Dingimai

Čai toks labai filosofinis bus. Apie tai kaip viskas dingsta.

Kai gimsti ir gyveni, tai lyg ir visą laiką atrandi. Tokia ta bendra paradigma su naratyvu. 

Nė velnio.

Aš manau atvirkščiai – viskas dingsta nuo pat pradžių.

Pirmas dingsta jaukus gyvenimas, kai tavimi pasirūpina mama. Tik surėki griežtu balseliu, jei kas ne taip ir vėl šilta, sausa, jauku.

Mano kartos žmonės žino kaip dingo labai didelė ir kuri labiausiai iš visų rūpinosi. Na taip, kaip ji pati suvokė ir galėjo. Ginčytis su ta buvo beprasmiška.

Tarybų arba Sovietų Socialistinė Respublikų Sąjunga. Baigėsi vieną dieną taip netikėtai, pliumpt milžinė ir trūkt trūkt kojytėmis. Paliko mus vienus, mus visiškus našlaičius.

Po to kai pirmą kartą vedžiau atrodė, kad dings visos moterys iš gyvenimo. Pagal taisykles privalėjo dingti. Bet ar gali moterys paklūsti tokioms kvailoms taisyklėms.

Nė velnio. Jos šiureno bei šiugždėjo parėdais ir tokiomis kojinėmis, kur gėlėtas kojinių kraštelis aukštai matosi, bet lyg ir nesimato. Tokios kojinės mane žudo iki šiol. Klastingai.

Po to dingo kartu visi komunistai.Visą mano jaunystę nuobodžiai mykė apie šviesią ateitį už horizonto, o patys vieną dieną organizuotai pradingo už tos linijos. O kiek jų daug buvo ir visi juk protingais veidais.

Po to dingo gyvenančio be vaikų ramybė. Ką veikia visą dieną žmonės be vaikų – man iki šiol mistika ir Ivanas Susaninas.

Apie 40 metų dingo rankų ir kojų greitis. Bet kas jau galėjo sumušti gatvės kovoje.

Gangreit po greičio dingimo pradingo dešinio kelio sąnarys. Buvo ir nebėr. Ligonių kasos duos naują apie 2020 metų gegužę. Sąnarį, ne jaunystę.

Savaime suprantama visų dingimų logika suponuoja ir pačio autoriaus pradingimą. Geriau vėliau, nes nu įdomu, kas dar dings.

.

Kaimyninė gauja

Vedžiojant Karlitą praeiname pro tokį nelabai šaunų pastatą. Baltos sovietinės silikatinės plytos...Bet ten gyvena geri žmonės. Jie kartais neuždaro namelio durų ir tada į gatvę išlekia gauja palaidų šunų.

Geri tam namelyje žmonės. Ne todėl, kad šunys palaidi, bet jau tokie tie jų šunėkai...

Na pasakysiu atvirai, net iš prieglaudos juos paimtų paskutinius. Kudloti, purvini, kreivi ir bailūs.

Vieno griežto Karlitos hrrr ir au pakanka visą gaują suvaryti atgal į namelį.

Bet gauja neseniai pasipildė nauju nariu – jaunu šuniuku ir mes su Karlita labai įtarėme, kad garsiojo Džeko palikuoniu. Nes mažas ir juodas ir naglas.

Taigi, gauja nutarė naujokėlį pamokyti Karlitos aplojimo meno. Lojo efektingai, su pribėgimais, gaujos manevrais ir mums patiko. Mažutėlis naujokėlis išdrąsėjo ir net išlindo pakiauksėti į priekį. Tada aš simboliškai pasilenkiau ir pastvėriau ranka nesimbolinį akmenį.

Patyrusi gauja mikliai dingo namelyje. Gatvėje liko tik aistringai kiauksintis mažutis.

Karlita priartėjo prie mažučio per vieno riebaus įkandimo atstumą ir jis ūmai susivokė - prieš gauruotą žvėrį dideliais nasrais stovi vienas lyg Armstrongas Mėnulyje.

Kaip jis bėgo, kliūdamas letenėlėmis už akmenukų ir griūdamas į šonus, cypdamas ir gal net apsisisisiojęs iš baimės...

Moralas. Lodamas su gauja, vis apsižvalgyk. Gal gaujos jau seniai nebėra

Optikoje

Nuėjau į optiką. Pasakiau kokių akinių man reikia.

Konsultantė pasiūlė tokius akinius.

Sakau:

-         Gerai.

Tada pagalvojusi pasiūlė dar kitokius akinius.

Vėl sakau:

-         Gerai.

Bet konsultantė dar atidžiau pažiūrėjo man į veidą. Jai aiškiai buvo neramu. Nedrąsiai sau pamurmėjo apie kažkokią didelę nosį ir padavė dar kitokius akinius:

-         Šitie bus geriau. Prie jūsų no...veido.

-         Gerai,  - atsakiau.

Tada ji pratrūko:

-         Tai gal jūs pasipriešinkite? Akinius tai jums nešioti. Gal brangūs, gal netinka?

 -     Kokia prasmė? – atsakiau, - ilgametė mano patirtis byloja – moterys žino geriau

Rašytojų kursai

Man jau kelis kartus atsiuntė žinutes, kad kviečia į rašytojų kursus, o baigus vienus kursus net duos rašytojo pažymėjimą.

Aplenkė, šunsnukiai. Pats planavau užsidirbti  kelis euriukus. Na bet gal dar spėsiu pristatyti jums savo rašytojo kursą. Mano kurse būtų štai tokios temos.

Veidas.Veidas turi būti dvasingas, pailgas ir su kančia po akimis. Po akimis atsiranda labai geras kančios įvaizdis, kai yra poakiniai maišeliai nuo besaikio patys žinote ko vartojimo.

Kūnas jokiu būdu nestoras ir alaus pilvas lyg pas seną vartojimo visuomenės aktyvų vartotoją smerktinas. Niekas jumis nepatikės, kad jūs galėtute aprašyti italo meilužio nuotykius Lietuvoje it savo. Grakštumo nėra.

-         Netikiu,  - tars moterys, bedę pirštu į pilvūzo-rašytojo foto.

Po akimis maišeliai, kūnas perkaręs. Kas dar? Kas dar.

Rankos turi būti plonais ilgais pirštais kaip pianistų, kad fotografai, kai duosite pirmą interviu, galėtų padaryti išraiškingą menišką portretą.

Biografija -  tai jau atsiprašau, jei sugebėjote pagyventi tik universiteto filologijos studentu – išmesti šiukšliadėžėn. Net nepradėkite rašytojų kursų. Pinigų, kurių jūs ir taip neturite, švaistymas. Piemuo, programuotojas, narkomanas, sifilitikas arba  diabetikas, vilkiko vairuotojas, kaubojus, jūreivis, uosto prostitutė, kareivis, kišenvagis arba arabas teroristas. Tada jo, šį bei tą išspaustume iš tokio profesijų rinkinuko.

Redaktorės ir leidėjos. Kaip norite, bet jau patikti joms turite iš pirmo žvilgsnio. Ne į tekstą, į akis pažiūrėkite tokiu giliu žvilgsniu, kad ten matytųsi šešių knygų, gilių kaip Tauragno ežeras, leidybiniai planai.

Jei jūs moteris, tai perspėju – rašytojo karjerą galite pradėti, jei esate graži ir jus į patogią rašymui šalį išsiveš įsimylėjęs vyras užsienietis. Toli nuo tėvynės gražiau išsirašo tėvynės ilgesys ir dar žinoma  tokia aksioma - Lietuva biškį dailesnė iš toliau. Vietoje tas mūsų country tai kažkokia  vargo vakarienė, bet ilgesingai žvelgiant iš Vokietijos ar nuo Keturių kantonų ežero – tai jau beveik įmanoma gyventi vieta.

Susitikimai su skaitytojais. Štai ten nebūkite kaip Sigitas Parulskis. Jazau, jazau. Tas bijo pažiūrėti į akis skaitytojams, lyg ruoštųsi kitame romane juos visus žudyti iškreiptais būdais. Vos veblena po nosimi nudelbęs akis savo niurneles ir skundžiasi daktarais, kad neleidžia girtuokliams gerti ir dar sugalvoja kalnus kitokių bėdų. Tokie knygų rašytojai mums nereikalingi.

Nuo rašytojo su dideliu parduotų knygų tiražu dvelkia lengvu protu ir sunkiu humoru, nesveiku optimizmu ir saikingai pavartoto brendžio aromatu. Bet Lietuvoje tokių tiražų ir nesapnavome, čia dvelkia paprastesnė tiesa –ai man pochuj tie skaitytojai, nes aš menininkas.

Štai apmečiau rašytojų kursų apmatus, apie pinigų rinkimą paskelbsiu, kai apsispręsiu kiek imti.

Jaučiu kažką svarbaus pamiršau apie rašytojo amatą, bet tiek to.

Po kursų prisiminsiu.

Paprasta istorija

Vyras gėrė visą gyvenimą, bet taip sėkimigai atsitiko, kad bendrabučio kambarėlio nepragėrė.

Bet ištiko insultas. Pusės kūno nebevaldo ir todėl metė gerti. O metus gėrimą  labai valgyti nori, nors ir pusiau paralyžiuotas. Į tualeto kėdę dar iš lovos persiverčia, bet  daugiau tai nieko negali.

Dukra Vokietijoje. Tėvo, nes labai gėrė, neprižiūrės ir jai to kambarėlio nereikia.

Tai tada ant viso bendrabučio buvęs visų šaunus sugėrovas  pradėjo rėkti, kad ženysis ir butą žmonai užrašys. Jam tik tereikia, kad pavalgyti duotų.

Ir ką jūs sau galvojate – atsirado moteriškė, kaimynė, irgi invalidė, bet judresnė. Abu apsivedė, jis jai užrašė butą pas notarą ir dabar gyvena kaip inkstas taukuose.

Paklausite koks šios istorijos moralas? Atsakysiu ogi amžinas pavojus beveik bet kokios būklės vyriškiui -  kiekvienas gali tapti matrimonialinių kėslų objektu.

Gyvenimas rudenį viloje

Na būsiu atviras. Aš jau pažįstu visus šunis aplink vilą.

Marsas, didelis labradoras už  tvoros, išprotėjęs nuo neaprėpiamos meilės pasauliui ir pasiruošęs sulaižyti kiekvieno praeivio ranką iki kaulo. Tvora nuo Marso meilės pasauliui jau porą kartų taisyta.

Žirnis, didelis baltas gauruotas patinas, kartais pabėga iš savo namo pas Karlitą pasiuostyti. O kaip Karlitai patinka, kad priešės-laikos Žirnio visai nedomina. Laikos gailiai žiūri kai toks gražuolis Žirnis uostosi priešais. Girdimas tik gailus cypimas..

Džekas, mažas juodas, bet su dideliu. Susivienijo su Karlita į vieną gaują ir abu, patys nustebę, aplojo laikas aršiai kaip viena gauja.

O dar muzikologų vižlas, kuris patetiškai šokinėja kaip Šostakovičiaus muzika iš džiaugsmo po pusmetrį į viršų, kai mes  su Karlita praeiname pro jo tvorą.

Ir dar krūva taksų, foksterjerų, akitų ir vilkinių.

Kad tiek pat žinočiau apie žmones aplinkui kiek apie šunis. Pasiimsiu vieną dieną vyno bonką ir eisiu patvoriais pažindintis.

O tai tik labas ir viso gero.

Knysliuko laukimas arba konkursas

Aš jo ilgai laukiau.

Nesulaukiau to savo vienintelio literatūrinio knysliuko....

Buvo padėti nedideli spąsteliai mano knygoje “Bronislovas ir imperatorius”, bet nei vienas knysliukas nesusigundė ir nepranešė tautai apie  pono rašeivos smulkų aferizmą: keli romano “Bronislovas ir imperatorius” herojai yra pavadinti dviejų garsių anglų literatūros kūrinių herojų vardais. Tiesiog elementariai copy-paste.

Viena veikėjų porelė labai lengvai atsekama, kito garsaus angliško kūrinio herojai – smarkiai sunkiau atsekami. Bet jie visi yra mano romane savo  tikraisiais literatūrinias vardais.

Taigi konkursas.

Kas pirmas parašys tas abi herojų poras ir iš kokių angliškųjų  kūrinių jie yra copy-paste, tam bus atsiųsta bet kuri mano knyga su autografu. Bet tik Lietuvoje

Apie meistrus ir moteris

Pažinau pastaraisiais mėnesiais daugybę meistrų. Tad drįstu suformuoluoti tokią išvadą – jie kaip moterys: įvairūs, brangūs ir nenuspėjami. Ir nebūtinai kas nors iš karto pavyks su meistrais veikiančio ar stovinčio. Tik iš kažkelinto karto, po ilgų diskusijų....

Liečiau daiktus

Taip, kai kurių daiktų nebuvau lietęs kelerius metus. Užmaršties dulkių sluoksnis ant jų tūnojo riebus it tepalas. Yra pažangi taisyklė – nelietei daikto metus – jis tau nereikalingas.

Bet mūsų prisilietimai bei susilietimai vėl buvo malonūs  ir po tiek metų kai kuriuos lengvai atpažindavau, kai kurie dar iš ano amžiaus, nuotykius tų daiktų žinojau.  O štai  knygos, stengiausi jas atiduoti geriems žmonėms, kurie dar rūpintųsi tomis mano nenusisekusioms knygomis. Sėkmingas knygas  perkraustau visas sau.

Pamenu laikraščių straipsnius apie žmonės, kuriems rūpi jų daktai ir tokie žmonės yra visokeriopai smerktini. Daiktų vergai. Net nukaltas nemalonus  žodis apie tokius tipus - sudaiktėję. Tai aš linkęs prisipažinti: sudaiktėjau kaip visiškas smulkiaburžuazinis elementas per tas dvi savaites, kol krovėme daiktus persikraustymui. Daugelio ir daugybės man pagailo..

Bet į naują namelį, mūsų naują gyvenimą, tilps ne visi, kad ir atpažinti daiktai. Nesumoju kaip gudriau pasakyti nei standartiškai. Buvome kartu. Dabar nebebūsime. Apgailestauju.

Pedofilo keliu

Aš padorus tėvas, na kiek suvokiu tėvystę ir pajėgiu bėgioti dėl bendro sąnarių nejudrumo. Bet visą žiemą ir pavasarį riedėjau nuožulnia moraline plokštuma pedofilo keliu.

Mažės baleto pamokos jau keturis kartus per savaitę. Tad nori nenori ir man tenka pareiga nuvesti parvesti mažę. Visos mamos už tai pagirtų, bet ką mums tėvams daryti? Baleto klasė neturi persirengimo rūbinių, tad balerinos persirengia koridoriuje priešais salę. Kai kurioms balerinoms jau ir šešiolika, taigi galite įsivaizduti kaip nėra kur dėti akių. Tad mes tėveliai liekame dar ir už koridoriaus ribų dar viename koridoriuke palei tualetus. Ten padoriai ir niūriai laukiame, kol išeis mūsiškės. Maniškė, jei rūsčiai neskatini artikuliuotai tariamu žodžiu persirengia paskutinė, nes jai visi visi pasaulio atsitikimai  įdomūs ir ji tiesiog kartais sustoja ir persikelia ten, kur vaikai nesirengia. Bet tėtis už durų. Taip ir gyvename. Vienoje durų pusėje pirmyn atgal vaikšto amžinai skubantis tėtis, kitoje durų pusėje ramiai sėdi mažė ir svajoja apie ponius.

Kartą baleto pamoka buvo perkelta valanda anksčiau ir į Rusų teatrą. Apie tvarka raščio pokyčius buvo pakabintas išsamus skelbimas. Mamos perskaitė, tėvai, kurie prie tualeto ir neperskaitė. Kas gi kabina skelbimus prie tualetų durų?

Tai susirinko laiku du trečdaliai balerinų, tai yra tos, kurios vedžiojamos mamų. Tėvelių balerinos vėlavo valandą. Mokytoja mus teisėtai išbarė, negi negalime rasti momento užeiti ir paskaityti skelbimus.

Galime, rasime, užeisime...

Kiti laikai, bet nuotykiai tie patys

Ovalaus kamuolio meistras, pažaidęs Anglijoje visą regbio sezoną, grįžo namo pažaisti lietuvišką regbio sezoną už vilkus. Pirma savarankiška kelionė automobiliu per Europą. Amsterdamas, Berlynas, Varšuva.

Bet padarė viską taip pat, kaip visi pirmą kartą. Nusipirko iš afrobrito seną kledarą, susikrovė į opelį katę, draugę ir visą užgyventą Anglijoje turtą. Mašina iš vidaus atrodė kaip čigono namas.

Ekipažas persikėlė keltu į Olandiją ir ten prasidėjo kaip visuose pasakojimuose apie jaunystės nuotykius: opelio motoras pradėjo taškytis alyva taip, kad per Vokietiją važiavo nakčia, idant šviesiu paros metu fricai būtų užmovę antrankius po pirmo pasirodymo autostradoje.

Geri žmonės siuntė pinigus variklio remontui bei tepalų pirkimui. Kažkur viduryje Lenkijoje kiti  geri žmonės užkėlė kovinį ekipažą ant traliuko ir atvežė į Lietuvą. Tiesiog Keruako “Kelyje” vos ne pažodžiui.

Man patiko ovalaus  kamuolio meistro išvada apie kelionę – ai, bus ką vaikams papasakoti.

Sava patirtis yra svariausia. 

Turniškės. Kaip po karo

#Turnishkes

Senais laikais turniškėnai susipykdavo, vyrai netgi retkarčiais pasimušdavo, štakietus iš tvorų išsilupę. Bet tie štakietai buvo ploni, po pirmo smūgio perlūždavo. Ir tada vyrai prie parduotuvės apsikabinę per pečius susitaikydavo. Ir dar ilgai po parduotuvės uždarymo sklisdavo vyrų dainos po kaimą - ąžuolai žaliuos ten, mes pasaulį naują čia ir kitos už dūšios griebiančios meliodijos.

Nu bet kai vaidilutę gražiausią išvarė nuo krivių krivio kalno, prasidėjo kaime baisūs dalykai. Turniškėnai prarado gerąjį dalinimosi pradą savyje. Lupdavosi vienas su kitu be gailesčio. .Jei štakietas lūždavo, tai imdavo sau šešis naujus, o ir apie  jokį susitaikymą ar pinigų pasidalinimą jokios kalbos. Parkritusį priešininką dar suspardydavo.

Tvoros kaime paliko kiauros. Rūko trobesių nuodėguliai, išpustytais laukais svyravo lyg zombiai kruvini ir apdaužyti turniškėnai. Degli paršai rijo purvinus vėjelio nešiojamus po gatvikes mandatus ir partijų programas. Vienas sunkiai sužeistas vyras galųgatvyje dar silpnu balsu šaukėsi vaidilutės, bet taikliai gavęs per galvą drūtu akmeniu užtilo amžiams. Keliuose sveikesniuose tvarteliuose ūmai atsiverdavo vartai ir išbėgęs su srutų kibiru žmogelis šliūkšteldavo ant  visų aplink plačiu pusmėnuliu srutas ir vėl spėriai slėpdavosi po devyniais užraktais.

Uždaryti jau gal laikas mums tas Turniškes ar ką? Labai negražus kaimas pasidarė.

Meistrai auksarankiai

Jeigu žmogus moka puikiai darbuotis rankomis, tai kitomis vietomis jau nelabai. Nes pasaulyje turi būti harmonija.

Štai šviežias pavyzdys.

Skambinu meistrams:

-         Ar jau važiuojate?

-         Taip, į kalną kylame.

Lekiu ir aš, jaučiu pavėluosiu, jei jie jau ant kalno. Atvažiuoju prie namo – tyla ir tuštuma. Skambinu.

-         Kur jūs?

-         Dvarčionyse.

-         Mes tarėmės Viršupio soduose. Adresas toks ir toks.

-         Taip, žinau, mes Viršupio soduose kartą buvome.

-         Tai kodėl jūs dabar Dvarčionyse?

-         Tai čia viena moteriškė taip nurodė.

-         O kodėl jūs klausėte tos moteriškės, jei žinote kur važiuoti? 

Bet šioje pokalbio vietoje  aš nutariau mykiančių meistrų nebekankinti bei apklausos būdu išgavau  ką jie didelio ir aiškaus žino Saulėtekyje, tegu ten ramiai stovi ir nieko neklausinėja aplinkinių  Atvažiuosiu jų parsivežti.

Kam tėtis?

Aš jau pradedu bijoti rytinio važiavimo į  mokyklą. Mažė išklausinėja visą gyvenimą nuo Dievo iki šeimos.

Štai šį rytą:

-         O kam reikalingi šeimoje tėčiai?

Kaip tik su opeliu lindau ten, kur man reikia, bet nereikia kolegai vairuotojui iš dešinės, tad greituku leptelėjau taip:

-         Nu...Dėl grožio. Tėčiai dideli, barzdoti, ūsuoti, kalba storu balsu.

Mažė apmastė ir pritarė:

- Taaaip. Ir dar žaisti su vaikais,  - papildė ir užbaigė tėčio funkcijų sąrašą protingoji mano.

Gamta mus išgelbės

Mus. Na tokius jau ne visai sapiens nuo margo gyvenimo įvairių atsitikimų.

Mes šiaip drąsūs šeimoje beveik visi. Karlita kartais bijo dulkių siurblio, mažė su BM tai jau nieko. Anądien apšaukė tris morozus dideliame BMW kieme su numeriu trys siemiorkės. Bet būna taip: ateina ji tyliai, šnibžda nuo durų, sustingusi ir lyg nežinotų ką daryti. Man iškart baisu. Nes retenybė toks tylumas ir šnabždumas. Gal vėl vargšę škodą sudaužė?

 Kojos dalis prie piniginės džinsų kišenėje net apšalo.

-         Ateik pažiūrėti kas TEN.

Eidamas pagriebiau pagalį, gal užmušti ką reikės. TEN lindo iš daigintuvės augaliukai. Negražiais iškarpytais lapeliais. Jaučiau momento svarbą. Tyla buvo lyg Cezario legionuose prieš Rubikono upelį. Bet ką man pasakyti? Gražūs jie ar negražūs? Negi vėl tą patį nuobodų nu?

-         Čia ne salotos? – nedrąsiai paklausė mano internetinė daržininkė.

-         Nu, salotų įvairių būna.

-         Tavęs klausti apie salotas... - numojo į mane ranka ir nuėjo pergyventi viena lyg namie nebūtų vyro...

Salotų lapais vietoj dešros ir sūrio buvau kankinamas praeitą sodo sezoną, tai kažkaip ir neįsižeidžiau. Nejautėme švelnumo vieni kitiems. Aš - salotoms, patikslinu.

Dar porą savaičių stėbėjo internetinė daržininkė augalus. Augalai vystėsi, bet gražumu nespindėjo. Tie patys kreivi karpyti nesalotiniai lapai.

Bet viena dieną į mūsų namus atėjo šventė. BM įsiveržė lyg uraganas į Karibus:

-         Ne salotos ten! Ridikėliai!

Rado užkritusius sėklų pakelius. Salotos tai net nepasėtos buvo, o ridikėlių sėklų pakelis tuščias. Taigi – ridikėliai pasėti.

Abu maloniai gėrėjomės smagiai vešinčiais ridikėliais. Saikingai iš savęs pasijuokėme. Aliexpress mėlynų braškių sėklas praeitais metai kai daiginom, tai elementarus vienas kiškio kopūstas išaugo.

Tobulėjame vienok.

Apie soc.tinklų naudą

Nėra jau tuose soc.tinkluose taip blogai kaip rašo žurnalistai. Štai aš soc.tinklus naudoju geresnėms derybinėms pozicijoms derybose dėl gyvenimo patogumo pagerinimo.

Vakar pradėjau aiškintis, kur mano kampas name bus, jei užeis pasiutęs  noras parašyti stambios formos kūrinį. Būna, ištinka mane.  Net dabar kažką niežtinčio organizme jaučiu ir rudenį arba žiemą tai gali susiformuoti į rimtą darbą.

-         Rūbinėlėje po boileriu,  - maktelėjo kaip kirviu BM.

Ten vos 3 kvadratiniai metrai. Tilpčiau tik labai susilankstęs ir minčiai per siaura.

Gyvenimo partnerei maloniai priminiau, kiek aš turiu uždraustų temų skelbimui soc.tinkluose. Apie tai nerašiau, apie šitą ir apie kitą net nepaminėjau. Tiesa apie 5000 parašiau, nervai neatlaikė. Nors būna tokių vakarų, kad tik spėk užsirašyti šeimos mintis.purslojančias lava kaip iš islandiško vulkano. Patys net kartais juokiamės.

BM susijaudino, greitai nubėgo į feisbuką ir nustėro:

-         Bet nėra apie 5000?

-         Taip, nėra. Kol kas. Bet prašom pagalvoti apie mano kampelį ne rūbinėlėje po boileriu.

Tada žiūrėsim. 

Apie menotyros daktares

Tai bus liūdnas pasakojimas apie menotyros daktares ir plyteles.

Apie tokį  apie jas visas jaučiamą  keturgubą mano jausmą.

Pirma jausmo dalis. Aš jau pavargau stebėti skirtumus tarp turkio, salotinės ir jūros bangos. Ir man dar reikia pritarti tiems dizaino grakštiems sūkiniams nuo smaragdinės link kitos žalios su protinga veido išraiška ir giliai įsijautus, nes reikės ten gyventi iki smerties. Jei nesidomiu žalios atspalviais  tai esu niekuo nesirūpinantis egoistas – tą net pats suvokiu.

Kažkur prie Gargždų sandėliuose ramiai dulkėjo niekam nereikalingos plytelės, spalvos, kuri tokia, kokios reikia, po mėnesio rinkos tyrimų ir pigiai, nes kas jas matęs nors kartą gyvenime dar norėtų jas matyti antrą kartą. Kompe atrodė geriau nei realybėje. Ir tai taisyklė jei nežinojote. Vis tie samsungai pagražina mūsų gyvenimus savo paveikslėliais, o iš tikro ten...

 Bet kuo man patinka Balkanų žmonės – jie nepasiduoda. Jie po kiekvieno žiauraus Osmanų imperijos smūgio atsikeldavo ir vėl optimistiškai laikydavosi savo balkaniškos linijos.

Taip buvo  pranešta ir man: spalva nelabai, bet plytelės labai pigios. Nupirksme dar kitų ir jos atmuš tas pigias ir nelabai spalvos plyteles. Bus dar įdomiau.

Taip, jaučiu dar bus įdomybių, dar bus laminato atranka iš tūkstančio atspalvių (visi ten kažkodėl ąžuolo spalvos su pusspalviais, bet matyt laminato marketologai pasaulyje nusprendė, kad tik ąžuolo atspalvius žmonės perka).

Ir po visų šitų spalvinių kančių, išsigandusių sandėlių darbuotojų kratymo už atlapų ir akcijų gaudymo ateis kokia menotyros daktarė į įkurtuves mūsų namelyje ir išsišiepusi pareikš:

-         Nu žinoce...spalvos tai jau visai....o atrodėte inteligentiški žmonės....

O antras, trečias ir ketvirtas jausmas vis toks pats ir stiprėjantis – artėja pabaiga ir bus blogai. Prakeiktas kapitalizmas siūlo per daug variantų. Prie ruso statėmės ką gavom, o čia....

Bambalinė velykinė atgaila

Ilgai mane graužė sąžinė, bet nutariau ir aš savo coming-outą pasidaryti. Visi tai visi. Ir krikščoniška visai atgailauti prieš Velykas.

Prieš daug metų buvau vieno alaus bravoro komercijos direktoriumi. Bravoro šemininkai buvo danai, tokie iš savo ramaus kosmoso ką tik įkritę į Rytų Europą. Kokio lygio jų iškritimas iš konteksto buvo? Štai jų vyriausias Lietuvoje hansenas sakė: nu vairuotojai pas jus visai mandagūs, kodėl jūs skundžiatės, kad bjauriai vairuoja. Mane visur mandagiai praleidžia.

Danas vairavo juodą banditišką džipą. Na, supratote koko lygio danų  nesigaudymas realybėje buvo?

Na o iš komercijos direktorių privalu pardavimų skatinimo idėjų. Mes jau tada pilstėme alų į litrinius bambalius. Danams tai atrodė nesusvietna Europos  pakraščio mandrybė. Litras. Alaus. Iš karto.Bet aš nesustojau. Pavariau per besipriešinančių, kryžiumi gulinčių danų lavonėlius  -  išleidau pusantro litro bambalius į rinką. Rizikavau.  Ir lietuviai kaip pašėlę pirko. Kiti bravorai puolė kopijuoti. Tada rinkoje greitai atsirado dviejų litrų bambaliai. Vėl visi į du litrus greitai peršoko. Pašalpiniai visoje Lietuvoje persivadino bambaliniais. Blogis.

Tai mane visada (ir ypač dabar, ant senatvės) graužė  sąžinė, taip pradėjus blogio virusą .. 

Mano kaltė.

Nu bet algą gerą danai mokėjo, šeimą išlaikiau....

Simonas Stulpininkas

Simonas buvo šventasis. Nes kentėjo ilgus metus dykumoje ant stulpo. Tuoj jaučiu ir aš išeisiu jo pėdomis.

Nuėjau į ESO. Gavau pagal numeriuką gražią merginą ir iškart viduje viskas įsitempė. Tik net tai ką pagalvojote. Su gražiom merginom bankuose ir kitose vietose su numeriukais ir švieselėmis patyriau baisių vargų.

-         Pasiimkite iš mano sklypo senus laidus ir seną stulpą. Nebereikia man jų, jūs patys įrengėte naują skydinę,  - aršiai neriu į biurokratinius verpetus.

Iš tikrųjų stulpas nepatiko BM. Man tai papuoštas tokiu kreivu inkilu varnėnams jis galėjo stūksoti dar dvidešimt metų.

-         Gerai. Užsisakykite projektą ir, kai mes leisime, galėsite nusiimti.

-         O kam man projektas. Galiu iškasti Tadziko ir Seriogos jėgomis tą seną stulpą.

-         Be projekto negalima.

-         O jums kur atvežti seną stulpą? Kai pagal projektą padarysiu.

-         Stulpo mums nereikia.

-         Tai jei stulpas dings be projekto – neieškosite?

-         Stulpo mums nereikia. Projekto reikia.

Dar padiskutavome. Graži moteris rado negražų vyrą, specialiai sukurtą problemoms spręsti. Bet ir negražus vyras nežinojo kaip čia padaryti.

Liepė parašyti raštą ir jie galvos savaitę. O aš einu skaityti šventojo Simono Stulpininko gyvenimo aprašymą. Prireiks jo stulpinės ištvermės ir šventojo kantrumo

Laikraščiai dingo

Šiandien Karlita mane tempė kaip eskimų rogučių šuo pasivaikščioti ir mes neberadome laikraščių. Taip, tai buvo geltonoji spauda, visiškai gatvinė mass media, nieko gero, jokių rimtų politinių įžvalgų ir filosofinių pastebėjimų. 

Bet Karlitai tai buvo visas gyvenimas. Takelių posūkiuose arba kryžkelėse ant pajuodusio sugriuvusio sniego iššaukiančiai geltonavo kampai. Visi patinėliai ten žymėjo savo gyvybes. Aš čia buvau, aš dar vaikštau, aš jau didelis, aš toks ir toks, mano tai teritorija. Ir Karlita net galėjo pasismaugti tiesdamasi link žinių it Žemaitė  – ar tie patys gražieji ilgakojai vengrų vižlai vis dar jos nepamiršo, jai palieka žymes? Net letena pakrapštydavo senesnius pranešimus. Ar dar gyvi jūs, ar pamaitinti, draugai? Ir taip juos godžiai uosdavo. Štai labradoras Čarlis žada  - dar pažais su ja. Kai abu susitiks. Karlita net pritariamai pamojuodavo uodega nuo tokių malonių žinių.

O šiandien tuščia. Vėjas tik sukasi. Geltonoji spauda dingo kartu su Čarliu ir vižlais. Prabėgom prabėgom paieškojom. Nei viename kampe nebėra. Ir truputį nusivylėm. Nesupratom tokio klastingai sėlinančio pavasario elgesio.