartu su durniukais – dauniukais ir  kitais vargšais vaikais. Nemokamai.

BM šopingavosi  viena, sakė šopingas geras ir mane pavargusį jau nuo dviejų parduotuvių apipirko pigut pigutėliai cygan style batais su blizgančiomis žvaigždutėmis bei užrašais Venezia, Moscow, NewYork. Dėl Moscow aš kiek priešinausi, bet BM pasakė taigi Moscow tik ant pado. Aha, pagalvojau, tada tinka.

Dar nusipirkome grybų džiovyklę džiovinti pomidorams, svarainiams  ir obuoliams, trešnių, skrandžio karčiosios  trauktinės ir maišą kitokių reikalingų, bet man nesuvokiamų daiktų

Apibendrinant – Punsko kraštas  ilgam savaitgaliui visiškai tinka.

Lenkijoje – Lietuvoje. II dalis

Maistiniai  kazusai

Žuvies nemėgstu, tai žuvies vakarienėmis iš prigimtinio moteriško bjaurumo  BM mane kankino Šilainėje. Sakė labai  sveika šviežia žuvis tiesiai iš ežero. Vakarienės eidavome prie ežero į barą. Ir ten atnešdavo kibirą įvairių žuvų. Mano galva jas gaudė prie ežero su meškere pastatytas tylus Albino žentas.

Paklausdavo kurią kepti. Mėsos  tai tam kibire mano dideliam liūdesiui  nė ženklo. Kol išgerdavome po bokalą alaus Albino vaikai iškepdavo žuvį. Kartą kai reikėjo pakeisti Punske detalę iš staiga sugedusios fritiūrinės bulvytėms, tai laukėme du bokalus laiko ir antras bokalas buvo nemokamas. Klastingi tie Punsko dzūkai.

Na dienomis tai išvažiuodavome ekskursauti ir ten jau maitinomės normaliai -  žuvų nevalgėme.

Bet štai  prie Vygrių vienuolyno .patekome į visiškus lenkiškus kulinarinius spąstus. Prie  pat išėjimo išalkome ir akysna   pakliuvo didžiulė maisto panašaus į cepeliną fotografija. Lenkiškai ten buvo pasigirta, kad turi jie to ryškiai nufotografuoto nacionalinio patiekalo kartacze daug ir pigiai ir karšto. Ir tik 8 zlotai vienas.

Užsisakėme. Ir ką jūs sau galvojate. Atnešė po tipingą Lietuvai cepeliną (didžkukulį) su tipingais spirgais ir pridėjo dar lenkišką kulinarinį pagardą – kopūstus ant salotos lapo. Na kam? Ėjau net  šeimininkės klausti ar taip iš tikrųjų reikia. Taip, atsakė, net neraudonuodama tamsaus gymio lenkė, čia jų vietinis miestelio paveldas ir viso krašto Suvalščyznos paveldas ir taip tikrai reikia. Pats cepelinas buvo didelis ir skanus. Lenkiškai  – kartacze. Na bet tie kopūstai...

Kopūstus lenkai deda ir į savo pierogi (koldūnai), bet ir vėl ten jie ne į temą kažkaip. Skanesni pierogi  su grybais ar mėsa.

Dar kepa bulvinius blynus, bet juos paduoda  be grietinės. Bet bent jau cukrumi nebarsto kaip visiškai bulviniuose blynuose nesusigaudantys vokiečiai.

Ir paskutinis kulinarinis lenkiškas kazusas. Per keturias dienas matėme tik vieną kebabinę. Kaip ten  išgyvena/prasimaitina lenkų jaunimas?

Lenkijoje – Lietuvoje. 1 dalis

Šaltą Joninių ilgąjį savaitgalį buvome  Lenkijoje, kuri Lietuva. Tai visos žemės nuo Lietuvos iki Netės upės Augustave, tai yra senosios sienos tarp Lietuvos  ir Lenkijos. Trumpos impresijos.

Dzūkavimas

Pabandžiau pas Punsko lietuvius užsisakyti nakvynes telefonu. Tai galima susileisti išgirdus jų šneką - dzūkuoja kaip pasiutę. Ce, laidziam, gaudzik ir panašiai. Ir žmonės dzūkiško gerumo, leistų apsigyventi, ale nežino ar bus laisvų vietų. Kai paskambini į fiksuotą tai žmona be vyro nesprendžia (kas aišku pagirtina). Kai paskambini vyrui į mobilų, tai jis neturi užrašų kurie namie. Tai nusispjovėm skambinėti ir užsisakėm  per seną gerą booking. Anas  veikia ir Punske. Tai gavome nakvynes pas tą patį Albiną  Šilainėje, kuris telefonu visai neturėjo vietų.

Senoji karta charakterio dzūkiško, vakarais, kai tik susitikdavo mano ir Albino žvilgsniai, tai jis paslaptingai pamodavo ranka man ir eidavom kur žmonos nemato. Po taurelę, po kitą vis išragaudavome kažkokios skanios vietinės  miškų trauktinės. Kartą ir visą butelaicį. Nemokamai. Tai jie ten visiška  Lietuva, automobiliai su lietuviškais  numeriais, pasai lietuviški. Gyvenviečių pavadinimai ir lenkiškai, ir lietuviškai. Albinas dar net  buvo gavęs Vatikano pasą. Vaikus grąsinasi leisti tik už lietuvių. Sūnus – būsimas Šilainės paveldėtojas -  Kaune mokosi.

Sovietų laikais Albinas važiavo 5000 km per aplinkui aplankyti už šešių kilometrų gyvenančią pusseserę. Ana  davė kelias butelkas  samagono rusų pasieniečiams, kad įleistų Albiną su lenkišku pasu iki josios. Kai pamatė iš Lietuvos pusės Punsko bažnyčios bokštus – ašaros pabiro Albinui.

Sarmatų citadelėje

Albino kaimynas ir draugas Petras yra slaptos sarmatologijos citadelės šeimininkas. Oficialiai nuorodos  - prūsų ir jotvingių sodyba. Bet ko neįsilaidzia. Reikia tartis telefonu labai iš anksto. Petro Lukoševičiaus telefonas +48603977637. Visa laimė, kad Šilainėje kartu buvo ir Lietuvos krepšinio rinktinės fanai su Sėkla priešakyje atvykę į Punską palaikyti lietuvybės. Tai mus su Sėklos komanda  įsileido.

Galiu drąsiai sakyti – ryškiausias kelionės epizodas. Vienas nedidukas žmogelis pristatęs jotvingių pilių, alkaviečių, kosminės energijos priėmimo  perdavimo centrų,   prūsų vadų šlovės alėjų. Taip, keistokas, bet ar standartinis šiuolaikinis  žmogus užsiimtų pilių statyba šiais laikais.

Dar įdomesnių dalykų galima išgirsti ekskursijos metu.  Koks  nupiepęs nuo knygelių Universitete vartymo istorikas gali ir kojas pakratyti nuo sarmatologinių įžvalgų, bet aš matęs visko – atlaikiau ramiai. Buvo net įdomu apie žodžių arielka ir arijas ryšį išgirsti. O iš mažės mano net pinigų nepaėmė  Petras už ekskursją, nes labai gera energija iš jos rankos ėjo. Iš mūsų su Balkanų moterimi paėmė po šešis zlotus (arba galima penkiais  litais), - su  energija rankose matyt prasčiau.ar sarmatiškos dvasios akyse neturėjome. Kelios senyvos tylios žmogystos su gera sarmatine  energija akyse tylomis blaškėsi po miškelius aplinkui, kol mes su Sėkla ekskursavome. Laukė kol išeisime. Gal kokiom apeigom  ruošėsi....

Į naujus vadovėlius

 

Suvokiau, kad filosofinius terminus reikia kiek praplėsti.

Savam naudojimui. Taigi.

Mačofeminizmas – Tai kai mačo socialiniuose tinkluose, o namie – nu nafik – jos geriau susitvarko su buitimi  ir gyvenimu. Kam lyderiui vargintis.

Egosocializmas – Visi su manimi turi elgtis kaip padoriam socializme, bet kiti tegu tvarkosi kapitalistiškai. Tada visuomenė greičiau vystosi.

Futurosolipsizmas – Aš ką nors padarysiu didinga. Bet tikriausiai rytoj.

Honorarožurnalizmas – Kai vėl  pradės mokėti gerus honorarus ot tai parašysiu.

Rusoliberalizmas – Kremlius  daro  ką nori.  Kiti - ne.

Grafai gelbsti garstyčias

Sudėliotas mano kūnas gana stambiais  gabalais ir ypatingo grakštumo/galantiškumo  iš tokio kūno negalima tikėtis. Bet – kitiems  klaviatūros   kolegoms, kurie gal pergyvena dėl savo  gabaritų – pasakysiu; niekada nepasiduokite ir kovokite už teisę maitintis kaip jums skanu. Tai mano  galva pagrindinė žmogaus teisė, o ne gėjų paradas centrinėje miesto gatvėje.

Tai man Balkanų moteris vis mėgo prikišti, kad valgyčiau salotas, petražoles, špinatus ir salierus. Piršo  gyvenimo  būdą misti  tokiais ir panašiais  žaliais  lapais lyg triušis būčiau. O sardelės su garstyčiomis tai tiesus kelias į širdies ligas, plebėjiškas tonas ir sovietinių valgyklų  atgyvena. Tokiuose metaliniuose indeliuose pridžiūvę garstyčios jei kas mena mėtydavosi valgyklose.  Ir dar tiesiosios  žarnos vėžys.

Man sunku greituoju būdu diskutuoti su emocionalia BM. Jos argumentai pilasi greitai ir jų daug lyg minia prie parduotuvės durų per akciją kai minus 90 procentų.. Aš tiesiog nespėju argumentuotai atsakyti. Nepakanka  intelekto greičio. Šiaip  intelektas  yra, bet nepajėgiu jo išreikšti tokiu greičiu, kad įsiterpčiau į BM tiradas.  Bet kelis argumentus klastingai  įsidėmiu ir  patylomis rezgu  rūstų atsaką.

Štai apie garstyčias. Jas mėgstu, jaunystėje net  pas dariausi iš garstyčių miltelių  man tinkamomis proporcijomis. BM  gi  tvirtino, garstyčios tai jau tikrai sovietų išmislas, kad paslėpti celiuliozinį  sosiskos skonį ar tiesiog  nekokybišką ar sugedusį produktą.   Fū, vienu žodžiu. Ne lygis.

Bet kaip būdinga pastaram  metui mane išgelbėjo lenkai. Tiksliau grafai,  lyg ir Potockiai. Varšuvos priemiestyje Vilanove yra rūmai, neįspūdingi, bet pasivaikščioti galima. Kaip Varšuvai pusė velnio. Lengvai domėdamasis grafų buitimi  XVIII amžiuje maklinėjau  po muziejuką. Radvilos savaime suprantama pagal lenkų muziejininkus čysti lenkai. Lietuvių muziejuje nė kvapo, nors kas trečias portretas yra LDK didikų. Bet tiek to. Tą lenkų ligą žinome ir kol kas atleidžiame, kol Kremlius toks.

Bet štai XVIII amžiaus sidabrinis servizas. Grafų. Indelis pienui, indelis cukrui, o štai dar vienas didelis indelis, vienas - kaip džiugiai suvokiu - iš kertinių servizo elementų – garstyčinė. Pasitikrinu kitomis  muziejaus kalbomis. Mustard. Tas pats mano mylimas, kitų   smerkiamas maisto produktas.

Atitempiau iš kitos salės  BM. Štai, sakau, va šitas sidabrinis indas sudaužo jūsų paskutinių kelerių metų argumentus dėl  mano maitinimosi  stiliaus. Vienu ypu ir į šipulius. BM  iš mano įžangos  suprato - bus blogai. Atidžiai perskaitė ką nurodžiau pirštu, bandė sakyti, kad gal ir grafams prasto skonio maistą tiekdavo, tai todėl  tiek garstyčių reikėjo ant stalo.

Aš išdidžiai nusijuokiau. Paaiškinau, kad jau grafai tai valgė gerai, kad sovietinė virtuvė buvo vargana  prancūzų virtuvės parodija. Ir  tos sudžiūvę garstyčios aliuminio lėkštėse darbininkų valgyklose tik  istorinis kazusas  bei  neišmanių (šioje sakinio  vietoje pažiūrėjau atidžiu žvilgsniu į BM) žmonių klaidinimas.

Garstyčios yra gerai. Ir niekas nuo Vilanovo grafų laiko  nebedrįsta ginčyti  mano žmogiškos teisės namie turėti įvairių garstyčių. Sidabras moterims stiprus argumentas.

Iš emigrantų laifo: viena koja jau stovi tvirtai ant laiptelio. Du butai sveikinasi.

Tęsiu pasakojimą apie kilimą socialiniu liftu Anglijoje.

Stiopai sukako trisdešimt. Jis metė šitą anglišką provinciją, alkoholį, gyvūnėlius ant savęs, besijuokiančią merginą  ir išvyko barmenauti į Londoną. Ten pradės naują gyvenimą. Rodos kad gyvūnėliai sukrėtė net  Stiopą.  Sakė į provinciją negrįš. Liūdžiu, nes per Kalėdas man  matyt  neteks pamatyti Stiopos. Nors ką gali žinoti, ne pirmą kartą Stiopa metė gerti.

Mūsiškis  emigrantas liko naujame anglų name provincijos mieste. Sako situacija gerėja.. Nors ir po dezinfekcijos nuo Stiopos gyvūnėlių.  Trys anglų šeimos vis dar nesisveikina. Viena tūlžinga ledi iš apačios jau parašė oficialų skundą dėl per didelio triukšmo emigrantų  bute, nors oficialių įkurtuvių vakarėlio lietuviai dar net nedarė. Dabar stengiasi prisiskaitę norvegiškų siaubų nors vaiko vieno namie nepalikti.

Bet portugalų šeima jau sveikinasi dėl artėjančio futbolo čempionato, nes jiems labai rūpėjo  daugiau rasti draugų sirgimui  už Braziliją ar Portugaliją. Kai mūsiškis pasakė sirgs gal už Braziliją -  viskas, draugas, savas, šypsena iš tolo.

Dar labai maloniai sveikinasi viena gyvenanti labai graži anglė blondinė. Tai stebuklas, kad anglė ir gražuolė, bet būna ir taip. Pas ją reguliariai lankosi vis skirtingi anglų džentelmenai, tad ji kaip ir jaučia sielų  ryšį su lietuviais  emigrantais.

Tad po truputį, po vos vos, gal ir kiti pradės sveikintis.

Seksime ir informuosime apie mūsiškių socialinę sėkmę anglų name anglų rajone. 

Vikramas Džošis laimėjo pasaulio viktorinos čempionatą

Pasaulio viktorinos čempionate kaip ir visur kitur. Dešimt metų karaliavo anglosaksai, o šiemet jau laimėjo indas Vikramas Džošis  (176 taškai). Azija puola.

Lietuvoje šeimų įskaitoje pirmą vietą laimėjome mes su vyresne dukra. Mažę sakėme irgi imsime, bet tik kai išmoks skaityti. Deja, jokio prizo geriausiai šeimai nebuvo (prakeikti tolerantiški laikai). Tad teko pasitenkinti prizu - Senekos knyga -  kaip geriausiam Lietuvoje Kultūros skyriaus klausimų žinovui. Tad galite nuo šiol mane oficialiai laikyti kultūringiausiu Lietuvoje. Metus  iki kito čempionato.

Bendroje įskaitoje Lietuvoje likau penktas su 79 taškais. Vyr.dukra – 45 vieta. Kiek tolokai nuo Vikramo Džošio rezultato, bet gal kokioje tolimoje šalyje ir būčiau laimėjęs. Lauksiu viso pasaulio detalių rezultatų.

Renginys įdomus, tik jau organizatorių popieriaus taupymas mane sužlugdė. Klausimai buvo tokiom mažom raidėm, kad kelių nesugebėjau perskaityti ....

Žaidėme

Senyn durnyn. Patarlė teisinga. Štai dabar man parūpo vaikiški žaidimai, kurių vaikai šiandien nebežaidžia kiemuose.

Na mergaitiškų žaidimų aš nežaisdavau. Bet aiškiai pamenu du:  Klasės ir Gumelė. Nors Klases esu žaidęs. Prisipažinsiu. Nes beveik panašu į futbolą. Šaligatvio plytelės sunumeruojamos kreida ir reikia per kiekvieną plytelių skaičių prastumti  koja akmenuką šokinėjant viena ar abiem kojom. Bet prašokti negalima. Skaičius po skaičiaus.

Gumelės tai tikrai nežaidžiau. Nors kojos gana ilgos ir būčiau žaidimui tikęs. Dvi mergaitės laiko įtempę gumelę, per kurią šokinėja sudėtingais piruetais kita mergaitė. Palaipsniui ta gumelė keliama aukštyn. Pamenu sveiku protu nesuvokiamose aukštybėse įtemptą  gumelę. Bet mergaitės peršokdavo.  . Žaidimas labai geras, nes lavino merginų kojų ilgumą ir grakštumą.

Buvo ir griežtai berniukiškų žaidimų. Pavyzdžiui – peiliukai. Žemėje apibrėži ratą ir smeigi peiliuką į tą ratą ir kaip nukrito peilis, taip atsirėži žemę. Metimas peilio irgi  buvo visaip sudėtinginamas. Nuo alkūnės ir kitaip. Čia jau beveik tikro gatvių chuligano žaidimas. Po to ištobulėdamas jau tuo peiliu galėjai švaistytis gatvėse.

Ali Baba dar buvo, bet tas jau visai rusiškas žaidimas. Iškvieti iš priešingos  eilės žmogų ir tas veržiasi į tavo eilę.

Berniukiškas  žaidimas buvo Dramblys. Tas vystė jėgą ohoho kaip. Pavyzdžiui trise stoja  į eilę pasilenkę ir tvirtai  laikydamiesi vienas kito. Tad kiti žaidėjai sušoka trise ant jūsų ir dar taiko užšokti ant silpniausio. Apatiniams – Drambliui -  reikia praeiti nors porą metrų. Žaidimas linksmas, bet  tik viršuje esantiems. Apatiniai  dejuoja ir griūna, beveik garantuotai  kas nors gaudavo kokią nors traumelę. Bet jėgą lavino.

Na o  pats žiauriausias anų laikų  žaidimas buvo Žuvis ir Tinklas. Atrodo tyras doras ir net lietuviškas tautinis žaidimas. Pamenu mokykloje žaisdavome jį  iki pat vienuoliktos  klasės. Tai yra beveik 18 metų 180 cm ir po 80 kg arkliai. Paskelbus  žaidimo pradžią visi mažiukai bėgdavo panikoje iš mokyklos kiemo. Mokytojai  bandė drausti mums tą daryti. Bet tai jau buvo principo reikalas. Padorus žaidimas, nerūkome ir negeriame. Mokomės gerai, tai turime teisę prasiblaškyti per  pertrauką. Tinklą pradėdavo susikabinę rankomis dviese. Palietus nors vieną laisvą žaidėją – žuvį,  paliestasis jungdavosi  prie tinklo. Tinklas vis augo ir visai  sėkmingai šlavė visus iš kiemo. Traumų irgi būdavo...

Tai tiek tų senų mėlynių įsistatymo būdų. Jei šis nedidelis memuaras padės atitraukti kokį vaikį nuo kompo – bus malonu. Bet tikriausia nepavyks...

Leidyklos "Naujas Vardas"metų bestseleris - knyga "Gyvenimo stebėtojo memuarai"

Oficialus leidykos pranešimas iš čia; http://naujasvardas.lt/ 

Vis dėlto pavyko: elektroninė leidykla „Naujas vardas“ gegužės mėnesį sulaukė vienerių metukų jubiliejaus. Tėvai išdidūs ir ramūs, kad vaikas išgyvens, ir labai dėkoja visiems talkininkams, draugams, bendraminčiams ir prijaučiantiems už sunkius darbus, idėjas, patarimus ir pasiūlymus. Ir ačiū autoriams, pasitikėjusiems mumis ir patikėjusiems mums savo kūrinius.

O pirmieji metai buvo pilni įvykių. Išleidome devynias knygos, tris iš jų – poezijos, dvi – skirtas vaikams. Susidraugavome su trimis svarbiausiais lietuviškais interneto knygynais, dalyvavome LOGIN Lietuvos interneto apdovanojimų konkurse, rinkome VU „Filologijos rudens“ konkurso nugalėtojus, Dainiaus Dirgėlos „stebėto jo užrašai“ nominuoti „Metų knygos“ vardui.

Elektroninės leidyklos svetainėje per metus sulaukėme beveik 30 tūkst. apsilankymų, „Facebook“ svetainėje – 186 gerbėjų.

Įdomiausia, suprantama, kokie gi mūsų knygų tiražai? Turime duomenis iš kelių oficialių šaltinių, nors net neįsivaizduojame, kokį realaus tiražo procentą jie sudaro. Gal skaičiai ir nuvils kai kuriuos skaitytojus, tačiau Lietuvos leidėjus turėtų apstulbinti ir priversti susimąstyti apie elektroninės leidybos plėtrą.

Taigi, iš viso per metus padovanojome skaitytojams 8692 knygų egzempliorius. Daugiausia jų – 2974 – atsisiųsti EPUB formatu iš „Naujo vardo“ svetainės. Antroje vietoje – „Linkomanija“ su 1744, toliau – „Apple iTunes“ su 1581 egzemplioriais. „Naujo vardo“ interneto svetainėje perskaityta 1562, „Google books“ svetainėje – 831 egzemplioriai. Mūsų bestseleris – Regimanto Dimos „Gyvenimo stebėtojo memuarai“, suskaičiavome 2357 atsisiuntimų ir perskaitymų. Dar trys knygos – Aurelijaus Katkevičiaus, Dainiaus Dirgėlos ir Kreivarankio – gerokai perkopė tūkstančio egzempliorių kartelę. Autoriams ir to pageidausiantiems leidyklos bičiuliams atsiųsime tiražų suvestinę.

Kas toliau? Labai tikimės birželio mėn. išleisti bent vieną puikią poezijos knygą, rudeniop – kitą. Pora paraiškų knygoms leisti šiuo metu svarstomos. Ir labai labai laukiame naujų paraiškų :)

Ožkinių autobuse

Praeitą savaitę  Balkanų moteris vėl remontavo savo  škodą ir todėl aš gana dažnai  važiuodavau autobusu. Nes moterys visada turi  krūvą sudėtingai išaiškinamų primityviam vyriškui protui reikalų. Joms be mašinos pražūtis.

Taigi kartą bevažiuodamas namo pataikiau į Ožkinių autobusą  Žmogus, gyvenantis ten kur važiuoja toks autobusas, savaime yra  įtartinas. Moterys ten užsispyrę, o vyrai ...ir kaip tik pro mane praėjo lygiai taip  smirdantys bomžai kaip  aš galvojau. Jie tvarkingai atsisėdo autobuso gale  ir pusė autobuso persikėlė į priekį, toliau nuo jų. Bomžai net kiek įsižeidė, pagal Europos kanonus pusę autobuso galima būtų paduoti į teismą. Juk visi  ten iš Ožkinių, tai kodėl taip demonstratyviai  pasirinktinai nuo jų dviejų  bėga?

Bet nuo priemiestinių  autobusų aromatų apžvalgos  mane atitraukė dar įdomesnė moteris priešais  mane. Ji didžiulėmis raidėmis atsispausdino psichologo ar gyvenimo mokytojo patarimus. Moteris sukiojosi nervingai. Plaukai buvo kardinaliai juodi, dažyti. Kaklas ir pirštai  išdavė jos pusšimtinį amžių. Ir tuose lapuose (net aš galėjau skaityti kokios didelės raidės) buvo mokoma kaip išlaikyti vyrą, kad nepabėgtų. Aiškiai jos vyras jau buvo pakėlęs sparnus iš Ožkinių. Bet psichologas guodė grįš, pas geras moteris vyrai palakstę grįžta, jos rankos ypatingai virpėjo ties tais lapais  apie  geras moteris. Ji nebuvo įsitikinusi savo gerumu. Jai jau buvo penkiasdešimt. Nes koks gi kitas kriterijus yra. Tik  pagal vyrą nustatomas  moters  gerumas. Štai Balkanų moteris mane bara ir bara, bet kai sutinka drauges tai taip iškelia į padebesius. Pats nustembu. O jei vyro nėra ir dar esi likusi viena Ožkiniuose – moteriškumo sutemos ir gyvenimas be vilties.

Dar prisiminiau Zakordonskį. Zakordonskis buvo kultūringas muzikinis aferistas tiesiai iš pačios Peterburgo konservatorijos. Ir rodos net Marijos teatre vartė natas. Kai jį pirmą kartą man teko garbė matyti, aš buvau paprašytas elgtis tyliai, nes Zakordonskis kaip tik taisė savo atlikimui Oginskio polonezą. Zakordonskis mane gerbė, nes daugiau kaip trijų degtinės taurelių  su manimi nė karto neišgėrė. O kaip sakė jį pažįstančios, oho kaip pavarydavo kai atsipalaiduodavo....

Taigi Zakordonskis  savo muzika gydė žmones, pakraudavo kompaktinius diskus  ir individualiai dirbdavo už papildomą mokestį. Bet Lietuvoje jam reikėjo padėjėjos salių nuomai, bilietų pardavimui ir tą darbą nemokamai dirbdavo Bela Josifovna. Bela Josifovna buvo gana pagyvenusi  moteris su praeitame amžiuje  mirusiais  vyrais. Ji atkusdavo tik vienu atveju, kai visas  teigiamas žinias apie Zakordonskio pasiekimus  muzikinėje gydyboje skleisdavo mums ir kitiems. Moteriai taip smagu buvo pasakoti ir ji tų mėnesio dienų,  kai jos  stebukladarys atvykdavo  į Vilnių,  laukdavo visas  likusiais mėnesio dienas. Savaime suprantama, kad šaunusis peterburgiškis jai leisdavo pasikrauti teigiamos energijos  koncerte geriausiose  vietose ir dar nemokamai.

Kartą svečias iš Peterburgo laiku neatvyko. Gydomuosius koncertus  teko atšaukti. Ir tik po kiek laiko išaiškėjo kraupi tiesa. Zakordonskis  mirė nuo širdies smūgio Daugpilio geležinkelio stotyje be dokumentų. Ten  ir palaidotas valdiška tvarka. Inteligentiškoms dukroms  iš Peterburgo buvo per sudėtinga  iš Latvijos išgauti tėvo palaikus. Ir jos jį paliko  Latgaloje.

Belai Josifovnai gyvenimas baigėsi. Ji truputį pasiblaškė  dėl perlaidojimo Peterburge. Bet Zakordonskio giminėms buvo tas pats. Ji nebevažiavo į sodą. Žiemą mėnesiais neišeidavo  į lauką. Sėdėjo namie ir žiūrėjo televizorių.

Ir ta moteris  priešais mane autobuse vos kabojo  ant virpančios plonos gyvenimo linijos tik lapų didžiulėmis raidėmis su gyvenimo  mokytojo patarimais dėka.

Nenoriu pasakyti, kad moterys gali gerai gyventi tik su vyrais. Ne, jos visada gyvena ilgiau už savo vyrus. Gauna pensijas. Šeria kates. Turi kituose miestuose vaikus. Tik tas jų ilgesnis gyvenimas be vyro lyg aprūkęs lango stiklas.  Nebesimato  kas už to stiklo. 

Iš emigrantų laifo: bandymas pereiti į aukštesnį socialinį sluoksnį

Kai kurie emigrantai stabiliai dirba, uždirba ir tame pačiame darbe jau kelerius metus. Ir dar kyla karjeros laiptais.

Taip ateina noras pakilti socialiniu laipteliu aukščiau. Kaip saka susitvarkyti gyvenimą. Pirmas veiksmas, kuris tokiu atveju ateina galvon– naujas geresnis rajonas, patogesnio  buto nuoma.

Emigrantas J.. su drauge išsinuomojo butą ką tik pastatytame name. Centras, anglų rajonas, šopingas iškart prie namo. Rodos gyvenimo takas klojamas rožėmis.

Bet kartą užėjo liūdnas kolega ir draugas Stiopa iš Latvijos. Susipyko su drauge. Pats Stiopa toks aukštas, liesas  ir nuo to aukštumo liesumo kreivas  ukrainiečių kilmės latvis. Visas toks nevykėlis  kaip ir jo gyvenimas. Ir dar iš Daugpilio.

Bet jo draugė tai dar labiau nevykusi. Visi sako ir sakė Stiopai, mesk tu tą durnę. Myliu, sakė Stiopa, nemesiu. Jis netgi vežė draugę rodyti savo  seneliams į Volynę. Bet draugei negalima gerti . Ji kai  išgeria nors stikliuką alkoholio pradeda  juoktis ir bėga laukais. Taip ir ten, pabėgo iš senelių namų ir nėr jos. Stiopa - tai buvo dar Janukovyčiaus laikais – senelio patartas nubėgo pas miestelio milicijos viršininką su angliška bonka, gal tas suras jo besijuokiančią merginą. Miestelio milicijos viršininkas buvo normalus čilovikas (vyras - ukr.). Jis pirma su Stiopa išgėrė anglišką butelį, pakalbėjo apie gyvenimą su Stiopa ir tada atvežė tą jo merginą. Ji jau buvo nutolusi nuo miestelio kelis kilometrus. Tai dar viršininkas humaniškai paklausė Stiopos ar paauklėti truputį jo merginą. Kad klausytų. Stiopa, išdrąsėjęs po bonkės, sutiko. Merginai įkrėtė bananų. Bet be sužalojimų.

Abu ukrainiečių kilmės latviai  galų gale susitaikė, grįžo  į Angliją ir čia vėl merginai po kurio laiko  paaštrėjo skausmingi ukrainietiški  prisiminimai  apie  bananinį auklėjimą. Kaip jis taip galėjo? Su Stiopa taip susipyko, kad Stiopa ant visai  išėjo iš namų. Nakvojo pas vieną draugą,  pas kitą, kol galų prisiprašė pas mūsiškį J.

Po kelių dienų J. su drauge pradėjo kasytis. Stiopa užnešė  utėlių.

-         Stiopa, kodėl  tu taip?– paklausė J.

Stiopa paaiškino, kad jam jos beveik nekanda. Jis laisvai gali su jomis gyventi.

 Emigrantas J. suprato, kad pakilti  ant naujo socialinio  laiptelio jam nepavyko. Skubiai padarė  viso naujo buto ką tik pastatytame  name dezinfekciją, tačiau įtaria, kad kaimynai anglai nelabai bus linkę su juo sveikintis.