Kalėdinė istorija

Šuo iš pačio ryto atnešė kaulą žmogui, padėjo šalia žmogaus kojų, žmogus išvirė kavos puodelį  savo moteriai, moteris aprengė savo vaiką, vaikas važiavo su žmogumi, kuris tėtis, į mokyklą, vaikas mokykloje prie įėjimo sutiko mokytoją ir apkabino ją  Mokytoja nusivedė vaiką į klasę.

Viskas bus gerai.

Žinučių romanas

Užvakar teko nakvoti pas tėvus dėl kai kurių jų problemėlių.

Vakar rašau žinutę žmonai:

“Ką atvežti iš parduotuvės. Nakvosiu namie”.

Žmonos  atsakomoji žinutė:

“Jei nakvosi namie – nieko nereikia.” 

2kart po penkis punktus

Planuojamai objektyviai apklausai  apie migrantų naudą įdėsiu tokius punktus, prašome pakeisti arba patikslinti: Bandau aprėpti visą nuomonių spektrą.

Migrantai naudingi Lietuvai, nes

1. ...tik taip išauš šviesus pažangių žmonių  rytojus
2. ...nesugrius Europos Sąjunga, Merkel pasakys didelį Danke
3. ...tau senam senatvėje aprūpins pensiją darbštus migrantas
4. ...pramonininkai gaus išsvajotą pigią darbo jėgą
5. .. krikščioniškos civilizacijos savinaikos pradžia ir  islamo triumfas.
6. ...menki mes Rytų Europoje demokratijos žinovai, ne mum mažučiam suprast
7. ...tapsime  humaniškesni, nubraukime kenčiančiam ašarą
8. ...įdiegsime galų gale tvirtą multikultūralizmo pojūtį kiekvienam Lietuvoje
9. ...tai liberalizmo aukščiausia išsivystymo stadija
10. ...nenoriu migrantų, nes tai didelės problemos  įtaisymas su neaiškia pabaiga

Jau blogai

Šeštadienį buvo regbio veteranų sezono uždarymas. Vienas veteranas gavo vilko figūrėlę kaip atminimo dovaną 50-mečio proga.

Sekmadienį vakarop jubiliatas vilko neranda. Skambina veteranų prezidentui, tas pasiuntė žmogų  į kavinę ieškoti. Kavinė sako išsinešė vilką tokie trys. Vienas iš jų panašus pagal aprašymą  į mane  (didelis, girtas, bet su žmona).

Bandau prisiminti: važiavau namo su BM taksi, kur taksistas buvo krikščionis evangelistas ir nešė mums laimingą naujieną. Aš vos nepuoliau  jo bučiuoti, nes dar nebuvau matęs taksisto evangelisto. Man jis žiauriai  patiko. Džiūgavau važiuodamas ir tai net ne Uber taksi buvo....Bet jokio vilko mano  rankose  kai bandžiau apkabinti ir išbučiuoti  taksistą nebuvo.

BM paaiškino: paskutiniai  trys  su vilku - buvo normalių vyrų prezidentas, veteranų prezidentas ir iš to jubiliato,  kuris gavo vilką, atėmė, nes labai girtas jubiliatas atrodė. Kad nepamestų. Aš kažkur blaškiausi, kol jie atiminėjo vilką. Paskutinio degtinės butelio tikrai  nereikėjo. Abu  prezidentai pasiėmė jubiliato vilką. Tik nei vienas dabar neprisimena kuris ir kur dėjo tą vilką paskui..

Jau blogai, nebepageriame taip kaip anksčiau...

Šiandien per LRT Kultūrą pakalbėsiu apie latvių nudistus, princą Harį, moterų priespaudą...

14:30 - 15:30

Šiuolaikiniai lietuvių autoriai kitu kampu

Knygyno „Pegasas“ ir LRT projektas. Lietuviško šnipų romanao „Vilniaus plovas“ autorius Regimantas Dima.

5 punktai po Vamzdžio nacionalinio premijavimo

1. Kauno  Santakoje  pastatyti  baltą Unitazą, nes ką nuleido į Nerį Vilnius, tą sutvarkyti Kaunui.
2. Laikas Vamzdžiui prisukti  lentelę Saugomas valstybės, .nes  tapo Nacionaline vertybe. Ne kožnam pabažnam pro šalį einant dašunta.
3. Visi santechnikai vaikšto nuo vakar  išdidūs. Jų veikla   prilyginta  nac.laureato menui.
4. Be pykčio iš pranašių intelektualių pozicijų  vėl aiškinti tamsuoliams kas yra menas. Anksčiau ar vėliau menas juos pramuš. Ką jie vargšai tamsuoliai  yr matę toje Lietuvoje iš pasaulinio konteksto ir diskurso....bei  tyliai  pakampėse intelektualiai  ir pranašiai kikenti  iš durnelių: vėl pamokėme ablavūchus.
5. I r patraukite nuo vamzdžio tuos šunis, jie nežino ką  daro. Nu ..su šunimis reikia kažką daryti, jų neapkaltinsi, kad jie prieš gėjus...

Turime tokį kvailą daiktą namie....

Turime tokį kvailą daiktą namie. Ji aploja visus praeinančius pro buto duris, o mūsų durys pirmame devynaukščio aukšte. Kartą per mėnesį prišlapina kur nors kur nereikia. Graužia mažės žaisliukus. Prisiima mano kaltes, kai kai kas klausia kodėl  vonios grindys šlapios. Jos svajonės paprastos - įlipti nakčiai į mūsų lovą,  kada nors suvalgyti šaldytuvą ir  su visais gerais žmonėmis pažaisti. Ji vardu Karlita ir ji yra iš "Tautmilės prieglaudos". Šita prieglauda  prašo paramos - pinigais arba daiktais arba maisteliu.

Ko reikia yra  nuorodoje. http://www.tautmilesgloba.lt/lt/page/view/name/materialsupport

Tarybinė eglutė

Tik vakar mes, kaipo visiškai nevykę tėvai,  pasiekėme Vilniaus  miesto eglutę.  Mažė džiugiai šokavo, ji eglutės laukė dvi savaites, eglutė jai patiko. Ir langeliai, ir kažinkoks namelis  viduje. Prie kažinko viduje vingiavo eilė. Bandžiau priešintis, sakiau ne už tą mes kovojome, kad dabar valandą šaltume eilėje prie  nežinia ko  kaip gūdžiu sovietmečiu. Tada irgi eilėn pirmiau atsistodavo patyrę žmonės, o po to klausdavo ką duoda.

-         Ne,  - pasakė man geresnioji žmonijos dalis, - stovėsime.

Leido man pasivaikščioti, nusipirkti ką nors, bet pigiai. Pavaikščiojau. Pavalgiau spurgų, paskui dar pagalvojęs suvalgiau čebureką. Grįžau pas savo  moteris. Dar liko pagal minimalistinius paskaičiavimus 0,5 h.

Tada, pasiūlius apsaugos  darbuotojui, atsistojau  į eilės šoną, kad niekas be eilės nelįstų. Žmonės lindo, klausinėjo. Aš kiek  galėdamas informavau, nesistumdykite, kad jokių šansų čia sulaukt kažinko viduje, kas viduje nežinau, bet žmona labai nori. Stovėti šalta. Vienas seansas – 25 galvos. Kas pusvalandį. Registracija yra internete.

Pasijutau kaip sovietų laikais. Ir net susigraudinau, kai iš kitos eilės pusės, kur nesaugojau, priėjo paslaptingi aštuoni žmonės, pasakė, kad nuo Živilės ir apsauga jus įleido. Nu visai kaip mano jaunystės metais prie Tauro rago kokiais 1978 metais....Bet visiškai susigraudinti  nepavyko, nes ir mus įleido vidun, nors mes visai  ne nuo Živilės. Viduje  buvo šilta ir jau vien dėl to smagu.

Maloni moteriškė maloniai mus pasveikino ir paskaitė dvi pasakas iš knygos. Pasijutau  vėl visiškai maloniai – skaitovė varė profesionaliu buvusios partkomo darbuotojos balsu ir kartais prasimušančiu rusišku žodžių kirčiavimu. Betgi čia Vilnius, aš pats čiortas  žino kaip kalbu.  Ir, matyt, aktorinį baigę ir gebantys taisyklingai paskaityti  pasakų knygelę visi jau nusižudė nuo nepakeliamų studijų akademijoje. O keli likę gyvi, atlaikę studijas,  nesižemins skaityti kažkokių pasakų.

Nors kai kurios skaitovės skaitomos pasakų vietos man patiko, štai senelis buvo apsirengęs senmerge vietoj – tai tik mano atsargus  spėjimas -  sermėgos. Skaitovė pati šiek tiek  nustebo, bet nesismulkino,  senmergė tai senmergė ir varė toliau. Po kiek laiko – pasak skaitovės – elniai  genėjosi pievoje.

Man prieš akis taip ir pasistojo kraupus vaizdas:  elniai – samurajai, besigenėjantys katanomis sau ragus ir kojas. Taigi  į pabaigą jau buvo visai smagu. Ačiūdie, energingajai skaitovei apsauga jau neleido skaityti trečios pasakos.  Nors ji  dar troško paskaityti. Visi laimingi, kad baigėsi elnių savigenėjimai ir seneliai pasirėdę senmergėmis, išėjo dar laimingesni nei  atėjo.

Grįžau  kelis dešimtmečius atgal. Buvo tikra tarybinė eglutė. Tiesa, liberaliu būdu, niekas nevertė. 

Man smagu

1. Policija praplėtė savo funkcijas. Vakar ji puikiausiai atliko komikų vaidmenį, pradedant ministru.
2. 3000 buvo per mažai. Dideliam tarpe tarp ESiškai pliurpti išmokusių vadų ir eilinių postinių žioji milžiniška skylė, kur turėtų dirbti bent dešimt protingų vyrų, kurie organizuoja realų darbą. O vakar darbas buvo “tuda - siuda” bei "oi, kas bus" metodu.
3. Mes patys sau pasidarėme teroro aktą ir .. visiškai netikėtai....patys netyčia susitvarkėme be didelių aukų.
4. Jei ne naujanskas pacanas, kuris nuo jausmų pertekliaus nebūtų pats pradėjęs balkone šaudyti, tai Molotkovas ir nebūtų surastas.  O antrankiai atidaromi sąvaržėle – taip kaip rodoma filmuose?.
5. Visuomeniniu transportu saugiau ir greičiau pasieksi  kelionės tikslą (net jei esi su kalašnikovu) kaip ir meras siūlo.

Pakeistos akys

Aš net du pirmadienius nežaidžiau protmūšių (bet komanda – niekšai -  tik geriau be manęs žaidė). Nuo protmūšių trūkumo ir Paryžiaus įvykių visiškai  pagedo nervai.

O pas mumi juk tiek atsitiko. Balkanų moteriai buvo pakeistos  akys (lęšiukai). Aišku chirurgai pasistengė, padarė operaciją kruopščiai ir gerai, nes jie suprato...suprato iš vienos pacientės frazės prieš vežant  į operacinę:

-         O kaip jūs utilizuojate išpjautas akių dalis?

Chirurgas sakė dar neteko jam matyti per ilgą praktiką  tokiais dalykais susirūpinusio  paciento, guldomo ant operacinio stalo. Kiti žmonės ant operacinio stalo šiaip paklausia ar išgyvens, ar dar matys, ar skaudės ir kitokių nereikšmingų dalykų. Bet išpjautų akių utilizavimo tvarka nei vienas ant operacinio stalo dar nesirūpino.

Taigi buvo laikai - ir niekada nebebus jau – kai BM nematė koks dulkių sluoksnis ant mano opelio, kur numesta apelsino žievelė, net nematė ką aš skaitau. Dabar už mano paties pinigus ji matys, nurodys, patikslins, lieps sutvarkyti ir perskaitys. Ir – be abejonių - atliekų rūšiavimas bei utilizavimas namie smarkiai pagerės..

Išvada, blogai kai per daug pinigų, padarai tada lemtingų žingsnių. Gal nereikėjo BM tos operacijos, juk šviesą nuo tamsos tai skyrė ir gerai...

Pagaliau. Dašilo ką reikia rodyti per TV.

Australija - Naujoji Zelandija. Regbio Pasaulio taurės finalas.
Pocockas prieš Mc Caw.
Rodys Sport1 televizija šeštadienį 18 val. tiesiogiai

Bružas ir Glušajevas mane kalbins....

Projektas „Šiuolaikiniai lietuvių autoriai kitu kampu“ skaičiuoja paskutinę savaitę. Jūsų laukia linksmas ir šmaikštus, improvizacijų teatro „Kitas kampas” aktorių diriguojamas, susitikimas su lietuviško šnipų romano „Vilniaus plovas” autoriumi Regimantu Dima. Mėgstantiems rimtesnius literatūros kampus rekomenduojame susitikimą su rašytoja Birute Jonuškaite, kurio metu autorė pristatys savo naujausią darbą - romaną „Maranta”. Renginių dalyvius ir svečius ETNO vaišins kvapnia arbata.

Stiprios moterys ir jų likimai: Birutė Jonuškaitė pristato romaną „Maranta“.

Spalio 28 d. 19 val. (trečiadienis), Vilniaus VCUP „Pegasas“

Lietuviškas šnipų romanas „Vilniaus plovas“. Autorių Regimantą Dimą kalbina improvizacijų teatro „Kitas Kampas“ aktoriai.

Spalio 29 d. 19 val. (ketvirtadienis), Vilniaus Akropolio „Pegasas“

Šeši šaukšteliai

BM buvo kelis kartus Anglijoje. Angliškai geriau nepramoko, bet atsivežė didelį stiprų ekologinį jausmą su savimi iš britų salų. Mes nuo tada namie visi kaip vienas rūšiuojame visas šiukšles. Na bent jau tol, kol kai kas mato.

Popierius ten, plastmasė šen, stiklas trečiaip, kavos tirščiai  antraip. Virtuvė maža, o dar ten įgrūsti keli skirtingi kibirai.Vasarą dar papildomai smirda kaupiamomis maisto atliekomis, kuriomis maitiname sode Kalifornijos raudonuosius sliekus. Jei visi susirenkame į virtuvę, tai šuo cypia, nes kas nors būtinai  užlipa Karlitai ant letenos. Nėra vietos net pėdai pastatyti.

Aš burbu. Mano mylimiausia vakarais teritorija aplink  šaldytuvą paversta kažkokiu leftistiniu poligonu iškraipyti  normalaus pagyvenusio vyriškio smegenis. Atliekų rūšiavimas  tai tik pirmas atrodo pradžioje  nekaltas žingsnis, kuris vėliau nuveda  į veganizmą, vegetarizmą ir visus kitus LGBT ir BDSM-izmus.. Ir tada tu tampi tokiu liesu (o liesi  visi įtartini, nes arba leftistai arba ligoniai) barzdotu jaunuoliu nesveikai žibančiomsi akims, kuris mojuoja per demonstraciją  raudona vėliava ir rūsčiai reikalauja daugiau migrantų į savo namus.

Kartą prisikaupė per daug kavos tirščių atliekų. Atliekos  nebetilpo į tam skirtą  indelį,  į sodą nebevežam jau, nes sode šalta. Ir kažką negero įtarusi BM patikrino kavos tirščių indelį ir ten rado  šešis kavos šaukštelius paruoštus išmetimui. Ji rūsčiai paklausė kaip tai  suprasti?

Kavą rytais darau tik aš. Otmazui jokių šansų bei jokių minčių nebebuvo.

Bet kai gerai pagalvojau....

Sąmoningai ekologiniam judėjimui nesipriešinu, nesu išmanus ginčytis, bet pasąmonė, matyt, vis tiek nenori į tą pažangią Europą, kur muštruojamas  naujas Europos žmogus. Man, kaip jau muštruotam brandaus socializmo sistemoje, organiškai nepriimtinas bet koks auklėjimas. Juk visi tie auklėjimai turi geras intencijas. Pradžioje. Ir todėl kas antrą rytą ranka sudreba ekologiškai kratydama  kavos  tirščius į tam skirtą kibirėlį ir todėl šaukštelis nevalingai iškrenta iš rankų...

Alytuje, kaip priedas prie Sauliaus Šaltenio...

Parašiau pareiškimą ir išsiunčiau

Lietuvos Respublikos

Rašytojų sąjungos

Pirmininkui  X

Gyvenimo Stėbėtojo

Gyv. X Y , Vilnius

2015 m. spalis 9 d.

Pareiškimas

Prašau priimti mane į Rašytojų sąjungą..

Trumpai apie save. Gimiau Vilniuje X  m.(Gagarino skrydžio metai)  Y  d.. Mirsiu - kaip planuoju - irgi gražiausiame mieste Vilniuje. Turiu žmoną, dvi dukras, du posūnius, butą, sodą, šunį ir opelį. Mėgstu keliauti. Aplankiau apie 40 šalių. Regbio gerbėjas ir tinklaraštininkas.

1984 m. baigiau Vilniaus Inžinerinį statybos institutą statybos ekonomikos ir organizavimo specialybę. Aktyviai dalyvavau kapitalizmo statyboje Lietuvoje. Buvau įvairių verslo įmonių direktoriumi, komercijos direktoriumi ir pardavimų vadovu.

Marga  gyvenimo patirtis trumpų istorijų pavidalu sklandžiai susidėliojo į elektroninę knygą “Gyvenimo stebėtojo memuarai”(leidykla “Naujas vardas”, 2013 m.)

Apie šios knygos  tiražus pacituosiu Liutaurą Leščinską, leidyklos vadovą.

““Naujo vardo” atrastojo autoriaus Regimanto Dimos antrosios (deja, popierinės!!!) knygos išleidimo proga šiek tiek paskaičiavome: iš mūsų svetainės, “iTunes” ir “Google Books” knyga atsisiųsta ir (ar) atsiversta 4007 kartus. Manome, kad dar bent 1000 egzempliorių paplito per lietuviškus legalius ir nelegalius e-knygynus ir failų mainynus.”

2015 metais leidykla “Tyto Alba” išleido mano šnipų (istorinį) romaną “Vilniaus plovas”. Kritikai romaną visiškai sudirbo, bet knyga parduodama gerai. 2016 metais leidykla “Tyto alba” planuoja išleisti mano antrą šnipų (istorinį) romaną”Bronislovas ir imperatorius”.

Žinau - RS reikalauja dviejų popierinių knygų. Tačiau tuoj įpusės XXI amžius, siaučia miestų gatvėse  permainų vėjai, tad mano galva e-knyga, kuri buvo populiari, kokybiškai išleista gali būti užskaityta kaip popierinė. Padarykime tai dabar. 5000 mano e-knygos skaitytojų rūsčiai stovi man už nugaros ir klausiamai žiūri  į Rašytojų sąjungos atsakingus darbuotojus.

Rekomendacijas žadėjo parašyti rašytojai X, Y   ir Z.

Pagarbiai

Gyvenimo Stebėtojas

Nežinomas seksas (iš kavinių istorijų)

Pastovus vienos kavinės girtuoklis Jonas susirado meilužę.

 Na šiaip jo žmona buvo kaip ir nieko, dar tvarkė jį, rikiavo, apyšvarį  į gatvę išleisdavo. Bet Jonui pabodo arši priežiūra. Išėjo pas meilužę į Lazdynus.

-         Tai kaip, Jonai, seksas su meiluže?- klausia jo barmenė

-         Na ką aš žinau, mes išgeriam su meiluže vyno, po to dar vyno, ir daugiau nieko neprisimenu. Buvo seksas  ar ne...

Aš mačiau Averbuchą

Tai mano pirmasis sąmoningas prisiminimas  iš “Žalgirio” stadiono. Kai Miša Averbuchas buvo “Žalgirio” vartininku aš buvau mažutėlis. Tėvas tempdavosi mane į stadioną. Gyvendamas  tarp turgaus ir stadiono gyvenimo aistros kupinus garsus girdėdavau iš abiejų vietų. Turgaus naktiniai garsai – tai volkodavų lojimas naktimis bei liūto stūgavimai tarp socialistinio lagerio blokinių namų  kai atvažiuodavo keliaujantis  zoocirkas. Egzotika visiška. Stadiono garsai buvo trys: kai goooolas, kai penalkė ir kai mazila nepataikė. Tie trys garsai buvo  skirtingi. Penalkė dvigubu  piku, nes pirmas pagarsėjimas kai tėisėjas rodo ranka į tašką, antras kai įmuša. Odinio kamuolio meistrai  penalkes įmušdavo. Įvartis iš žaidimo buvo vieno garsinio piko. O nepataikyta šimtaprocentė proga tai staugsmas  su skausmingai  krintančia žemyn kreive aaaaaaaaa.

Taigi  Averbuchas buvo galingo stoto vartininkas, bet su kažkokiu keistu teatrališkumu. Jei plodavosi ant žemės, tai vizualiai labai skausmingai. Tribūnos to jo teatrališkumo nelabai mėgo. Bet Miša  buvo pranašas. Šių laikų futbolininkai  pamėgo tą traumų simuliaciją, vaidybą, viską ką darė Miša, tai galite įsivaizduoti tą pirmąjį futbolo artistą. O dabar epizodas, kurį prisimenu pirmą iš futbolo stadiono.

Smūgis į “Žalgirio” vartus. Averbuchas bando  pagauti kamuolį, lyg ir nugriūna ant kamuolio, bet kamuolys prasisuka pro jo rankas ir lėtai lėtai rieda į vartus. Averbuchas tragiškai išsidrėbęs ant žolės – padariau ką galėjau, dėl įvarčio kalti žiopli gynėjai.

Publika rėkia visom Vilniaus kalbom:

-         Pažiūrėk atgal, kvaily! Gaudyk kamuolį!

Averbuchas vis dar  tragedingoje scenoje, guli ir rodo  kaip jis stengėsi, tai gynėjai kalti. Bet publikos riksmai  pasiekia  ir jo ausis. Kamuolys dar rieda , kitas vikresnis būtų pagavęs, bet Averbuchas didelis ir vis dar savo tragiškoje rolėje. Neišeina iš vaidmens.. Ji nebėga paskui kamuolį.Kamuolys lėtai lėtai įrieda į vartus.Atrodo nuo tada Averbuchas ir liko tokiu prastu vartininku, psichologiškai palaužtu, sirgalių nenumylėtiniu.

Nuo tada tvirtai žinojau visos Žalgirio bėdos per tuos nevykusius vartininkus, kol į vartus  stojo Jurkus ir prasidėjo Lietuvos  futbolo aukso amžius su Zelkevičiumi,  Danisevičiumi, Mackevičiumi, Ivanausku, Narbekovu iIr  kitais. Geresnio, nematyto Lietuvoje nei dabar, nei anksčiau,  futbolo meistrais..

Bet tai istorija visai ne apie futbolą. O apie poeziją. Didysis Averbuchas sužinojo, kad poetas valkata iš Piterio parašė eilėraštį kaip futbolininkas dulkinasi Neringos kavinės pagalbinėse patalpose  su žmona, aukštai pakėlęs ant stalo jos kojas. Poetas Averbuchui pavydėjo gražios žmonos.Vartininkas žadėjo užmušti  poetą, jei pagautų.

Kaip pasisuka likimas. Dabar tas nepadorus eilėraštis apie dulkinamą vartininko žmoną yra atspausdintas  “Neringos’ kavinės meniu garbingoje vietoje. Vartininką Averbuchą prisimena tik tokie trenkti įrūdiję vinys iš dvidešimto amžiaus (citata iš “Svetimų” poezijos) kaip aš, o tą eilėraštį  parašė būsimas Nobelio premijos laureatas. Irgi žydas, berods pavarde Brodskis. 

Karlita ir ketvirtas kambarys

Mano bute keturi kambariai. Šeimai pakanka.svetainės, vaikų kambario ir miegamojo. Ketvirtame kambaryje gyveno ovalaus kamuolio meistras, bet jis prieš porą mėnesių išsikraustė į savarankiško gyvenimo kelią. Ketvirtas kambarys liko lyg  tuščias, neaiškios paskirties, niekas ten neužeina, beveik joks kambarys.

Tačiau jame stovi sofa prie lango. Mūsų šuniui Karlitai labai smagu užšokti ant sofos, nuo sofos ant  palangės ir tada taip smagu aploti  ką nors ką pamato kieme. Kituose kambariuose nėra tokių gerų sąlygų šuniui. Šuo net purtosi  iš džiaugsmo kaip ten jam tame kambaryje pilna veiklos ir įdomybių. Ten geriausios sąlygos paloti visame bute.

Vakar išmaniai, kaip dera nominaliai šeimos galvai, pabandžiau su šeimos nariais pasitarti kokia to ketvirtojo kambario funkcija, ką ten reikėtų organizuoti:

- Tai koks ten tas kambarys, kokia bus jo funkcija?

BM atsakė:

-         Kaip tai  koks? Ten - lojamasis.

Kabintis į gyvenimą

Vaikštau pas masažistę: nugara, koja. Moteris dirba gerai. Kol guliu ant masažinio stalo paslikas išsikalbame. Ji rusė, jai 47 metai, tai jau trečia šalis, kurioje ji bando kabintis į gyvenimą.

Gimė Kazachstane, netoli Celinogrado, dabar tai sostinė Astana, buvusiose plėšinių žemėse. Jos tėvai buvo suvažiavę iš skirtingų CCCP vietų,  atvažiavę plėšti plėšinių. Dar su sovietiniu pasu dingo iš Kazachstano. Kadangi daug klasiokų  buvo vokiečių ir žydų, tai irgi patraukė kaip jie, arčiau Europos, į  Kaliningrado sritį. Maždaug galvojo bus gerai kaip ir  klasiokams. Ir tikrai 80 procentų rusų išbėgusių iš Kazachstano nusėdo Kaliningrade. Ten juos vietiniai pavadino kazachais. Nors ji tikra rusė. “Kazachai” patys ėmė paskolas iš bankų ir remontavosi  butus.Vietiniai  nustebo, taigi reikia laukti, kol valdžia suremontuos. Tai labai barėsi atvykę “kazachai” su vietiniais dėl požiūrio  į darbą ir verslą. Ir kaip ji pati sakė, vietiniai  rusai geria baisiau nei iš Kazachijos atvykę. Matau, kad tai skaudi jai problema, matyt visi vyrai ant kurių užnešė migrantės gyvenimas buvo girtuokliai.Bet gerą dukrą turi, dukra jau baigė aukštąjį, anglistė.

Paaiškino skirtumus. Iš Kirgizijos ar  Pietų Kazachijos atvykę rusai labiau sukti, linkę apgauti, nors verslūs. Likusio Kazachstano rusai darbštesni ir paprastesni, ne apgavikai.

Tačiau Kaliningrade visgi rusai  ne tokie  bjaurūs kaip tarkime Voroneže.Voroneže gali padegti namus, jei per daug gerai dirbi.

Prieš tris metus perkėlė savo  masažistės versliuką į Vilnių. Tinka jos seselės CCCP diplomas, gauna leidimą dirbti, eina  į lietuvių kalbos kursus  antrai  grupei gauti. Kas tai nežinau, bet lyg ir  valdiškon tarnybon tiktų tada. Pirmus metus nebuvo klientų, tai dirbdavo ir Kaliningrade, kad sumokėtų už patalpų nuomą Vilniuje. Dabar jau nebereikia  važinėti į Kaliningradą, užtenka pajamų iš darboVilniuje. Susiformavo klientų ratas. Savo buto niekur neturi, nei Kaliningrade, nei Vilniuje. Bet Lietuvos pilietybės sakė neprašys, kai pasens - grįš į Kaliningradą.

Tai trečia jos šalis, primenu jai 47,  kurioje moteris  bando kabintis į gyvenimą.

Dramaturgė

Vakar paskambino iš balso visiškai nusivylusi gyvenimu BM ir paklausė kaip taip galima tokiais būti.

Fone aidėjo kažkoks metalinis garsas lyg metaliniu šalmu apdengta galva daužytų mūsų  šaldytuvo dureles.

Aš suklusau.

- Kas ten vyksta, - paklausiau kaip atsakingas šeimos galva..

-         Tai aš daužau galva į šaldytuvą, - paaiškino BM, -aš irgi noriu būti menininke, tai mano dramaturginis efektas.

-         Kodėl? – paklausiau.

-         Vakar rašytojas (tai apie mane) parvedė baleriną (tai apie mažę) be kepurės per lietų ir šiandien radau tą naują kepurę visą šlapią ir purviną po mašinų ratais  kieme. Ir aš noriu būti pričiuožusi. Ir kad viskas man būtų pofik.

Bet tas dramaturginis efektas su galva per šaldytuvą privertė suklusti. Buvo tikrai geras. 

Vilnių stato vilniečiai

Mažė šį rytą paklausė kas pastatė Vilnių.
Pagalvojau ir atsakiau:
- Vilniečiai.
- Oho, - atsakė mažė, - tai mes irgi vilniečiai?
Taip. Vilniaus "Geležinio Vilko" regbio klubas, vadovai, rėmėjai ir patys žaidėjai įrengė naują regbio stadioną Vilniuje. Adresas  - Verkių 62, orientyrai: Žvalgų gatvė, Trinapolio gatvės daugiaaukščiai, "Viktorijos" sporto klubas. Patogu užvažiuoti i regbio stadioną iš Baltupių, Šeškinės, Žirmūnų ir, aišku, Kalvarijų gatvės...
Šį šeštadienį 14 val. Lietuvos pirmenybių rungtynes žaidžia Vilniaus "Geležinis Vilkas" ir Panevėžys.
Ateikite pažiūrėti.

Du vyrai pas atminties gydytoją

Aš jau gal šimtą kartų pasakojau, kad mūsų šeimose per kartų kartas vyrauja žiaurus matriarchatas. Mano tėvui daug metų, daug gyvenimiškos patirties  ir kai jį vedžiau pas atminties sutrikimų gydytoją be motinos jis įtarė - bus negerai.

Na kaip tėvas gi gal kartais prisimena, kad sūnus gali priberti sau ir svečiams į kavą druskos arba išeiti skirtingais batais į gatvę. Tad sūnumi pasitikėti sunku. Net užkalkėjusiose kraujagyslėse  liko ta neištrinama informacija apie sūnų.

Taigi jei šalia nėra moteriškių - tėvui įtampa. Tad jis sustojo, apklausė mane kur vedu, kelinti dabar metai ir ką kalbėti gydytojai. Matau susikaupė kaip reta, juk jam išgyventi reikės  vienam. Be moteriškių.

Atminties gydytoja visai simpatiška ir mes maloniai  sveikinomės. Ji mus jau pamena. Šį kartą problema buvo su atmintimi  man, užmiršau, kad reikia ir ligonio  kortelę susirasti patiems. Tad palikęs tėvą, išėjau brautis  į registratūrų džiungles. Po nedidelio skandalo  mane išvarė be tėvo kortelės. Reikia asmens kodo, o tai kaip aš jį gausiu, jei tėvas  nežino kurie metai, o aš irgi nežinau. Metus tiesa žinau, bet tėvo asmens kodo ne.Grįžau tuščias. Jau  norėjau gydytojai pasiaiškinti, kad mes abu ne  visada tokie beviltiški, štai  aš pasaulio viktorinoje visoje Lietuvoje  buvau antras, tačiau gydytoją radau  ir taip nustebusią:

-         Per daug geri apklausos rezultatai. Kažkas negerai.

Ir išvarė abu  į koridorių. Ramiai pasėdėti, kol jos siųsta seselė ras kortelę.

Seselė užstrigo lifte, tai paaiškėjo po gerų 20 minučių, kai mes grįžome pasėdėję koridoriuje.

Dar kartą apklausė tėvą  ir tų 20 minučių koridoriuje pasirodo užteko, dingo tėvo susikaupimas ir rezultatai vėl buvo blogi.

-         Na va, - džiugiai pasakė atminties sutrikimų gydytoja, -  laikinas buvo  tas  įtartinas pagerėjimas.

Ak, pagalvojau liūdnai, tik trumpam mums, vyrams, užtenka sugebėjimų išgyventi be moterų, joms tai iškart labai įtartina  ir jos greitai  moka mus sugrąžinti į savo realybę....

Pirštai

Reikia susitvarkyti Gruzijos įspūdžius. Kai užrašai geriau atsimeni. Tad apie šventas vietas ir pirštus. Nuo Tbilisio metro  stoties Didube su turgumi, kaip pas mus prieš 30 metų per blokadą, iki Mcchetos važiuoja maršrutka tik už 1 larį.

Mcchetoje  yra Sveticchovelis, pagrindinė Gruzijos šventykla, stovi nuo XI amžiaus. Šventa vieta. Kaip  tik pro mus pakiliai nusiteikę vyrai nešė aukojimui  gyvus avinukus. Tolėliau, šešėlyje juos ir papjovė. Psichės patvorinės gidės šūkavo, kad tik už 20 larių viską mums parodys. Ir, kai atsisakiau tų patvorinių gidžių, mane po šventyklą vedžiojo Dievo pirštas.  Pirmiau parodė vieno iš karališkosios gruzinų giminės Bagrationų antkapį šventovės  grindyse, kuris žuvo tik 22 metų daugybę rusų pražudžiusiame  buko Muravjovo turkiškojo Karso šturme. Pasižymėjau sau – rašiau apie tai VK straipsnį.

Tada dar pasislinkau į dešinę nuo altoriaus ir ten. ..Šito net negalėjua įsivaizduoti,  antrasis pirštas.parodė  – ten palaidotas mano romano personažo grafo Simoničiaus sūnus, miręs paauglystėje.Toks prisilietimas prie istorijos (paliečiau antkapį pirštu), kurioje pats buvau paskendęs ir skandinau kitus savo romane –labai stipriai užkabino. Toks geras šiltas bendrumo su gruzinų šventove jausmas mane užplūdo. Kas dar laukia manęs Mcchetoje? Gruzijoje? Ką dar parodys dangiškieji pirštai?

Mcchetoje suvenyrų gatvėje pirštas, išdrožtas iš medžio, parodė kur eiti į Wine Cellar. Ten mūsų laukė Zigfrydas. Šnekus senas tvirtas  gruzinas, tik gal kiek drebančiais nuo parkinsono pirštais  ir  mamos trauma dėl tokio vardo nuo vaikystės, nes šiaip jis normalus Grigolašvilis, o mama mėgo Vagnerį, visiškai beprotiškai.

Taigi Zigfrydas dvi valandas mums pasakojo  ir vaišino savo naminiais vynais, o jo šou viršūnė buvo  vynuogių degtinė. Čača tai degtinė iš vyno išspaudų, o Zigfrydas varė degtinę iš saperavi vyninių vynuogių sulčių. Patikėkitė – kaip diena ir naktis skyrėsi  Grigolašvilio   vynuogių degtinė nuo įprastos gruziniškos čačos. Nusipirkome pas jį tos gerosios degtinės - puslitrį. Kainą gėda ir sakyti – tik 5 lariai. Primenu: Mcchetoje rodo medinis pirštas su užrašu Wine cellar į tuos dangiškuosius slėpinius.

Ir paskutinis parodymas pirštu, kurio  nesupratau. Po kelių dienų Kachetijoje į vyno kelią išvykome vienu taksu su anglais Pam (nors ji airė) ir Tomu. Po kelių vyninių išsikalbėjome. Malonia su Tomu  sutarėme, kad rytų europiečiai geria geriau nei britai, kad britų imperija buvo gerai bei ohoho ir nėra čia ko jiems (Tomui ir kitiems britams) atgailauti, kad abu stovėjome regbyje pirmoje linijoje, sustojome grumtynių stovėseną, tikome vienas kitam, tik jis žaidė regbį Oksforde ir dar  truputį mokėsi ten, tad sutarėme vakare išbandyti Zigfrydo degtinę pas mus ketvirtame aukšte su vaizdu į Alazanio slėnį. Ir jie pasiteisinę – kad yra supuvę degeneratai iš Vakarų  - nuėjo pamiegoti prieš naktinį vaizdą balkone į Alazanio slėnį.

Mane sudomino jaunojo Tomo atostogų planas – Gruzija, Armėnija, Rusija ir Mongolija per 2 vasaros mėnesius. Va taip, pagalvojau, ruošiami dar Secret Service kadrai senais metodais, paima iš Oksfordo klasikinį filologą, truputį sportininką, išmoko gerti su rytų europiečiais ir pasiunčia  į pažintinę kelionę po buvusios Rusijos imperijos  pakraščius. Bliamba, kaip būsimame mano antrame romane.

Tad smagiai grįžau ir pravėręs  šaldytuvo dureles apšąlau. Zigfrydo puikiojo pusbutelio ten nebuvo. Namų tvarkytoja (namų darkytoja, po velnių) pasirodo viską tvarkė ir kažkodėl sugalvojo išpilti išvažiavusių svečių gėrimus velniop. Atgailavo šeimininkai, atgailavo tvarkytoja-darkytoja. Gruzinams negali neatleisti. Atleidau, jie atnešė čačos. Bet vakarėlis jau buvo apgadintas. Tas britas, pasiųstas  į buvusios rusų imperijos pakraščius, būtų įvertinęs Zigfrydo degtinę, o dabar kažko trūko....

Ir tai buvo paskutinis Dievo pirštas Gruzijoje, bet ką jie ten, viršuje,  man juo norėjo parodyti?

Gal kad antrasis romanas bus geresnis už pirmąjį? Ir jau laikas jį rašyti?

Ką skaityti? Nu...

Mažė su BM grįžo ir aš vėl skaitau pasakas.

Bet bėda, nėra ką skaityti smalsiai mergaitei. Štai arabų pasaka apie  Ali Babą. Siužetas geras, plėšikai, lobis. Tik pabaigoje Ali Baba pražudo savo brolį ir pasiima jo žmoną sau antrąja žmona. Nu...

Mylimiausia mažės pasaka. Apie karalaitę  ir varlių. Karalaitė priima į savo lovą varlę ir ji po 3 dienų pavirsta dailiu karalaičiu. Čia apie ką? Pasiimi bet ką iš gatvės ir paguldai, mergyt, į savo lovą ir bus gerai. Gal net išeis trečią  rytą karalaitis. Nu....

Raudonkepuraitė. Neša vyną ir raudonai pasirėdžiusi koketuoja  su vilkais miške. Nu....

Miegančioj gražuolė. Čia išvis. Pati miega, visi aplinkui miega ir visi kartu šimtą metų apaugę krūmais ir varnalėšomis laukia princo. Nu...

Snieguolė. Visai durna. Ją įvairiais būdais žudo, o ji naiviai išplėtusi akis leidžiasi žudoma įvairiais būdais. Ai, vistiek ateis princas, pabučiuos  ir išgelbės. Nu...

Pelenė. Šita nors dirba. Bet atsisėdusi purve rakinėja nosį irgi laukia fėjų bei stebuklų. Ir princo aišku. Nu...

Riterių kovos

Literatūros kondotjerai, juodais lyg varno plunksnos šarvais, jau beveik buvo užbadę ir užkapoję alebardomis "Vilniaus plovą". Bet štai pasirodė riteris baltais šarvais Karalius ir išvaikė tuos besibadančius juodulius.

Knygos recenzija. „Vilniaus plovas“ – atkirtis istorinio romano kritikams | 15min.lt

Pažangus metodas

Karštis nežmoniškas, jei nors ką nors veiki, tai grįžti namo šlapias. Kadangi paliktas moterų  namie vienas ir turiu daug užduotėlių (šuo, sodas, tėvas, savęs priežiūra)- paršliaužęs namo iškart  einu į dušą su visais marškiniais. Išmuiluoji ir  išmaudai ekonomiškai:  save ir marškinius. Iki ryto abu išdžiūstame ir vėl gaivūs galime eiti į žmones.

15 min interviu filmukas

Pažaidžiau stalo tenisą 15min redakcijoje. Jie man ping, aš jiems pong. Taip dešimt kartų.
Atkreipiu moterų dėmesį, apsirengęs kultūringai, marškiniai labai brangūs, net kažkoks žinomas prekinis ženklas.

15min interviu

Kultūra

Šiandien pietavau mieste ir kitoje gatvės pusėje moteris ilgomis ir labai gražiomis kojomis trumpa suknele ilgai kuitėsi savo džipe. Jai reikėjo pasilenkti, tiestis ir kitaip ten sukiotis. Kijevo kotletas įstrigo burnoje. Kiek galėjau spręsti ir visa apatinė moters apranga buvo labai pažangi – jokios aprangos nesimatė kiek moteris besirangytų.

Na, sudraudžiau save, juk esu kultūringas žmogus, dabar nužiūrinėju kaip gauruotas pitekantropas beveik nuogą iki pusės moterį ir kažkaip reikėtų gražiau išsisukti iš šios nepadorios situacijos  kaip šios kultūringos esse autoriui.

Ilgai galvojau. Sugalvojau.

Kultūringa esse pabaiga. Gerai kai +30 Lietuvoje, kur tiek moterų su ilgomis gražiomis kojomis.... 

Bidzina ir Micheilas

Ilgų politologinių straipsnių apie Gruzijos situaciją mums nereikėjo. Politologais, ekonomistais ir apžvalgininkais mums atidirbo taksistai už tuos pačius larius.

 Taksisto Levano (apie 40) iš Tbilisio nuomonė:

-         Ne, penkių larių mažai. Septyni iki stoties. Va kai buvo Saakašvilis.tai per dieną surinkdavau 50 larių. Dabar per dieną geriausiu atveju tik 20 larių. Viskas sustojo. Kai buvo Micheilas visur vyko statybos, vagis sodino. Atrodė kažkas  iš Gruzijos bus. Į Europą už ausų tempė. Dabar kai Bidzina viskam vadovauja, tai....(keikiasi)....ir korupcija vėl, statybos  stoja, darbo nėra, Bidzina atseit pasitraukė nuo valdžios, bet iš tikrųjų tai jis viskam vadovauja ir organizuojasi sau milijardinius  biznius. Sau. Mafijos žmogus, tikras mafijozis. Jei bus teisingi rinkimai Bidzinos partijos tikrai  nebeliks. Ai, tiek to, geras tu žmogus, užteks penkių larių.

Taksisto Michos (65 metai) iš Batumio nuomonė.

-         Saakašvilis žudė žmones. Amerikiečius įsileido. Nuo pirmos klasės Saakašvilis liepė mokyti anglų kalbos ir kompiuterių. Žalojo taip mūsų vaikus. Amerikiečiai tikrai geria žmonių kraują, okupavo Kuveitą, Iraką ir Afganistaną. Sakot, Rusija atėmė Abchaziją ir Pietų Osetiją iš mūsų? O nereikia erzinti didelio kaimyno. Stalinas? Didelis vadas, gruzinas vadovavo Rusijai. Kodėl man nesididžiuoti?

Visa gruzinų politinių  nuomonių vaivorykštė ir telpa tarp Levano ir Michos nuomonių. Bet rusofilų mums pasitaikė netikėtai daug Gruzijoje. To nesitikėjome. Ir šiaip beveik  visi taksistai klauso  rusiškos estrados.

Gruzija, oficialiai ir rimtai

Smagi  šalis, atostogauti verta. Tik nereikia tikėtis europietiškos tvarkos, reikia atsipalaiduoti ir mėgautis Gruzija.

Ką mes galime rekomenduoti.Gailėjomės nebuvę Stepancmindoje ir Vardzia.

Tbilisis, dvi dienos užtenka, sieros pirtys, pasivaikščiojimai po Senamiestį, vakarinis Tbilisis, Mccheta - vienas laris maršrutke nuo Didube metro stoties.

Gyvenome senamiestyje, Abanotubani rajone, tikrame sename kieme su vietiniais gyventojais. Patiko.

 Hope guesthouse

Kachetija. Signakhis. Iš Tbilisio nuo stoties 6 lariai žmogui maršrutke iki Signakhio. Keturios dienos. Vyno turas, David Garedža vienuolynas, Lagodekhio nacionalinis parkas, šv.Ninos vienuolynas - 2km nuo Signakhio su originalia maudyne, prižiūrint vienuolei, šventame šaltinyje.Gyventi rekomenduojame pas Zandarašvilius. Jie labai artimi Lietuvai, vieno iš Zandarašvilių vaikas gyvena Anykščiuose...

Zandarasvili guesthouse

Adžarija, Batumis. Traukiniu iš Tbilisio pirma klase per 5 h.. Jau atidaryta Batumio geležinkelio stotis. Vagone kondicionuotas oras, WiFi, nemokamas min.vanduo, bet krėslai tik sėdimi. Kupe nebėra. Kaina apie 23-26 larius vienam. Gyvenome Machindžauryje, Batumio priemiestyje.Mums tiko.

White guest house

Juodoji jūra, akmenuoti nelabai švarūs pliažai, Batumio lyno kelias su koncertu viršuje virš naktinio miesto, delfinariumas, minizoosodas, dainuojantys fontanai, pasivaikščiojimai krantine, Ureki juodojo smėlio pliažas, Kobuleti pliažas, Turkijoje galimas šopingas, prie pat sienos prekybos centras, sieną kirtome per 0,5 h, Gonio ir Petre  tvirtovės, pats efektingai margas Batumio miestas.

Maistas. Išranki mažė labai pamėgo adžarulius, tai chačapuriai su įmuštu kiaušiniu, bei odžachurius, keptos su mėsa bulvės. Vyresnius žavėjo adžapsandalis (baklažanų troškinys), ostris ir chinkaliai su įvairiais įdarais. Aišku tkemalio padažas. Boranis - sūris keptas svieste. Turkiški ledai Batumio turkų rajone. Bet ragaukite viską, šašlykai nebūtini....

Kaip gerame moteriškame romane

Visi tikriausiai  pastebėjote: man atsitinka per daug atsitikimų. Dėl nežinomų priežasčių. Žymiai tankiau jie vyksta man nei padoriam statistiniam vidutiniam lietuviui. Kaip blogeriui tai labai smagu,  bet kaip pusamžiui šeimos vyriškiui jau norėtųsi kartais ir mažiau tų atsitikimų. Ypač tokių kaip vakar...

Sode gyvenome jau gerą savaitę, dirbau įvairius žemės darbus. Purvas, prakaitas. Savaitę naudoti darbiniai šortai jau iš dryžuotos spalvos pavirto į tolygiai žemės spalvos šortus, o marškinėliai dėl medžiagų natūralaus irimo nuo senumo priežasčių turėjo 20 skylių įvairiose vietose. Kvapas nuo savaitę neplautų darbinių rūbų buvo kaip bomžo Kalvarijų bei H.Manto gatvių sankryžoje 7,15 ryte belaukiančio iš lūšnynų  alkoholio surogatų už paskutinius centus. Na bet kam tai buvo įdomu kai laistai šiltnamį ar kasi žemę? Vakare nusiprausi po dušu, persirengi ir vėl esi civilizuotas vyras.

Vakar ankstų sekmadienio rytą mažė pristojo  - pavedžiokime šunį. Kas vaikšto po sodus sekmadieniais aštuntą ryto? Teisingai - niekas. Ir aš išėjau kaip stoviu suprakaitavęs, purvinas (nes jau kasiau, kol nekaršta) su tais pačiais darbiniais rūbais. Rytas buvo malonus, šuo bidzeno smagiai, nuklydome gana toli nuo savo sodo. Atkampiuose soduose buvo labai puikios architektūros namų ir netgi galėjai pavydėti tų namų gyventojams sotaus, aiškiai ne iš knygų rašymo uždirbto, gyvenimo lygio.Ūmai viename tokiame prabangiame name su dideliais stiklais iki pat žemės, kai mūsų šuo sustojo uostyti vartų, prasidėjo lakstymas ir mojavimas rankomis. Sustojau. Gal kvies policiją, pagalvojau. Kažkokie vagys soduose pasirodė – vagia dviračius ir žoliapjoves. Reikia sustojus paaiškinti žmonėms, kad aš ir mažė – padorūs, mes visai ne dviračių vagys, mes tik taip laikinai atrodome, nes sode gyvename jau savaitę.

Iš to namo su dideliais langais bruzdesio išbėgo moteris ir pradėjo rėkti:

-         Gyvenimo stebėtojau, labas!!!!

Ajomajo, taip. JI. Romantiška vasara  prieš dešimt metų. JI. Tokia pat graži.

Atsakiau:

-         Labas.

Ir išsišiepiau. Apsikabinti, pabučiuoti? Bet po to susičiaupiau. Prisiminiau kaip atrodau ir kaip smirdu. Durys į namą buvo praviros - viduje stilinga prabanga ir lepus gyvenimas minkštuose foteliuose. Mažę moteris pakvietė  į vidų, nes ten buvo dar šunų, kačių. Aš kaip vargšas  giminaitis likau prie durų. Suterščiau įėjęs žemėmis prabangą ir savo darbinio arklio kvapu bazilikais ir Provanso žolelėmis kvepiančią virtuvę.

Nu bliamba, pagalvojau, kaip gerame moteriškame romane. JI lėtai važiuoja kabrioletu Amalfio senamiesčio gatvele. Ūmai prieina apšepęs vyras ir paprašo centų pigiam vynui. Ji išberia iš rankinuko visus centus kiek turi, nes  kažkuo tas elgeta jai simpatiškas. Ir nuvažiuodama prisimena kur jį matė. Taip, tai buvo prieš dešimt metų. JIS. Kaip žemai JIS smuko...

Ačiū Dievui, JI valgyti nepasiūlė. Ir pinigų nedavė. Tiesiog matyt dar gerbė mano orumo likučius. Paskubomis atsisveikinau. Nu bliamba, tikrai būtų geriau jei tokių atsitikimų būtų mažiau. Aš juk irgi turiu marškinių po keliasdešimt eurų ir švarkų po kelis šimtus eurų...

Žydų perauklėjimas

Tikriems Niu-Jorko žydams Sofi ir Džonatanui atsitiko  bėda keliauti su mumis vienu taksu dvi dienas po Kachetiją. Mažei nauji žmonės, kad ir angliškai kalbantys, buvo proga pailsėti nuo tėvų  ir ji užsirioglino  niujorkeriams  ant galvų. Per tas dvi dienas išmoko amerikoniškų  eilėraštukų apie  ice cream ir krūvą angliškų žodžių. Bet tai dar nieko. Ši jauna žydų pora tvarkingai ilgai draugavo, sukūrė tradicinę žydišką šeimą,  tvarkingai planavo turėti vaikų  - o mes sugriovėme jų visas žydiškos pedagogikos sistemas.

Pirma info, kuri iškėtė Sofi akis iki ausų – mažė su mumis keliauja po pasaulį nuo 1,5 metų. Ir pradėjo keliones nuo saulėtojo Uzbekistano, kur būna +45 pavėsyje. Per šešerius jos gyvenimo metus – Gruzija bene dvylikta aplankyta pasaulio šalis mažei....

Antra. Mažė lipo į David Garedža vienuolyno ir Lagodekhi nacionalinio parko akmenis ir uolas kaip kalnų ožka, tik kartais dėl mažumo  pritrūkdavo kojų ilgio kur nors užsikabaroti ir reikėdavo tėčiui padėti. Ir tai per karštį +35. Ir beveik nezyzė, tik maldavo ice cream. Angliškai.

Po Lagodekhi parko keturių su puse valandų žygio besibaigiant antrai bendrų kelionių dienai susėdome alaus. Ir jie, pastatę mums alaus, nuoširdžiai ištarė - mes auginsime vaiką kaip jūs. Mums mažė patiko. Pas mus beveik iki paauglystės vaikai  niekur nevežami, sėdi kaip gete namie, prievarta kažko mokinami, vienu žodžiu auga liūdni ir uždaryti. Mes irgi taip tradiciškai buvome auginami. Norime  būt atviresni pasauliui.Tampysimės vaikus kartu visur, kur tik pajėgsime. Kaip jūs.

Džonatanas, kuris turi ir Bucharos žydų genų, dar papasakojo, kad Bucharos žydai yra kiečiausi tarp visų Niu-Jorko žydų, jie padaro pinigus iš oro, iš nieko. Ir neaugina prie savo namų žolės kaip visi padorūs amerikonai, jų kiemuose tik akmenys (Buchara dykumų zonoje). Ir taip netiesiogiai pagyrė mano romano skyrių apie Bucharą..

Tiek pagyrų buvo netikėtai daug. Aš tokia  proga užsisakiau  dar vieną bokalą alaus Džonatano sąskaita.

Po velnių, jeigu net mes su maže ir BM tapome pedagoginiu pavyzdžiu Niu-Jorko žydams, tai mes gal tikrai ohoho, visiškai  kieti ir mūsų šeima ohoho, ir pedagogika mūsų pavyzdinė. Nu nesitikėjom visiškai, ačiū aišku.

Kaip Batumio taksistas sirgo už baltą derybininką-sportininką

Nors ir kontaktiškas žmogus esu, tačiau būkime atviri – šalį per trumpą laiką iš esmės pažįsti per taksistus ir viešbutukų žmones. Ir šiaip  taksistai pirmas šalies snukis oro uoste. Nes veidu juos vadinti nekyla klavos pelė.

Ramazas, aišku kaip visi gruzinai, pažadėjo – nepadarė, pasiimti mūsų į Tbilisio oro uostą neatvažiavo, kažko nesuprato atvykimo skaičiuose. Gražiai ir maloniai vėliau  atsiprašė.

Bet atvykęs paryčiui buvau priverstas atiduoti save  Sopranams į rankas. Tikra Niudžersio mafija pagal manieras ir snukius tie oro uosto taksistai. Kainas žinojau. 30 larių pigu, 40 jau brangu. Išsirinkau beveik padoraus snukio  Tonį Soprano  - Gandolfinį ir pasakiau noriu į senamiestį. Aplinkui sukleketavo savo erelių nosimis ir rankų mostas kalnų ereliai – kiti Sopranai, bet Gandolfinis mane paėmęs nusivedė į taksi. Sumokėjau aišku 40. Nebuvo jėgų derėtis.

Bet. Po to atkeršyjau visiems Gruzijos taksistams nuo Kachetijos  iki Adžarijos. Sportiškai kerštingas žmogus esu.Derėjausi kaip pašėlęs ir kankinau vargšus transporto  darbuotojus  klausdamas kainos ir iškart išsižeidęs nueidavau po pirmos kainos. Toliau derėdavausi tik su važiuojančiu iš paskos. Tada jau artėdavome prie antros ir trečios kainos

Iš Batumio į Machindžaurio priemiestį kartais grįždavome vakare, jau kai autobusai nebevažiuodavo. Prie jūros  uosto kartą pasitaikė neteisingi  taksistai, 10 larių ir viskas. Mat lyg ir prasidėjo smulkus lietutis. Paėjau nuo jų – nevažiuoja bjaurybė nei vienas iš paskos. Tada kita taktika: paeiti 50 metrų nuo nederybine opozicija pasiskelbusių taksistų. Ir iškart vieno nervai neišlaikė ir nuvažiavo iš paskos.  Ai, numojau ranka, geriau grynas oras, pasivaikščiosiu iki Machindžaurio, naktis šilta, praėjo noras važiuoti taksi. Po diskusijų 7 larius sutarėme.

-         Na baltas žmogus, bet taip kietai deriesi lyg azijatas,  - paaiškino, kodėl manimi susidomėjo smalsusis taksistas.

Kai taip pagyrė sumokėjau 8 larius. Paaiškinau - larį pridėjau už balto žmogaus derybų meno pagyrimą.

Kitą vakarą nuomavausi tris dviračius. Dviračių biznelio savininkas buvo taip užsisukęs, kad neužfiksavo kaip aš jam į akis pareiškiau 12 už tris, o ne 15 kaip tarifas. Ir pradėjau pasibaisėjęs rėkti, kai jis sakė 15. Aš rėkiau 12, mes taip sutarę – nieko nežinau. Atėjo vakarykštis taksistas už 8 larius, pasisveikino su manimi. Ir kiek supratau paaiškino dviračių biznieriui - šitas baltasis durnas, nusileisk geruoju. Dviračių biznierius pasiuntė mano taksistą toliau. Tas paėjo ten kur jį siuntė ir išsišiepęs laukė atomazgos.

Mes smagiai parėkėme, už mano nugaros nematomi stovėjo a.a.Gandolfinis ir kiti sopranai, aš jau ruošiausi pakėlęs mesti tuos jo sušiktus dviračiu po 15 į jūrą, biznierius šaukė, nebuvo tokios kainos niekada, važinėk tu tada nemokamai, jei pinigų neturi, aš atsakiau, pinigais tave galiu užversti, bet mokėsiu už tavo dranduletus kiek buvo sutarta. 12.

Taip ir liko 12. Pasidavė.

Draugelis taksistas laukė kur buvo pasiųstas  ir kai sužinojo, kad 12, džiugiai pakratė kumščiu ore. Pergalė. Taip, mane išderėjo ir dviračių biznierių išderėjo. Sakė juk dviračių biznieriui - nesiginčyk, šitas durnas, derasi iki nukritimo.

 O aš  Tbilisio sopranams oro uoste atkeršyjau.

Spygliuotieji priešai

Gyvename sode. Nei Karlita, nei mažė dar nebuvo matę ežių. Vieną naktį kilo baisus lojimas, visi aplinkinių sodų šunys ėjo iš proto, o labiausiai skardeno naktį mūsų šuo. Iš šuns balso supratome įvyko kažkas baisaus. BM pareikalavo manęs pasiimti kirvį ir pažiūrėti atsargiai kiek ten lavonų.

Nukėblinau. Karlita susibadė snukį į mažą spygliuotą kamuoliuką - ežį. Todėl ėjo  iš proto.

Kitą dieną mažė klausė pasakojimų kaip Karlita mus saugojo nuo baisiųjų spygliuočių ežių. Vakarop atvažiavo ovalaus kamuolio meistras ir išsivežė šunį, nes jis vienišas, neturi šiuo metu nei vienos merginos ir jam reikia ko nors šilto bei gyvo šalia...

O mažė užmigdama ir vos neverkdama pasakė:

- Kas dabar mus saugos nuo ežių?

Gogis ir Grigorijus

Į Tbilisį atskridome  paryčiui, visai praradę nuovoką ar miegoti, ar būdrauti. Bet nugriuvome kelioms valandoms pamiegoti. Rytą prabudau pirmas ir kaip šnipų gyvenimų žinovas išvykau vietovės rekognosciruotei. Tbilisio senamiestis buvo žaviai neremontuotas ir visaip įmanomai sujauktas visų XX amžiaus Gruzijos valdžių.

Praslinkau porą šimtų metrų žemyn gatve ir radau praviras duris. Senas suvargęs gruzinas laukė. Pagal parduotuvės dulkėtumą jau porą savaičių laukė kokio nors pirkėjo. Bet prisiminiau Saakašvilio žodžius naikinant saninspekcijas – kuris šeimininkas nuodys savo klientus – ir paklausiau ką turite pusryčiams.

Parduotuvėlės šeimininkas  turėjo balto šaldyto naminio vyno, raudono naminio vyno, naminio konjako, čačos ir sūrio. Pasakė sėsk ir davė visų iš eilės paragauti. Pasakė savo vardą Gogis ir pasakė tu dar ateik. Nusipirkau iš ragautųjų pusrytinių raudono vyno ir šiek tiek to daikto, kuris ryžtingai vadinosi konjaku, dar vos panešamą arbūzą ir sūrio. Vos parvilkau tuos pusryčius, kai viešbutuko kieme pasirodė mažas gruzinas, bet su žvilgančiomis akimis bei nosimi. Na nosys visų gruzinų tokios – augti gruzino organizmas pradeda nuo nosies, o jau kūnui kas lieka. Grigorijui kūnui neliko labai daug. Bet gyvenimo džiaugsmas akyse sutikus savo kieme svečią spindėjo. Grigorijus peržiūrėjo mano pusryčių asortimentą ir paėmęs už rankos išvedė vėl laukan iš kiemo.  Nuvedė parodė kur tuoj tuoj bus iškepta krosnyje šviežia duona, kur geresnis baltas naminis  vynas nei pas Gogį (tik reikia pasakyti, kad atėjai nuo Grigorijaus), kur geresni vaisiai ir tie patys arbūzai.

Ir pasakė, klausk visko, jei nebūsiu užsiėmęs reikalais, tai pasakysiu .

 Ir tikrai  Grigorijus beveik visada buvo kieme, be reikalų, išsišiepęs ir viską apie Tbilisį žinojo.

Tai man pakako šios pirmos valandos Tbilisyje, kad Gruzija patiktų ir užvaldė kūną iki pat kojų pirštų galiukų nuojauta, kad atostogos bus visiškai prašmatnios.

Tik ketvirtas

Ką tik pasirodė pirmieji knygų  topai, kai "Vilniaus plovas" yra knygynuose. "Vagos" knygynų tinkle esu  tik ketvirtas. Liūdna. Lenkia tokie autoriai kaip Rasa Aškinytė, Tahir Shah (na šitam galiu dar atleisti - gerai rašo šunsnukis), ir Herbjorg Wassmo.
Gal grįžus iš Gruzijos situacija pagerės?
Gal "Pegasuose" geriau pirks?
Ir, bliamba, nereikėjo draugams/giminėms  tiek nemokamai išdalinti knygų....



Visi "Vagos" knygynų topai yra čia

Karlitos nauda - 2

Karlitos nauda - 2

Visi  tikriausiai yra patyrę  kaip klaiku  gerti odekoloną “Trojnoj” neužkandus. Net labiausiai patyręs  alkoholikas privalo odekoloną  užkasti  – kitaip nė per kur. Traukuliai, vėmimas, veltui išmesti centai. Tad mūsų miškelyje, kuris buvo kažkada Jomanto parkas, kai dar Jomantas buvo perspektyvus  “Lietuvos Ryto” krepšininkas, kol nesusidėjo su Pareigyte iš 69,  po susidėjimo  aišku Jomantas degradavo kaip krepšininkas. Ne jis vienas – Jasaitis, štai irgi su  Pikul, modeliu iš tos pačios 69 serijos,  susidėjo ir kur jo meistriškumas dabar?

Arba buvęs krepšininkas  Redikas ar buvęs milijonierius Pinkevičius (abu su ta pačia)  ir kur jų šlovė?

Taigi parkas po merginų iš 69 serijos veiklos vėl atgavo  istorinį  Jamonto  pavadinimą ir gražiai apaugo krūmokšniais  ir visokie puslaukiniai gyvūnai jame veisiasi. Ežiai, voverės, kėkštai. Pamėgo  parką ir alchašai, jie susikūrė  sau atkampiose vietose jaukius barus. Užkandį odekolono gėrimui slepia žolėje arba tarp krūmų šakų.

Mano  Karlita  paskelbė karą parko alkoholizavimui. Išėjus palakstyti pakelia  nosį ir lekia  į alchašų krūmus. Jei jie ten – grįžta nieko nepešus, tik aploja. Jei jų nėra – iš ten grįžta triumfuodama su jų meiliais suslėptais  batonais ar duonos gabalais. Patenkinta pasideda ant žolės grobį ir išdidžiai sugraužia.

Su kolegomis šunvedžiais  pasitarėme, kad mūsų parko  alkoholikai vieną kartą neras užkandos, kitą kartą neras. Susinervuos. Matyt įtars vienas kitą  ir sugūrins nosį nekaltam kolegai. Gal šiuo metu jau aidi po Jamonto parką klaikūs keiksmai ir taškosi kraujai. Juk alkoholio iškankinti žmonės yra  jautrios nervinės konstrukcijos asmenybės.

Bet man taip pigiau  šunį išmaitinti. Ir su alkoholizmu viešose erdvėse  kovojame. Ir beje, tikiuosi, kad alchašai jau tiek degradavę, kad mano blogo neskaito...

Lrytas.lt interviu apie "Vilniaus plovą"

Ištrauka: Tada tą straipsnelį be vargo išplėčiau, išėjo ilgas ilgas tekstas. Paaiškėjo, kad tiek daug puslapių jau galima pavadinti romanu. Nors iki šiol nežinau, kaip tie romanai rašomi. Aš aprašiau, mano galva, fantastiškai įdomią istoriją. Noriu akcentuoti, kad leidykla su autoriais dirba labai pažangiai ir bet kuris, nulaikantis rankoje paišelį ar klaviatūros pelę, su jų pagalba gali parašyti romaną.

Visas interviu čia

Detektyvų mėgėjams

Klausimas. Ką reiškia religinio kulto pastatas fone, saulėta diena, seni akmenys ir įtartina knyga su XIX amžiaus karininko nugara viršelyje?

Vaivos Lanskoronskytės interviu su manimi Bernardinuose

Vyras turėtų turėti savo planą, vykdyti jį ir nelabai verkti, jeigu nesiseka. Iš esmės jis turėtų kaip tankas važiuoti per mišką. Man pačiam šiuo metu labai trūksta vyriškos literatūros. Kalbėjimo apie vyrą, kuris dirba, veikdamas pagal planą. Bandžiau sukurti savo knygoje tokius žmones.

Visas interviu čia

Knygą parodysime birželio 18 d. 18 val. Mickevičius muziejuje.

Laimingi marškinėliai

Galvojau, kad laimingi marškinėliai tai prietaras. Ne, visiškai veikia ir tai patikrinta moksliniu eksperimentu..
Dukra prieš pat Pasaulio viktorinos čempionatą pasveikino su Tėvo diena ir įteikė marškinėlius su užrašu Tėtusikas (žr..foto).
Pagalvojau - šitas titulas yra svarbiausias ir taip atsipalaidavau, kad viktorinoje užėmiau be vargo ir neįsitempęs antrą vietą Lietuvoje. Dukra penkta Lietuvoje tarp moterų.
Ar aplenkiau Bangladešo, Liuksemburgo ir Makao viktorinų čempionus sužinosime  po savaitės.
Taip pat reikalausiu viktorinų didmeistrio vardo, nes nacionalinio viktorinų meistro jau turiu.

Šuns nauda – 1

Čia kai kurios niūrios gyvenimiškos filosofijos (ai, visada viskas blogai) žmogystos išreiškė norą sužinoti kokia nauda iš šuns. Papasakosiu apie  pirmą naudą.

Kartą išlipau išsimaudęs iš vonios ir prilaisčiau grindis vandens. Neišvaliau  vandens balos ir tokiu būdu pažeidžiau karinio statuto kažkurį ten straipsnį. Skandalas.

Tačiau  geroji nematoma laisvosios rinkos ranka mane tuo metu prilaikė toli, kitame kambaryje, miegamajame. Karinį statutą prižiūrinti moteris (visi tikiuosi supranta kuri....) pamatė balą ir šalia balos tupint nieko kol kas nenutuokiančią Karlitą.

Ir rūsčiai paklausė Karlitos:

-         A kas čia padarė?

Karlita,  ilgai negalvojusi, iškart pradėjo atgailauti. Tą  ji moka, neveltui buvo paimta už akių  gerumą iš prieglaudos. Vizgino uodegą, prisiplojo prie žemės, žiūrėjo kaltomis akytėmis, kurio suminkština žiauriausio zlodiejaus širdį. Šliaužiojo ant kelių  ir leido tylius inkščiančius atgailos garsus.

Toks greitas prisipažinimas sumažino Karlitos kaltę, buvo  lengvai pabarta, bala išvalyta.

Aš tuo metu pridėjęs ausį prie kambario durų sėkmingai išvengiau tardymo - a kas čia pridirbo?

Ir jūs dar klausiate kokia nauda iš šuns. Viską prisipažįsta iš karto be ilgo tardymo.

O Karlita  gavo dešros gabalėlį nuo manęs. Vėliau.

Vasaros pirmoji diena

Vakar tik grįžę namo su maže iškart ištempėme Karlitą į lauką. Aš dar rakinau buto duris, kai iš už namo kampo lauke pasigirdo graudus verksmas.

Išbėgau.

Šalia vienišo kaštono pievelėje, jau kiek paaugusio ir maždaug mano rankos storio kamienu, stovėjo kaimynė ir verkė, ir juokėsi kartu. Mažė tik verkė.

Atpasakojo vaizdelį. Iš už namo kampo džiugiai išlėkė mūsų šuo  pas jos šunį. Mažė lėkė iš paskos įsikibusi pavadėlį, bet Karlita ypatingu stipriu paskutinių metrų  spurtu įnešė mažę tiesiai  į to kaštono kamieną. Medelis atlaikė smūgį.

Nuo tiesioginio kontakto su medžiu mažei liko daug dryžių, kraujosrūvų ir mėlynių. Visur.

Kai parėjom namo Balkanų moteris atsiduso:

-         Vasara prasidėjo.Dar 90 dienų taip!!!

Ir išvardino ko vasarai reikės iš vaistinės – daug binto, daug pleistrų, daug vandenilio peroksido, daug nuo uodų ir nuo viduriavimo - kai tik gausiu algą.

Kirvis kaip vyriškumo simbolis

Šeimai pasakojau, kad kirvis anksčiau  lietuvių kaimuose  vyrams visada būdavo po ranka. Dieną dažnas vyras į darbus eidavo  užsikišęs už juosmens kirvį, naktį kirvis būdavo pastatomas prie durų iš kairės ar dešinės nelygu kuria ranka  gaspadoriui smagiau būdavo juo vožtelėti neprašytam svečiui.

Taip ir aš sode - vedlūg tradicijų  - pastačiau kirvį prie durų. Čia jo vieta, pasakiau. Grįžau, taip sakant, prie šaknų. Ir kaip tik reikėjo atrakinti rūsio duris. Pats raktas buvo spynoje. Pasukau - nesisuka. Tada visiškai ūkiškai nutariau  sutepti spyną tepalu WD-40. Iškart pradės suktis visi suktukai. Raktas nesisuko.

Ką gi, pagalvojau, vedlūg tradicijos, reikės kirviu. Paėmiau kaip šimtai mano protėvių kirvį ir  gražiai nukapojau gabalėlį durų, kuris trukdė. Tad įspraudžiau kirvį tarp durų ir staktos. Bet spynos liežuvėlis neiššoko. Pakviečiau Balkanų moterį, nes nū reikia kartais ir tų moterų pagalbos vyriškuose reikaluose.

-         Įsprausk peilį čia, gal pavyks atidaryti.- parodžiau.

BM pabandė, nepavyko. Ir tada su savo tom rankom, kurio visada viską randa, ji pačiupinėjo dar kelis raktus kabančius ant to pačio raktų ryšulėlio.

Bliamba, pirmasis raktas, kuris iš pažiūros kabojo kaip atsitiktinis našlaitis, lengvai atrakino rūsio duris.

Aš tyliai ir greitai padėjau kirvį į vietą. BM piktybiškai užklausė – tai jau kirvio ir rakto istorijos tikriausiai neaprašysi?

Ne, mes -  vyrai, ir viską aprašome. 

Šiandien romanas išvažiavo į spaustuvę

Baigtas ilgas redaktorių triūsas. Atvirai  sakant ne  tiek gaišau rašydamas, kiek gaišo su manimi  vargšai redaktoriai ir atsakingi leidyklos darbuotojai. Ypač viena Atsakinga Darbuotoja.

Romano anotacija čia

Dėkui leidyklos "Tyto Alba" žmonėms.

Karlita ir fanera

Šunį tebeturime. Bet štai kokios bėdos prasidėjo su Karlita: myžčioja namie, koridoriuje.

Balkanų Moteris  liepė galvoti. Ta prasme aš daugmaž visada galvoju, bet ji liepė galvoti ne apie tapimą kultūros reiškiniu, o ką nors naudinga parketui, nes dalis parketo jau pūtėsi nuo drėgmės pertekliaus.

Na mano giminė yra praktiška. Kai kurie pusbroliai net auksarankiai. Štai viena pusbrolis pasistatė namą, įsirengė, padėjo tėvui įsirengti namą. Tada jam pasidarė neramu. Vaikščiojo vaikščiojo apie sutvarkytą namą ir sugalvojo. Nusipirko gretimą sklypą ir ten statys namą.

-         O ką veikti? – paaiškino man, - negi akcijas pirkti ar pinigus banke laikyti? Neaiškūs tie reikalai man. Namas kažkaip aiškiau, ramiau. Gal išnuomuosiu.

Tad ir aš paskatintas įkvepiančių giminės pavyzdžių nutariau galvoti  praktiškai. Iš motinos garažo atsitempiau didelį faneros lakštą. Iš praktiško pusbrolio gavau kažkokios sveikatos įstaigos  iškabą, kuri jau nuimta nuo ten, kur kabojo. Aš apsimečiau, kad nesuprantu ką reiškia  iškabos raidės IGONINĖ. Be to pusbrolis dar supjaustė tą iškabą į  raides I, GON ir INĖ. Ir nesuprasi kas ten buvo....

Taigi namie suskaidžiau ilgą lenktą koridorių tomis plokštumomis  ir atribojau plotą, kur Karlita  myžčiojo, aukštais trumpakojei kalytei lapais.

Karlita susikaupusi  stebėjo mano meistrystes ir vakar išliko visą dieną susikaupusi ir sausa. Mes jau beveik džiūgavome. Ypač didžiavosi BM - ir mano vyras gali...

Šią naktį Karlita buvo užblokuota faneros lakštu  virtuvėje. Na mano galva tai geriausia  vieta visame  bute, ten šaldytuvas, maistas, kavos aparatas ir net televizorius. Aš per vakarą su malonumu ten užeinu penkis kartus mažiausiai.

Tačiau vidurnaktį pasigirdo lojimas, faneros virtimas, bruzdesys ir keiksmai. Karlita ir ten pridirbo, tada išsiveržė  nuo nešvaros per tą fanerą, ją su didžiuliu triukšmu nugriovė ir visa tai pamatė  BM

Iš ryto BM viską persakė man. Dabar ir aš susinervinęs.

Apie fotografijų albumą panelėms ir moterims

Buvau pas tetą, kuriai jau virš 80 metų. Ji leido pasirinkti iš savo albumo kelias senas įspūdingas fotografijas. Viena 1926 metų fotografija iš Amerikos buvo tikras atradimas. Šiek tiek paaiškėjo žiauriojo matriarchato mūsų  giminėje šaknys. Ten nufotografuota šeima Amerikoje ir kitoje pusėje užrašas nuo sūnaus Amerikoje mamai Lietuvoje - štai tie,  kurių tu taip neapkentei. Ta mama, mano promočiutė, taip nemėgo savo marčios, kad išėdė ją net į Ameriką. Bet fotografiją išsaugojo.

Kita nuotrauka, iš vėlesnių laikų -  stambus labai aukštas  vyras prie  motociklo. Tas girininkas  pabėgo nuo bolševikų į Argentiną. Naktį atėjo pas mano senelį - savo sesers vyrą -   ir beldė į langą:

-         Važiuojam,  Povilai. Aš  balševikams netarnausiu.

Būčiau dabar  “Boka Chuniors” arba “River Pleit”  gerbėjas. Bet senelis nevažiavo.

Vienos  labai gražaus ir šviesaus veido vyro nuotraukos teta net neleido čiupinėti. Čia jos amžinai. Tepasakė – kvaila labai buvau.

Apie tetą sukosi jaunystėje labai daug vaikinų. Šitas – pavadinkime jūreiviu, kam jau mirusio žmogaus vardą tampyti – piršosi, teta dar nenorėjo tekėti, tai jis išvažiavo į Liepoją, plaukiojo jūron, vedė. Kitas atmestas pabėgo į Kaliningradą. Trečias – brigadininkas Kazickas – važinėjo su emka (toks mandras anų laikų motociklas su lopšeliu) - ir vaikė kulokais konkurentus nuo tetos  namų. Buvo mandras: ataskaitose atsisakinėjo rašyti vienetus, rašė – štukos. Bet vėl – teta netapo tada  nei Kazickiene, nei kitokia.

Kartą – pasakojo su fotografija rankoje teta – visai atsitiktinai sutiko savo jūreivį parduotuvėje dvare, jis kaip tik ėjo lauk, jį  į vidų. Abu iškart išėjo iš parduotuvės po liepom  ir jūreivis paklausė, ar priimtų jį grįžtantį pas save. Teta atsakė, kad jau jie išsiskyrė kaip jūroje laivai, nes jis vedęs.

Taip daugiau ir nesimatė. Abu saugojo vienas kito fotografijas. Jūreivis vėliau  išsiskyrė su pirma žmona ir su antra žmona, bet trečią kartą nebepaklausė tetos ar priimtų. Tik kitų klausinėdavo kaip ji.

O teta istoriją apie fotografiją rankoje baigė taip:

- Aš tai moterims  ir  merginoms  pasakyčiau taip. Stverk ir nepaleisk  savo meilas. Niekada. Kitaip gailėsies iki smerties. Net jei vedęs, jei tau jo reikia, kviesk. 

Jūreiviui  reikėja pasakyti – atvažiuok, kai būsi laisvas, tadu po liepam prie pardatuvės, o ne honorų rodyti... 

Oficialus romano "Vilniaus plovas" viršelis

Pagaliau suradome oficialų viršelį. Primenu lietuviško šnipų romano  "Vilniaus plovas" knygynuose ir knygynų topuose dar nėra.
Knygynuose  romanas atsiras  šį mėnesį. Knygynų topuose - jau birželio  mėnesį.
Pasislinkite užkalniai, žilinskai, tapinai ir čekuoliai: padarykite man daugiau vietos.

Jataganą dadėjo

 Aš pats visų žalios atspalvių nelabai atskiriu nuo  visų rudos atspalvių. Tai ir viršelio dailininkės Ilonos Kukenytės darbo grožio negaliu profesionaliai  įvertinti.
Man gražu. Tačiau, siekdamas įberti ir savą  druskos žiupsnį (parodyti savo žemaitišką bjaurumą)  į šią  meno žaizdą pareikalavau detalės, kuri  labiau susietų su lietuviško šnipų romano "Vilniaus Plovas" veiksmo vieta - Azija. Man tada gerieji  žmonės iš leidyklos "Tyto Alba" leido pripiešti jataganą
Su jataganu juk intrigiškiau?
Tai tik viršelis, pati knyga dar ne knygynuose, bet  jau greitai, šį mėnesį.Aišku pranešiu. Mažiausiai penkis kartus.

Blogi genai, geri genai

Kai išvažiuoji iš savo komforto zonos – Vilniaus - į Žemaitiją, kraštą su tokia kalba, kad mažė išsigandusi neramiai vis klausinėjo, ar susikalbės ten su vaikais, taigi tokiose vietose atsitinka keisčiausių dalykų. Lyg Prospero Merime apsakyme “Lokys”

Lietuvos sąvoka kelionėje prasiplėtė, dabar ten po kelionės atsirado Kauneckų koplyčia Kaunatavoje, Biržuvėnų dvaras, Šatrija ir gražūs Telšiai. Tačiau velnias timptelėjo bendrauti su žemaičiais daugiau nei reikia. Pasigyriau esąs irgi žemaitis, pagal tėvą nuo Ylakių.

-         Oi, - atsakė vienas žemaičių kultūros žinovas, - jei nuo Ylakių, tai gal ne...

Savo šaknų tyrinėjimus mėgstu, bet su tais tyrinėjimais reik atsargiai. Su žmona ir dukra radome giminės medyje perujiečių, Kanados prancūzų, lenkų, rusų, ukrainiečių, vokiečių, buriatų, gagauzų, estų  ir uzbekų. Ir  tai dar nebaigtas sąrašas. Bet pats visada didžiavausi esąs beveik švarios kilmės lietuvių nacionalistas.

Štai mano pavardės kilmę vienas italas (treniravosi pas mane regbį ir jo pavardė reiškė paryžietį) net tikrino savo išmaniame telefone su programėle itališkoms pavardėms.

Italijos kulnas Kalabrija kupina mano pavardės ir ten, tie mano pavardininkai yra visai ne italai, o visi yra atsikėlėliai iš Albanijos. Albanas, smagu ar ne? Italą už tai nuvariau bėgioti spurtus, kad durnų savo programėlių neplatintų.

Taigi tas žemaitis neaušino burnos ir padovanojo man knygą su etnografiniais žemaičių aprašymais. Toje knygoje ir perskaičiau apie Žemaitijos pirtinius papročius XIX amžiuje: Ylakiuose pirčių papročiai visai keisti. Ten tie Ylakių latviai maudosi pirtyje nuogi kartu ir vyrai, ir moterys.

Latvis? Taip. Ir dar nudistas nuo XIX amžiaus? Ir širdis nukrito į kulnus. Kaip reikės dukroms pasakyti?

Vyresnė dukra  rėkė ilgai.

Sakė:

-         Tėti, man dvidešimt keturi ir tik dabar sužinau, kad esu latvė. Kaip man gyventi?

-         Tai man penkiasdešimt. Ir tik dabar sužinau, - rėkiau atgal.

Prisiminėme mano tėvo užuominas apie kuršišką pavardės kilmę, apie latvių krepšinio žvaigždę pavarde Timma, apie mano straipsnį “Verslo klasėje”, kur beveik gražiai aprašiau latvius, apie latviškų alaus etikečių kūrimą, viskas sutampa.

Latviai. Braliukai, bliamba...